Sąmonė, kasdien gaunanti miriadus įspūdžių, kurių vieni paprasti, nuostabūs, efemeriški, o kiti įsirėžia giliai, plieno aštrumu, tampa pagrindu suvokti tikrovę ir save joje. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip pastovus asmenybės bruožų derinys apibrėžia individą, remiantis įvairių filosofų ir rašytojų įžvalgomis.
Sąmonė ir Patirtis: Tikrovės Refleksija
Russellas teigia, kad sąmonės apibrėžimo esmę sudaro stebėjimas. Kai žmogui kas nors nutinka, jis gali pastebėti arba nepastebėti. Kai pastebi, galima sakyti, kad jis suvokia, kas jam nutiko. Pagal šį apibrėžimą, sąmonę sudaro žinojimas, kad žmogui kažkas nutinka arba yra nutikę. Stebime, suvokiame, tai apsakyme "Pirmadienis arba antradienis" stebime sąmonės aktą: ji žaidžia pastebėjimais, stebėjimais, įspūdžiais, atitikmenimis, sąskambiais, spalvomis, garsais, kvapais. Tai - šiojo subjekto tikrovės refleksija.
Šiojo subjekto sąmonė patiria tikrovę, tai, kas matoma, įsirašo į sąmonę. Apsakyme matome garnį, kuris, apsukęs ratą aplink miestą, grįžta į lizdą. Skrendant jam virš miesto, stebime miesto sąmonės gyvenimą ir sykiu tarsi jame dalyvaujame: gatvėse cypia staiga stabdomų mašinų ratai, susigrūda omnibusai, miesto laikrodis išmuša vidurdienį, rūksta kaminai, kažkas geria arbatą, perka, parduoda, eina iš mokyklos namo.
Tiesa ir Atitikimas: Egzistencinės Būsenos Svarba
"Šie valomi žodžiai tiesos belaukiant" (Woolf, SSS, 22). Tiesa yra pažinimo galimybė. Peteris Hyltonas pastebi, kad Russello filosofijoje tiesos pažįstamos sąmonės (angl. the eye of the mind), ne (kūno) akimis (angl. the eyes of the body) (Hylton, 1990, 197). Jeigu nelieka atitikimo, nelieka tiesos. Atitikimo nelieka, nes egzistencinės būsenos tampa svarbesnės už tikrovę, t.y. modernistinėje prozoje labai svarbu tampa būsenos, kurias sukelia tikrovė. Pati tikrovė tampa ne tokia svarbi, svarbiausiais tampa jos reikšmė ir prasmė per se.
Pavyzdžiui, "šviesa slenka stiklu žemyn, telkdamasi žalumo baloje. Dešimt sietyno piračių nepaliaujamai srūva žaluma ant marmuro. Įrašymas palmės asmenys viskas žalia; žalios adatos spindi saulėje. Čia sustingo naktinės žvaigždės. Atėjo vakaras: ąžuolas glamonėja židinio atbrailą žaluma; ažūrinis jūros paviršius. Šiuo dangumi. Naktis. Adatos ima trykšti mėliu. Žaluma baigėsi. Jiūrai kiaurai per savo suplotas akis nerves du vandens stulpus, jos akinamai balti stiebai pratryškta mėlyns karoliuks purslais. Mėlyni dryžiai driekiasi per juodą jos odos dervadrobę. Skalaudama vandeniu nasrus ir nosį, apsunkusi nuo vandens, ji gieda, o mėlis apkloja ją, skandindamas jos akis - nugludintus akmenėlius. Gulėdama išmesta ant kranto, buka, atšipusi, ji meta mėlynus žvynus. Žvynus metalas mėliu teršia geležinės pakrantės rūdis. Mėlyni stūkso sudužusios irklinės valties ašonkauliai. Banga nuvilnija po mėlynais varpais. Šiau katedra - kitokia, šalta, smilkalais alsuojanti, švelniai melsva madonos vualiais" (Woolf, SSS 1993: 45).
Taip pat skaitykite: Kas yra individualus suvokimas?
Žalia ir mėlyna spalvos yra gana dažnos Woolf kūryboje; spalvai, kaip jutiminiam duomeniui, Russellas taip pat skyrė nemažai dėmesio (esė "Materijos prigimtis", "Sąmonė ir patirtis", "Pažinimas ir klaida", ir kt.). Apsakymas "Mėlyna ir žalia" šiek tiek ir savaip implikuoja Russello ir Moore'o epistemologines nuostatas. Esė "Pažinimas ir klaida" Russellas rašo apie klaidos galimybę siekiant pažinimo: "Tarkime, kad lyginame du vienos spalvos atspalvius - mėlyną ir žalią. Galime būti tikri, kad tai du vienos spalvos skirtingi atspalviai; bet jei tolygiai žalią spalvą artinant link mėlynos, žaliai virstant pirmiausia melsvai žalia, tada žalsvai melsva, galiausiai - mėlyna; tada ateis akimirka, kai suabejosime, ar besama kokio nors skirtumo tarp tarp žalios ir mėlynos, kol galų gale suvoksime, kad nesama jokio skirtumo tarp šių dviejų spalvų" (Russell, PP, 138).
Sąmonė kaip Pažinimo Galia
Tai suartina: "vienas dalykas, kuris būdingas abiem, ir kurį pavadinau "sąmone", ir yra sąmonė" (Moore, 1993, 40). Sąmonė, kaip kažkas, kas suartina. Sąmonė kaip pažinimo galia. Russello pažinimo filosofijos loginio atomizmo metodas, kaip pastebi Phillipas P. Wieneris, "sudaužo sąmonę į tiek daug atominių jutiminių duomenų (angl. atomic sense-data), kad iš viso nebėra prasmės kalbėti apie sąmonę kaip veidrodį" (Wienner, 1944, 274). Sąmonė, kaip ir tikrovė, nėra vientisa, ji atomizuota: "Kalbu apie atomistinę, ne monistinę logiką, kuria seka tie, kurie daugiau ar mažiau seka Hegeliu. Kai sakau, kad mano logika atomistinė, tai sakau, kad laikausi sveiko proto mąstymu, kad esama daug atskirų dalykų (angl. things)" (Russell, TPLA, 36).
Apsakyme "Žymė ant sienos" (The Mark on the Wall) pasakotojos sąmonė peršoka nuo vieno dalyko prie kito: nuo istorijos, tikrovės, meno link visuomenės, rašymo, gyvenimo. "Šia mintis - "Šekspyras - Gerai bus ir jis - kaip ir bet kuris kitas. Šiau kokia nuobodi ta istorinė proza! Man visai neįdomu. Šios maloniausios mintys, ir labai dažnos net kuklios pilkos žmonelių galvose …" (Woolf, ŽS, 100).
Minties-Šviesos Metafora ir Vaizduotės Kūriniai
Tokia pat minties-šviesos metafora sutinkama ir Woolf esė "Savas kambarys": "[..] Mano apmąstymai, jei verta juos taip pagarbiai vadinti, nelyginant valas nuo meškerės dryko pasroviui. Šiau išdėlioti laimikį. Šiau instinktu nei protu suvokiau - tai buvo universiteto Tvarkdarys, o aš buvau moteris. Sąmonei peršokant nuo vieno objekto prie kito - ("pabandysiu dar sykį"; "kaip noriai mūsų mintys apninka naują objektą, kilsteli, pavelka it sujudintą skruzdės kiaušinį, ir numeta … Šis raudonas riteris kavalkada" (Woolf, ŽS, 97). Pasakotojos sąmonėje atgija vaizdai, kažkada (galbūt) matyti tikrovėje, vaizduotė juos tarsi išplauna iš tikrovės, tarsi atlaisvina nuo tikrovės, jo nevaržo laikas.
"Vaizdas (objektas) vaizduotėje, kaip rašė Russellas, "nėra apibrėžtas laiko santykiu su subjektu, t.y. su esamuoju laiku" (Russell, TK, 56). Neturėdamas jokio ryšio su subjektu, vaizdas yra savarankiškas vaizduotės kūrinys. Vaizdinys atitraukiamas nuo paties daikto, t.y. mąstomas ne daiktas, o jo vaizdinys, esantis sąmonėje. Šiuo daiktu, vaizdinys-objektas egzistuoja tik pasakotojos sąmonėje.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai patarimai harmoningo gyvenimo kūrimui
Atskirybės Visuma ir Fragmentiškos Sąmonės Centravimas
Vaizdinių-objektų visuma pasakotojos sąmonėje atliepia Russello epistemologijos premisą, kad pasaulis susideda iš daugybės, galbūt baigtinių, galbūt begalinių atskirybių (angl. particulars): "Tos atskirybės yra autonomiškos, ne visada vienos egzistencija priklauso nuo kitos (Russell, PMOE, 341). Atskirybės (vaizdiniai-objektai) visumos sudaro "Žymės ant sienos" pasakojimą; jie nėra baigtiniai, vieno pabaiga yra kito pradžia. Atskirybės, t.y. mintys-istorijos, yra autonomiškos, nesusijusios viena su kita, vienos egzistencija, pasitelkiant Russello sąvoką, nepriklauso nuo kitos. Apsakymo pasakojime visi vaizdiniai sueina į vieną centrą - žymę (sraigę), kuri, nors ir neturi ontinės vietos, yra (į)slystanti, vis dėlto, įcentruoja fragmentišką sąmonę, tampa centru, vartais į tikrovę anapus. Žymė (sraigė) tampa tarsi-būtimi ir transcendentu, ji tampa galimybe pažinti, kas yra anapus signifikanto, t.y. kas yra anapus matomo objekto. Žymė (sraigė) tampa įrankiu, kuriuo pasinaudojant einama link išbaigtos dualistinės tikrovės vizijos, siekiant sujungti tai, kas matoma su tuo, kas nėra matoma, t.y. Santykis tarp tikrovės ir regimybės, meninės ir referentinės tikrovės atsiveria ir apsakyme "Vaiduoklių namas" (A Haunted House).
Ribų Išsitrynimas ir Kūrybos Procesas
Riba tarp personažo ir pasakotojos, riba tarp skaitymo ir sapno, sąmonės ir ne-sąmonės, tikrovės ir regimybės, matymo ir vaidenimosi išsitrynusi. Slinktis nuo personažo (ąmklės) link vos šikšrimos pasakotojos sukuria grožinės literatūros - kaip namo - metaforą, name, kur, pasak Christine Reynier, susitinka epinis pasakojimas ir metafikcija: "šis namas yra Meilės namas, kur susitinka naratyvas ir metafikcija, estetika ir etika" (Reynier, 2009, 110). "Vaiduoklių namas" - tai pasakojimas apie kūrybos procesą, kuris yra ir sąmoningas, ir nesąmoningas. Šiame apsakyme esiniai įgyja akustinę formą. Čia reikšmė ir prasmė reflektuojama ne tik vaizdiniais: estetinę apsakymų emociją kuria ir kalba, garsas, tapybiniai vaizdai. Esė "Aistringa proza" rašytoja teigia, kad "svarbiausia yra ne konkretus vaizdas ar garsas, bet jo aidas atgarsis, atbalsis, kurį jis sukuria, keliaudamas sąmone; <..> tik surinkus ir sudėjus tuos aidus (atgarsius, atbalsius) ir fragmentus mes gauname tai, kas yra tikroji mūsų patirtis" (Woolf, E 4, 367). "Vaiduoklių namas" - tai atgarsis, atbalsis, fragmentas sąmonėje visuma, patirties, pažinimo literatūrinė konceptualizacija.
Fonikos Reikšmė ir Ritmas
Apsakymo fonika tampa forma, išgaunama, kaip Woolf sakė, ne vaizdo ar garso, bet "atgarsio", "atbalsio", kuris keliauja sąmone, keliu. Aliteracija ir priebalsis h, f, th, s, sh, t kartojimas - kaip pagrindinė apsakymo fonetinė figūra, sukuria atgarsio, atbalsio jutiminį pavidalą. "Here we left it," she said. And he added, "Oh, but here too!” It‘s upstairs,” she murmured. “And in the garden,” he whispered. [..] So fine, so rare, coolly sunk beneath the surface the beam I sought always burnt behind the glass. Death was the glass; death was between us; coming to the woman first, hundreds of years ago, leaving the house, sealing all the windows; the rooms were darkened. He left it, left her, went North, went East, saw the stars turned in the Southern sky; sought the house, found it dropped beneath the Downs. "Safe, safe, safe," the pulse of the house beat gladly. "Here we slept," she says.
Šioje ištraukoje "atgarsis", "atbalsis" kuriamas ritmu, vyrauja dviskiemenis (chorėjas (- U), jambas (U -)), triskiemenis (amfibrachis (U - U), anapestas (UU -)) metras, asonansas, aliteracija. "Here we left it," she said. "And in the garden," he whispered. Romano "Bangos" kalbinėje medžiagoje taip pat ryškus ritmas. Ritmas, pasak Fry'aus, yra esminė ir gyvybiškai svarbi meno kūrinio savybė (Fry, 1996, 105).
"I see a ring," said Bernard, "hanging above me. I see a ring, hanging above me. It quivers and hangs in a loop of light. Matome, kad kalba ritmiškai organizuota nors aiškaus metro nėra. Čia kaitaliojasi jambinės, trochėjinės pėdos, vyrauja laisvosios eilės (verlibras) - viskas, kas atkrinta nuo aiškaus metrinio eiliavimo ir kartu nepritampa prie dismetrinės prozos. Jis skleidžiasi leksinis ir sintaksinis pakartojimas poetika. Šio (eilučių pradžioje) tampa pagrindine komponavimo ir intonavimo priemone. Čia tenka žodžių junginiui "I see" ("Aš matau"), kuriuo jungiamos dvi gretimos eilutės, ir kuriuo Woolf sykiu atliepia Russello pažinimo filosofijoje ir Fry'aus postimpresionizmo tapybos estetikos programoje svarbia laikytos percepcijos svarbą. Šios, ką kalbėtojas mato: žiedą, ar blykščiai geltoną juostą, ir t.t. Iš šio sintaksinio ir semantinio kamieno išauga mažesnės paralelizmo atakos, kuriose vyrauja epitetai: kabantis žiedas, jis virpa ir kybo kilpoje šviesos; blykščiai gelsvas ruožas, jis skleidžiasi ir susilieja su purpurine juosta. Šis giesmių aprašymuose - interliuduose. Tiek sintaksinės, tiek ir eufoninės figūros padeda išgauti muzikinį ritminį efektą, atskleisti spalvos (gelsva, purpurinė) ir šviesos atspalvius, kurie savaip paryškina daiktų kontūrus. Woolf prozos kalbos tapybiškumas yra postimpresionizmo stilistikos išraiška.
Taip pat skaitykite: Kas yra Paziura?
Kaip romano "Bangos", taip ir apsakymo "Vaiduoklių namas" garso instrumentacija ir ritmas sukuria anabūdžio įspūdį, tekstas suvokiamas kaip alsuojanti, tyliai pulsuojanti širdis. Apsakymo foninės savybės primena poeziją, kur, kitaip nei prozoje, fonikos reikšmė visada yra didesnė, nes poezijoje loginiai-kalbiniai ryšiai ne visada yra pilni ar motyvuoti. Esė "Kai nemokama graikų kalbos", Woolf rašo, kad žodžiai "prasmės akivaizdoje turi atsitraukti, turi leistis būti išplaikstomi, ir tik kartu jie perteikia prasmę, kurią kiekvienas skyrium perteikti jie neturi galios [..] (Woolf, WE, 99).
Tikrovės ir Regimybės Santykis
Analizuodamas dekartiškąjį cogito ergo sum, Russellas polemizuoja, sakydamas, kad "aš mąstau, vadinasi aš esu" reiškia, kad esame tikri, kad esame tokie patys individai tiek šiandien, tiek ir vakar: "ir tai be jokios abejonės tam tikru požiūriu yra teisinga". Šiau suvokti tikrąjį Savąjį-aš (angl. the real Self) nėra taip paprasta, kaip nėra paprasta suvokti, kas yra tikrasis stalas [..] Kai žiūriu į savo stalą ir matau tam tikrą rudą spalvą, man iš karto aišku, kad nėra taip, kad "Aš matau rudą spalvą", bet yra taip, kad "ruda spalva yra matoma." Čia dalyvauja kažkas (angl. something or somebody), kas (angl. nėra daugiau ar mažiau tas pats individas, kurį vadinu "Aš". Todėl kalbant apie įsitikinimą, kad kažkas yra tikra tam tikrą akimirką, galimas daiktas, kad įsitikinimas, kurį turi būtent tas kažkas (angl. the something), kuris mato rudą spalvą, yra tik trunkantis tą akimirką, ir ne tas pats kažkas (angl. the something), kas jau kitą akimirką turi visai kitą patirtį" (Russell, TPP, 19).
Mūsų patirtis yra "trunkanti akimirką" (angl. momentary), ją sudaro akimirkos, todėl negalima sakyti, kad mes pažįstame save, kad suvokiame savuosius "aš", kuriuos tos akimirkos ir sudaro. "Šiusi tą veidą, ir visuomet tokį patį - vos vos surauktą! Šiaup lūpas. Kad bruožai išryškėtų. Šiu spinduliu, o vienišoms sieloms gal net suteikdavo prieglobstį […]" (Woolf, PD, 51). Veidrodyje Klarisa mato save tik tą apibrėžtą akimirką; tokių akimirkų, kaip pati herojė sako, yra buvę milijonai. Ši mintis tarsi atliepia Russello mintį, kad sąmonė yra loginė konstrukcija, ją sudaro "esinių grupė, būtent tai, kas būtų vadinama "mąstymo būsenomis" (angl. states of mind), kurios visos pagal savo turimas ypatybes priklausytų vienai tam tikrai savybei, t.y. "sąmonei" (Russell, ML, 131 - 132). Klarisa mato veidrodyje tik nedidelę dalį savojo aš, kurį sudaro tam tikros atskirybės (angl. Russello mintį tarsi pratęsia Woolf "Bangose" Bernardo lūpomis sakydama, kad "nepamenu savo ypatingų talentų, išskirtinių bruožų, ar kokių nors mano asmens, akis, nosies ar burnos žymių; šiuo metu aš nesu tikrasis aš" (Woolf, W, 86). Šią premisą Woolf papildo apsakyme "Klaidžiojimas gatvėmis" (Street Haunting), klausdama, "ar tikrasis aš yra tas, kas stovi ant šaligatvio sausio mėnesį, ar tas, kuris persisveria per balkoną birželį? Šia, ar aš esu ten? Šia, nei ten, bet kažkas, kas nuolat kinta, ir yra klaidžiojantis, kuria…
Asmenybės Bruožų Teorijos: Nuo Tipų Iki "Didžiojo Penketo"
Nuo seno žmonės ieškojo būdų apibūdinti asmenybes. Senovės graikai tai darydavo klasifikuodami žmones į keturis tipus, remdamiesi prielaida, kad žmogaus organizme nevienodai pasiskirstę kūno skysčiai. Ši klasifikacija išskyrė choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką. Nors ši klasifikacija dabar rimtai nebežiūrima, psichologijos istorijoje prie idėjos apibūdinti asmenybę priskiriant ją kokiam nors tipui būdavo grįžtama ne kartą. Carlas G. Jungas išskyrė intravertus ir ekstravertus, teigdamas, kad intravertai yra uždari žmonės, savo energiją jie dažniausiai nukreipia į vidinį savo pasaulį, o ekstravertai yra atviri, bendraujantys ir mėgstantys būti dėmesio centre. Visos tipologijos, nors ir turi tiesos grūdą, yra per daug paprastos ir pernelyg schemiškos, todėl negali išsamiau atskleisti kiekvieno žmogaus ypatingumo.
Bruožų teorijos kūrėjai siekė ne paaiškinti, o nusakyti paskirus asmenybės ypatumus. Jie teigė, kad esama pamatinės asmenybės dimensijos, vadinamos bruožais, kurie yra tarytum statybiniai blokai, iš kurių įvairiai komponuojasi skirtingi statiniai - asmenybės. Asmenybės tyrėjas Raymondas B. Cattellas teigė, kad svarbiausią asmenybės tyrinėjimo uždavinį galima palyginti su Mendelejevo periodinės elementų sistemos sudarymo principu. Jis manė, kad pirmiausia reikia nustatyti, kokie pagrindiniai elementai - bruožai - nusako žmogaus charakterį, o paskui jau galima tirti, kaip tie bruožai jungiasi į sudėtingesnius darinius - asmenybės tipus. Bruožai remiasi įgimtomis nervų sistemos savybėmis ir yra gana pastovūs, nedaug keičiasi kintant situacijoms ir mažai kinta gyvenimo bėgyje.
Vėliau atsirado "Didysis Penketas" - penki asmenybės veiksniai, kuriuos daugelis bruožų tyrėjų laikė svarbiausiais: ekstravertiškumas, geranoriškumas, sąžiningumas, neurotiškumas ir atvirumas patirčiai.
Ekstraversija ir Intraversija Sporte
Šiame straipsnyje taip pat panagrinėta dviejų pagrindinių asmenybės tipų - žmonių, linkusių į ekstraversiją ir intraversiją - sportinio šaudymo rezultatai. Psichologiniai tyrimai rodo, kad daugumoje komandinių sporto šakų didelė dauguma sportininkų yra ekstravertai, o individualiose sporto šakose dominuoja intravertai. Individualios sporto šakos reikalauja didelio savarankiškumo, neleidžia tikėtis pagalbos ir palaikymo iš draugų ar kolegų, sudaro sąlygas, leidžiančias veikti nepriklausomai nuo vidinės terpės. Šiuo metu yra manoma, kad aukštos klasės sporto varžybose stresinis poveikis yra toks didelis, kad intraversija padeda sportininkui išlaikyti savitvardą ir lengviau atlaikyti krūvius.