Kolektyvinė Pasąmonė: Giluminis Žvilgsnis į Universalų Žmonijos Psichikos Lauką

Šis straipsnis skirtas išnagrinėti kolektyvinės pasąmonės sampratą, remiantis psichoanalizės pradininkų Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo teorijomis. Šios teorijos padėjo pagrindus gilesniam žmogaus psichikos supratimui, atskleidžiant pasąmonės svarbą ir jos įtaką mūsų elgesiui, jausmams bei mąstymui. Panagrinėsime, kas yra kolektyvinė pasąmonė, kokie archetipai joje glūdi ir kaip jie veikia mūsų gyvenimus.

Pasąmonės Samprata Froido ir Jungo Teorijose

Pasąmonė - tai žmogaus sąmonės tiesiogiai nesuvokiamų psichikos procesų ir būsenų visuma. Pasąmonės turinys yra glaudžiai susijęs su žmogaus jausmais, jo santykiu su pasauliu, todėl pasąmonė negali valingai kontroliuoti žmogaus veiksmų, įvertinti jų rezultatų, bet veikia sąmoningą elgesį. Pavyzdžiui, žmogus suvokia savo kalbą, bet nežino, kaip atmintyje randa reikiamus žodžius, kaip perduoda programas artikuliacijos aparatui ir kita.

Pasąmonėje žmogus supanašina, sutapatina save su kitais žmonėmis ir reiškiniais kitaip negu sąmoningai išgyvendamas tikrovę: tiesiogiai emociškai įsijaučia, identifikuojasi, gretina įvairius objektus pagal kokius nors bendrumus, bet ne pagal loginius prieštaravimus, esminių požymių skirtumus. Pasąmonėje praeitis, dabartis ir ateitis dažnai susipina kuriame nors viename psichiniame akte (pavyzdžiui, sapne). Pasąmonei priklauso reiškiniai, kurie buvo išgyventi anksčiau, ir pamiršti dalykai (ankstyvoje kūdikystėje ir vaikystėje patirtos nuoskaudos, matyti vaizdai ir kita), automatinio veikimo reguliavimas (vaikščiojimo, mąstymo, kalbėjimo ir kiti įgūdžiai, organizuoto darbo įpročiai ir kita), hipnozėje įteigtų veiksmų vykdymas. Pasąmonės turinys atsiskleidžia intuicijoje, afektuose, panikoje, sapnuose, ikislenkstiniame suvokime (subsensorinis suvokimas), nevalingame įsiminime, be to, reiškiasi tokiais siekiais, jausmais ir poelgiais, kurių priežasties žmogus nesuvokia.

Pasąmonės Raiškos Būdai

Skiriamos 4 raiškos būdų grupės:

1. Ikisąmoniniai reiškiniai.
2. Neįsisąmoninti veiklos stimulai (neįsisąmoninti motyvai ir prasminės nuostatos), kuriuos lemia norimoji ateitis, turinti asmenybinę prasmę.
3. Neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai (veiklos nuostatos, automatinio elgesio stereotipai), lemiantys veiklos kryptingumą ir nuoseklumą.
4. Subsensorinio suvokimo apraiškos.

Neįsisąmoninti veiklos stimulai išryškėjo stebint žmogų po hipnozės, kurios metu jam buvo įteigta tam tikra veiksmų programa (pavyzdžiui, užeiti į parduotuvę ir pirkti tam tikrą prekę). Įteigtą programą atliekantis žmogus negalėjo paaiškinti savo elgesio priežasties. Austrų psichologas, psichiatras ir psichoanalitikas S. Freudas neįsisąmonintų veiksmų prigimtį aiškino psichoanalizės požiūriu. Jis teigė, kad pasąmonei būdingas dinamiškas išstūmimas. S. Freudo nuomone, pasąmonėje pirmiausia yra nerealizuoti potraukiai. Juos įsisąmoninti trukdo socialinės normos, todėl nerealizuoti potraukiai reiškiasi tik užuominomis, apsirikimais, sapnais ir kita. Kai žmogus net ir suvokia, kad nerealizuoti potraukiai yra susiję su psichiką traumuojančiais įvykiais, tų potraukių sukelti išgyvenimai neišnyksta, nes suvoktieji dalykai atrodo svetimi, su juo nesusiję. Pasąmonė nustoja reikštis veiksmu tada, kai jos veikimą sukėlusius įvykius žmogus suvokia kartu su kitu žmogumi (grupinė terapija).

Taip pat skaitykite: Kolektyvinės pasąmonės apžvalga

Neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai reguliuoja automatinius veiksmus (pavyzdžiui, uždavinio sprendimą). Šie reguliatoriai yra nesąmoningai sudaryti spėjamų būsimų įvykių ir veikimo būdų vaizdai, pagrįsti panašiomis aplinkybėmis ankstesnio elgesio patirtimi. Veiklos būdų reguliatorius žmogus gali įsisąmoninti tada, kai kokia nors kliūtis netikėtai sutrukdo įprastinį, automatinį elgesį. Nesąmoningo automatinio elgesio psichofiziologinį mechanizmą aiškina rusų psichofiziologo N. Bernšteino (1896-1966) sukurta judesių susidarymo lygių koncepcija.

Pasąmonės prigimties, jos reiškimosi specifikos, žmogaus elgesį reguliuojančių pasąmonės mechanizmų ir funkcijų samprata padeda sukurti vientisą asmenybės psichinio gyvenimo vaizdą. Psichoanalizės šalininkai pasąmonę laiko neurozės ir kitų psichikos sutrikimų šaltiniu. Norint juos įveikti reikia padėti ligoniui įsisąmoninti pasąmonėje slypinčius išstumtus, užslopintus nepatenkintus poreikius.

Istorinis Kontekstas

Pasąmonės procesų gyvavimo idėją iškėlė Platonas. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas pasąmonę laikė žemiausia dvasinės veiklos forma. Vėliau pasąmonės kategorija operavo filosofinės koncepcijos, sprendžiančios intuicijos, kūrybos problemas. Pasąmonės terminą 18 amžiaus pabaigoje pirmą kartą pavartojo vokiečių gydytojas ir filosofas E. Platneris (1774-1818), vėliau jį patikslino vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris. 19 amžiuje prasidėjo pasąmonės psichologiniai tyrimai (J. F. Herbartas, W. M. Wundtas ir kiti). Juos stabdė prancūzų matematiko R. Descartes’o iškelta sąmonės ir psichikos tapatumo idėja (už sąmonės egzistuoja tik fiziologinė smegenų veikla). Naują susidomėjimą pasąmone sukėlė S. Freudo ir psichoanalizės.

Zigmundas Froidas ir Pasąmonės Teorija

Zigmundas Froidas (Sigmund Freud, 1856-1939) savo darbuose, kurių ištakos yra biologijoje, neurologijoje ir psichiatrijoje, pateikė naują asmenybės supratimą, sukrėtusi tų laikų normas ir padariusį didžiulę įtaką Vakarų kultūrai. Froido sukurta teorija yra pirmoji visapusiška asmenybės teorija. Jos pagrindas - neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai. Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio.

Topografinis Psichikos Modelis

S. Freudas išskyrė 3 sąmonės kategorijas:

Taip pat skaitykite: Psichologija ir laisvės idėja

1. Sąmonę: sistema, susidedanti iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
2. Ikisąmonę: susideda iš patirties, kuri tam tikru metu nesuvokiama, bet lengvai grįžta į sąmonę spontaniškai arba valingai, pavyzdžiui, sutikto gatvėje pažįstamo vardas.
3. Pasąmonę: giliausias psichikos sluoksnis, kuriame glūdi primityvūs instinktai, emocijos, socialiai nepriimtinos idėjos, siekiai, trauminiai prisiminimai, patekę per sąmonę ir įsitvirtinę pasąmonėje.

Struktūrinis Modelis

Vėliau S. Freudas šią teoriją pakeitė kita teorija apie id, ego ir superego. Čia pasąmonė atitinka id (nors kartais ego ir superego sritys gali būti nesąmoningos).

1. Id: seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: jei nevaržytų tikrovė, nedelsiant būtų siekiama pasitenkinimo ignoruojant aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (Libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą.
2. Ego: sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka.
3. Superego: viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais.

Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

Instinktai ir Psichinė Energija

Pagal Froidą, bet koks žmogaus aktyvumas (mąstymas, suvokimas, atmintis, vaizduotė) remiasi instinktais. Taigi, varomoji elgesio jėga - instinktai. Jie elgesį gali veikti tiesiogiai ir netiesiogiai. Žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, todėl, kas juos žadina pasąmonės įtampa - instinktų veiksniai siekia šią įtampą sumažinti.

Froidas nuosekliai laikėsi psichinio determinizmo principų, pagal kuriuos yra dėsninga ir būtina psichinių reiškinių priklausomybė nuo juos sukeliančių veiksnių. Žmogus yra sudėtinga energetinė sistema. Energija gali pereiti iš vienos žmogaus būsenos į kitą, bet negali niekur išnykti, t.y. psichinė energija gali transformuotis į fiziologinę ir atvirkščiai. Psichinės energijos šaltinis yra sujaudinimo būsena, atsirandanti nepatenkinus kūno poreikių. Froido teigimu, kūno poreikių psichinis vaizdinys yra instinktas. Thanatos - mirties instinktas. Eros instinktams atstovauja seksualiniai instinktai. Libido - tai psichinės energijos dalis, kuri save realizuoja per seksualinį elgesį. Erogeninės zonos - libido susikaupimo vieta. Manipuliacijos šiose zonose duoda iškrovas ir teikia malonumą.

• Šaltinis: organizmo būsena ir poreikis, sukeliantis šią būseną.
• Tikslas: reiškia sužadinimo, kurį sukelia poreikis, pašalinimas ir redukcija. Jei tikslas pasiektas žmogus patiria trumpą pasitenkinimą.
• Objektas: reiškia bet kokį žmogaus aplinkos daiktą arba kūno dalį, užtikrinančią pasitenkinimą (t.y. tikslą).
• Stimulas: energijos, jėgos spaudimo, reikalingo patenkinti instinktui, kiekis.

Froidas manė, kad daugelį socialinių - psichologinių fenomenų gali suprasti dviejų pagrindinių instinktų - seksualinių ir agresijos pakeitimo kontekste. Pagal Froidą, visa dabartinė socializacija (menas, muzika, literatūra) yra pakeistos seksualinės ir agresijos rezultatas - negalėdami patirti pasitenkinimo tiesiogiai ir nedelsiant, žmogus išmoko savo instinktyvią energiją perkelti į kitus žmones, objektus, veiklą. Taip atsirado sudėtingi religiniai, politiniai, ekonominiai ir kt. Froidas manė, kad individo raida vyksta stadijomis. Psichoanalitinėje jo teorijoje raidos stadijos skiriamos atsižvelgiant į tai, kurios kūno vietos tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis ir yra stipriai sužadinamos.

Taip pat skaitykite: Psichoanalitinė laisvės analizė

Froido teigimu, vaikystės išgyvenimai turi lemiamą reikšmę suaugusiojo asmenybės formavimuisi. vystymosi stadijas, kurios yra biologiškai sąlygotos ir būdingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena. Pagrindinis faktorius, nulemiantis asmenybės vystymąsi, yra seksualinis instinktas. Asmenybės vystymesi akcentuojama per didelio rūpinimosi ir frustracijos reikšmė. Per daug rūpinantis vaiku, jis netenka didelės dalies galimybių pačiam valdyti savo vidines funkcijas ir tampa priklausomas nuo kitų žmonių. Frustracija - psichoseksualiniai vaiko poreikiai nėra patenkinami.

Edipo Kompleksas

Zigmundo Froido mokyklai pats svarbiausias ir universaliai galiojantis kompleksas ir jo veikimo principas yra Edipo kompleksas, kuris labiausiai atitinka mūsų indoeuropietiškajam šeimos suvokimo modeliui, kuris yra orientuotas į tėvystės, tėvo viršenybę; įstatymiškai tai įtvirtinta pradedant nuo Romos teisės laikų, krikščioniškoje moralėje ir galutinai užvirtinta turtingų darbdavių moderniojo industrializmo laikais, Europoje ir vakarietiškame pasaulyje.

Zigmundas Froidas gina poziciją teigdamas, kad „paveldėjimas iš motinos pusės yra daug senesnis už tėviškąjį, nes yra pagrindo manyti, kad toteminiai draudimai visų pirma nukreipti prieš kraujomaiša grįstus vaiko potraukius“. Zigmundo Froido teigimu, tėvas yra tas, kuris suvaidino svarbiausią vaidmenį nubrėžiant aiškias ribas, tai, ko nevalia peržengti. Jo naudojamas instrumentas - kalbėjimas apie totemą ir tabu leidžia analizuoti sunkiai suvokiamą tikrovę.

Totemas ir Tabu

Čia analizuojama dviguba koncepcija: to kas šventa (totemas) ir to, kas uždrausta (tabu). „Totemas ir tabu“ yra puiki pirmykštės ordos iliustracija, kuri analizuoja Edipo kompleksą mitiniais laikais.

Zigmundas Froidas terminą tabu apibrėžia dviem būdais: iš vieno taško žvelgiant tai - šventas, pašvęstas, iš kito - pavojingas, netyras, neleistinas. Tai galioja ne tiktai kalbant apie fizinį kontaktą, tačiau ir apie mintis. Įvairių neurotinių sutrikimų eigoje stebimas libido suintensyvėjimas, nukreipiantis link veiksmų, pagal prigimtį draudžiamų. Už kiekvieno tokio veiksmo slypi noras, troškimas. Bet kuris siekis, kurį galėtume pavadinti ištvirkavimu, savo šaknis turi vaikystėje ir kyla iš nesąmoningų, pasąmoninių veikimo mechanizmų.

„Toteme ir tabu“ Zigmundas Froidas tvirtina, kad žmogui išmokus kalbėti, jis išėjo iš savo elgsenos taisyklių, grįstų malonumo ir nemalonumo principu. Kalba, gebėjimas kalbėti pakylėjo žmogų virš jo instinktyvumo. Tai, ką pirmykštis žmogus sukūrė per savo vidaus projekciją į išorę, tapo šiandieninės psichologijos pagrindu. Čia, pagal austrų kilmės mokslininką, gali būti du paaiškinimai: sisteminis (besiremiantis priklausymu socialinei grupei) ir tikrove besiremiantis, tačiau pasąmoninis.

Masių Psichologija

„Masių psichologijoje ir Ego analizėje“ Zigmundas Froidas bando paaiškinti masių fenomeną ir atsakyti į klausimą, kodėl žmogus elgiasi kitaip, kada yra ne vienas. Zigmundui Froidui sociologija, kuri analizuoja žmogiškuosius santykius visuomenėje, tampa taikomąja psichologija; tai reiškia, kad individo psichologija pritaikoma masėms. Čia kyla Zigmundo Froido minties originalumas, nes tai, kas laikoma sociologijos mokslo šaka, pritaikoma psichologijoje. Masės viduje atskiras individas patiria psichikos veikimo pokyčius: „jo jausmingumas neįtikėtinai išaukštinamas, jo intelektualiniai gebėjimai ženkliai sumažėja ir abu procesai akivaizdžiai yra linkę prilyginti jį kitiems masės individams.

Taip individas apleidžia savo asmeninį būdą būti ir leidžia kitiems jam vadovauti. Tai glaudžiai susiję su siekiu nebūti kitokiu nei visi kiti. Nepaisant intelektinių gebėjimų susilpninimo, jausmingumo perkeitimo, galimybės veikti apribojimo, nepaisant jo esminių pagrindinių poreikių patenkinimo būtinybės, toks individas jaučiasi laimingas.

Nepaisant to, kad „masės“ veikia pagal bandos principą, tačiau yra linkusios į tam tikrą paklusnumą ir negali egzistuoti be vedlio, kuris tos masės narius nukreipinėtų. Tai reiškia, pagal Zigmundą Froidą, kad toks darinys (reiškinys) negali egzistuoti be modelio, be statuso, vaidmens, su kuriuo nori identifikuotis.

Zigmundas Froidas teigia, kad dukrą ištinka vyriško lytinio organo trūkumo suvokimo krizė (pavydas) ir kada šis skirtumas nustatomas, įvyksta taip vadinamas „kastracijos“ sindromas. Galima būtų tvirtinti, kad „identifikavimas užima objekto pasirinkimo vietą ir objekto pasirinkimas regresuoja iki identifikacijos“.

Mozė ir Monoteizmas

Analizuodamas religijų fenomeną prieina išvados, kad dievai yra kintančios figūros, paremtos žmogiškojo norėjimo iš…

Carlas Gustavas Jungas ir Kolektyvinės Pasąmonės Koncepcija

Analizuodami pasąmonės sąvoką galime apsigauti, kad pasąmonė - kažkas išskirtinai asmeniško ar individualaus. Nors remiantis Froidu pasąmonėje slepiasi tai, ką savo gyvenimo eigoje užslopinome, Jungas siūlo kai ką daugiau. Anot jo, pasąmonė nėra tik asmeninių patyrimų „seifas“ - joje glūdi ir visai žmonijai universalus, įgimtas turinys, nulemiantis ne tik mūsų, kaip individų, bet ir visuomenės gyvenimą. Visuotinis arba - kitais žodžiais - universalus žmogaus smegenų panašumas lemia visuotinę vienodo psichikos veikimo galimybę. Šį veikimą Jungas vadina kolektyvine pasąmone.

Tam, kad galėtume įvertinti Jungo sukurto ir išgarsinto kolektyvinės pasąmonės termino reikšmingumą, svarbu prisiminti Froidą ir jo pasąmonės koncepciją. Originali Froido pasąmonės idėja buvo apie tai, kad joje talpinamos visos per sąmonę patekusios patirtys, kurios kada nors buvo užslopintos dėl per didelio skausmo ar visuomenės tradicinių standartų neatitikimo.

Asmeninė Pasąmonė Pagal Jungą

Jungas sugalvojo terminą asmeninė pasąmonė tam, kad galėtų pristatyti kolektyvinės pasąmonės sąvoką, ir atskirtų šias dvi koncepcijas. Grubiai tariant, tai, kas Froidui buvo pasąmonė, Jungui yra asmeninė pasąmonė - ji laiko nuslopintą turinį, kylantį iš žmogaus biografinės istorijos - dažnai infantilų.

Anot Jungo, asmeninė pasąmonė talpina:

• turinį, kuris tapo pasąmoningu, nes prarado savo intensyvumą arba buvo pamirštas (įvairūs prisiminimai, kasdienės patirtys ir visa sugerta informacija);
• turinį, kuris tapo pasąmoningu, nes sąmonė buvo nuo jo atskirta (slopinimas);
• turinį, kurio dalis yra pojūtiniai įspaudai, kurie niekada neturėjo pakankamo intensyvumo, kad pasiektų sąmonę, bet vis tiek kažkaip pateko į psichiką.

Jungas asmeninę pasąmonę mato kaip vieną iš paviršinių psichikos sluoksnių, kuris yra vartai į kolektyvinę pasąmonę.

Kolektyvinė Pasąmonė

Kolektyvinė pasąmonė - tai pasąmonės dalis, kuri susideda iš instinktų, prisiminimų ir patirčių, kuriais dalijasi visa žmonija. Tai nekyla iš asmeninių patyrimų. Priešingai - ji egzistuoja nepriklausomai nuo individualaus asmens patyrimo. Kitais žodžiais - kolektyvinė pasąmonė yra universalios ir viršasmeninės prigimties. Ji taip pat dar kartais vadinama objektyviąja psichika.

Anot Jungo, psichiniai elementai, sudarantys kolektyvinę pasąmonę, yra paveldimi. Juos galima suskirstyti į instinktus ir archetipus - struktūrines formas, „pagrįstas istorine žmonijos patirtimi“. Archetipiniai vaizdiniai pasireiškia pasakose, mitologijoje, religijose ir kituose kultūriniuose fenomenuose. Kitaip tariant, tai įvairios mitologinės asociacijos, motyvai ir vaizdiniai, kurie vis iš naujo iškyla, nepriklausomai nuo istorinės tradicijos ar geografinės vietos. Kolektyvinę pasąmonę galime matyti kaip begalinį banką, kuriame slepiasi visų evoliuciškai išgyventų psichinių struktūrų informacija.

Suvedus viską į „formulę“, gautume tokią: instinktai + archetipai = kolektyvinė pasąmonė. Kiekvienas instinktas turi atitinkamą archetipą ir atvirkščiai. Iš tiesų instinktus ir archetipus geriausia yra įsivaizduoti kaip dvi skirtingas tos pačios monetos puses.

Tai reiškia, kad giliuosiuose pasąmonės sluoksniuose slypi įgimtos intuicijos formos - suvokimo ir supratimo archetipai. Jie suformuoja žmogaus suvokimo būdus ir supratimus į specifiškai žmogiškus modelius. Tai struktūros, kurios nulemia tai:

• ką mes patirsime;
• kaip mes tai patirsime.

Būtent kolektyvinėje pasąmonėje, kuri yra iliustruojama mitiniais motyvais, ir slepiasi visos neasmeninės archetipinės psichinės jėgos. Ego (sąmoningasis „aš“) tam tikrais atvejais gali ištirpti šiame kolektyvinės pasąmonės turinyje - tokie atvejai vadinami psichoze. Būtent dėl to stipri asmenybė yra ypatingai svarbi sąlyga saugiam susitikimui su pasąmone.

Sąveika Tarp Asmeninės ir Kolektyvinės Pasąmonės

Kolektyvinė pasąmonė, priešingai negu asmeninė, nerodo ženklų, kad ją būtų įmanoma kada nors įsisąmoninti. Panašu, kad jos neįmanoma prisiminti net su giluminės analizės (intensyvios ir ilgalaikės psichoterapijos rūšis) pagalba, mat ji niekad nebuvo nuslopinta ar pamiršta. Ji taip pat nėra kažkokia atskira asmeninės pasąmonės, sau „gyvenanti“ dalis - apie ją geriau tiktų galvoti kaip apie begalinį potencialą. Tokių kaip idėjų, su kuriomis gimstame, nėra, bet yra galimybės idėjoms susikurti - galima sakyti, kad tai a priori idėjos, kurios gali būti atsektos tik pagal jų pasireiškimą.

Mūsų asmeninės psichikos ir kolektyvinės psichikos tarpusavio ryšys yra toks pats, kaip ir individo ryšys su visuomene. Tai reiškia, kad taip, kaip individas nėra tiesiog visiškai unikali, atskira ir nuo nieko nepriklausanti būtybė, taip ir žmogaus psichika nėra tiesiog atskiras ir savarankiškas fenomenas - ji taip pat yra ir kolektyvinis fenomenas. Kiek žmogus yra priklausomas nuo sociumo, tiek ir asmeninė psichika yra priklausoma nuo kolektyvinės.

Svarbu nebrėžti labai ryškios linijos tarp asmeninės ir kolektyvinės pasąmonės. Tiesa tokia, kad ta linija neegzistuoja - asmeninės ir kolektyvinės pasąmonės turinys yra susipynęs, glaudžiai susijęs. Ryškus atskyrimas ir padalijimas yra labai naudingas nagrinėjant teoriją, tačiau praktikoje viskas yra labiau sulieta ir į visą pasąmonę dažniau žiūrima kaip į vieną visumą. Gebėjimas abu požiūrius matyti kaip vieną visumą ir tuo pačiu atpažinti skirtingas dalis yra reikalingas praktikoje - svarbu neprisidėti prie dar didesnių pasidalinimų psichikoje, į kuriuos ji ir taip yra linkusi.

Archetipai: Kolektyvinės Pasąmonės Pagrindas

Jungo apibrėžimu, archetipai yra universalūs, įgimti prototipai arba idėjos, kurios glūdi kolektyvinėje pasąmonėje. Jie yra tarsi psichikos „modeliai“, kurie formuoja mūsų suvokimą, emocijas ir elgesį. Archetipai pasireiškia simboliais, mitais ir pasakomis, kurie yra bendri visoms kultūroms.

Kai kurie pagrindiniai archetipai:

• Persona: socialinė kaukė, kurią naudojame prisitaikydami prie visuomenės.
• Šešėlis: tamsioji mūsų asmenybės pusė, kurioje glūdi primityvūs instinktai ir užslopintos emocijos.
• Anima/Animus: Anima yra vyro pasąmonėje esantis moteriškasis aspektas, o Animus - moters pasąmonėje esantis vyriškasis aspektas.
• Savastis: archetipas, simbolizuojantis visos asmenybės vienybę ir pilnatvę.

Archetipų Poveikis Šiuolaikiniam Gyvenimui

Archetipai nėra tik teorinės konstrukcijos - jie aktyviai veikia mūsų kasdienį gyvenimą. Suvokdami, kokie archetipai veikia mūsų elgesį, galime geriau suprasti save ir savo santykius su kitais.

Pavyzdžiui, Kristina numatė, kad tam tikri archetipai vyraus tam tikru laikotarpiu, ir mes stebime jų šešėlinių būsenų pasireiškimą:

• Atsiskyrėlis: patiriame išoriškai primestą izoliaciją.
• Gyduolis: susiduriame su žalingomis / destruktyviomis sveikatos problemomis.
• Džokeris: jaučiame chaosą / netikras naujienas.
• Išvaduotojas: stebime įstatymų tironiją.

Tačiau žinodami šiuos archetipus, galime pasinaudoti jų šviesiąja puse.

• Atsiskyrėlis: sąmoningas atsiskyrimas nuo pasaulio, kelias į save, siekis susikoncentruoti į savo vidinį pasaulį.
• Gyduolis: parama kitiems, jėgos ratų kūrimas, meditacija, atsipalaidavimas ir psichologinė pagalba.
• Džokeris: iliuzijų išryškinimas, nepasitikėjimo savimi įveikimas, paradoksų suvokimas.
• Išvaduotojas: laisvės siekimas, maištas prieš įkaitais laikančius dalykus, Tiesos, Grožio ir Teisingumo idealų įkūnijimas.

Praktiniai Patarimai, Kaip Pasinaudoti Archetipais

• Atsiskyrėlis: paeksperimentuokite su drabužiais, sukurkite savo kokoną, kuriame galėtumėte pasislėpti.
• Gyduolis: susiraskite savo skaras, skareles ir talismanus, apvyniokite turbaną ant galvos, užsidėkite amuletą, uždegite smilkalus, žvakes ir susijunkite su savo vidiniu gyduoliu.
• Džokeris: ištraukite iš spintos visus beprotiškus dalykus, kuriuos kada nors nusipirkote egzotiškose šalyse, sendaikčių turguose ir folkloro festivaliuose. Surenkite namų madų šou!
• Išlaisvintoja: pasipuoškite, pasidažykite ryškiu lūpdažiu, ženkite žingsnius apie kuriuos seniai svajojote.

Kolektyvinė Pasąmonė ir Individualizacija

Individuacija, Jungo teorijoje, yra procesas, kurio metu žmogus tampa individualus, integruodamas sąmoningus ir pasąmoningus asmenybės aspektus. Tai kelionė į savęs pažinimą, kurios metu susiduriame su savo Šešėliu, Anima/Animus ir galiausiai pasiekiame Savastį.

Kolektyvinė pasąmonė vaidina svarbų vaidmenį individuacijos procese. Archetipai, glūdintys kolektyvinėje pasąmonėje, padeda mums suprasti savo vidinius konfliktus ir integruoti skirtingus asmenybės aspektus.

tags: #kas #yra #kolektyvine #pasamone