Šiame straipsnyje nagrinėjama depresijos problema per tikėjimo prizmę, remiantis Biblijos įžvalgomis ir filosofų mintimis. Aptariama tikėjimo svarba žmogaus gyvenime, jo ryšys su protu ir valia, bei kaip tikėjimo trūkumas gali prisidėti prie dvasinių kančių ir depresijos.
Tikėjimas kaip pamatas gyvenimui
Anot Lietuvių kalbos žodyno, „tikėti“ reiškia „laikyti tikru dalyku“ tai, ko neįmanoma pirštu prikišamai įrodyti. Jau vien faktas, kad žmogus išlipa iš lovos, rodo tikėjimą tvarkingu ir protingu pasaulio veikimu. Kunigas Vaidotas Labašauskas teigia: „Kartais žmogus sako: „Aš netikiu“, bet kuria šeimą, tikėdamas, kad tai pavyks, ima paskolą, tikėdamas, kad galės sumokėti, pradeda studijas universitete, tikėdamas, kad jas pabaigs, kasdien eina į darbą, tikėdamas, kad gaus už tai pinigų. Jei žmogus neturi tikėjimo, jis nieko tokio nedarys“. Ar atsitiktinai didžiausia netikėjimo banga „sutampa“ su neįtikėtinai išplitusia depresija? Žmonės, sergantys sunkia depresijos forma, tiesiogine to žodžio prasme nepakyla iš lovos. Taip pat kyla trečioji banga - nepasitikėjimas protu, nors „protas savaime yra tikėjimo aktas. Tvirtinti, kad mūsų mintys turi nors kokį ryšį su tikrove - tikėjimo aktas“ (Gilbert K. Chesterthon).
Tikėjimas yra toks pamatinis, kad net sąmoningas ateistas nesiskiria nuo religingo žmogaus: vienas tiki, kad Dievas yra, kitas - kad Jo nėra, ir nė vienas negali savo įsitikinimo pagrįsti apčiuopiamais įrodymais. Peter Kreeft rašo: „Tikėjimas yra visiškai paprastas. Plačiai dėstydami turbūt tik viską supainiotume“. Tačiau netikėjimo paradoksai skatina dalyką „supainioti“: „Milijonai žmonių, kuriems atrodo neįmanoma tikėti į Dievą, žmogiškuoju tikėjimu aklai paklūsta bet kokiam šarlatanui, turinčiam galimybę naudotis spauda, kino ekranu ar mikrofonu“ (Thomas Merton). Dar daugiau, yra „netikėjimas žmonių, kurie išoriškai tam tikra prasme tebėra religingi, tai - viena didžiausių paslapčių pasaulyje. (…) Jie žino esant Dievą, bet negali į Jį tikėti. Dažnai dėl šito prieštaringo jausmo jie patiria stiprių dvasios kančių. (…) Dažnas jų norėtų tikėti“.
Tikėjimo esmė pagal Katekizmą
Anot Katalikų Bažnyčios katekizmo, „tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios dėka tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa“. „Dieviškoji“ reiškia „įlietoji“, tai yra Dievo dovanota, o ne paties žmogaus įgyta dorybė. Todėl turime jos prašyti pas Viešpatį, kaip darė piktos dvasios blaškomo berniuko tėvas: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24), patikėjęs Kristaus žodžiais „tikinčiam viskas galima!“ (Mk 9, 23). Kristus teigė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‚Persikelk iš čia į tenai‘, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“ (Mt 17, 20).
Katekizmas pabrėžia ne proto veiksmą (pažinimą), bet tai, ką daro valia: „Atiduoti, stengtis vykdyti, gyventi, veikti“. „Tikėjimu „žmogus laisvai atiduoda visą save“ Dievui. Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6)“. Tikėjimas vaizduojamas kaip pirmas realus žingsnis prie Dievo, atveriantis duris vilčiai ir meilei - kaip tik jos turi būti kiekvieno krikščionio gyvenimo siekinys. Todėl „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina“ (Žyd 11, 6).
Taip pat skaitykite: Pranašai ir depresija
Jei netikėtume Dievą egzistuojant, apskritai prie Jo nesiartintume: negalime viltis to, apie ką nė nenutuokiame, ar mylėti to, kurio niekada nepažinome. Alain-Marie de Lassus teigia: „Jei tikėjimas praranda savo grynumą, nukentės meilė, nes meilė priklauso nuo pažinimo“.
Tikėjimo įtaka kasdienybei ir atvirkštinis procesas
Tai, kuo tikime, itin apčiuopiamai veikia mūsų kasdienybėje. Pavyzdžiui, įsigalėjusi apatija, kai vadinamoji europiečių „stiklo karta“ (dabartiniai trisdešimtmečiai) bevelija pasilikti tėvų namų saugume, „atsitiktinai“ sutampa su plintančiu panteizmu, iš kurio „neįmanoma išspausti konkretaus moralinių veiksmų akstino; pati jo prigimtis suponuoja, kad viskas lygiai gera, tuo tarpu veiksmo prigimtis suponuoja, kad viena yra žymiai viršiau už kita“ (G. K. Chesterthon).
Nusigręžimas nuo Dievo prasideda nuo… tikėjimo: „Nuopuolis pirmiausia buvo tikėjimo nuopuolis. Pirmiausia Ieva patikėjo gyvate, kuri sakė, kad žmogus nemirs, jei užvalgys uždrausto vaisiaus, o ne Dievu, kuris įspėjo nevalgyti, antraip - mirsianti. Ji nepakluso, nes pritrūko tikėjimo. Iš tikėjimo ar jo trūkumo kyla paklusnumas ir nepaklusnumas, ištikimybė ir nuodėmė. Nuodėmė - tikėjimo trūkumas, taigi neištikimybė“ (P. Kreeft). Tad „puikybė, sudaranti pirmapradės nuodėmės esmę, atsiskleidė ne kaip pirmųjų tėvų troškimas įgyti dieviškojo pažinimo pilnatvę ar „būti kaip Dievas“ (šie dalykai jiems teisėtai priklausė jų pašaukimo pagrindu), bet kaip nepasitikėjimas Dievo nustatyta tvarka palaimingajam regėjimui bei sudievėjimui pasiekti“ (Benas Ulevičius).
Tikėjimas ir žmogiškoji prigimtis
Tikėjimo dorybė „nusileisdama“ pasitelkia mūsų prigimtyje jau esamą mechanizmą: patikėti viena ar kita žinia pirmiausia reiškia patikėti ją perdavusiu žinianešiu. Tai rodo, kad patikime Bažnyčios šimtmečiais išsaugotu Apreiškimu dėl to, kad patikime Dievu ir patikime taip radikaliai, kad ant to pastatome visą savo gyvenimiškų lūkesčių statinį. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1), ir įtikėjus tikrąja to žodžio prasme „iš neregimybės atsiranda regima“ (plg. Žyd 11, 3). Tuo pasižymi visi teiginiai, išdėstyti Tikėjimo išpažinime, kurį priimdamas žmogus tampa krikščioniu: juk apie Dievą kažką pasakyti gali… tik pats Dievas, nepasiekiamas žmogaus protui, uždarytam sukurtojoje (taigi, antrinėje Dievo atžvilgiu) tikrovėje. Todėl šio Credo nepakanka balsu pakartoti per kiekvienas Mišias, nes jis taip ir liks neregimas, neįsikūnijęs. Krikščionis yra tas, kuris ant šio jokiu žmogišku įnagiu neapčiuopiamo pamato ima statyti savo gyvenimą: patikėjęs, kad gyvenimas, pasaulis ir žmonės yra mylinčio ir dar daug daugiau jam duoti trokštančio Tėvo dovana, niekada neištars, kad kiti yra pragaras.
Taip tikėjimas „nusileidžia“ į vieną iš trijų pagrindinių sielos galių: protą, kurį apšviečia, padeda priimti teisingą vertybių hierarchiją (tikslus) ir teisingą elgesio idealą (priemones jiems siekti). Tokiu pat būdu viltis sustiprina atmintį: nukrepia išgyvenimų ir jausmų energiją į proto (tikėjimo) nurodytą tikslą. Galiausiai dosnioji meilė perkeičia valios nusikreipimą: nuo savininkiško visa ko godėjimosi - prie atsivėrimo kitiems ir Kitam (plg. Josef Pieper).
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Prigimtinės ir dieviškosios dorybės
Pagrindinės dorybės - protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas - atlieka paruošiamąjį darbą. „Neteisingam, kvailam, bailiam ir nesivaldančiam žmogui bus daug sunkiau tikėti, viltis ir mylėti Dievą. Prigimtinės dorybės yra dieviškųjų dorybių dirva, trąšos ir daigynas. Etika mus parengia religijai, nes „Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų“ (Gal 3, 24)“ (P. Kreeft). Tačiau Dievo malonei tenka palaikyti net minėtąsias prigimtines dorybes: „Jei svarbiausiems dalykams neteiksime deramos reikšmės, neateis ir ne tokie svarbūs dalykai. Be dieviškųjų dorybių negyvuoja ir prigimtinės. Pavyzdžiui, neturinčiam geros širdies, kuri peržengtų teisingumą, neįmanoma būti teisingam. (…) Taip pat ir nesiviliančiam dangaus labai sunku būti visiškai drąsiam. (…) Be Dievo malonės negalime būti geri“ (P. Kreeft). „Auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis įgytas žmogiškąsias dorybes išskaistina ir išaukština dieviškoji malonė. Dievui padedant, jos užgrūdina charakterį ir palengvina daryti gera. Dorybingas žmogus, gyvendamas tomis dorybėmis, jaučiasi laimingas“ (KBK 1810).
Tikėjimas Biblijoje ir istorijoje
Net religijos psichologijos mokslo tėvu vadinamas Viljamas Džeimsas pripažino, kad „iškiliausi religinės patirties vaisiai yra geriausia, ką galime rasti pažvelgę į istoriją“ (William James). Biblija pilna pavyzdžių, kaip tikėjimas sutaurino, regis, paprastų ar net aiškiai silpnų žmonių gyvenimą. „Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus, kurie tikėdami užkariavo karalystes, vykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus“ (Žyd 11, 32-34).
Kaip pats Dievas pasakė per pranašą Izaiją, „Žodis, išeinantis iš mano burnos: nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 11); kitaip tariant, Dievo žodis kartu yra ir veiksmas, todėl viduramžiais jį vaizduodavo kaip rodančią plaštaką. Adrienne von Speyr teigia: „Ne todėl, kad savo protu čia ką nors suprantu, bet todėl, kad taip liepia Dievas, kad aš gana tiesmukai Juo pasitikiu ir nesvarstau, kiek pajėgsiu tai pasiekti, ar pakankamai didelis mano tikėjimas, o gal per mažas. (…) Jis sako „Kelkis“, ir žmogus keliasi. Taip buvo anuomet, taip yra ir šiandien. Dievo Žodis pats savyje turi gyvybę ir jėgą. Ši jėga apsigyvena žmoguje kaskart, kai jis priima Dievo Žodį tam, kad Jam tarnautų, pats atsisakydamas vertinti, kiek jam tai įveikiama ar neįveikiama“. Todėl, užuot skelbus draudimus, verta pirmiausia paskelbti Gerąją Naujieną: „Draudimų moralė yra nepakankama kaip tik todėl, kad nesugeba mūsų pakelti iki tikrai žmogiško lygmens. Ji primeta elgsenos modelius, bet nepasirūpina jų šaknimis ir gyvybingumu. Tuo ji primena šv. Pauliaus žodžiais įstatymą be malonės (Rom 7, 7). Reikia pasakyti, kad apaštalas Paulius, kalbėdamas apie ištvirkavimą ir ragindamas jo vengti, nenurodinėja įstatymo. Jis primena mūsų kilnumą: jie yra Kristaus kūno nariai ir Šventosios Dvasios šventovės (1 Kor 6, 15. 19). Taip jis mus stengiasi pakelti iki dieviško modelio, panardinti Švč. Trejybės gyvenime. (…) Apreikšdamas Trejybės paslaptį, Jėzus įveda mus į Dievo vidinį gyvenimą. Tai kontrastuoja su Senuoju Testamentu, kuris pristato Dievą tik per išorinius santykius su kūrinija, neatskleisdamas jo santykio su pačiu savimi“ (Maurice Zundel).
Tikėjimas ir pažinimas
„Žmoguje veikianti tikėjimo dorybė yra ne kas kita kaip Dievo savęs pažinimas, suteiktas žmogui mažesniu laipsniu; ji suvienija su Dievu ir leidžia dalyvauti Jo mintyse“ (B. Ulevičius). Priėmęs Dievo duotą žinią apie kūriniją ir žmogų, protas staiga išsprendžia daugybę iki tol juos gaubusių mįslių, kaip pasilypėjus ant aukšto kalno atsiveria platesnis peizažas. „Kas gi realioje žmonijos istorijoje padėjo žmonėms neišprotėti? Tai misticizmas (…), o jo paslaptis štai kokia: žmogus gali suprasti viską, padedamas keleto dalykų, kurių nesupranta“ (G. K. Chesterthon). Sveikas protas pataria pasitikėti laiko išbandytais receptais, net jei ne visada suprantame, kaip ir kodėl jie veikia. Anot vieno iš šv. Ignaco biografų: „Labai tikėtina, kad žmogus, kurį mačiau pataikant devyniasdešimt devynis kartus iš šimto, taip pat pataikys ir šimtąjį kartą, nors dabar man taip neatrodo“ (Christopher Hollis).
Toks mūsų pasirinkimas nesiskiria nuo švietėjų išjuokto „anglininko tikėjimo“: pasakojama, kad inkvizitoriaus apklausiamas žmogelis atsakė tikįs visu tuo, ko mokanti Motina Bažnyčia. Nepalyginamai labiau nei lėktuvo sandara mūsų protą pranoksta atsakymai į svarbiausius ribinius gyvenimo klausimus ir kaip tik todėl tenka šiuos priimti, nes jie apsaugo ne tik protą, bet ir visą žmogaus būtį, anot G. K. Čestertono, kaip tvorelė vaiką, kad saugus žaistų ant bedugnės krašto. „Išpažinimai ir kryžiaus žygiai, hierarchija ir siaubingi persekiojimai organizuoti ne tam, kad, kaip sako neišmanėliai, slopintų protą. Jie telkti sudėtingai proto gynybai. Aklas instinktas pasakė žmogui, kad jeigu jis pradės viską be atodairos kvestionuoti, protas bus kvestionuojamas pats pirmas. (…) Užsiėmę Dieviškojo autoriteto idėjos griovimu, beveik sugriovėme to žmogiškojo autoriteto idėją, nuo kurios pradedame visa skaičiuoti“ (Ten pat, p. 38). „Tradicija siūlo neniekinti gero žmogaus nuomonės, net jeigu jis - tavo tėvas“ (Ten pat, p. Abraomas aukoja Izaoką, Leono Šv. Izidoriaus bazilikos klaustro kapitelis, XII a.
Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos
Tikėjimo perdavimas
„Esame nykštukai, pasilipę ant milžinų pečių, todėl galime matyti daugiau ir toliau nei jie. Bet ne dėl savo įžvalgos, ne dėl savo aukšto stoto, o dėl to, kad gimėme ir išaugome iš praeities milžinų“, - VI a. sakė šv. Bernardas Šartrietis. Neišvengiamai turime stotis ant anksčiau gyvenusiųjų pečių, ir Dievas gerbia šią savo nustatytą tvarką: net tada, kai, regis, kažką į tikėjimą pakviečia tiesiogiai, visuomet paliepia tuoj pat „pasilypėti“ ar bent atsiremti į kitą žmogų. Tikėjimo dorybė visuomet perduodama prisilietimu - kaip „virusas“. Net šv. Jonas Krikštytojas, pranašavęs kitiems: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29), pasitraukus per jį bylojusiai Dvasiai suabejojo ir siuntė mokinius pas Jėzų Kristų paklausti, ar Jis ir esąs lauktasis Mesijas, o šis atsakydamas nukreipė jį į ankstesnes pranašystes, kad jose „pasitikrinęs“ atpažintų Jėzų iš Jo darbų (plg. Lk 7, 19-23).
Sauliui, nukritęs žemėn ir išgirdęs balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“, Jėzus tuoj nusiuntė pas „viruso nešiotoją“ Ananiją: „Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (plg. Apd 9, 4-6). To prireikė netgi Mozei: tik gavęs patvirtinimą iš savo brolio Aarono (to paties, kuris vėliau tautai padirbino aukso veršį) jis patikėjo savo misija: „Išgirdęs šiuos žodžius, Mozė iš karto sukaupė drąsą, (…) nes nusižeminusi siela nedrįsta susidurti su Dievu viena ir negali būti visiškai patenkinta be žmogaus patarimo ir vadovavimo.“ (Šv. Kryžiaus Jonas). Taip nutiko ir iškiliausiems šventiesiems, paskatinusiems Bažnyčią drąsiai atsinaujinti ir žengti ten, kur dar niekas nebuvo pr…
Depresija ir tikėjimo krizė
Depresija dažnai siejama su prasmės praradimu ir netikėjimu ateitimi. Tikėjimas, priešingai, suteikia vilties ir krypties, padėdamas įveikti sunkumus. Religijos, net ir pasimetusios, vis dar gali suteikti paguodą ir bendruomenės jausmą. Tačiau svarbu atsiriboti nuo šarlatanų ir naujųjų pranašų, siūlančių utopijas ir rožinius akinius.
Platonas teigė, kad grožio objektas nėra konkretūs gražūs daiktai, o idėja, principas, kuris sąlygoja vertybes. Kodėl mes sukonkretinam savo asmenybes ir neigiam tai, kas yra akivaizdu? Platonas neneigė, kad Grožis ir Tiesa gali būti pažinimo faktas. Dekartas racionaliai bandė paneigti absoliučios Tiesos egzistavimą, tačiau Tomas Akvinietis sudaiktino pasaulio pažinimą materiali implikacija. Ar egzistuoja Geris ir Blogis? Psichoanalizė, gerai ją išmanant, gali padėti suvokti pasaulį ir jo grožį, atsispindintį veidrodyje, sudarytame iš dėlionės gabaliukų. To pasaulio suvokimo viduje yra meilė.