Brandžios asmenybės tema yra plati ir daugialypė. Straipsnyje aptariami pagrindiniai brandžios asmenybės bruožai, remiantis įvairių psichologų ir tyrinėtojų įžvalgomis. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra griežtas sąrašas, o veikiau lankstus modelis, kuriame skirtingi asmenys gali turėti skirtingus požymių rinkinius.
Autentiškumas - Egzistencinė Vertybė
Žinomas amerikiečių psichoterapeutas Dž. Biudžentalis autentiškumą laiko svarbiausia žmogaus egzistencine vertybe. Autentiškumas tam tikra prasme apibendrina daugelį asmenybės bruožų. Visų pirma tai nuoširdumas kito žmogaus atžvilgiu. Autentiškas žmogus nori būti ir yra pats savimi tiek savo tiesioginėse reakcijose, tiek apskritai visame elgesyje. Jis leidžia sau nežinoti visų atsakymų į gyvenimiškus klausimus, jeigu jų išties nežino.
Pagrindinis daugelio žmonių sunkumas tas ir yra, kad jie labai daug gyvenimiškos energijos išeikvoja vaidmenims sukurti, išoriniam fasadui, vietoje to, kad panaudotų ją spręsti realioms problemoms. Jeigu žmogus didžiąją laiko dalį slapstysis už kažkokio jo pasirinkto vaidmens kaukės, nieko nuostabaus, kad mainais susilauks analogiško nenuoširdaus elgesio iš kitų žmonių pusės. Čia atvirumas suprantamas ne kaip atvirumas kitiems žmonėms, o kaip nuoširdumas ir nuosavų jausmų suvokimas, priėmimas.
Emocinis Intelektas ir Savęs Pažinimas
Socialinė patirtis kužda, kad reikia neigti, atmesti savo jausmus, ypač negatyvius. Aplinkos ir aplinkinių daromas spaudimas verčia išstumti arba slopinti liūdesį, susierzinimą, pyktį. Psichologiškai brandus žmogus nevys šalin jokių savo jausmų, tame tarpe ir negatyvių. Jis juos, kaip sakoma, pergyvens, išgyvens. Tiktai tokiu atveju galima sėkmingai kontroliuoti savo elgesį, kadangi išstumti jausmai yra iracionalūs, t.y. tampa nekontroliuojamo elgesio šaltiniais. Kai suvokiame savo emocines reakcijas, galime patys rinktis vienokį ar kitokį elgesio modelį kiekvienoje konkrečioje situacijoje, ir neleisti, kad išstumti, nesuvokti, neišgyventi jausmai suardytų mūsų elgesio reguliaciją.
Ribotas savęs pažinimas - tai laisvės apribojimas, o gilus savęs pažinimas padidina pasirinkimo galimybę iš įvairių variantų savo gyvenime. Kuo daugiau žmogus žino pats apie save, tuo geriau jis pažins ir kitus žmones ir atvirkščiai - kuo daugiau žmogus supras kitus žmones, tuo giliau supras save. Nemokėjimas išgirsti, kas dedasi mūsų viduje, didina stresą ir riboja mūsų gyvenimo efektyvumą. Brandus žmogus turi žinoti, kas jis toks, kuo gali tapti, ko nori iš gyvenimo, kas jam svarbu ir kas nesvarbu. Jis uždavinėja gyvenimui klausimus, atsakinėja į gyvenimo keliamus klausimus ir pastoviai tikrinasi savo vertybes. Tiek profesionaliame darbe, tiek asmeniniame gyvenime žmogui negalima būti paprastu kitų žmonių lūkesčių atspindžiu, jis turi veikti, vadovaudamasis nuosava vidine pozicija.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Atsakomybė ir Pasitikėjimas Savimi
Daug žmonių nejaukiai jaučiasi situacijose, kurioms trūksta struktūros, aiškumo, tikrumo. Tačiau vienas iš brandžios asmenybės bruožų yra „atsisveikinimas” su tuo, kas puikiai žinoma iš nuosavos patirties ir žengimas į „neištirtą teritoriją”. Žmogui būtinas pasitikėjimas savimi tokiose situacijose. Juk mes iš esmės niekada nežinome, ką parengė mums nauja diena, su kokia problema mes susidursime ir kokius sprendimus teks priimti. Kadangi dauguma gyvenimiškų situacijų sukuriamos paties žmogaus, tai jis turi būti atsakingas už savo veiksmus jose. Savo atsakomybės suvokimas leidžia laisvai ir sąmoningai pasirinkti bet kuriuo bendravimo metodu - sutikti su pašnekovo argumentais, ar produktyviai prieštarauti. Asmeninė atsakomybė padeda konstruktyviau priimti kritiką.
Tolerancija ir Empatija
Brandus žmogus, savaime aišku, įvertina kitus žmones - jų jausmus, pažiūras, savitumą, charakterio bruožus, tačiau vertindamas nesmerkia ir neklijuoja kokių nors etikečių. Toks bendravimas su kitais pakankamai svarbus, ir vis dėlto reikia atsižvelgti į visas tas baimes, kurias pergyvena dauguma žmonių, kai bando užmegzti artimus, šiltus santykius su pažįstamais. Kai kuriems atrodo, kad teigiamų jausmų reiškimas įpareigoja ir šitokiu būdu apriboja laisvę ir daro juos pažeidžiamus. Kažką gali bauginti tai, kad partneris atmes teigiamus jausmus, dėl to saugiausia pozicija, jo manymu, yra atsisakyti artimų santykių, bendrauti per distanciją.
Empatija - tai atjauta ir partnerio jausmų supratimas, o taip pat atsižvelgimas į juos bendraujant. Psichologijos požiūriu, empatija nelaikoma kažkokiu ypatingu žmogaus bruožu. Ir jos pasireiškimo diapazonas reiškiasi pakankamai plačiai - nuo silpno emocinio atgarsio, iki visiško pasinėrimo į partnerio jausmų pasaulį. Laikoma, kad empatiją formuoja emocinis reagavimas į išoriškus, kartais vos pastebimus kito žmogaus nuotaikos pasireiškimus - poelgius, kalbas, mimiką, gestus ir t.t.
Savęs Realizacija ir Asmenybės Augimas
Asmenybės vystymui, kaip ir savęs realizavimui, nėra nei parengtų instrukcijų, nei tiesioginio vadovo. Yra tik didelė žmonijos patirtis, labai daug, bet neintegruotų mokslo duomenų, tikėjimu ir dora pagrįstų nuostatų, nurodančių asmenybės ugdymo kelią. Yra daug gana išsamių psichologinių, pedagoginių ir filosofinių teorijų, aiškinančių žmogaus brendimo uždavinius.
Studijuoti asmenybę - tai atskleisti, kaip žmogus tampa tuo, kuo jis yra. Pats žmogus ir jo psichika yra labai sudėtingi. Žmogaus elgesį lemia daugelis veiksnių, todėl psichologiniai tyrinėjimai negali visiškai atskleisti asmenybės. Tiriant biologinę asmenybės raidą, gilinantis į genetines prielaidas, raidos dėsningumus ir analizuojant ankstyvają patirtį, aiškėja, jog asmenybė labai priklauso nuo vaiko prigimties ir nuo ankstyvosios patirties. Eksperimentiniai suvokimo, įsivaizdavimo, atminties, mąstymo, kalbos, vaizduotės, mokymo ir išmokimo tyrimai rodo, kaip konkretūs gyvenimo įvykiai veikia individo elgesį per jo vidinę stuktūrą. Socialiniai asmenybės raidos tyrimai atskleidžia didelę žmogaus santykių su kitais žmonėmis, socialinių veiksnių ir kultūros įtaką. Konkrečios asmenybės brendimo stebėjimai ir psichometriniai jos ypatybių vertinimai padeda apibūdinti vidinę jos struktūros ir pasireiškimo lygmenis.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Tapatybės Formavimas Jaunystėje
Pažvelgus į Erikson‘o mintis apie jaunystę kaip tapatybės suformavimo laikotarpį, susidarome tokį požiūrį. Tai laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo pradžios (maždaug 12 - 19 m. amžius), apimantis paauglystę ir jaunystę. Jis charakterizuojamas jaunuolio pastangomis susikurti savo tapatybę. Tai savaimingas siekis atsakyti sau: kas aš? O į tą klausimą galima ir net reikia atsakyti iš įvairių taškų: kūnas, lytis, karjera, pašaukimas, tautybė, ideologija, pasaulėžiūra, tikėjimas, asmeniškai pasirinktos ir siekiamos vertybės, talentai ir jų panaudojimas.
Paauglystės amžius dar vadinamas pereinamuoju, nes tada pereinama iš vaikystės į suaugusiūjų pasaulį. Paauglys - augantis žmogus, stovintis ant suaugusiūjų amžiaus (pasaulio) slenkščio. Pasiektas vystymosi lygis, išaugusios pasaulio galimybės skatina savarankiško, savojo Aš įvertinimo poreikį. Paauglys siekia, kad suaugusieji pripažintų jo teises ir potencialias galimybes. Dažnai suaugusieji, pabrėždami, kad paauglys jau nebemažas, iš jo daugiau reikalauja, ignoruoja jo teises į savarankiškumą. Tokia prieštaringa padėtis sunkina santykius su suaugusiaisiais, sukielia konfliktines situacijas arba įvairias protestų formas. Todėl paauglystės amžius kartais vadinamas „sunkiu“, „kritiniu“.
Pasak V. Krutickio (1999), lytinis brendimas, ir fizinio vystymosi poslinkiai skatina naujų psichologinių veiksnių atsiradimą. To paties paauglio ryškiai jaučiami pasikeitimai objektyviai daro jį suaugesnį. Ilgą laiką paauglystės amžius tarpsnis buvo įvardijamas terminais, apibendrinančiais sąvoka „vystymosi krizė“, pabrėžiančia negatyvius šio amžiaus aspektus. Daug dalykų, laidžiamų suaugusiajam, darudžiama vaikui. Paauglys saistomas visuomenės normų ir reikalavimų. Šios normos ir reikalavimai vaikui tampant suaugusiu keičiasi. Paauglio supratimas apie save kaip žmogų, jau peržengusį vaikystės ribas, lemia jo persiorientavimą nuo vienų normų ir vertybių į kitas. Paauglio lygiavimasis į suaugusiuosius pasireiškia siekimu būti panašiam į juos išore, pritapti prie kai kurių jų gyvenimo ir veiklos sričių, įgauti suaugusiųjų savybių, įgudžių, teisių, privilegijų, pirmiausia tų, kurios nusako ryškiausią suaugusiųjų skirtumą ir panašumą, palyginti su vaikais.
Jaunystės Fazės
Pradžioje jaunuolis į viską nežiūri planingai. Jis tik pasijunta kūnu bręstąs, „suaugęs“, tad ir „nepriklausomas“. Nori elgtis nepriklausomai, bet negalvoja atsakingai. Jaunystės susiskirstymas fazėmis kaip tik žiūri į tą pradinę jaunuolio laikyseną, kuri vėliau surimtėja ir tampa atsakingesnė.
- Ankstyvoji jaunystė (12-14 m.) - stipri negatyvi, maištaujanti, emocinga. Neigiama tai, kas vaikiška, praeitis ir priklausomybė, tėvų autoritetas. Atsižadama to, kas „sena“. Daroma „kitaip“. Eksperimentuojama - apranga, elgesiu, pažiūromis. Jie idealizuoja „didvyrius“, filmų ir sporto žvaigždes.
- Vidurinioji jaunystė (14-16 m.) - ne tiek negatyvi, tačiau energinga, entuziastinga. Neigiam laikysena sumažėja. Mažiau ir emocijų sąmyšio. Stipriau pasireiškia energija, entuziazmas. Metamasi į sportą.
- Vėlyvoji jaunystė (16-19 m.) - dar mažiau negatyvumo, mažiau emocijų, jausmų nepastovumo. Labiau sukalbami. Daugiau pasireiškia pritas savo ieškojimais. Gali kilti polinkis mąstyti, filosofuoti. Daugiau žiūrima į ateitį. Jei ne anksčiau, tai dabar tinkamas laikas patirti intuicinius išgyvenimus ir pirmąją meilę. Formuojama pasaulėžiūra. Renkamasi darbas, profesija.
Tapatybės Krizė
Tapatybės susidarymas paprastai nepasiekiamas be kūrybinės krizės, kuri įvyksta jaunystėje. Anot Erikson‘o, „kiekviena stadija tampa krize“, nes joje reikia atsiliepti į tam tikras vystymosi iškeliamas galimybes, kurios yra problematinės, nes jose slypi ir „pažeidžiamumas“, jei tinkamai natsiliepiama. Taip vyksta visose stadijose, bet ypač jaunystės amžiuje, kuris yra kuris yra kritiškas perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą. Jei tapatybės krizė neišsprendžiama, lieka vaidmenų maišatis, t.y. jaunuolis neišsiaiškina, kas jis, ko jis nori, ko jam siekti. Jis blaškosi, lieka pasimetęs - viena pradeda, bet meta, griebiasi kito, eikvoja energiją, dėmesį arba nustoja blaškęsis ir tampa pasyvus, plūduriuoja paviršiuje ir tenkinasi malonumais, tampa pats sau tikslu. Krizei įveikti ir tapatybei susidaryti reikia ne tik suderinti visus savo ankstesnius nuo vaikystės likusius susitapatinimus, bet ir transformuoti juos taip, kad sudarytų gan vieningą darną su asmenine savimone, galutinai susijungiant tiek nauju atsidavimu kam nors aukštesniam už save, tiek ir išliekančia ištikimybe tam aukštesniam už save. Tai suradus ir visą suderinus krizė baigiasi, tapatybė suformuojama. Tada dėmesys krypsta nebe į savęs vystymą, bet į gyvenimo uždavinių vykdymą ir veiksmingą ryšį su aplinka ir kitais.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Krizę galima apibūdinti kaip sunkią, problemišką gyvenimo situaciją, kai įprastas elgesys tampa neefektyvus, reikalaujančia iš žmogaus pokyčių, naujų prisitaikymo būdų. Tokią situaciją lydi įtampa, stresas, sumaištis. Kaip kritinis laikotarpis paauglystė neretai vertinama prieštaringai. XX a. Pradžios amerikiečių psichologas G. S. Hallas paauglystę pavadino audrų ir stresų laikotarpiu. Taigi vieni mano, kad tai sudėtingas psichinės raidos etapas, paženklintas audromis, stresais, keliantis daug rūpesčių tėvams ir visuomenei. L. S. Vygockio (1930, 1984) teigimu, vaiko raidą sudaro tam tikri stabilūs laiotarpiai, kkai vyksta laipsniški pokyčiai. Taip pat egzistuoja kritiniai laikotarpiai - krizės, kai vaiko asmenybė išgyvena staigius pokyčius ir lūžius. L. S. Psichoanalitinių koncepcijų požiūriu, paauglystė yra kritinis laikotarpis, kai atsinaujina seni vaikiški konfliktai. E. Eriksonas (1968), neatmesdamas bendrų psichoanalitinių teiginių, pabrėžia asmenybės tapatumo krizę. Jo teigimu, paauglystėje savotiškai eksperimentuojama bandant įveikti ego ribas ir praturtinti asmenybę nauja patirtimi. Tačiau patologinės sumaišties būsenos gali grąžinti paauglį į asnkstesnes raidos stadijas iš naujo peržiūrėti praeities konfliktus. Savęs ieškojimas visų pirma atsiskleidžia formuojant identitetą. Pasak E. Erikson‘o, identitetas - tai žmogaus ir sociumo santykio kitimo vidinis išgyvenimas, kai kiekviename vystymosi lygmenyje sėkmingai išspręsta krizė sukuria palankias sąlygas tam tikrų atsakingo žmogaus asmenybės savybių formavimui. J. Taigi asmenybės brendimo procese krizių laikotarpiai dažniausiai yra pozityvūs, bet kai kada jie gali ir pakenkti asmenybės raidai. Jaunystės fazės reikšmingos tuom, kad žinodami vaiko amžių ir atsižvelgdami į jo galimybes tame amžiuje galime tiksliau ir efektingaiu taikyti poveikio priemones.
Emocinė Laisvė ir Santykiai su Tėvais
Emocinės prilausomybės nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų įgyjimas nėra lengvas. Paauglys vis labiau ima jaustis pakankamai suautgęs ir santykius su kitais suaugusiaisiais bando grįsti lyvertiškumo principu. Emocinė laisvė būtina, kad asmuo taptų suaugusiu, nes ji skirta labai stipraus ryšio užmezgimui su tuo asmeniu, su kuriuo bus kuriama šeima. Kai paauglys auga mylinčioje ir protingai jo laisvę reguliuojančioje šeimoje, tai santykiai su tėvais išlieka nuoširdūs ir neįtempti. Jis be vargo pakeičia paklusnumo ryšį į pagarbų draugiškumą ir tuo pat metu rengiasi prisiimti vadovavimo savo paties būsimai šeimai atsakomybę. Paauglys tarsi keleivis vykstantis iš vaikystės į jaunystę - jis „nei šis, nei tas“: vieną akimirką elgiasi lyg būtų suaugęs, kitą jau prašo globos, užuojautos jausdamasis lyg vaikas. Paauglys dažnai būna irzlus ir neramus, o kartais - perdėtai jautrus bei impulsyvus, o suaugusiojo norą padėti jis traktuoja kaip kišimąsi į jo laisvę, nors laikia jo pagalbos.
Sveikos, Pilnavertės Asmenybės Bruožai
Žmonės, kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, geriausiu būdu daro tai, ką jie sugeba daryti, apibūdinami kaip sveiki, pilnaverčiai.
- Pilnesnis realybės suvokimas. Mato aplinką tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokios jie norėtų. Jų pasaulio suvokimą mažiau veikia emocijos, bergždžios viltys, baimės.
- Savęs, kitų ir gamtos priėmimas (tolerancija). Save priima tokius, kokie yra. Nėra per daug savikritiški. Nejaučia per daug kaltės, nerimo, gėdos. Jie gerai priima kitus žmones, neturi poreikio mokyti ar kontroliuoti. Toleruoja kitų silpnumą ir jo nebijo.
- Betarpiškumas, paprastumas ir natūralumas. Elgesyje nėra dirbtinumo. Nesistengia pasirodyti efektingai. Yra netradiciniai, bet tai kyla iš natūralių vidinių poreikių ir gali prisitaikyti, kad kitų nešokiruotų.
- Orientacija į problemą. Gyvena, kad dirbtų, o ne dirba, kad gyventų, t.y. įsitraukę į idėjos realizavimą ar darbą. Jiems svarbūs egzistenciniai klausimai, gyvenimo prasmės problema.
- Nepriklausomybė - poreikis būti vienam. Jiems reikalingas vidinio gyvenimo neliečiamumas. Nesistengia su kitais palaikyti priklausomybės santykių, todėl gali džiaugtis tikra draugyste. Šią nepriklausomybę ne visada supranta aplinkiniai. Kiti dažnai juos laiko abejingais, šaltais ar išdidžiais. Save aktualizavę žmonės jau yra patenkinę meilės poreikį, todėl jiems nereikalinga kitų žmonių draugystė. Atsiranda bendravimo su savimi poreikis. Jie gali būti vieni ir nesijausti vienišais.
- Autonomija - nepriklausomybė nuo kultūros ir aplinkos. Jie elgiasi nepriklausomai nuo aplinkinių, pasikliauja tik savimi. Pavyzdžiui, studentas gali mokytis gerai, nepriklausomai nuo to, ar aplinkiniai vertina gerą mokymąsi ar ne.
- Suvokimo naujumas. Sugeba džiaugtis net pačiais paprasčiausiais įvykiais, pajusti jų naujumą, išgyventi malonumą, ekstazę. Retai skundžiasi nuobodžiu gyvenimu, nes juos viskas stebina.
- Aukštumų išgyvenimai. Tai didelio susijaudinimo ir įtampos bei susitaikymo ir ramybės momentai. Tai ekstazės momentai meilėje, intymume, kūryboje, atradime ar susiliejime su gamta.
- Visuomeninis interesas. Visuomenė juos gali nuliūdinti, tačiau vis tiek su kitais žmonėmis juos sieja artumo jausmas, noras padėti kitiems, meilė žmonijai.
- Gilūs tarpasmeniniai santykiai. Dažniausiai bendrauja su panašų savęs aktualizacijos lygį pasiekusiais žmonėmis.
- Demokratiškumas. Neturi išankstinio nusistatymo. Bendrauja nepriklausomai nuo socialinės klasės, rasės, religijos, lyties. Su malonumu mokosi iš kitų. Nelaiko visų lygiais.
- Priemonių ir tikslų atskyrimas. Nuoseklūs ir tvirti kasdieniniame gyvenime, laikydamiesi tam tikrų etinių normų.
- Filosofinis humoro jausmas.
- Spontaniškas kūrybiškumas. Kūrybiški ne tik savo darbe, bet ir pačiose įvairiausiose kasdienio gyvenimo situacijose.
- Priešinimasis sukultūrinimui. Jie yra harmonijoje su visa kultūra, tuo pačiu išlaikydami vidinę nepriklausomybę nuo jos. Autonomiški ir savimi pasitikintys. Mąstymas ir elgesys nėra veikiami socialinių įtakų, o grįsti asmenine filosofija, supratimu.
Asmenybės Auginimas Kaip Gyvenimo Tikslas
Galima nesukti sau galvos ir gyventi kaip dauguma: siekti didesnio atlyginimo, geresnės karjeros pozicijos, atiduoti save šeimai, paskirti gyvenimą kūno puoselėjimui. Tačiau tiems, kurie ieško kažko daugiau, galima pasiūlyti dar vieną gyvenimo prasmę ir tikslą: asmenybės auginimą. Asmenybė yra tai, kuo mes save jaučiame gyvenime, kas renkasi tarp dvasinių ir materialių vertybių, tai mūsų sukauptas jausminių-emocinių dominančių bagažas. Asmenybė nėra intelektas, išsilavinimas ar charakteris. Asmenybė gali vystytis, o gali ir likti tokia pati.
Bruožai, Būdingi Brandžiai, Augančiai Asmenybei
- Savimonė ir kritinis mąstymas: Brandus žmogus sugeba savarankiškai mąstyti, analizuoti informaciją, nepasiduoti daugumos nuomonei, netikėti aklai tuo, ką mums siūlo masinės informacijos priemonės.
- Emocijų valdymas: Brandi asmenybė gerai jaučia savo nuotaikas, emocijas ir neleidžia joms užvaldyti savęs. Dominuojanti būsena - vidinė laisvė, ramybė, pozityvumas, gebėjimas rinktis savo vidines reakcijas, kai lieka vis mažiau impulsyvumo, mechaniškumo, daugiau sąmoningumo.
- Bendravimo įgūdžiai: Brandi asmenybė sugeba rasti bendrą kalbą su įvairiais žmonėmis, besiskiriančiais savo išsilavinimu, pažiūromis. Beje, ši savybė tampa vis svarbesne mūsų informaciniame technologiniame pasaulyje, išlavinę ją galėsime daug lengviau rasti norimą darbą, draugų, tapti populiariu.
- Savęs pažinimas: Brandi asmenybė nuolat ieško ir taiko įvairius savęs pažinimo būdus - tai savęs stebėjimo, analizavimo technikos, meditacijos, dvasinės praktikos. Ji stengiasi kuo dažniau kasdienėje veikloje stabtelėti ir paklausti savęs: ką dabar jaučiu? Kokios mintys sukasi galvoje? Kasdienės meditacijos tampa įpročiu ir maloniu poilsiu nuo rutinos ir stresų.
- Sąžiningumas ir dorumas: Brandi asmenybė gyvena sąžiningai, aiškiai jaučia kas yra dora, o kas - ne. Sąžinės arba intuicijos balso girdėjimas yra esminė asmenybės augimo sąlyga, tai augimo pagrindas, kaip oras ar vanduo gyvybei. Mes nuolat renkamės ko klausyti: sąžinės, intuicijos ar nenutrūkstančio minčių srauto galvoje.
- Pozityvus mąstymas: Brandus žmogus kontroliuoja savo mintis, jis nuolat renkasi pozityvias ir ignoruoja negatyvias, žinodamas, kokią jėgą turi mintys. Didžiausi nusikaltimai ir didžiausi atradimai prasideda nuo minties. Yra aiškus supratimas, - kas dominuoja mūsų galvoje, toks ir pasaulis aplinkui.
- Energija ir susidomėjimas gyvenimu: Asmenybei augant atsiranda vis daugiau energijos, nes materialios kasdienės problemos sprendžiasi vis paprasčiau, neeikvojant tam daug jėgų. Kyla noras pažinti pasaulį, save dar giliau, atsiranda susidomėjimas gyvenimu, noras suprasti giluminius gyvenimo aspektus.
- Egzistenciniai klausimai: Asmenybei augti padeda savęs klausinėjimas: Kas aš esu? Kokia gyvenimo prasmė? Ką aš veikiu šiame gyvenime? Taip klausinėdami savęs ir ieškodami atsakymų mes išeiname už mums įprastų prasmių, tikslų rato, atlaisviname tuos rėmus, į kuriuos esame save įspraudę: padaryti karjerą, sukurti šeimą, pastatyti namą.
- Noras dalintis: Kuo asmenybė brandesnė, tuo stipresnis noras dalintis, o ne imti. Aišku, malonu gauti artimųjų dovaną, premiją darbe, tačiau tikras džiaugsmas ir ramybė ateina, kai daliniesi savo patirtimi, padedi kitam tapti brandesne asmenybe.
- Vidinė laimė: Brandi asmenybė supranta, kad laimė - tai ne problemų nebuvimas, o vidinė būsena. Laimingu galima būti tik šią akimirką, o laimingas gyvenimas ir susideda iš tokių akimirkų, kai galime būti laimingi čia ir dabar, nepriklausomai nuo mūsų problemų, nepatenkintų troškimų. Šis supratimas padeda mums patirti kuo daugiau laimės akimirkų. Brandi asmenybė supranta, kad jei ką ir verta kaupti šiame gyvenime, tai tokias laimės akimirkas.
- Gyvenimo baigtinumo suvokimas: Brandi asmenybė aiškiai suvokia, kad gyvenimas turi pabaigą ir laikas bėga greitai. Dažnai mes linkę pamiršti, ignoruoti mintis apie gyvenimo baigtinumą ir visą dėmesį skirti nesibaigiančiam problemų sprendimui ir tikslų įgyvendinimui. Tačiau pažiūrėkime aplinkui ir į save, ar tikrai taip gyvendami mes esame laimingi? Darbas nuo ryto iki vakaro, nuolatinis skubėjimas, nuovargis. Paklauskite savęs, kada paskutinį kartą grožėjotės saulėlydžiu ar vaivorykšte, neskubėdami vakarojote su artimais žmonėmis? Aiškus gyvenimo baigtinumo suvokimas padeda mažiau skubėti, neįsitraukti į nesibaigiančių problemų verpetą. Tai padeda aiškiau įvertinti kiekvieno mūsų noro kainą - kiek jėgų ir laiko mums tai kainuos, ar tikrai verta įgyvendinti kiekvieną proto padiktuotą norą?
- Pasikliovimas intuicija: Brandi asmenybė gyvenime labiau pasikliauja jausmais, intuicija. Kilusi idėja ar noras pirmiausia patikrinama intuityviai, jei kyla jausmas, kad tai yra gerai, teisinga, tada pasitelkiamas protas, kurio pagalba ir įgyvendinama kilusi mintis. Noras viską spręsti racionaliai, logiškai, ignoruojant intuityvią išmintį dažnai tik pagilina senas problemas ir sukuria naujas, nes mes negalime logikos pagalba apskaičiuoti visų galimų variantų.
- Ramybė priimant sėkmę ir nesėkmę: Brandi asmenybė priima ir sėkmę ir nesėkmę ramiai, galima sakyti filosofiškai, suprasdama visų įvykių santykinumą.