Įvadas
Straipsnyje nagrinėjama laisvės ir teisės sąveika kūrybos, ypač poezijos, kontekste, remiantis žinomų autorių kūryba ir filosofinėmis įžvalgomis. Taip pat paliečiamos istorinės skriaudos ir nacionalizmo temos, analizuojant jų poveikį visuomenės savimonei ir kūrybiškumui.
Teisė ir Laisvė: Nevykusi Santuoka, Būtina Vienas Kitam
Teisė ir laisvė sudaro keistą porą, tarsi nevykusi santuoka, kurioje sutuoktiniai nuolat kovoja, bet galiausiai suvokia, kad vienas kitam reikalingi. Poetai dažnai save laiko anarchistais, mylinčiais spontaniškumą ir akimirkos laisvę, tačiau teisė saugo laisvę, suteikdama jai priedangą. Nors sunku nustatyti hierarchiją, akivaizdu, kad laisvė ir teisė yra neatsiejamos.
Kadaise parašytas eilėraštis apie Teisę atskleidžia jos dvilypumą: nematoma, skaidri, dievinanti maskaradus ir besislepianti po perukų pelenais. Poetai taip pat susiduria su teise savo srityje, harmonizuodami jausmus ir suteikdami jiems formą. Poezijoje slypinti įtampa tarp jausmų spontaniškumo ir formos atspindi asmens laisvės ir rūsčių kodeksų žaidimą.
Gałczyńskis: Didis Poetas be Didelio Charakterio
Pasitaiko didžiųjų poetų, kurių teisės pojūtis silpsta. Gałczyńskis, po karo įsirašęs į naujosios valdžios šalininkų stovyklą, yra pavyzdys. Nors kartais patirdavo persekiojimų, jo eilėraščių skaitymas visada yra ypatingas intelektualinis nuotykis, pakerintis neregėta vaizduote. Gałczyńskis liks lenkų poezijos enfant terrible, probleminis ir žavintis.
Poezijos ir Laisvės Giminystė
Mano kartoje, gimusioje jau po didžiosios katastrofos, išryškėjo ne tokia reta poezijos ir laisvės giminystė. Lyg vienos poezijos rūšies - neakademinės, nepompastiškos - kūrimas beveik neišvengiamai vestų prie polinkių į laisvę. Keliolika poetų, priversti rinktis tarp sklandžios karjeros ir pasipriešinimo dominuojančiai politinei formacijai, pasirinko antrą kelią. Pagunda gyventi ieškojimų, laisvės, vaizduotės atmosferoje buvo stipresnė už konformizmo pagundą.
Taip pat skaitykite: Gėrio ir blogio samprata
Prisimenu su sąvoka „laisvė“ susijusį nerimą. Tada masino tas žodis, ta kategorija, ir kaip tuo pat metu jis atrodė per didelis, pernelyg talpus, gresiantis tam tikru amorfiškumu, net lengva retorika. „Laisvė“ kaip kategorija nesisieja su jokiu vaizdu, neišjudina asociacijų jungčių.
Zbigniewas Herbertas: Teisės ir Laisvės Poetas
Jeigu norime pamatyti, kas yra teisės poetas (nesiliaudamas būti laisvės poetu), mūsų tikrai nenuvils Zbigniewas Herbertas. Herbertas daugelyje eilėraščių mąsto apie tai, kas yra teisė laisvės atžvilgiu ir kas yra laisvė teisės atžvilgiu, - pavyzdžiui, viename sunkiau interpretuojamame kūrinyje, „Fortinbraso elegijoje“. Jame nestinga ironijos.
„Seni meistrai“ taip pat reprezentuoja teisę, saugodami poetą nuo dvejonių, nevilties ir narcisizmo. Laisvė atrodo neatspari krizėms, dvejonėms, jai gresia subjektyvizmas, jai reikia ko nors objektyvaus paramos. Tačiau senieji meistrai, pasislėpę už savo gražių slapyvardžių, gali nesibaiminti priekaištų. Jie gyvena mūsų atmintyje taurūs ir orūs.
Kultūrinis Antraeiliškumas ir Universalizmas
Patočka sieja kultūrinio antraeiliškumo epochas su pasitraukimu nuo universalizmo, kurį apibūdina kaip kultūros gebėjimą kelti esmingiausius, dvasinio pobūdžio klausimus. Tai supranta šalyse, kuriose egzistuoja liberal arts colleges mokyklos, leidžiančios jauniems žmonėms susipažinti su vakarietiškų tradicijų pagrindais. Pascalis ieškojo atsakymų į universaliuosius klausimus, o ne nagrinėjo prancūzų sielos savybes.
Istorijos nuskriaustų visuomenių paradoksas yra tai, kad kuo labiau jos nuskriaustos, tuo labiau įsižiūri į save. Skriauda paskatina savimeilę, mažina domėjimąsi kitais, liepia užmiršti didelius klausimus. Išeitis iš to ankšto akligatvio susijusi su gebėjimu nukreipti žvilgsnį nuo savęs ir sutelkti dėmesį į fundamentalius klausimus.
Taip pat skaitykite: „Blogis Niekada Nemiega“: gilesnis žvilgsnis į depresiją
Gyvenimas Tiesoje ir Istorinė Politika
Tam, kad gyventum laisvėje, reikia gyventi tiesoje. Tiesa yra ten, kur yra drąsa, drąsa matyti ir kalbėti. Gyvenimui tiesoje gresia nesuskaičiuojami pavojai, jis nėra lengvas. Gyvenimui šiandien gresia ir tai, ką kai kurie manipuliatoriai vadina „istorine politika“, tai yra sąmoningas atsisakymas „gėdos pedagogikos“. Atsisakyti sąžiningumo reiškia sutikti su melo pedagogika.
Gyventi tiesoje reiškia būti kritiškam savo paties ir smalsiam kitų atžvilgiu. Universalizmo priešingybė yra provincialumas, o viena jo atmainų - nacionalizmas ir antisemitizmas.
Polinkis Išsižadėti Laisvės
Tas, kuris mąsto apie laisvę ir apie jos antropologinį patrauklumą, negali apeiti to, kas yra jos priešingybė, o būtent keistai išplitusio polinkio išsižadėti laisvės. Analizuodamas Napoleono III įvykdytą valstybės perversmą, Croce primena gerai žinomą aprašymą staigaus servilizmo išplitimo, prasidedančio tuo momentu, kai iš visuomenės atima laisvę. Servilizmas, kurį lydi pataikavimas, yra reiškinys, kurio negalima apeiti tylomis.
Literatūros Apžvalga: Kokybės Stoka ir Paieškos
Literatūros kultūrinės spaudos puslapiuose mažėja kokybiškos literatūros. Žinomesnių autorių vietą užima talentingas jaunimas ir grafomanai. Vis dėlto, geros literatūros visai nėra - tai irgi būtų melas.
Savaitraštyje „Literatūra ir menas" publikuojama Valdo Gedgaudo kūryba iš neišleistos knygos „Stiprėjanti juoda". Tai tikrai šauni, įdomi, jaudinanti publikacija. Taip pat čia publikuojamas Jono Kiriliausko apsakymas „Adulio nuostolis", kuris yra tradicinės agrarinės prozos požymių turintis socialistinio realizmo kūrinėlis.
Taip pat skaitykite: Autizmo iššūkiai ir galimybės
„Šiaurės Atėnuose" spausdinami Valdo Gedgaudo laiškai Jūratei Visockaitei, eilėraštis „Kovo epeisodijas", Dainiaus Dirgėlos poetui skirtas eilėraštis. Taip pat yra puikių Piotro Matywieckio ir W. S. Merwino eilėraščių. Išskirtinę vietą savaitraštyje užima Laimanto Jonušio tekstas „Pečialindų balsai", atskleidžiantis sunkų blaivėjimo kelią (laikinai) pasirinkusio alkoholiko pasaulėjautą ir išgyvenimus.
Savaitraštis „Nemunas" publikuoja Daliaus Baltrano ir Indrės Sekevičienės eilėraščius, kurie neįsimena. Blogiausiu atveju publikuojamuose tekstuose turėtų būti jaučiama bent tam tikra vidinė pastanga suvokti, suprasti pasaulį - tegul ir labai naivi, taip pat klišėmis ir įkyriais pažymimaisiais žodžiais persunkta pastanga. Būtent toks yra Linos Girskytės apsakymas „Prisijaukinti tylą" apie obuolius kepančią ir pardavinėjančią vienišą moterį, kuri, kaip vėliau sužinome, avarijoje yra praradusi savo vaikus.
Geros literatūros stygius akivaizdus ir antrosios balandžio savaitės kultūrinių leidinių puslapiuose, - ir tą stygių akivaizdžiai bandyta dangstyti grafomanija ar grafomanijai artimais tekstais, kurių nuoširdžiai negaliu rekomenduoti skaitytojams.
Šiek tiek geresnė padėtis „Šiaurės Atėnuose" - čia randame jaunų poetų Tado Zaronskio, Kristinos Lymantaitės ir Agnės Kardelytės eilėraščių, kurie visi sugrūsti į vieną - septintąjį - savaitraščio puslapį.
Šiokių tokių pagyrų nusipelno „Nemunas" - Jono Kalinausko eilėraščiai, nors autorius ir nepersistengia mus stebindamas, yra viena įdomiausių kultūrinės spaudos publikacijų šią savaitę, užtat (turbūt) dėsningai greta jos atsiranda ir bene blogiausia publikacija. Apie Aloyzo Tendzegolskio apsakymą „Adomėlis" tikrai negaliu tarti gero žodžio, nes tai nėra literatūriškai stiprus kūrinys.
Šią savaitę pasirodė ir LRS oficiozas „Metai", kuriame - nemažai itin keistų rašinių, kuriuos tikrai būtų sunku pateisinti, jei nežinočiau, kaip sunku artėjant vasarai surasti autorių, galinčių ir norinčių pasiūlyti kultūriniam leidiniui daugiau ar mažiau kokybišką tekstą.
Savo tekstus šiame numeryje ir vėl publikuoja J. Tumasonytė - šįsyk tai ištrauka iš romano. Kita dėmesio verta publikacija - H. A. Čigriejaus apsakymai.
Pažįstamas Blogis: Apie Nusikaltėlių Žiaurumą ir Žmogiškumą
Dr. Gwen Adshead, konsultuojanti nusikaltėlius kalėjimuose ir psichiatrijos ligoninėse, knygoje „Pažįstamas blogis“ pasakoja apie vienuolika nusikaltėlių, atskleisdama jų padarytus nusikaltimus ir jų sudėtingą prigimtį.
Tonis, serijinis žudikas, pats prašo terapijos. Nors esama daugybės šiurpių reportažų apie serijinius žudikus, nedaug yra literatūros apie tai, kaip su tokiu kalbėtis, ir nieko apie tai, kaip vesti tokiam terapiją. Serijiniai žudikai žudo pakartotinai, bet nėra oficialaus sutarimo dėl aukų skaičiaus. Duomenys rodo, kad serijinių žmogžudysčių išties įvykdoma visame pasaulyje, bet tokios daugybinės žmogžudystės yra itin retos.
JAV dominuoja tarp šalių su serijiniais žudikais, bet skaičius mažėja. Tuo metu, kai susipažinau su Toniu, žinojau, kad į Brodmurą kaip pacientai priimti keli serijiniai žudikai, žmonės su bulvarinės spaudos sugalvotomis pravardėmis, tokiomis kaip Draskytojas ar Smaugikas.
Pirmosios sesijos su Toniu dieną mėginau kiek įmanoma geriau pasiruošti, bet netrukus supratau, kad, nors esama daugybės šiurpių reportažų apie serijinius žudikus, nedaug yra literatūros apie tai, kaip su tokiu kalbėtis, ir nieko apie tai, kaip vesti tokiam terapiją.
Ezoteriniai Pastebėjimai Apie Ilgaamžiškumą
Jei jums jau apie 60 ir daugiau, tuomet reikėtų pamiršti viską ką jums kas nors kalbėjo, ar jūs girdėjote, ar perskaitėte anksčiau. Jūsų ilgaamžiškumo tikrai nėra, nei jūsų medicininėje kortelėje, nei jūsų vaistinėlėje. Mano nuomone, paslaptis yra pačiuose žmonėse, kurie vieni iš jų tiesiog dagyvena savo gyvenimą ir tų kurie tiesiog mėgaujasi savo gyvenimu. Kada žmogus pradeda senti, tuomet jis vis dažniau pradeda galvoti apie savo kūną: apie skausmą stubure, širdelę, sąnarius… Tačiau tikrasis senėjimas prasideda ne kūne, bet tuomet kada ŽMOGUS NUSTOJA VISKUO ŽAVĖTIS. Būtent tada, žmogaus organizmas išjungia savo vidinį motorą ir viskas kas dar buvo gyva, pradeda stingti, mirti ir šalti.
Gyvenimas tikrai nėra linijinis, Jis turi Pradinį tašką ir tuo pačiu įprasmina Galutinį tašką. Belieka tiktai išsiaiškinti, kada ta „Gyvenimo banga“ apsisuka ir pradeda grįžti atgal? Pasirodo, kad „Gyvenimo banga“ pradeda grįžti atgal tada, kada žmogus nustoja viskuo domėtis, džiaugtis. Ezoterikoje tai vadinama, kada žmogus nustoja viskuo žavėtis. Ezoterinės filosofijos pirma taisyklė sako: „Iš visko pajusk malonumą“. Kada žmogui malonu, tuomet jis to nori dar ir dar. Taip įsijungia vidinis motoriukas, kuris žmogų varo, stumia pirmyn.
Pasirodo, kad tą motoriuką galima iš naujo paleisti. Ne tabletėmis, vaistų suleidimais, lašelinėmis… O būtent, vidiniu apsisprendimu. Tam reikia, gana nedaug. Iš karto atsikėlus, įsijungti į gyvenimą, tai reiškia, iš naujo tapti smalsiu ir pradėti viskuo žavėtis.
Ir tada, aš pradėjau stebėti tuos žmones, kurie nustojo gyventi rytdienos laukimu. Pasirodo, kad tokius žmones galima gana greitai atpažinti. Juos skiria eisena, kalba, dažniausiai, tie kurie tiktai dagyvena savo metus, niekur neskuba, su niekuo nesiginčija, nesistebi…, jie tik bumba, skundžiasi, kaltina kitus ir t.t. , o tie kurie gyvena ilgai, tokie žmonės, dažniausiai juokauja, ginčijasi, jiems viskas įdomu… Dažniausiai tokie žmonės sako: „ O gal aš pabandysiu“.
Pats pirmas požymis, kurį galima pastebėti tik pamačius žmogų, kitaip tariant „jau nuo slenksčio“ ir, kuris dažniausiai nėra apgaulingas. Yra tas, kada žmogus nustoja eiti, jis jau pradeda mirti. Ėjimas, judrumas ir gyvenimo tempas - tai pirmas žmogaus požymis į ilgaamžiškumą. Kada žmogaus kūnas juda laisvai, harmoningai, ritmingai, tada protas gauna signalą - gyvenimas tęsiasi.
Antras požymis, pagal kurį galima būtų spręsti apie ilgaamžiškumą yra mąstymo lankstumas ir reakcijos greitis. Senatvė ateina, ne tada, kada ant veido atsiranda raukšlės, o tada, kada žmogus nustoja mokytis. Protas, kaip bet kuris kūno raumuo reikalauja treniruotės. Svarbiausia nebijoti naujo, bet jo ieškoti: naujas receptas, naujas darbas, naujas kelias iki parduotuvės, ar darbo… Viskas, kas priverčia galvą dirbti, prailgina gyvenimą.
Trečias požymis, tai emocinis pastovumas. Tai sugebėjimas savyje išlaikyti stabilią emocinę pusiausvyrą ir žinoma, mokėjimas paleisti. Po 70 metų, žmogaus kūnas tampa labai jautrus bet kokiems stresams: išgyventi pergyvenimai, nuoskaudos, neaiškios kilmės baimės… labai greitai keičia žmogaus kūno biochemiją.
Ketvirtas požymis, tai kūno energijos ir kultūrinio gyvenimo įpročiai. Tai yra apie tai, kaip pats žmogus elgiasi su savo kūnu, kaip valgo, kaip kvėpuoja, kaip miega… Labai svarbu, ką mes valgome, todėl, mano patarimas būtų toks: valgykite tai, kas po valgio nesukelia nuovargio. Svarbiausia ne ginti savo įpročius, bet juos nors retkarčiais peržiūrėti.
Penktas požymis - tai vidinio varikliuko buvimas: noras ryte atsikelti, jausmas, kad ši diena jums yra reikalinga, svarbi, jausmas, kad jūs dar turite tikslą dėl kurio turite gyventi… Gyvenimo prasmė, nebūtinai turėtų būti labai didi. Ji gali būti visai paprastutė, žemiška, bet svarbiausia - sava. Ji turi būti Jūsų.
Ir štai mes priėjome, prie pačio pagrindinio požymio - tai vidinė savivertė ir mokėjimas priimti visus gyvenimo iššūkius ramiai ir be streso. Tai reiškia, priimti Gyvenimą tokį, koks jis yra.
Vasaros 5: Sovietinė Psichiatrija ir Pacientų Balsas
Knygoje „Vasaros 5“ Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu, nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi.
Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai - gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.
Ayn Rand „Šaltinis“: Idealo Siekis ir Individualizmas
Ayn Rand romanas „Šaltinis“ - kvapą gniaužiantis intelektualus romanas apie pinigus, galią, idealo siekį, meilę, visuomenės ydas ir papročius. Romano pagrindinis herojus, jaunas architektas individualistas Hovardas Rorkas, kuria modernistinius pastatus, įgyvendina savo viziją ir nepaiso visuomenės kritikos. Ar įmanoma siekti savo kūrybinės vizijos ir išlikti nepriklausomam nuo kitų nuomonės ir norų?
Godos Palekaitės „Schizmatikai“: Istorijos ir Pramano Sąveika
Menininkės Godos Palekaitės knygos personažai - savamokslė dinozaurų atradėja Mary Anning, dangaus architektūrą empiriškai tyrinėjęs mistikas Emanuelis Swedenborgas, žydų-musulmonų rašytojas, orientalistas Essadas Bey - prikeliami naujam gyvenimui tarp history ir story svyruojančiuose tekstuose. Knygoje aprašomos asmenybės pirmiausia pasirodė menininkės instaliacijose ir performansuose.
Rasos Antanavičiūtės „MENAS IR POLITIKA“: Vilniaus Viešųjų Erdvių Simbolinis Ženklinimas
Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „MENAS IR POLITIKA“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895-1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalinės Sovietų Sąjungos. Knyga leidžia pajusti, kad valdžių pageidavimų, propagandinių programų vietą uždominavo verslo interesai.
Jun’ichirō Tanizaki „Odė Šešėliams“: Japonų Estetika ir Technologinis Progresas
Jun’ichirō Tanizaki esė „Odė šešėliams“ skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų - pirmiausia elektros lemputė - metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.