Įvadas
Lietuvos pasakojimas mokykloje - tai nuolatinis klausimas, reikalaujantis istorijos ir literatūros specialistų bendradarbiavimo. Siekiant sukurti įtikinamą ir išsamų pasakojimą, būtina atsižvelgti į istorines tiesas, literatūrines interpretacijas ir visuomenės vertybes. Straipsnyje nagrinėjama, kaip istorija ir literatūra papildo viena kitą kuriant Lietuvos įvaizdį, kokie iššūkiai kyla siekiant objektyvumo ir kokią reikšmę turi pilietiškumas valstybės pasakojime.
Istorijos ir literatūros sąveika
Mūsų kultūros istorijoje galima rasti gražių literatūros ir istorijos bendrystę liudijančių pavyzdžių, tokių kaip literatas Balys Sruoga ir jo žmona istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, istorikas Ignas Jonynas ir jo sūnus literatūros kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas. Šis komplementarus ryšys atskleidžia, kad po kiekvienu istoriniu pasakojimu glūdi gilesnė poetinė ir retorinė struktūra, nulemianti istorinio aiškinimo įtikinamumą. Istorijos ir literatūros meta lygmens giminystę patvirtina Andre Gide‘o žodžiai: istorija - tai įvykęs pramanas, o pramanas - galėjusi įvykti istorija.
Istorija siekia sulaikyti praėjusį laiką, sutaikyti jį su erdve ir materija, sukoncentruoti bei lokalizuoti tame taške, kuris vadinamas istorine tiesa. Tačiau istorikai suvokia, kad siekiant objektyvumo būtina įžvelgti savo pačių mąstysenos istoriškumą. Rašyti istoriją visada reiškia daryti vertybinę atranką, iš praeities išsirinkti tai, kas rašomai istorijai priklauso dabarties suvokimu. Net ir objektyviausiam istorikui neįmanoma pabėgti nuo subjektyvumo, nes istoriją visada pasakoja žmogus.
Literatūra su istorine tiesa elgiasi laisvai. Istorinių romanų autoriai ją gerbia, o įkvėptieji lyrikai, vaizduotės nešami svajotojai-vizionieriai linkę tą tiesą visaip iškraipyti ar net sąmoningai ignoruoti. Literatūrai rūpi mūsų gyvenimo, žmogaus ir pasaulio buvimo tiesa. Toji dviejų tiesų seserystė itin rūpėjo Jonui Aisčiui, labiausiai istoriosofiniam mūsų poetui.
Istoriosofinio žvilgsnio stoka
Lietuvos pasakojimui akivaizdžiai trūksta istoriosofinio žvilgsnio. Būtent istoriosofinės refleksijos ir perspektyvos stoka lemia, kad iki šiol neturime atsakymo į prasmės klausimą ir vis dar nežinome, ką ir kodėl Lietuvos pasakojimas turėtų byloti mokykloje. Jis turėtų byloti Lietuvą - Lietuvą visą ir visokią, didelę ir mažą, kenčiančią ir triumfuojančią, nes toks - stebėtinai įvairus, neretai prieštaringas, bet sodrus ir turtingas - yra tasai istorijos kamuolys, iš kurio vyniojasi Lietuvos pasakojimo siūlas. Jis turėtų byloti ne tik valstybę, tautą ir šalį, kurią pažįstame ir su kuria norėtume supažindinti, bet ir Lietuvą, kuria tikime ir kuria patikėtų kiti.
Taip pat skaitykite: Menininko dilema: laisvė ar atsakomybė?
Tokiam pasakojimui nebaisi ir skeptiška istoriosofinė perspektyva, kurią, ištrūkęs iš sovietinės Lietuvos, kadaise siūlė Tomas Venclova. Veikiau atvirkščiai, nes savaip išblaivinanti istorijos baigties nuojauta, apokaliptinio ir politinio naratyvų įtampa pajėgi suteikti egzistencinio ir metafizinio atsparumo.
Valstybinis-politinis naratyvas ir pilietiškumas
Besiklostančios aplinkybės verčia klausti, kiek ir kaip Lietuvos pasakojime mokykloje dalyvauja valstybinis-politinis naratyvas. Pilietiškumas ir yra santykio su savo valstybe brandumas, jo kokybė. Pastarųjų dviejų dešimtmečių istorikų ir literatų diskursuose valstybė ir valstybingumas figūruoja kaip abejotina vertybė. Itin populiaru valstybę vartotojiškai tapatinti su valdžia ir keiksnoti kaip metafizinį blogį. Tenka nugirsti ir apie tokius mokytojus, kurie parekomenduoja savo ugdytiniams mauti iš tos šalies kuo greičiau.
Jeigu jau sutariam, kad kiekvienam pasakojimui visų pirma būtina verčių sistema, tai, idant neblefuotume, turėtume pirmiausia susirūpinti savo, kaip pasakotojų, vertybiniu stuburu. Mūsų dvasinis stuburas buvo ilgai ir metodiškai laužomas iš išorės. Vidines tokio laužymo pasekmes dar 1892 m. mediciniškai tiksliai diagnozavo Vincas Kudirka: Nešdami ant sprando tolydinės nelaisvės jungą, pradedame su juomi apsiprasti, gyvuoti pasyviškai, netenkame pamaži dvasiškos drąsos, apsileidžiame ir puolame į glėbį susnūdusios apatijos. Ar ne laikas XXI amžiuje žvaliau vaduotis iš kompleksų, ypač iš to numylėto, servilistinio-martirologinio? Mums vis dar įtikinamesnis ir užvis savesnis Lietuvos pasakojimas kaip nepelnytų kančių, vienišų traumų ir neišgirstų atodūsių metraštis.
Herojiškumo ir triumfo tradicija
Betgi mūsų pasakojime gyvuoja ir herojinio, pergalingo naratyvo ar diskurso išgalės. Taip, tautiniai vaidilos neįamžino Žalgirio lietuviškai, nepaliko protėvių kalba herojinio epo, bet ar žinome, ar mums įdomu, ką jie vis dėlto paliko? Juk, tarkim, Jonas Vislicietis apdainavo Žalgirį lotyniškai (Bellum Prutenum, 1516), juk išaukštino savo odėje Žygimanto Senojo pergalę prieš Vasilijų III prie Oršos - ir šitaip pradėjo Lietuvos pasakojimo triumfo tradiciją.
Išgarinę iš savo galvų martirologinius ar euforinius kompleksus blaiviai suvokiame, kad nesame nei pasaulio bamba, nei provincijos vargetos. Esame normali save ir kitus gerbianti tauta ir valstybė.
Taip pat skaitykite: Piliečio pareigos: išsamus vadovas
Valstybė - tai mes
Esame, esu ir visada turėčiau norėti būti ne tik aš, laukiantis iš savo valstybės paramos ir lengvatų. Esame sąmoningų ir atsakingų aš ansamblis, galintis ir norintis pasakyti: valstybė - tai mes, mes - tai valdžia. Štai tas tautą ir žmogų ištiesinantis stuburas, štai toji visų geidžiamo pilietiškumo šaknis, kuri įsikirtusi į mūsų istoriją, kultūrą, kalbą.
Ne muziejuje, o gyvojoje atmintyje privalu laikyti Mikalojaus Daukšos Postilės prakalbos žodžius - kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Ir nesvajokime apie pilietinės visuomenės kūną be kalbinės šaknies ir raumens. Nenoriu gyventi visuomenėje, kur Lietuvą urbi et orbi pasakotų ekraniniai žmogeliukai savo išsimiklinta bešakne puskalbe.
Taip pat skaitykite: Valstybės parama priklausomybių gydymui