Bernardas Brazdžionis (slapyvardžiai: Vytė Nemunėlis, J. Stebeikis, B. Brn., B. Nardis Brazdžionis, Bern. Žvainius, J. Braz., Jaunasis Vaidevutis, B. Br. Gintvytis, B. Nardis, J. Žadeikis, A. Pagramantis, Mikas Lašavikas, Jonas Baika, M. Kiškutis, V.) - vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų, kritikas, redaktorius ir vaikų literatūros rašytojas. Jo kūryba apima eilėraščius, poemas, satyrinius kūrinius ir knygas vaikams, pasižyminčias religine problematika, tautos likimo apmąstymais ir meile gamtai.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Bernardas Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. (sausio 14 d.) Stebeikėlių kaime, Pumpėnų valsčiuje, Biržų apskrityje (dabartinis Pasvalio rajonas). Įdomu tai, kad į poeto gimtinę Stebeikėlių kaime veda siauras, dulkėtas kelias. Išlikusi paskutinė sodyba primena, kaip galbūt atrodė Jo tėviškė. Bern. Brazdžionio gimtosios sodybos vietoje 1989 m. Stogastulpį su Šv. Roko figūra sukūrė tautodailininkas Povilas Tamulionis. Atvykusius taip pat pasitinka galingas šimtametis ąžuolas, jis simbolizuoja iš čia kilusį Bern. Brazdžionį. Kadaise šį ąžuolą sodino pats poetas. Ąžuolas paskelbtas saugomu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. D1-88. Valstybės saugomo botaninio gamtos paveldo objekto duomenys: medžio rūšis - ąžuolas. Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje - 3,75 m.
Nuo 1908 m. su tėvais gyveno JAV, o 1914 m. pradžioje grįžo į Lietuvą. Tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Pradžios mokyklą lankė Pasvalyje ir Žadeikiuose. 1921-1929 m. baigė Biržų gimnaziją, kurioje taip pat mokėsi Julius Janonis, Kazys Binkis, o 1929-1934 m. studijavo lituanistiką Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakultete Kaune.
Būdamas studentas, Bernardas Brazdžionis aktyviai dalyvavo akademiniame gyvenime: dalyvavo studentų humanitarų draugijos sekcijoje (1931 m. jai vadovavo) ir „Šatrijos“ meno draugijoje. Būdamas studentas Bernardas Brazdžionis aktyviai įsitraukė į ten vykstančią veiklą, dalyvavo akademiniuose būreliuose, buvo ateitininkų „Šatrijos“ draugijos narys, dalyvavo humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, kuriai nuo 1931 m. vadovavo pats. 1934 m. Šv. Antano bažnyčioje Kaune vedė Aldoną Stanionytę. Kartu jie susilaukė trijų vaikų. Tai Algis Bernardas (g.
Profesinė veikla Lietuvoje
Baigęs universitetą, B. Brazdžionis dėstė lietuvių kalbą įvairiuose kursuose bei mokyklose, dirbo „Sakalo“ leidykloje. Baigęs studijas Brazdžionis mokytojavo, o nuo 1937 m. dirbo „Sakalo“ knygų leidykloje. 1940-1944 m. vadovavo Maironio literatūros muziejui. 1940 m. tapo Maironio literatūros muziejaus direktoriumi.
Taip pat skaitykite: Gyvenimas ir kūryba
Brazdžionis aktyviai redagavo įvairius leidinius: studentų laikraštį „Lietuvos studentas“ (1932-1940), žurnalus „Ateities spinduliai“ (1932-1940), „Pradalgės“ (1934-1935), „Dienovidis“ (1938-1939), 1942 m. - almanachą „Literatūros metraštis“. Brazdžionis aktyviai redagavo leidinius, skyrė jiems daug laiko, tad nuo 1933 m. redagavo laikraštį „Lietuvos studentas“, „Ateities spinduliai“, „Pradalgės“, „Dienovidis". 1942 m. taip pat redagavo almanachą „Literatūros metraštis“.
Emigracija ir gyvenimas JAV
1944 m. Bernardas Brazdžionis pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje, Ravenbsurge, dalyvavo išeivijos lietuvių kultūriniame gyvenime. 1944 m. Bernardas Brazdžionis išvyko į Vakarus. 1947 m. suredagavo Lietuvių rašytojų draugijos metraštį „Tremties metai“. 1947 m. redagavo Lietuvių rašytojų draugijos metraštį „Tremties metai“.
1949 m. persikėlė į JAV, Bostoną, vėliau gyveno Los Andžele. 1949 m. rašytojas grįžo į JAV, gyveno Bostone. Čia jis dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ redaktoriumi visuotinės literatūros skyriuje. Iki 1950 m. taip pat redagavo vaikų laikraštį „Eglutė“. 1955 m. Brazdžionis persikėlė gyventi į Los Andželą, kur iki 1972 m. dirbo žurnalo „Lietuvių dienos“ redaktoriumi. Dirbo Lietuvių enciklopedijos visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi, 1949-1950 m. redagavo vaikų laikraštį „Eglutė“, 1955-1972 m. buvo žurnalo „Lietuvių dienos“ vyr. redaktoriumi. 1961-1965 m. ir 1980-1983 m. buvo Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) pirmininkas.
Nugyvenęs ilgą ir gražų gyvenimą, Brazdžionis mirė 2002 m. liepos 11 d. Los Andžele, eidamas 96-uosius metus. Eidamas 96 metus. 2002 m. Brazdžionis mirė Los Andžele. Jo palaikai pervežti ir palaidoti Petrašiūnų kapinėse. Jo palaikai pervežti ir palaidoti Petrašiūnų kapinėse.
Kūryba ir jos bruožai
Pirmąjį eilėraštį B. Brazdžionis paskelbė dar 1924 m. laikraštyje „Pavasaris“. Kaip poetas, Brazdžionis, atsiskleidė 1924 m. išspausdinęs pirmąjį eilėraštį jaunimui skirtame laikraštyje „Pavasaris“. Nuo tada prasidėjo jo, kaip poeto bei rašytojo kelias. Ankstyvieji kūrinėliai („Baltosios dienos“, 1926; „Verkiantis vergas“, 1928) kritikų dėmesio nesulaukė, tačiau brandesnis eilėraščių rinkinys „Amžinas žydas“ (1931) sukėlė triukšmingą reakciją. Tačiau ankstyvieji knygelėmis virtę kūrinėliai (Baltosios dienos, 1926; Verkiantis vergas, 1928) kritikų dėmesio nesulaukė, užtat brandesnis, jau studijuojant Vytauto Didžiojo universitete išleistas eilėraščių rinkinys Amžinas žydas (1931) sukėlė triukšmingą reakciją, buvo lyginamas su „trečiafrontininkų“ literatūrinėmis provokacijomis.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
B. Brazdžionio poezijai būdingas gaivališkumas ir kontrastiškumas, pasižymintis aštriais dramatiškais konfliktais. Tad kalbant apie Brazdžionio poezijos bruožus, joje pastebimas gaivališkumas, kontrastiškumas ir net dramatiški konfliktai, kūrybai suteikiantys gyvumo. Jo poezija blaškosi nuo romantiškojo svajingumo iki realizmo, nuo švelnių lyriškųjų plonybių ligi grotesko, nuo švelnios maldos ligi rūstaus grūmojimo. Jo kūryba įvairiapusiška - matomi bruožai nuo romantiškumo iki realizmo, nuo lyriškumo iki visiško grotesko, nuo švelnumo iki rūstumo. Nežiūrint gan archaiškos formos, B. Brazdžionio poezija yra moderni ir aktuali. Brazdžionio kūrybos bruožai kartais pasirodo kiek archajiški, tačiau šis archajiškumas netrukdo atsiskleisti poezijos modernumui ir aktualumui, originalumui ir individualumui. Jo kūryboje išryškėja visuomeniniai, asmeniniai ir gamtos motyvai. Jo poezijoje išryškėja trys labiausiai vertinami aspektai - visuomeniniai motyvai, asmeniniai ir gamtos motyvai.
Brazdžionis taip pat žinomas kaip vaikų poetas, pasirašinėjęs Vytės Nemunėlio slapyvardžiu. Brazdžionis - ir gerai žinomas vaikų poetas, pasirašinėjęs Vytės Nemunėlio slapyvardžiu, parašęs nemažai knygelių mažiesiems skaitytojams (Mažųjų pasaulis, 1931; Vyrai ir pipirai, 1938; Meškiukas Rudnosiukas, 1939; Gintaro kregždutė, 1943 ir kt.). Jis parašė nemažai knygelių mažiesiems skaitytojams, kuriose atsiskleidžia šviesioji, linksmoji Brazdžionio asmenybės pusė. Vaikams rašytoje poezijoje atsiskleidžia šviesioji, linksmoji Brazdžionio asmenybės pusė: eilėraščiai pilni konkrečių, net ir mažiausiems vaikams suprantamų įvaizdžių, jų kalba skambi, vaizdinga, ekspresyvi, daug perėmusi iš tautosakos - vaikiškų žaidimų, skaičiuočių, pasakų.
Ankstyvoji kūryba ir "Amžinas žydas"
Ankstyvojoje lyrikoje kartais sunku atskirti, kur kalbama nuoširdaus krikščionio, o kur pasaulio nuodėmingumą į save sugeriančio laisvos dvasios individo vardu: „Naktis juoda, kaip neįskaitomas talmudas, / Prispaudžia mano širdį su ranka juodžiausia, / Ir dūšia pasiilgusi, nuliūdusi / Jau nieko, nieko, nieko nebeklausia“ („Susigalvojimas“).
Šis rinkinys yra vienas moderniausių ir drąsiausių poeto kūryboje. Jame ryškėja religinė problematika. Gausu krikščioniškų Rytų ir Biblijos simbolikos, liturginės atributikos, dominuoja himno, psalmės intonacijos. Tautosakiniai motyvai derinami su kultūrinėmis nuorodomis (eil. „Botanika“ ). Ieškoma individualaus, asmeninio santykio su Dievu, svarstoma nuodėmės ir Dievo gailestingumo, mirties ir amžinybės problematika.
Poezijos žodynas išsiskiria archaizmais, svetimybėmis ir gausybe biblinių aliuzijų, neretai perimtų iš senųjų religinių raštų. Mėgaujamasi Senojo Testamento vietovardžių fonetiniu skambesiu: „Vargas tau, Karazaim, vargas tau, Bethsaida“; „Kaip gyvenimas Galaado piemens“; „Ko nenusilenkei dailidei Kanaano“ ir t. t.) Greta šių ne visiems suprantamų nuorodų - modernaus miesčionio leksika, laikraštinių reklamų koliažas: „Misingio miestas kvepia / Pavasario lelijų mon bijou“; „O, kad aš būčiau ant jos skruosto, / Aš geras Nivea creme’as“ („Botanika“).
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Brandesnė kūryba ir pranašo motyvas
Vėlesniuose poeto kūriniuose „Ženklai iir stebuklai“, „Kunigaikščių miestas“ sustiprėja deklamacinė, retorinė stilistika, labiau imama orientuotis i klausytoją nei i skaitytoją, susilpnėja individualus religinis santykis su pasauliu: lyrinis subjektas tarsi užima tarpininko poziciją (tarp aukštesnės, dieviškos, jėgos ir adresato), tarsi interpretuoja tiesas. Formuojasi poeto pranašo motyvas:į skaitytoją kreipiamasi ne kaip į lygiavertį partnerį, o kiek iš aukšto, nurodant jo likimo liniją.
Pranašu, šaukiančiu tautą budėti ir kovoti, sergstinčiu nuo paklydimų, Brazdžionis tapo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai be vokiečių okupacinės cenzūros žinios pasirodė rinkiniai „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio laivo“ (1943), ligtolinį kūrybos kelią apibendrinanti rinktinė „Per pasaulį keliauja žmogus“ (1943). Ankstyvosios lyrikos dinamišką, per gyvenimą keliaujantį subjektą keičia statiškas šauklys, oratorius, kviečiantis laikytis įsikibus gimtosios žemės, saugoti tautos pamatus katastrofų laikais.
Kūryba emigracijoje
Emigracijoje Brazdžionis išleido rinkinius „Svetimi kalnai“, „Šiaurės pašvaistė“, „Vidudienio sodai“, „Po aukštaisiais skliautais“. Išeivijoje Brazdžionis leido deklaratyvaus turinio, tautinį sąmoningumą mobilizuojančius eilėraščių rinkinius („Svetimi kalnai“, 1945; „Šiaurės pašvaistė“, 1947; „Didžioji kryžkelė“; 1953; „Vidudienio sodai“, 1961; „Po aukštaisiais skliautais“, 1989), kuriuose jau nebuvo stilistinių naujovių.
Rinkinyje „Šiapus ir anapus mūsų laiko“ (1997 Vilniuje) pakiliai reiškiamos Atgimimo idėjos. Parašė politinės tematikos satyrinių eilėraščių ciklą „Vaidila Valiūnas“ (1982).
Vytės Nemunėlio kūryba vaikams
Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išleido žaismingų poezijos knygų vaikams („Mažųjų pasaulis“ 1931, „Drugeliai“ 1934, „Vyrai ir pipirai“ 1938, „Meškiukas Rudnosiukas“ 1939 ir kiti). Brazdžionis - ir gerai žinomas vaikų poetas, pasirašinėjęs Vytės Nemunėlio slapyvardžiu, parašęs nemažai knygelių mažiesiems skaitytojams („Mažųjų pasaulis“, 1931; „Vyrai ir pipirai“, 1938; „Meškiukas Rudnosiukas“, 1939; „Gintaro kregždutė“, 1943 ir kt.). Vaikams rašytoje poezijoje atsiskleidžia šviesioji, linksmoji Brazdžionio asmenybės pusė: eilėraščiai pilni konkrečių, net ir mažiausiems vaikams suprantamų įvaizdžių, jų kalba skambi, vaizdinga, ekspresyvi, daug perėmusi iš tautosakos - vaikiškų žaidimų, skaičiuočių, pasakų.
Įvertinimas ir apdovanojimai
B. Brazdžionis pelnė Lietuvos valstybinę literatūros premiją (1939) ir Poezijos pavasario laureato vardą (1989). Po mirties, 1993 m. jam buvo įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas, 1998 m.Jo poezija pripažinta kritikų ir įtraukta į klasikos kanoną.
Žmonių reakcija į Brazdžionio pasirodymą literatų scenoje jau tarpukariu pasižymėjo audringumu: abejingų nepalikdavo įtaigios romantinės kaukės (neregys, klajūnas, pranašas) ir išlavinta deklamacija. Į savo viešosios šlovės Olimpo viršūnę poetas įžengė prasidėjus Lietuvos atgimimui, kai 1989 m. pirmą kartą po ilgos pertraukos apsilankė tėvynėje ir buvo ant rankų nešiojamas po teatrų sales ir mitingus. Kaip tik tada knygynuose pasirodė 100 tūkstančių egzempliorių tiražu išleista „Poezijos pilnatis“ - viso gyvenimo eiliuotos kūrybos rinktinė, suvokta kaip iššūkis žlungančiai sovietinei santvarkai.
Atminimas
Bernardas Brazdžionis mirė 2002 m. liepos 11 d. Los Andžele, eidamas 96-uosius metus. Jo palaikai pervežti ir palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.
1997 m. sukurtas dokumentinis filmas „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ (scenarijaus autorius ir režisierius Algirdas Tarvydas), o 2001 m. - to paties pavadinimo vaizdo įrašas. 2002 m. išleista knyga „Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta į Lietuvą: fotografijos, eilėraščiai, straipsniai“. 2020 m. Pasvalyje, Svalios ir Lėvens santakoje, poetui Bern.
Bibliografija
- Baltosios dienos: eilėraščiai (1926)
- Verkiantis vergas: poema (1928)
- Amžinas žydas: eilėraščiai (1931)
- Mažųjų pasaulis: eilėraščiai (1931) (Vytės Nemunėlio slapyvardžiu)
- Krintančios žvaigždės: eilėraščiai socijaliniai, ekonominiai, tėvynės meilės, religinio pobūdžio ir lirika (1932)
- Drugeliai: eilėraščiai (1934) (Vytės Nemunėlio slapyvardžiu)
- Ženklai ir stebuklai: eilėraščiai (1936)
- Vyrai ir pipirai: eilėraščiai (1938) (Vytės Nemunėlio slapyvardžiu)
- Meškiukas rudnosiukas: poema (1939) (Vytės Nemunėlio slapyvardžiu)
- Kunigaikščių miestas: keturios giesmės iš Vilniaus praeities (1939)
- Šaukiu aš tautą: eilėraščiai (1941)
- Gintaro kregždutė: eilėraščiai (1943) (Vytės Nemunėlio slapyvardžiu)
- Iš sudužusio laivo: 1940-1941 eilėraščiai (1943)
- Per pasaulį keliauja žmogus: rinktinė poezija (1943, 1992)
- Svetimi kalnai: eilėraščiai (1945)
- Šiaurės pašvaistė: eilėraščiai (1947)
- Didžioji kryžkelė: eilėraščiai (1953)
- Vidudienio sodai: eilėraščiai (1961)
- Poezijos pilnatis: rinktinė (1970, 1989)
- Vaidila Valiūnas: poema (1982)
- Po aukštaisiais skliautais (1989)
- Šiapus ir anapus mūsų laiko: eilėraščiai (1997)
tags: #bernardo #brazdzionio #asmenybes #savybes