Įvadas
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Cicerono oratorinį emocijų pasaulį, atsižvelgiant į problemos aktualumą ir autoriaus studijų eigą. Straipsnyje bus gilinamasi į tautos, aplinkos ir istorinio likimo sąveiką, siekiant atskleisti, kaip šie veiksniai formuoja tautos individualybę ir kultūrinį identitetą.
Tautos formavimosi veiksniai
Rasė: prigimties davinys
Rasė, kaip zoologinis vienetas, yra grynai prigimties davinys. Josios prigimtiškume kaip tik ir laikosi anų dviejų ypatybių šaknys: pastovumas ir paveldimumas. Rasė yra labai pastovi, kaip ir visa prigimtis. Individai ją palaiko dauginimosi keliu, ji ją ir perteikia, atsikartoja naujuose individuose. Kultūros priemonėmis galima tobulinti jau nulemtą individą.
J. G. Herderis neigė rasę pagal odos spalvą - „dirbtinis padaras". Vietoj rasės Herderis vartoja žodį Volk - tauta. Nors rasinio skirtingumo grupės savaime tolsta viena nuo kitos, rasė yra pirmutinis veiksnys, kuris skaldo žmoniją ir jungia žmones. Tautos pagrinde glūdi rasinis vieningumas, kuris visados yra vieningas.
Svarbu pabrėžti, kad rasių skirtingumas dar anaiptol nėra jų vertingumas. Nėra jokio pagrindo manyti, kad viena rasė yra vertingesnė negu kita. Rasė savo esme yra zoologinis-gyvulinis dalykas, todėl rasinė neapykanta taip pat yra zoologinis išdidumas ir zoologinė neapykanta.
Rasė yra vienas iš tautą formuojančių veiksnių, tačiau nesudaro tautos, nes yra grynai prigimties veiksnys. Ji duoda medžiagos, o josios žygius toliau tęsia kiti veiksniai. „Grynos kilmės bendrumas, - sako O. Baueris, - yra tik formali galimybė".
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Gyvenamoji aplinka: erdvės veiksnys
Gyvenamoji aplinka, kaip erdvės veiksnys, daro didelę įtaką tautos išsivystymui. Geografai pabrėžia aplinkos ir josios reikšmę kūnui ir jų ūkiui. Istorija yra tekanti geografija, o geografija yra stovinti istorija.
Žmogus gamtos veiksnių negali panaikinti, gali juos tik tvarkyti ir keisti. Jis turi „retą ir didingą lankstumą prisitaikyti". Gyvenamoji aplinka tęsia toliau rasės pradėtą darbą, jungdama žmones vienybėn.
Klimatas, teritorija ir vanduo yra svarbūs gyvenamosios aplinkos elementai. Klimatas tautai turi dvejopos reikšmės: sąlygų ir kūrybinio jo produktingumo. Teritorija tautos išsivystymui yra būtina. Vanduo tautoms turi ypatingą, tiesiog nepakeičiamą reikšmę, nes žmonėms didesnis turtas negu akmens anglys arba auksas. Kalnai ir lygumos taip pat daro įtaką tautos bruožams.
Istorinis likimas: laiko veiksnys
Istorinis likimas, kaip laiko veiksnys, prideda dar vieną kategoriją: „po vienas kito" (Nacheinander). Tikro bendrai išgyvento istorinio tarpsnio bendrumo nėra, ten nėra nė tautos. Istorinis likimas duoda tautai galutinį pavidalą. „Bendra istorija, - sako O. Baueris, - yra bendras likimas".
Kultūra ir istorija yra iš esmės susijusios. Būtinos evoliucijos žengia į laisvą kūrybą. Istoriniu likimu galima vadinti kultūrinius tautos žygius. Tačiau kultūriškumas dar neišsemia viso istorinio likimo turinio.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Homo Novus: iššūkis tradicijoms ir stereotipams
Žodžių junginys homo novus gali reikšti įvairius dalykus, tačiau dažniausiai jis siejamas su asmeniu, kuriam pirmam giminėje pavyksta pasiekti aukštą poziciją. Vienas žymiausių naujų žmonių buvo Ciceronas - oratorius, rašytojas, filosofas ir politikas, - kilęs iš privilegijuotos giminės.
Šiandieninė sąvokos reikšmė vis dar egzistuoja skirtingose veiklos srityse ir kontekstuose: žmogus, kuris atsiduria vadovaujamame poste, būdamas tam tikros socialinės, etninės ar seksualinės mažumos atstovas. Tačiau ar tai neturėtų būti tiesiog normalu? Ar dar viena moteris prezidentė turėtų stebinti?
Stiklo lubų metafora vartojama kalbant apie hierarchizuotą struktūrą, kurioje vadovaujamos pareigos yra pasiekiamos tik tam tikroms visuomenės kategorijoms, o kita jos dalis kenčia nuo diskriminacijos dėl socialinės kilmės, odos spalvos ar lyties. Viena iš priežasčių, kodėl moterys retai atsiduria hierarchijos viršūnėje, - pačių moterų autocenzūra, kuri pradeda formuotis mokyklos suole ir daro įtaką studijų krypties pasirinkimui.
Grožis, mitologija ir dirbtinis intelektas: žmogaus pasaulio matai
Žmogus grožį valgo bėgdamas nuo bukos kasdienybės rutinos, plokščios buities, primityvios fiziologijos, merkantiliškos poreikių mechanikos. Jis jaučia jo galią, pripažįsta būtinybę juo gaivintis, net ir kritiškai žvelgdamas į kūrybą vis tiek jo siekia, tegu nesąmoningai.
Kažkada pasaulio mitologijose vienas personažų buvo kiškis, sietas su Mėnuliu ir vaizduotas drauge su šio Žemės palydovo deivėmis, kurios dažniausiai įkūnijo pavasarį, gyvasties pabudimą, naujo ciklo pradžią.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Ką su mumis gali padaryti dirbtinis intelektas? Ar jis apskritai yra? Juk vis dar - ne savarankiškas, tik atskirų programų siekinys. Tie terabaitai mūsų pačių rankomis surinktos ir virtualiajai erdvei padovanotos informacijos - argi ne kasyklos? Kol kažkas kastuvėliais mojuoja kriptovaliutų šachtose, DI renka savąjį auksą: mokosi kalbų, sistemina sferas ir sritis, rūšiuoja temas, nardo mokslo ir feikų vandenynuose.
Paveldas ir tradicijos: praeities atspindžiai dabartyje
Paveldas yra tokios autentiškos vertybės, kurias kažkas kažkam perduoda ir prašo išsaugoti lyg liudijimą apie nepertraukiamą to reiškinio gyvavimą arba kokio objekto ypatingumą. Paprastai viskas susiję su menu, istorija ir religija, ir dažniausiai šie komponentai sudaro visumą.
Seniai seniai, labai seniai, ankstyvaisiais viduramžiais, kai mums geriausiai pažįstamoje piliakalnių šalyje dar tik ritosi gentys, brėždamos ribas ir kurdamos pavienes sąjungas, kai jau pasikrikštijusios Europos karaliai dar neturėjo jokių reikalų su Jamato žemėmis, o šios apskritai vengė bet kokių ryšių su už jų ribų egzistuojančiais pasauliais, Saulės šalies imperatorių, didikų ir šventyklų valdytojų aplinkoje atsirado gėrėjimosi pirmaisiais pavasario žiedais tradicija.
Kovas lietuviams - ne tik sugrįžę kovarniai. Mėnuo ryškus ir ornitologinėmis, ir astronominėmis, ir religinėmis, ir kultūrinėmis datomis, kurių dauguma - tarptautinės. Kartais atrodo, jog lietuviai - švenčių čempionai. Nėra mėnesio, kad jų neištiktų kokia nors proga, o su ja - galimybė „atsipalaiduoti“.