Įvadas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) - valstybė, gyvavusi nuo XIII a. iki 1795 m., paliko ryškų pėdsaką Rytų Europos istorijoje. Šiandien LDK palikimas tampa svarbiu tapatybės klausimu tiek Lietuvai, tiek Baltarusijai. Šis straipsnis nagrinėja, kaip Baltarusija interpretuoja LDK istoriją, kokie yra skirtingi požiūriai tarp Minsko ir Vilniaus istorikų, ir kokią įtaką šis istorinis naratyvas daro šių dviejų šalių santykiams.
Baltarusijos požiūris į LDK
Baltarusijoje LDK laikoma svarbia savo istorijos dalimi, o pilys, menančios Lietuvos galybę, yra restauruojamos ir puoselėjamos. Vien Gardino senajai piliai rekonstruoti numatyta apie 40 mln. JAV dolerių, baroko epochos prabanga tviska Miro, Nesvyžiaus pilys, baigiama atstatyti Gedimino Lydos pilis, dešimtis milijonų eurų numatyta Lietuvos istoriją ryškiai ženklinančioms Krėvos, Naugarduko, Alšėnų pilies liekanoms išsaugoti. Baltarusiai neslepia, kad puošti Lietuvos galybę menančias pilis juos paskatino ir Valdovų rūmų projektas Vilniuje, mūsų šalyje įskėlęs prieštaringų vertinimų ir ginčų ugnį. Baltarusija siekia pritraukti kuo daugiau turistų iš Lietuvos, viliodama juos romantišku LDK paveldu. Jau dabar ištaigingą Miro pilį aplanko apie 40 turistų iš Lietuvos, greitai bus rengiamos ekskursijos lietuvių kalba, panaudojant automatinio sinchroninio vertimo įrangą.
LDK pilys - turistų traukos centrai
Baltarusija pilis atstato, renka brangius eksponatus iš esmės vien savo jėgomis, ES struktūrinių fondų lėšų negauna. „Mes suprantame, kad toks projektas labai brangus ir atsipirks negreitai. Tačiau juk ne vien piniguose laimė. Siekiame sukurti kaimynams, Europai, visam pasauliui patrauklų mūsų valstybės įvaizdį, savitą prekės ženklą. Ir LDK paveldas, bendra Lietuvos ir Baltarusijos praeitis mums labai svarbi“, - aiškino Gardino srities kultūros ir idelogijos valdybos skyriaus viršininkas Pavelas Skrobko.
Lietuvos žurnalistų ekskursija po LDK pilis sulaukė išskirtinio Gardino srities regioninės žiniasklaidos susidomėjimo. Tik visiškai abejingas mūsų šalies praeičiai lietuvis nenorėtų pamatyti Radvilų ir kitų Lietuvos didikų prabangos Nesvyžiaus ir Miro pilyse, pajusti mistiškos auros baltarusių rašytojo romantiko Vladimiro Korotkevičiaus intriguojamu pasakojimu išgarsintos Alšėnų pilies griuvėsiuose ar prisiliesti prie grėsme alsuojančių Krėvos pilies, kurioje buvo pasmaugtas didysis kunigaikštis Kęstutis, sienų.
„Litva“ - slaviška valstybė?
Baltarusiai istorikai jau nuo XIX amžiaus pabaigos, o ypač po SSRS žlugimo, įsikibo į nuomonę, kad „Litva“ - tai slaviška valstybė, neturinti tiesioginės sąsajos su dabartine Lietuva, kurią vadina „žemaičių tautybės“ tvariniu. Dabartiniai lietuviai esą - žemaičių palikuonys, o „litvinai“ - tai vakarų slavai, „nesuteršti“ totoriško kraujo, kaip rusai maskvėnai („maskoliai“). Slaviškos viduramžių Lietuvos teorijos šalininkai labiausiai remiasi faktu, kad iki XVII a. įsigalint lenkų kalbai, oficialia LDK kalba buvo rusėnų (rusinų) kalba, dabartinės baltarusių kalbos pirmtakė. Pagrindiniai LDK dokumentai - Lietuvos Statutas, Lietuvos Metrika surašyti būtent šia kalba. Iš to daroma išvada, kad nors kunigaikščiai ir buvę baltų kilmės, administracija turėjusi būti slaviška.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Vienas pagrindinių dabartinių baltarusiško požiūrio į LDK naratyvų (pasakojimų) - siekis atskirti slaviškąją LDK dalį nuo Maskvos didžiarusių masyvo, tokiu būdu pabrėžiant baltarusišką tapatybę. „Kai į Miro pilį atvyksta turistai iš Rusijos, aš pradedu pasakojimą, jog LDK įtvirtintas pilis statė apsiginti nuo priešų, kurie puolė mūsų protėvių žemės, o užpuolikai buvo ir Maskvos kunigaikštystė. Rusai tada nuleidžia galvas, neva daugiau taip nebedarysime“, - šmaikštavo ekskursijų vadovas D.Mankevičius.
Nors iš Naugarduko pilies liko tik griuvėsiai, ji užima svarbią vietą bandant įminti Lietuvos valstybės gimimo paslaptį. Baltarusiai turi jiems aiškų atsakymą, kur buvo pirmoji Mindaugo sostinė, kur jis buvo karūnuotas - Naugarduke, mieste, kuriame dabar stovi paminklas ir karaliui Mindaugui, ir lenkiškai rašiusiam lietuvių kilmės poetui Adomui Mickevičiui, kilusiam iš šių vietų.
Baltiškų šaknų pripažinimas
Pakeliauti po Šiaurės Vakarų Baltarusiją įdomu ir todėl, kad čia kiekviename kilometre ryškiai jaučiamas baltiškos, lietuviškos žilos senovės kvapas. Nuo pat sienos - senosios Gudijos kaimų ir miestelių pavadinimai su lietuviškomis šaknimis: Žiupronys, Žyrmūnai, Trakeliai, Ašmena. Dabar baltarusiai neneigia, kad šis kraštas kadaise buvęs baltiškas. Ašmenos kraštotyros muziejuje stovi akmuo, ant kurio lietuviškai parašyta: „Akmenas“. Lydos miesto kilmę baltarusiai irgi linkę kildinti iš baltiško žodžio „lydymas“ - iš miško atkariauta žemė. Lietuvos paveldas atsispindi ne tik miestų ir kaimų, bet ir svaigiųjų gėrimų pavadinimuose. Pavyzdžiui, galima įsigyti Radvilų šampano arba degtinės „Kniazj Vitovt“. Senosios Gardino pilies prieigose stovi medinė didžiojo kunigaikščio Vytauto statula, išdrožta Lietuvos skulptorių. Apie tai, kad statula - mūsiškių kūrinys, liudija ne tik užrašai lietuvių ir baltarusių kalbomis, bet ir tipiškas dievadirbių stiliui melancholiškas Vytauto veidas.
Lietuvos požiūris į LDK
Lietuvoje LDK istorija taip pat užima svarbią vietą, tačiau požiūris į ją skiriasi nuo baltarusiškojo. Lietuvos istorikai pabrėžia, kad LDK buvo daugiakultūrė valstybė, kurioje dalyvavo įvairios etninės grupės, įskaitant lietuvius, baltarusius ir ukrainiečius.
LDK - tautų lopšys
Lietuvos istorikas Alfredas Bumblauskas pastebėjo, kad LDK laikais dabartinės Baltarusijos žemėse toks pavadinimas nebuvo žinomas ir vartojamas, pirmasis baltarusis, matyt, buvo rusėnų bajoras, pasirašinėjęs graikiškai Salomonus Leukoroussos - Salomonas Baltarusis. Vis dėlto istorikas pripažino, kad lietuvių tautinio atgimimo laikais Jono Basanavičiaus, Vaižganto, o tarpukariu - A.Šapokos sukurta versija apie „tautišką“ LDK iki Liublino unijos seniai neišlaiko kritikos.„LDK nebuvo nei vienos tautos etnine prasme valstybė, nei tautų katilas, kaip Amerika. Tai buvo tautų - lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių - lopšys“, - tvirtino A.Bumblauskas.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Dabartinės Lietuvos istoriografijos tėvas Edvardas Gudavičius ne kartą yra pabrėžęs, kad Viduramžiais nesivadovauta tautos, kaip etninės bendrijos, sąvoka, svarbu buvo valstybinė ir dar tikybinė priklausomybė. „Anuomet lietuviu buvo laikomas tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos Statutą“, - tvirtino A.Bumblauskas. Jis paaiškino, jog feodalinė valstybė iš tiesų kūrėsi ties baltų genčių ir mongolų-totorių agresijos išsekintos Kijevo Rusios riba. Ir patinka mums ar ne, bet dėl lietuvių elito prieraišumo pagonybei LDK rašytinė kultūra buvo slaviška.
Mindaugo sostinės paieškos
Lietuvos istorikas Alvydas Nikžentaitis teigė, jog Naugardukas, nors ir buvęs svarbus LDK miestas, tačiau patikimų šaltinių, tvirtinančių, jog jis būtų pirmoji sostinė ir Mindaugo karūnavimo vieta, nėra. „Tiksliai žinoma tik tai, kad Naugarduką valdė Mindaugo sūnus. Taigi ne tas pats, kas būtų jis pats, didysis kunigaikštis. O sostinė tais laikais buvo sostapilis - ten, kur gyveno pats valdovas. Nelogiška būtų manyti, jog Mindaugas katalikišką krikštą būtų priėmęs mieste, kuriame tuo metu jau vyravo slavai. Lygiai taip tik legenda yra versija, jog tariamoji pirmoji Lietuvos kunigaikštystės sostinė Voruta buvusi Ukmergės ar Anykščių apylinkėse. Sužinoti, iš kur valdė Mindaugas, vargu ar kada nors pavyks“, - svarstė istorikas.
Praeitis vienija ir skiria
Apsilankius Baltarusijoje išryškėja ir skirtingi Minsko ir Vilniaus istorikų požiūriai į LDK praeitį, ir galimi sąlyčio taškai, kurių daugėtų, jei abi pusės atsisakytų ne su istorijos mokslu, o su ideologinėmis klišėmis susijusių vaizdinių. „Lietuviškos raštijos LDK nebuvimas yra užmokestis už tai, kad pagoniška valstybė siekė tapti imperija, o už imperijas istorija išrašo sąskaitas. Pavyzdžiui, kaip už kolonijinę Prancūzijos imperiją dabartinei Prancūzijai išrašyta sąskaita - šios šalies nacionalinėje futbolo rinktinėje labai mažai etninių prancūzų“, - vaizdžiai palygino žymus Lietuvos istorikas. Lietuvos žurnalistų apsilankymo Miro pilyje metu paklaustas apie LDK valdovų ir didikų etninę kilmę, ekskursijų vadovas Dmitrijus Mankevičius atsakė: „Nustatyti tautinę priklausomybę Viduramžiais ir dar tokioje etniškai margoje teritorijoje, kaip LDK, beveik neįmanoma. Svarbiausia, kad tai buvo mūsų, lietuvių ir baltarusių (rusėnų), bendra valstybė.“
LDK palikimas ir dabartinė Baltarusijos politika
Gardino srities valdininkas P.Skrobko juokaudamas pasakojo tokį nutikimą: „Atvažiavo pas mus svečiai iš Lietuvos ir klausia: kodėl mūsų kunigaikščio vardas ant jūsų degtinės etiketės? Aš atšoviau - pala, pala, kodėl jis tik jūsų? Vytautas taip pat ir mūsų!“
Tačiau medinį Vytautą prie Gardino pilies liūdina, kad Baltarusijoje jis įamžintas ne menkiau nei sovietinis paveldas. Baltarusiai plaka iš tiesų keistoką kokteilį iš LDK ir sovietinės praeities, šlovindami abu šiuos skirtingus tautinės savasties dėmenis. Muziejaus parodoje, skirtoje Vakarų Baltarusijos tarpukario istorijai, pagrindinę vietą užima plakatas su buvusios SSSR erdvėje seniai pašaipos objektu tapusiu „vyrišku bučiniu“ (kur vaizduojami į lūpas besibučiuojantys Raudonosios Armijos karys ir vietos valstietis). Ir kai išgirsti jaunutės gidės pasakojimą, kad 1939-aisiais vokiečiai Lenkiją užpuolė, o Raudonoji Armija tik „ėmėsi žygių apsaugoti Lenkijai priklausiusias mūsų žemes“, susidaro įspūdis, jog istorijos vadovėliai Baltarusijos mokyklose nebuvo atnaujinti nuo praėjusio amžiaus 50-ųjų metų.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Tačiau, nors ir lėtai, Baltarusija keičiasi. Ji jau nėra tik vakarinė Rusijos dalis ne tik todėl, kad čia miestai ir miesteliai pasižymi pedantiška, „vokiška“ tvarka ir švara. Nors baltarusiškai kalbančiųjų mieste retai išgirsi, beveik visi užrašai, taip pat ir valstybinių įstaigų - baltarusių kalba. Vakarų Baltarusijoje veikia nuolat restauruojamos, puošiamos katalikų bažnyčios, lygiai kaip ir pravoslavų cerkvės. Politologas Vytis Jurkonis mano, jog Baltarusijos siekis gaivinti LDK paveldą yra sveikintinas, nesvarbu, kad istoriją baltarusiai interpretuoja savaip. „Tapatybės su LDK paieškos daro Baltarusiją savarankiškesnę, mažiau priklausomą nuo Maskvos ir artimesnę Lietuvai. O kad lieka istorinių ginčių, tai normalu, mūsų mokslininkai turėtų dažniau susitikti su baltarusių istorikais, rengti konferencijas, diskutuoti“, - sakė mokslininkas.
Litvinizmas: istorijos interpretacijos iškraipymas
Profesorius Alfredas Bumblauskas yra perspėjęs, kad baltarusiai stengiasi pasičiupti ir pasisavinti lietuvišką Vytį, tiesa, kiek pakeisdami žirgo uodegos padėtį. Naujienų agentūrai BNS jis sakė, kad Vytis kaip Baltarusijos nacionalinis herbas buvo panaikintas po tarptautinių standartų neatitikusio 1995 m. referendumo, kurį inicijavo į valdžią atėjęs Aleksandras Lukašenka. Tačiau pastaruoju metu, pasak A. Bumblausko, A. Lukašenkos režimas keičia požiūrį į LDK. „Sakyčiau, kad keturi iš penkių istorikų yra įsitikinę baltarusišku LDK pobūdžiu. Ilgai atrodė, kad A. Lukašenka pristabdo tai. Bet dabar ši koncepcija jau yra ir oficioziniuose Baltarusijos laikraščiuose. A. Jis leido (be jo kaimyninėje šalyje neįmanomas nė vienas svarbus sprendimas), kad 2014 m. Vitebske būtų atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, arba, kaip jie vadina, Olgierdui, o Naugarduke pastatytas paminklas karaliui Mindaugui.
Nieko nuostabaus, kad baltarusiai (gudai) siekia savintis LDK autorystę. Ši tauta, jeigu tokia kaimynus galima vadinti, amžių amžiais ieško savo identiteto, savo šaknų ir išskirtinių iš kitų slavų bruožų. Pripažindama savo slaviškas šaknis ir artimybę su rusais (rusėnais), ji neberanda savo vientisumo sąsajų bei istorinio etnologinio pagrindimo, todėl pretenduoja į kaimynines erdves, susiformavusias šimtmečių bėgyje.
Netgi imta tvirtinti, kad Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją sukūrusi tauta neturinti nieko bendra su tikraisiais lietuviais, kad tai buvę slavai licvinai, t. y. gudai. Iš tikrųjų, su kaimynine teritorija tikrai susijusi didžioji senosios Lietuvos gyvenimo istorija. Netgi pilys, tvirtovės, bažnyčios buvo statomos ryčiau negu dabartinės Lietuvos sienos, kad apsaugotų LDK šerdį nuo priešų puldinėjimų. Dabar gi baltarusiai mielai rengia ekskursijas į šio LDK palikimo objektus. Negali įtarti, kad visos jos skirtos propagandinei kampanijai, kuria siekiama įtikinti lietuvius, jog buvusios didžios valstybės tikrieji šeimininkai - gudai. Jie remiasi kažkokių baltarusių istorikų, pavyzdžiui, Anatolijaus Grickievičiaus išradimais, neva Lietuva atsiradusi iš Žemaitijos, esą su LDK ji nieko bendro neturėjo iki 1413 m., o ir vėliau tebuvo nedidelė sudedamoji jos dalis.
Profesorius Alfredas Bumblauskas yra perspėjęs, kad baltarusiai stengiasi pasičiupti ir pasisavinti lietuvišką Vytį, tiesa, kiek pakeisdami žirgo uodegos padėtį. Net ir iškilmingai švęsdami sovietų armijos pergalės prieš nacių Vokietiją jubiliejų, baltarusiai nesegėjo šv.Georgijaus juostų, sukūrė savo tautinį pergalės („peremoha“) simbolį - obuolį su oficialios vėliavos spalvomis, raudona ir žalia.
Liublino unija ir LDK teritorija
1569 Liublino unija buvo sudaryta federacinė (konfederacinė) valstybė, oficialiai vadinama Lenkijos ir Lietuvos Valstybe arba Abiejų Tautų Respublika (ATR). Ją valdė bendras valdovas - renkamas Lenkijos karalius, turintis Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą, ir bendras Seimas. Unija savarankiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybės organizacijos nepanaikino: išliko LDK teritorija (per Liublino seimą Lenkijos didikai ir valdovas Žygimantas Senasis, siekdami priversti LDK sudaryti uniją, atėmė iš jos Palenkės, Kijevo, Podolės (Braclavo) ir Voluinės vaivadijas, t. y. daugiau kaip 1/3 teritorijos), administracija, iždas, mokesčiai, kariuomenė, teismai ir teisė. 1569 (po Liublino unijos) LDK teritorija buvo apie 297 000 km2. LDK siena su Prūsijos kunigaikštyste ir Kuršo kunigaikštyste nepakito. LDK ir Lenkijos sieną pakoregavo Palenkės ir Ukrainos atplėšimas. Ji tapo federacinės valstybės vidaus siena ir iki 1795 išlaikė visus valstybinės sienos požymius.
LDK teritorija buvo suskirstyta į 9 vaivadijas: Vilniaus (Ašmenos, Breslaujos, Lydos, Ukmergės ir Vilniaus apskritys), Trakų (Gardino, Kauno, Upytės ir Trakų apskritys), Naugarduko (Naugarduko, Slanimo ir Valkavisko apskritys), Brastos (Brastos ir Pinsko apskritys), Minsko (Minsko Mozyriaus ir Rečycos apskritys), Mstislavlio, Polocko ir Vitebsko (Oršos ir Vitebsko apskritys). 1569 Livonijos vaivadija tapo Lenkijos ir LDK bendra valda (1561-69 valdė LDK), Kuršo kunigaikštystė - bendra vasale (1561-69 siuzerenas buvo LDK). Kuršo kunigaikštystės dalis - Piltenės sritis - buvo tiesiogiai pavaldi LDK. 1611 LDK atgavo Smolensko vaivadiją (per 1512-22 LDK ir Rusijos karą buvo užėmusi Rusija).
ATR padalijimai ir LDK teritorijos praradimas
Per ATR I padalijimą LDK neteko Mstislavlio vaivadijos, dalies Minsko, Polocko ir Vitebsko vaivadijų. Po 1772 LDK sudarė 7 vaivadijos - Lietuvos Brastos, Minsko, Naugarduko, Polocko, Trakų, Vilniaus ir Smolensko (egzuliantų) ir dvi kunigaikštystės - Livonijos (egzuliantų) ir Žemaitijos. Vaivadijos buvo suskirstytos į 22 apskritis. 1764 Žemaitijos kunigaikštystė buvo suskirstyta į 2 teismų reparticijas, arba apskritis, - Raseinių ir Telšių. 1790 atkurta Vitebsko vaivadija. Per ATR II padalijimą (1793) Rusija užgrobė LDK žemes į rytus nuo linijos Druja-Pinskas (po I padalijimo LDK likusias Polocko bei Vitebsko vaivadijų dalis; Minsko vaivadiją, Lietuvos Brastos, Vilniaus bei Naugarduko vaivadijų rytinė dalis), t. y. maždaug pusę LDK teritorijos.
LDK bajorija ir politinė sistema
Po Liublino unijos LDK bajorų luome esminių etninių pakitimų neįvyko, ją sudarė lietuviai ir gudų (kilusių iš dalies rutėnų) kilmės bajorai, tik jų liko mažiau. Etnokonfesinius bajorų ryšius pamažu stelbė ryšiai apskrityje, bajorų savivaldos organizacijoje, su kuria bajoras buvo susijęs kaip žemvaldys ir karo prievolininkas. Nyko sritiniai luomo skirtumai, visiškai susiformavo LDK bajorų tauta. Gudai (baltarusiai), dėl savo interesų persiėmę LDK valstybės idėja, politiškai virto lietuviais. LDK bajorų politinės tautos atskirumas nuo Lenkijos bajorijos rėmėsi instituciniais ir tam tikrais subjektyviais savimonės komponentais: lietuvių bajorų kilmės iš romėnų legenda, didžiųjų valdovų, ypač Vytauto, garbinimo tradicija bei sava teisės sistema, įtvirtinta Trečiojo Lietuvos Statuto (1588).
Valstybės likimą lėmė kelios įtakingiausios didikų šeimos, kurių valdžia rėmėsi išplėtotu klientelinės sistemos tinklu (klientelizmas). Iki 17 a. vidurio LDK vyravo Radvilos, 17 a. antroje pusėje - Pacai ir Sapiegos. 17-18 a. 18 a. viduryje LDK, kaip ir Lenkijoje, pradėjo įsigalėti visoje ATR šalininkų turinčios dvi didikų grupuotės - Potockių vadovaujami respublikonai, siekiantys išlaikyti senąsias bajorų laisves ir teises (LDK šiai grupuotei priklausė Radvilos, Višnioveckiai, Sapiegos), bei Familija, kurios vadai buvo broliai Čartoriskiai (Lietuvos kancleris Frydrikas Mykolas Čartoriskis ir Rusios vaivada Lenkijoje A. K. Čartoriskis), siekiantys reformuoti valstybę.
Apskričių seimeliai ir ATR Seimas
16-18 a. viešasis bajorų gyvenimas telkėsi teritoriniame administraciniame vienete - apskrityje (Lietuvos apskritys). Ji tapo svarbiausia bajorijos valstybinio organizavimo ir savivaldos institucija. Apskričių seimeliuose, į kuriuos privalėjo rinktis visi bajorai, buvo nagrinėjami valstybės bei apskrities reikalai: Seimo darbotvarkė, rengiamos instrukcijos renkamiems Seimo atstovams, per kuriuos apskrities bajorai įsitraukdavo ne tik į tam tikros socialinės, etninės, konfesinės ar teritorinės dalies, bet ir į visos valstybės, viso luomo politinį gyvenimą.
Pagal Liublino unijos nuostatas ATR valdovas, tituluojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, turėjo būti renkamas bendro Lenkijos ir LDK Seimo. Valdovas buvo valstybės suverenumo reiškėjas, aukščiausioji vykdomoji valdžia.
Po unijos sudarymo veikė bendras ATR Seimas, kurį sudarė valdovas, Senatas ir Atstovų rūmai (bajorų deputatai). Senatas ir Atstovų rūmai buvo bajorų institucijos, kiti luomai į Seimą nebuvo įleisti, išskyrus katalikų vyskupus Senate. 1673 Seime nutarta, kad kas trečias Seimas, kuriam pirmininkauja LDK atstovas, posėdžiaus Gardine; taip formaliai buvo sulaužyta Liublino unijos nuostata dėl Seimo posėdžiavimo vietos.
Reformos ir ATR padalijimai
1764 valdovu išrinktas Rusijos remiamas Familijos kandidatas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764-95) ėmėsi reformų: siekė panaikinti liberum veto finansų klausimais, keisti Seimo darbo tvarką, didinti kariuomenę, stiprinti valdžios aparatą. Pastangos stiprinti valstybę kėlė Rusijos ir Prūsijos nepasitenkinimą, prisidengdamos disidentų (protestantų ir stačiatikių) teisių gynimu jos kišosi į ATR vidaus reikalus ir siekė užkirsti kelią reformoms. 1791 05 03 Seimas priėmė Gegužės trečiosios konstituciją, kuri tautos valią skelbė valdžios šaltiniu; įtvirtino valdžių padalijimą į įstatymų leidžiamąją (dvejų rūmų seimas), vykdomąją (ministrų taryba, vadinama teisių sargyba) ir teisminę. ATR tapo konstitucine monarchija.
Istorijos suvokimo svarba
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos interpretavimo klausimas yra gerokai platesnis nei vien lietuviškas ar baltarusiškas požiūris. Iš esmės istorijos suvokimas yra komunikacinė problema: mes nesusikalbame su praeities žmonėmis, nes norime priversti juos mąstyti taip, kaip mąstome mes. Jei norime suvokti praeities laikotarpį, turime suvokti, kaip mąstė, ką jautė tuo metu gyvenantys žmonės. Ta valstybės, tautos samprata, kurią mes ir daugelis Europos tautų tebeturime, yra suformuota XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje per tautinius atgimimus.
Privalome prisiminti, kad viduramžiais buvo visai kitas valstybės ir visuomenės suvokimas. Viduramžių visuomenė, pirmiausia, funkcionavo per žmogiškuosius santykius. LDK atveju valstybę sukūrė neabejotinai lietuviškos kilmės dinastija, XI-XIII a. išaugusi lietuvių genties teritorijoje, kuri atsirado vadinamosios baltiškos Rytų Lietuvos pilkapių kultūros erdvėje.
Tapatumo paieškos ir istorinis naratyvas
Lietuvoje dar labai stiprus istorinis naratyvas, sukurtas XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Tas naratyvas išstūmė iš mūsų istorijos visus, kurie nekalbėjo lietuviškai ir nebuvo valstiečiai. Taigi, jei mes atsisakome savo LDK istorijos, tai kiti ją priglaudžia. Baltarusiai šios tautinės idėjos pagrindu sukūrė ekspansyvų naratyvą, o mes sukūrėme destruktyvų naratyvą. Ši LDK atmetimo idėja yra iki šiol gyva gana keistais pavidalais.
Pirmiausia mums patiems reikėtų suvokti, kad LDK istorija yra mūsų istorija. Tautinio atgimimo metais suformuotoje ir Adolfo Šapokos surašytame istorijos suvokime visa didybė baigiasi su Vytautu. Tai paskutinis lietuvis valdovas. LDK, užėmusi rusėnų kunigaikštystes, susidūrė su aukštesne krikščioniška kultūra, turinčia raštą.
tags: #baltarusijos #zemiu #priklausomybe #lietuvai