Įvadas
Žiovavimas, empatija, socialinis bendravimas - tai neatsiejami žmogaus gyvenimo aspektai, glaudžiai susiję vienas su kitu. Šiame straipsnyje nagrinėsime žiovulio psichologiją, jo priežastis ir ryšį su veidrodiniais neuronais, empatija bei socialiniu bendravimu. Taip pat aptarsime emocijų užkrečiamumą, jo įtaką mūsų savijautai ir tarpasmeniniams santykiams.
Žiovulio psichologija: nuo fiziologijos iki socialinio konteksto
Žiovulio priežastys ir funkcijos
Žiovavimas - tai kasdienis reiškinys, kurį dažnai siejame su nuovargiu ar nuoboduliu. Tačiau mokslas atskleidžia, kad žiovavimas yra sudėtingas neurologinis procesas, susijęs su smegenų termoreguliacija, socialiniu bendravimu ir net empatija. Nors žiovulys yra gerai ištirtas reiškinys, tiksli jo paskirtis vis dar nėra visiškai aiški. Štai kelios pagrindinės teorijos, aiškinančios, kodėl žiovaujame:
- Deguonis: Anksčiau manyta, kad žiovavimas padeda padidinti deguonies kiekį kraujyje, tačiau šią teoriją mokslininkai paneigė.
- Smegenų atvėsinimas: Žiovulys gali padėti atvėsinti smegenis. Tyrimai rodo, kad žmonės, kuriems buvo uždėtas šaltas kompresas ant kaktos, žiovavo rečiau, kai žiūrėjo įrašus su žiovaujančiais žmonėmis.
- Prasimankštinimas: Žiovavimas gali padėti ištempti ir atpalaiduoti pavargusius raumenis, įskaitant gerklės, liežuvio ir viso kūno raumenis.
- Pagalba ausims: Žiovavimas gali padėti išlyginti slėgį ausyse, ypač skrendant lėktuvu.
- Veidrodiniai neuronai: Žiovulys yra užkrečiamas dėl veidrodinių neuronų, kurie suaktyvėja stebint kitų žmonių veiksmus.
- Artumo ženklas: Tyrimai rodo, kad žiovulio užkrečiamumas gali būti susijęs su emociniu artumu. Artimi giminaičiai ir draugai dažniau užsikrečia žiovuliu nei nepažįstami žmonės.
- Ligos simptomas: Pernelyg dažnas žiovulys gali būti įvairių ligų požymis, pavyzdžiui, kūno termoreguliacijos sutrikimų, miego problemų, padidinto kraujospūdžio ar galvos smegenų kamieno pažeidimo.
Veidrodiniai neuronai ir empatija
Ypatingas dėmesys krypsta į veidrodinius neuronus - specializuotas smegenų ląsteles, kurios, kaip manoma, yra atsakingos už užkrečiamąjį žiovavimą ir empatiją. Veidrodiniai neuronai - tai specializuotos smegenų ląstelės, esančios žmogaus, kitų primatų ir kai kurių paukščių smegenų žievėje. Jų pagrindinė funkcija - suaktyvėti tiek atliekant tam tikrą veiksmą, tiek stebint, kaip tą veiksmą atlieka kitas individas. Šis unikalus mechanizmas leidžia mums ne tik suprasti kitų žmonių veiksmus, bet ir juos mėgdžioti, taip pat jausti empatiją.
Veidrodiniai neuronai atlieka svarbų vaidmenį:
- Mokantis kalbų: Imituojant kitų žmonių kalbą.
- Atjaučiant: Leidžiant mums išgyventi kitų žmonių emocijas.
- Koordinuojant socialinių grupių veiksmus: Persiduodant būsenoms ir emocijoms tarp grupės narių.
Ryšys tarp veidrodinių neuronų ir autizmo
Autizmo spektro sutrikimas (ASS) - tai neurologinės raidos sutrikimas, kuriam būdingi sunkumai socialinėje sąveikoje, komunikacijoje ir pasikartojantis elgesys. Vienas iš įdomių pastebėjimų yra tai, kad autizmo sutrikimą turintys vaikai dažnai neužsikrečia žiovuliu žiūrėdami įrašus su kitais žiovaujančiais žmonėmis. Tai leidžia manyti, kad jų veidrodinių neuronų sistema gali veikti kitaip nei neurotipinių asmenų.
Taip pat skaitykite: Etiketo patarimai bendraujant telefonu ir internetu
Tačiau svarbu pabrėžti, kad ryšys tarp veidrodinių neuronų ir autizmo yra sudėtingas ir vis dar tiriamas. Ne visi autizmą turintys asmenys turi veidrodinių neuronų sistemos disfunkciją, ir yra daug kitų veiksnių, kurie gali prisidėti prie ASS simptomų.
Užkrečiamas žiovavimas ir socialinis intelektas
Užkrečiamas žiovavimas - tai reiškinys, kai žmogus pradeda žiovauti pamatęs, išgirdęs ar pagalvojęs apie žiovavimą. Tai rodo sudėtingą socialinį pažinimą ir emocinį intelektą. Asmenys, pasižymintys aukštesniu emociniu intelektu ir stipresniais tarpasmeniniais ryšiais, yra jautresni užkrečiamam žiovuliui.
Šis reiškinys gali būti paaiškintas veidrodinių neuronų veikla, kuri sukelia automatinę, nevalingą neuronų kaskadą. Tai rodo, kad užkrečiamas žiovulys yra ne tik refleksyvus elgesys, bet ir sudėtinga empatinė reakcija, giliai įsišaknijusi mūsų smegenų socialinio pažinimo tinkluose.
Sinchronizuotas žiovavimas ir evoliucija
Evoliucijos teoretikai teigia, kad sinchronizuotas žiovavimas galėjo išsivystyti kaip primityvi neverbalinio bendravimo forma, sinchronizuojanti grupės elgesį ir skatinanti kolektyvinį sąmoningumą. Sinchronizuotas žiovavimas gali turėti keletą pasekmių:
- Kolektyvinio budrumo ir budrumo didinimas
- Neverbalinio bendravimo signalų palengvinimas
- Grupės emocinių ir fiziologinių būsenų reguliavimas
- Grupės narių neurologinės sinchronizacijos skatinimas
Fiziologiniai dirgikliai ir smegenų atvėsinimas
Žiovavimas taip pat atlieka svarbų neurofiziologinį vaidmenį, būdamas termoreguliacinis smegenų temperatūros moduliavimo mechanizmas. Kai smegenyse šiek tiek pakyla temperatūra, per žiovulį padažnėjęs kvėpavimas palengvina efektyvų atvėsimą dėl padidėjusios kraujotakos ir padidėjusios smegenų metabolinės šilumos apykaitos.
Taip pat skaitykite: Apie bendravimą pagal R. Želvį
Gilus įkvėpimas, susijęs su žiovavimu, sukelia didelę oro apykaitą, kuri sumažina intrakranijinę temperatūrą. Šis terminis reguliavimas padeda optimizuoti nervų veiklą, užtikrinant, kad smegenys išlaikytų optimalų funkcinį efektyvumą įvairiomis fiziologinėmis sąlygomis.
Individualūs žiovavimo jautrumo skirtumai
Žmonių jautrumas užkrečiamam žiovavimui skiriasi. Polinkis „pagauti“ žiovulį priklauso nuo sudėtingų neurologinių ir psichologinių veiksnių, įskaitant empatijos lygį, emocinį intelektą ir veidrodinių neuronų funkcionalumą.
Tyrimai rodo, kad asmenys, turintys didesnius empatinius gebėjimus, yra linkę dažniau patirti užkrečiamo žiovavimo epizodus.
Žiovavimas ir kognityviniai gebėjimai
Priešingai paplitusiai nuomonei, žiovavimas gali būti susijęs su pagerėjusia pažintine veikla. Tyrimai rodo, kad šis nevalingas elgesys tarnauja kaip nervų persikrovimas, pagerinantis smegenų funkciją būsimoms kognityvinėms užduotims.
Dalyviai, kurie žiovauja prieš sunkias protines užduotis, geriau atpažįsta modelius, greičiau reaguoja ir geriau priima sprendimus. Šis našumo padidėjimas susijęs su žiovavimo termoreguliacine funkcija, kuri atvėsina smegenis iki idealios darbinės temperatūros.
Taip pat skaitykite: Bendravimo psichologiniai aspektai
Žiovavimas ir nuovargis
Kai jaučiamas nuovargis, paprastai dažniau pradedama žiovauti. Tačiau tai ne tik signalizuoja apie mieguistumą, bet ir yra smegenų bandymas išlaikyti budrumą ir idealią kognityvinę funkciją.
Nuovargio sukeltas žiovulys sutampa su sumažėjusia smegenų kraujotaka ir pakilusia smegenų temperatūra. Dėl fizinio veiksmo - žiovavimo - padidėja kraujo tekėjimas į smegenis, o nervinis audinys atvėsta dėl didesnio oro įsiurbimo.
Žiovavimas asmeninių pokalbių metu
Ar pastebėjote, kad kalbant apie intymius, asmeninius dalykus, kyla žiovulys, nors prieš pokalbį jautėtės pailsėję? Toks reiškinys daugeliui atrodo keistas ar net nemandagus, tačiau žiovulys, pasirodantis asmeninių, jautrių temų metu, turi gilų biologinį ir psichologinį pagrindą. Žiovulys yra viena universaliausių žmonijos reakcijų: ji pasireiškia nuo pirmųjų gyvenimo dienų, nekontroliuojamai perduodama net tarp gyvūnų rūšies. Medikai aiškina, kad žiovulys yra natūrali kūno reakcija, padedanti reguliuoti deguonies ir anglies dioksido pusiausvyrą kraujyje. Žiovavimo metu plaučiai prisipildo daugiau oro, kraujas praturtinamas deguonimi, galvos smegenys gauna didesnį kiekį gyvybiškai svarbios medžiagos ir, tikėtina, atvėsta.
Kalbant apie asmeninius dalykus, neretai patiriamas didesnis stresas, kylanti įtampa ar net socialinis nerimas. Neuromokslininkai aiškina, kad jautrios temos gali paskatinti kūno kovos arba bėgimo (ang. “fight-or-flight”) reakciją. Organizmas tuomet ieško “iškrovos” - žiovulys tampa tarsi fizinis būdas sumažinti patiriamą įtampą ir akimirksniu aprūpinti organizmą deguonimi. Psichologai pastebi, kad asmeninių temų aptarimas dažnai reikalauja ne tik drąsos, bet ir dėmesio, sąmoningo įsiklausymo bei atidumo savo emocijoms. Dėl to smegenys gali jausti papildomą “apkrovą” - ypač jei tema kelia stiprias emocijas arba yra nepatogi. Žiovulys tokiu metu gali veikti kaip savotiškas mechanizmas, padedantis greitai „atnaujinti“ protinį budrumą.
Žiovulys garsėja kaip “užkrečiama” reakcija - viena iš teorijų sieja šį reiškinį su empatija ir žmogaus gebėjimu atjausti kitą. Jei jūsų pašnekovas aptarinėja jautrią temą, jūs, nesąmoningai, galite žiovauti kaip signalą, kad esate susiję, suprantate jo emocinę būseną arba jaučiate vidinę įtampą. Kai kuriems žmonėms žiovulys nemalonių ar jautrių temų metu yra tarsi psichologinis “skydas”. Tai gali būti nesąmoninga kūno pastanga nukreipti dėmesį, „atsiriboti“ nuo emocinio diskomforto. Tam tikromis situacijomis žiovulys veikia nelyginant trumpa pauzė, per kurią galime pasiruošti tęsti pokalbį ar persvarstyti savo atsakymus. Toks gynybinis mechanizmas ypač ryškus uždaresniems, jautresniems ar stresui neatspariems žmonėms.
Dažniausi mitai apie žiovulį pokalbio metu:
- Žiovulys visada reiškia nuobodulį. Iš tikrųjų žiovulys jautrių temų metu dažniau signalizuoja apie emocinę įtampą ar vidinį jaudulį nei nuobodulį.
- Žiovauti yra nemandagu. Nors etiketas dažnai pabrėžia susilaikymą nuo žiovulio, jo pasireiškimas daugeliu atvejų yra nekontroliuojamas refleksas ir nebūtinai reiškia negerbimą ar nesidomėjimą pokalbiu.
- Galima valingai sulaikyti žiovulį. Praktikoje žiovulį galima trumpam atidėti, tačiau jis dažniausiai vis tiek pasireikš, kai tik sumažėja sąmoningas dėmesio valdymas.
Ką daryti, jei nuolat žiovaujate asmeniško pokalbio metu?
- Pabandykite įsisąmoninti savo emocijas: jei žiovulys pasireiškia diskutuojant jautria tema, tai gali būti ženklas, kad jaučiate stresą ar įtampą. Skirkite kelias akimirkas apmąstymams, kodėl į tą temą reaguojate stipriau.
- Stenkitės giliai ir lėtai kvėpuoti: gilus kvėpavimas padės sumažinti emocinę įtampą ir gali sumažinti poreikį žiovauti.
- Jeigu įmanoma, pasikalbėkite apie jausmus: atvirai pripažinus, kad pokalbis kelia nerimą ar atrodo sudėtingas, dažniausiai mažėja įtampa ir nereikia papildomų nusiraminimo reakcijų.
- Priminkite sau, kad žiovulys - natūrali ir sveika organizmo reakcija.
Nors daugeliu atvejų žiovulys pokalbio metu yra natūralus reiškinys, nuolatinis, nepaaiškinamas žiovulio protrūkis gali būti ženklas apie sveikatos problemą - pavyzdžiui, lėtinį miego trūkumą, kvėpavimo sistemos sutrikimus, širdies arba neurologines ligas. Žiovulio pasireiškimas jautrių, asmeniškų pokalbių metu - tai subtilus žmogaus organizmo atsakas į emocinį ir psichologinį krūvį. Nors daug kam žiovulys asocijuojasi su nuoboduliu, daugybė mokslinių stebėjimų rodo, kad tai - visų pirma natūrali streso mažinimo, dėmesio atnaujinimo ir savęs apsaugos reakcija. Nesivaržykite dėl šios kūno kalbos ir, jeigu reikia, paaiškinkite apie jos prigimtį savo pašnekovui.
Emocijų užkrečiamumas ir socialinis bendravimas
Emocijų užkrečiamumo fenomenas
Šypsokis ir pasaulis šypsosis su tavimi. Tai ne tik gražūs, bet ir tyrimais patvirtinti žodžiai. Kai vakare įžengiu pro duris apimta euforijos, pastebiu, kaip pamažu taisosi ir mano draugo nuotaika. Sėdėjęs rūškanu veidu fotelyje, jis pralinksmėja ir netrukus namuose skamba mūsų abiejų juokas. Tikriausiai esate pastebėję, kaip lengva užsikrėsti žiovuliu. Mokslininkų teigimu, jeigu žiovauja jums artimas žmogus, nuo jo „užsikrečiame“ dar greičiau. Ir šitaip užkrečiamas ne vien žiovulys. Žmogus lengvai perima aplinkinių išgyvenamas emocijas ir nuotaikas, dažnai net nesuprasdamas pakitusios savijautos priežasčių. Apie tai, jog emocinės būsenos yra užkrečiamos, jau 400 metų prieš Kristų prašneko Hipokratas, pastebėjęs, kad kai kurių moterų isterija persiduoda ir kitoms. Apie 1700-uosius šios eros metus atsirado tyrimų, parodžiusių, jog atsitiktinio žmogaus šypsena sukelia praeivių šypsenas. O pastaraisiais dešimtmečiais gausu mokslininkų, besidominčių, kaip nesąmoningai perimamos nuotaikos daro įtaką įvairioms mūsų gyvenimo sritims: santuokai, darbui, pasitikėjimui savimi ir net pasitenkinimui gyvenimu apskritai.
Žvelgiant iš evoliucijos perspektyvos, išmokti pajausti, ką jaučia kitas, žmogui buvo gyvybiškai svarbu. Aplinkinių pyktis, baimė, pasišlykštėjimas galėjo būti kaip pavojaus signalas, į kurį reikėdavo nedelsiant reaguoti. Taigi gebėjimas suprasti kitų emocijas ir jas perimti padėjo mums išlikti. Kai kurie mokslininkai mano, kad neigiamomis emocijomis užsikrečiama labiau nei teigiamomis, nes džiaugsmas nėra pavojaus ženklas, todėl ne toks svarbus. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad gera nuotaika užsikrečiama taip pat greitai, kaip ir bloga.
Emocijų užkrečiamumo mechanizmai
Psichoterapeutė Elaine Hatfield emocijų užkrėtimo reiškiniu susidomėjo po savo asmeninių patyrimų terapijos metu. E. Hatfield teigimu, žmogus mokosi pamėgdžioti aplinkinių veido išraiškas, laikyseną ir balso toną dar kūdikystėje. Tai įvyksta taip greitai, kad nespėjame to įsisąmoninti, tačiau jaučiame iš kažkur atsiradusią įtampą ar džiaugsmą - kitaip tariant, perimame mėgdžiojamo asmens nuotaiką. Paskutine pamėgdžiojimo stadija laikoma sinchronizacija, kai po kurio laiko dviejų bendraujančių asmenų savijauta ir elgesys sinchronizuojasi. Žmonės pradeda jaustis ir elgtis vienodai. Tai patvirtina Timothy Munyono tyrimas, atskleidęs, kad sutuoktiniai paprastai apibūdina vienas kito poveikį vienodai.
Emocijų užkrečiamumas internetinėje erdvėje
Mums nebūtina matyti žmogaus, kad užsikrėstume jo nuotaika. Tam gali pakakti ir bendravimo internetu ar telefonu. O kartais net ir to nereikia. Pastebėkite savo būseną, kai kitą kartą piko metu eisite pro spūstyje stovinčių automobilių eiles. Ar jaučiate kylantį erzulį? Pasirodo, galima „pasigauti“ lūkuriuojančių vairuotojų patiriamą stresą net su jais ir nepabendravus.
Empatija ir socialinis bendravimas
Pasak psichologės, psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertės Karilės Levickaitės, nors dažnai manoma, kad mus laimingus daro turtas ar padėtis visuomenėje, tyrimai rodo, kad visgi svarbiausias laimės rodiklis yra santykiai ir bendravimas su kitais žmonėmis. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) taip pat patvirtina, jog po rūpinimosi savimi, neformali bendruomenės pagalba yra dažniausiai reikalinga paslauga, kalbant apie žmonių psichikos sveikatą. Kitaip tariant, gebėjimo rūpintis savimi ir santykių su aplinkiniais poreikis yra didesnis nei psichikos sveikatos įstaigų siūlomų paslaugų.
"Mūsų psichikos sveikata „stovi“ ant trijų pagrindinių faktorių: biologinių (pvz., fizinė sveikata, jautrumas); socialinių (pvz., santykiai šeimoje, mokykloje, darbe); psichologinių (pvz., pasitikėjimas savimi, bendravimo įgūdžiai). Todėl jei žmogus turi sunkumų šeimoje, patiria konfliktiškus ar prievartos santykius, vien vaistai jo problemų neišspręs“, - VšĮ „Rastis“ surengtoje paskaitoje, finansuotoje Vilniaus m. savivaldybės, komentavo K.Levickaitė.
Empatijos rūšys
K.Levickaitės teigimu, empatija yra ne tik gebėjimas, bet ir sąmoningas, aktyvus veiksmas. Tai - įsijautimas į kito žmogaus jausmus, patirtį, požiūrį, vertybes, pažvelgimas į kito situaciją jo akimis. „Kai mums pavyksta būti empatiškiems, mūsų bendravimas su kitais žmonėmis tampa žymiai geresnis. Empatija yra kelias į tvirtesnius tarpasmeninius santykius visose srityse. Žmogiškasis ryšys be empatijos iš esmės yra neįmanomas“, - aiškino ji.
Psichologė išskyrė tris empatijos rūšis: kognityvinę, emocinę ir užuojautos.
- Kognityvinė empatija tapatinama su kito asmens individualios perspektyvos suvokimu; kito žmogaus mąstymo, požiūrio ir elgesio supratimu.
- Emocinė empatija siejama su kito asmens emocijų pajautimu, supratimu; gebėjimu išgyventi kito emocijas, jausmus (pvz., liūdėti kartu, kai liūdi kitas žmogus).
- Užuojautos empatija apima pastangas padėti, suprasti kito žmogaus būklę; ji yra susijusi su aktyviais veiksmais (pvz., nukreipti žmogų pas specialistus).
Empatijos ugdymas
Nors iš dalies empatijos gebėjimas yra biologiškai užkoduotas, jos mes taip pat mokomės per socialinius ryšius. Kitaip tariant, ji turi būti ugdoma. Kaip sakė K.Levickaitė, tą patvirtina ir atlikti tyrimai su kūdikių namuose paliekamais vaikais, kurie, negaudami empatiško grįžtamojo ryšio ir jausmų atspindėjimo, po kelių mėnesių nustoja verkti (t. y. reaguoti į savo jausmus), o jų smegenyse įvyksta negrįžtami neurologiniai pokyčiai, vėliau gyvenime lemiantys asmenybinius socialinius sunkumus. Anot specialistės, mes išmokstame pažinti savo ir kitų emocijas, jausmus bei patyrimus tik tada, kai augant mūsų pačių jausmai yra atspindimi ir įvardijami.
"Yra netgi taip vadinama ekologijos raidos teorija, kuri nurodo, jog empatijos mokomės iš to, ką matome aplink; iš aplinkinių elgesio su mumis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas auga priešiškoje aplinkoje, jis nemokės suteikti rūpesčio ir paramos kitiems“, - komentavo ji. K.Levickaitė pateikė pavyzdį, jog kai su kitais psichologais atliko tyrimą Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje, kur kalinami nepilnamečiai už sunkius nusikaltimus, - paaiškėjo, kad tarp tirtų jaunuolių nebuvo nė vieno, kuris būtų užaugęs darnioje, socialiai sveikoje šeimoje ar bendruomenės aplinkoje.
"Bet mes mokomės ne tik vaikystėje, mokomės ir vėliau. Patyčios mokykloje, darbe (mobingas) dažniausiai yra apie tai, jog mokomės neempatiško, priešiško elgesio, taigi ir atkartojame kitų veiksmus. Trumpai tariant, jeigu šimtas žmonių į kažką mėtys, tikėtina, kad mėtysi ir tu“, - sakė ji.
Emocinis raštingumas ir empatija
Anot psichologės, asmens empatiškumas taip pat priklauso nuo savęs supratimo - gebėjimo reflektuoti save, gebėjimo būti atviru su kitu ir parodyti savo jautrumą. „Todėl norint ugdyti empatiją, visų pirma, reikia ugdyti savo emocinį raštingumą: pažinti, suprasti emocijas ir jausmus. Kaip tą daryti? Įprasti nuolatos kreipti dėmesį į savo emocinę būseną: analizuoti ir gilintis, kas su manimi vyksta, įsivardyti, kokias emocijas ir jausmus jaučiu, kaip reaguoju į kitą žmogų, ką man tai sukelia. Nes kol mes patys neįsivardysime savo patyrimų ir nesuprasime savęs, savo emocinio pasaulio, negalėsime suprasti ir empatizuoti kito“, - sakė ji.
Taip pat empatiją galima ugdyti stebint kitus žmones; bandant įsivaizduoti, kaip jie gyvena ar jaučiasi (bet neklijuojant „etikečių“ ir netaikant stereotipų). Empatijos lavinimui svarbus ir gebėjimas kitiems atsiverti, gebėjimas klausytis. Beje, klausymasis, ką kalba kitas žmogus, kaip sakė K.Levickaitė, yra apie buvimą „čia ir dabar“ ir negalvojimą apie save ar savo problemas. Anot jos, tai - pagrindinė empatijos sąlyga. „Deja, bet šiuolaikinėje visuomenėje mes nelabai mokame klausytis. Mes norime kuo greičiau „sutvarkyti“ kito problemas, patarti. Ir mes labai dažnai klausomės kito ne dėl to, kad išgirstume, o kad atsakytume“, - pridūrė specialistė.
Empatiškas klausymasis
O kas yra empatiškas klausymasis? „Tai yra veiksmas, kai nusprendi aktyviai, sąmoningai klausytis kito žmogaus. Kai stengiesi išgirsti ir išsiaiškinti, ką kitas žmogus nori išreikšti. Kai pripažįsti jo reiškiamus jausmus: jei jis džiaugiasi, džiaugsmingai priimi jo džiugesį; jei jis liūdi, paliūdi kartu su juo. Nes atsakymai ar bandymai „pagerinti“ situaciją retai kažkuo padeda - padeda ryšys“, - kalbėjo K.Levickaitė.
Anot psichologės, pokalbio su kitu žmogumi metu lengviau išliksime empatiški, jei gebėsime užduoti atvirus klausimus (suteikiančius erdvės pašnekovui pasipasakoti, o ne tiesiog atsakyti „taip“ arba „ne“); perfrazuosime atsakymus (pvz., „girdžiu, kad tu jautiesi, lyg būtum nieko vertas?“); esant poreikiui, nuraminsime ar padrąsinsime žmogų (ne tik verbalika, o ir kūno kalba); atspindėsime jo jausmus ir juos pripažinsime (pvz., „tu turi teisę taip jaustis“).
K.Levickaitė taip pat išskyrė, kad kritika, vertinimai, patarinėjimai, grasinimai, kvotimas, tardymas, lyginimai su kitais žmonėmis, gėdinimas, situacijos racionalizavimas (bandymas logiškai pagrįsti), vengimas, lenktyniavimas („o man kaip buvo“) nėra empatija.
Empatijos ribos
Tačiau empatija ne visuomet leidžia tikslingai įvertinti situaciją. Pasak K.Levickaitės, yra toks fenomenas, kaip empatijos spraga, arba kitaip - kognityvinis šališkumas. „Kai žmogus yra tam tikroje būsenoje, jam sunku įsivaizduoti, kaip jis elgsis apimtas kitos būsenos. Pavyzdžiui, žmogus surūko cigaretę ir sako, kad nuo šiol mes rūkyti. Tačiau tuo metu jis yra ne toje būsenoje, kurioje bus norėdamas rūkyti. Tikėtina, kad apnikus norui parūkyti, jis ir parūkys. Tai čia yra empatija savo atžvilgiu (asmeninė empatija). Bet lygiai taip pat mums sunku įsivaizduoti, kaip jausis ir elgsis kiti žmonės, kai jie atsidurs kitoje emocinėje būsenoje, nei yra esamuoju laiku (tai - tarpasmeninė empatija)“, - komentavo specialistė.
Anot jos, nepakliūti į empatijos spragą gali padėti būsimų įvykių, situacijų vizualizavimas, įsijautimas į savo ar kito būseną aplinkybėms pasikeitus; panašių situacijų, įvykusių praeityje, apgalvojimas; sąmoningumo didinimas; nusiraminimo, atsipalaidavimo strategijų mokymasis.
Paskaitos pabaigoje K.Levickaitė nurodė, jog santykyje su kitu taip pat svarbu išlaikyti empatijos ribas, kad ir koks artimas žmogus tai bebūtų. Pasak specialistės, neišlaikant empatijos ribų, gali prasidėti tokios problemos, kaip per didelis įsijautimas į kitą (pvz., žmogus pradeda labiau jausti liūdesį nei jį išgyvenantis asmuo); per didelis atsakomybės prisiėmimas ir bandymas išspręsti kito problemas, kai kitas galbūt nesistengia. Negana to, empatija gali būti netgi kenksminga, jei santykyje yra psichologinės ar fizinės prievartos elementų (t.y., kai auka pradeda empatizuoti nusikaltėliui; jį teisinti). Be to, ji atkreipė dėmesį, jog būdamas pernelyg empatišku, žmogus išvargsta, nes empatija „išsieikvoja“: „Jei mes turime būti labai empatiški darbe, grįžę namo nebeturime empatijos savo šeimos nariams. Empatija yra išsemiama, todėl svarbu atminti, kad turime jos „pasisemti“, kad galėtume duoti“.
Socialinis bendravimas: džiaugsmas ar iššūkis?
Bendraujant su kitais smegenys apdoroja didelį kiekį informacijos: stebi kūno kalbą, intonacijas, žodžių prasmę, seka mimikas ir veikiausiai reaguoja į emocijas. Tai - nuolatinė daugiafunkcė veikla, kuri reikalauja psichologinių ir fiziologinių resursų.
Moksliniai tyrimai parodė, kad bendravimas aktyvina įvairias smegenų sritis, susijusias su kognityvinėmis funkcijomis, emocijų reguliavimu ir netgi stresu. Kartais ši veikla sukelia taip vadinamą „socialinį nuovargį“, kuris pasireiškia noru pabūti tyloje.
Pervargimo fiziologija
Intensyvaus socialinio bendravimo metu mūsų nervų sistema nuolat dirba, stengdamasi apdoroti naują informaciją ir palaikyti atidumą. Aktyvinama simpatinė nervų sistemos dalis, o tai gali sukelti nedidelį hormonų, kaip kortizolis ir adrenalinas, išsiskyrimą. Kai šių hormonų lygis išlieka aukštas ilgą laiką, natūraliai norisi „persikrauti“ ir savo nervų sistemai grąžinti pusiausvyrą, tam puikiai tinka ramybės akimirkos.
#
tags: #bendravimo #psichologija #ziovulys