Gydytojas psichiatras Dainius Pūras, nevengiantis viešai kalbėti apie Lietuvos visuomenės ir sveikatos apsaugos problemas, tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ epizode su Urte Karalaite atvirai įvardija esmines sistemos klaidas, trukdančias stiprinti visuomenės psichikos sveikatą. Jis kritiškai vertina Lietuvoje įsitvirtinusį medikamentinį gydymą ir kelia klausimą, kodėl psichoterapija tapo aukštesnio socialinio sluoksnio žmonių privilegija.
Visuomenės sveikata: tarp pagarbos ir smurto
Visuomenės sveikatą D. Pūras apibrėžia kaip visų tarpusavio santykių sankaupą, aplinką, kurioje gyvename. Šią aplinką pirmą kartą aptarė sociologijos pradininkas Emilis Durkheimas XIX a. Šiandien jos didelę įtaką mūsų psichinei ir fizinei sveikatai akcentuoja ir Pasaulio sveikatos organizacija bei kitos tarptautinės institucijos.
Modernus požiūris į visuomenės sveikatą leidžia ją ir pamatuoti. Anot D. Pūro, analizuojama, ko visuomenėje daugiau - pagarbos, pasitikėjimo ir sutarimo, ar smurto, nepasitikėjimo, patyčių. Jis kritikuoja gajų moralizavimą, ypač elito, kuris apgailestauja dėl „kitos Lietuvos“, kuri „paveda“ nepaisydama karantino reikalavimų. Toks požiūris, anot D. Pūro, nepadės laimėti.
Visuomenės sveikatą galima pamatuoti ir kiekybiniais metodais - naudojami netiesioginiai rodikliai, pavyzdžiui, įvairių smurto apraiškų paplitimas. Sudėjus visus šiuos skaičius, išaiškėja, kad visuomenės į Vakarus ir į Šiaurę nuo mūsų yra žymiai „sveikesnės“, o didžiojo kaimyno Rytuose visuomenė „serga“ kur kas labiau nei Lietuvos.
Medikamentinis gydymas - panacėja ar problema?
D. Pūras teigia, kad viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos visuomenės sveikata negerėja, yra sveikatos apsaugoje įsitvirtinęs biomedicininis gydymo modelis, kuris naudojamas pertekliniais būdais. Pagal jį, į žmogų žiūrima pirmiausia biologiškai ir, sprendžiant daugelį emocinės sveikatos problemų, pasitelkiami vaistai.
Taip pat skaitykite: Dainiaus Pūro analizė
Jis pažymi, kad Lietuvoje psichikos sveikatos paslaugų prieinamumas yra vienas geriausių pasaulyje: turime per 100 psichikos sveikatos centrų. Tačiau praktiškai tai reiškia, kad bet kas gali nueiti pas psichiatrą ir gauti vaistų, net jeigu jų nebūtinai reikia. Toks gydymo modelis, pasak D. Pūro, yra labai ydingas.
Šią problemą jis kildina iš istorijos - tuo metu, kai Vakaruose vyko proveržiai asmenybės ir vaikystės psichologijos srityse, Sovietų Sąjungoje vyravo visiškai kitoks požiūris. Buvo laikoma, kad geriausiai visas problemas gali išspręsti valstybė, o agresyvus medikamentinis gydymas buvo visiškai įprastas. Tuo metu, kai Vakaruose vaistai tik papildydavo psichoterapiją, pas mus buvo taikomas tik medikamentinis gydymas.
D. Pūras pastebi, kad padrąsinimą stiprinti medikamentinį gydymą Lietuva gavo ir po nepriklausomybės atgavimo, pradėjus konsultuotis su psichikos sveikatos specialistais iš užsienio. Tuo metu Vakarai kaip tik išgyveno medikamentinio gydymo bumą, tikėta, kad psichikos problemos gali būti įveiktos atkūrus cheminį balansą smegenyse. Dabar Vakarai jau suprato, kad perlenkė su vaistais, o mes, tarsi būtų sugedę stabdžiai, smaginamės toliau.
Psichoterapijos prieinamumas: privilegija ar būtinybė?
Kita priežastis, dėl kurios šalyje toliau vyrauja medikamentinis psichikos sveikatos problemų gydymas, yra sąlyginai didelė psichoterapijos kaina ir ilga trukmė, lyginant su medikamentiniu gydymu. Nors visuomenės sąmoningumas emocinės sveikatos klausimais auga, daugiau žmonių ryžtasi kreiptis pagalbos dėl depresijos ir kitų psichikos sutrikimų, tačiau nuoseklios ir tęstinės emocinės pagalbos prieinamumas nedidėja.
D. Pūras pabrėžia, kad pažanga emocinės sveikatos srityje pirmiausia pasiekia tas žmonių grupes, kurios turi pinigų ir gali pasinaudoti privačiu sektoriumi. Tačiau didelė dalis Lietuvos gyventojų tokių paslaugų gauti negali ir to net nereikalauja dėl menkų galimybių gauti ilgalaikę valstybės finansuojamą emocinę pagalbą.
Taip pat skaitykite: Dainius Pazera: kontaktai ir patirtis
Pašnekovo nuomone, padėtis galėtų keistis nebent kilus didesniam visuomeniniam judėjimui, kuris reikalautų ne vien vaistų prieinamumo, bet ir valstybės finansuojamų psichologinio gydymo paslaugų. Jis viliasi, kad didžiausia dalis šiuolaikinės, pažangios psichikos sveikatos sistemos finansavimo turėtų būti skirta tam, kad žmonės nepatektų į psichiatrijos ligonines, o vaistai būtų skiriami tik kraštutiniais atvejais, kai to būtinai reikia. Šiuo metu net apie 90 proc. lėšų šiai sričiai „suvalgo“ valstybės kompensuojamas medikamentinis gydymas, psichiatrijos ligoninių bei nuolatinės globos įstaigų išlaikymas.
Stereotipai ir emocinis raštingumas
D. Pūras pabrėžia būtinybę atsikratyti stereotipų, susijusių su psichikos sveikata, ir stiprių gynybinių mechanizmų, kurie skatina neigti akivaizdžias problemas. Dar daug žmonių stokoja emocinio raštingumo, nemoka tvarkytis su savo jausmais. Ilgą laiką žmonės, ypač vyrai, įsižeisdavo, jeigu kas nors užsimindavo, kad reikėtų psichologo pagalbos.
Kitas svarbus žingsnis geresnės visuomenės sveikatos link, pašnekovo teigimu, galėtų būti visos visuomenės mokymas atskirti sveikas tradicijas nuo žalingų. Lietuvoje tradicijas ginantys žmonės ar net visuomenės grupės to nemoka, ginamos bet kokios tradicijos ir taip proteguojama smurto kultūra. Vienas ryškiausių tokių tradicinių įvaizdžių pavyzdžių - „tikro vyro“ stereotipas, kurį atitinkantis vyras turi bent kartais smurtauti, nerodyti emocijų, sugebėti išgerti daug alkoholio ir t. t. Tokių vyriškų „tradicijų“ pasekmės - tai, kad Lietuvoje bei visame Rytų Europos regione vyrai, neatlaikę emocinio krūvio, žudosi 4-5 kartus dažniau nei moterys. Visuomenės sveikatos gerinimas prasideda ir nuo tokių dalykų - sutarkime, kad nebedrausime berniukams verkti.
Kada reikalinga pagalba?
D. Pūras sako, kad svarbiausia - suprasti, kada psichologų ar psichiatrų pagalbos reikia, o kada - ne. Jis siūlo vadovautis taisykle - jeigu tam tikra būsena trukdo vaikui arba suaugusiam bendrauti, mokytis, dirbti, ir trunka keletą savaičių - greičiausiai pagalbos reikėtų. Tačiau svarbu nelaikyti žmogaus charakterio ypatumų sutrikimais, kuriuos reikėtų gydyti.
Net savo jaunesniems kolegoms sako - tik nepradėkit gydyti kiekvieno nerimo. Yra nerimų, kuriuos jau reikia gydyti, bet dauguma nerimų yra sveiki. Apskritai, žmogus, kuris nejaučia jokio egzistencinio nerimo, yra sustojęs savo raidoje.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į D. Pūro indėlį
Sveikatos sistemos problemos ir galimi sprendimai
D. Pūras kritiškai vertina Lietuvoje susiklosčiusią sampratą apie medikų solidarumą ir yra įsitikinęs, kad būtent priešingi, o ne „varnas varnui akies nekerta“ pobūdžio susitarimai, gali išgelbėti ne tik Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą, bet ir pačių medikų gerovę. Jis mano, kad kam nors turi rūpėti ir sveikatos sistemos kokybė, o ne vien kaip gydyti konkrečius pacientus.
Lietuvos bėda yra ta, kad vis pritrūksta kritinės masės žmonių, kurie nebijotų pasakyti, kokių esminių pakeitimų reikia sveikatos politikoje. Sveikatos politika Lietuvoje iki šiol tokia, kad bandoma vien gydyti simptomus, bet reikia pradėti nuo giluminių sistemos neįgalumo priežasčių. Politikai daro tai, ką jiems pataria medikų elitas.
Kai sveikatos sistema reikliai neprižiūrima - ji tampa juodąja skyle. Dabar Lietuvoje ją prižiūri gydymo įstaigų steigėjai. Bet užuot prižiūrėję steigėjai draugauja su ligoninių administracijomis ir jas proteguoja. Administracijos atsilygina pagerintais būdais aptarnaudamos pačius politikus ir jų gimines, draugus bei artimuosius. Tokioje sistemoje nėra paskatų veikti skaidriai ir etiškai.
D. Pūras pabrėžia, kad Lietuvoje veikia specializuotos medicinos interesų grupės, pramušinėjančios milijonines investicijas savo sričiai. Jis teigia, kad veiksmingesnės sistemos yra ten, kur pasiekta skaidrumo, ir ten, kur pavyko suderinti socializmo ir kapitalizmo geriausius bruožus. Lietuvoje gajus mitas, kad privati medicina - tai medicina, skirta turtingiesiems žmonėms už medicinos paslaugas susimokėti iš savo kišenės. Bet iš tikrųjų turėtų būti nesvarbu, kokia yra nuosavybės forma - ar paslaugas teikia valstybinė įstaiga, ar privati. Svarbu, kad būtų konkurencija.
Savireguliacija ir visuomenės įgalinimas
Geriausias modernios sveikatos politikos įgyvendinimo būdas - savireguliacija. Jis netiki visokių antikorupcinių komisijų efektyvumu, tai primena lapės tvarkymąsi vištidėje. Tiki savireguliacijos mechanizmu. Deja, iki šiol Lietuvoje galioja keistas solidarumo supratimas, kad varnas varnui akies nekerta. Pakalbėjęs atviriau, gali būti įvardintas kaip skundikas.
D. Pūras atkreipia dėmesį, kad didžioji sveikatos apsaugos priežiūros atvejų dalis - iki 80 proc. - turi baigtis pirminiame sveikatos apsaugos lygyje. Todėl ypatingas dėmesys turi būti skiriamas šeimos gydytojo institucijai. Didžiausia bėda, kad žmogus susidūręs su sveikatos sistema nebesuvokia, jog jis yra valstybės dalis. Vyrauja požiūris, kad yra normalu pacientui su gydytoju kartu apgauti sistemą.
Jis pastebi, kad Lietuvoje iki šiol populiaru manipuliuoti diagnozėmis siekiant neįgalumo ar kad būtų kompensuoti vaistai. Kai būna svetur ir bendrauja su žmonėmis, einančiais aukštas pareigas valstybės valdyme ar kitose visuomenės srityse, visuomet klausia, kur jie kreipiasi, kai kas nors nutinka jų ar jų šeimos narių sveikatai. Jie nesupranta klausimo ir sako, kad kreipiasi tik į šeimos gydytoją. Jie supranta, kad kas šeštas susidūrimas su specializuota medicina sukelia komplikacijų.
Vaikų psichikos sveikata: prioritetai ir iššūkiai
D. Pūras, buvęs Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys ekspertas, atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje yra didelis patyčių, savižudybių skaičius, itin prasta vaikų psichikos sveikata. Būtina ryžtingai keisti vaikų sveikatos apsaugos prioritetus, kurie vis tokie pat, kokie buvo prieš 50 metų. Suomija jau prieš tris dešimtmečius suprato, kad ėmė vyrauti ne infekcinės ar širdies bei kraujagyslių ligos, o psichikos ir elgesio sutrikimai, ir iš esmės pakeitė sveikatos apsaugos finansavimo prioritetus.
Galima būtų pagirti tik Švietimo ir mokslo ministeriją, kuri ėmėsi ryžtingai vykdyti patyčių prevenciją mokyklose. Patyčios yra rimtas iššūkis vaikų sveikatai ir raidai. Vaikų, ypač vaikų, turinčių psichikos negalią, teisės yra dažnai pažeidžiamos, ypač dėl to, kad jie dar dažnai gyvena internatuose, kūdikių namuose. Lietuva labiau turėtų rūpintis paslaugų teikimu tėvams, kad jie tinkamai mokėtų auginti vaikus, o jeigu jau vaikui labai nepasisekė su biologiniais tėvais, jam iškart randama nauja šeima, kad tik mažylis neatsidurtų kūdikių namuose.
Apibendrindamas D. Pūras sako, kad Lietuva turi puikias galimybes išspręsti šias ir kitas problemas. Svarbiausia - atvirai įvardinti problemas bei jų gilumines priežastis ir nebijoti rimtų permainų.
Šiuolaikiniai požiūriai į depresiją: tarp medicinos, psichologijos ir filosofijos
D. Pūro teigimu, daugelis depresijos atsiradimo priežasčių sunkiai paaiškinamos. Skirtingai nei tulžies gaminimo procese, minčių ir jausmų procesą stipriai veikia artimieji ir tolimieji aplinkos reiškiniai. Nė vienas šiuo metu žinomas psichikos sutrikimas neturi aiškios genezės, jokio „markerio“. Šioje situacijoje sakyti, kad viską žinome, tereikia „paremontuoti“, yra mažų mažiausiai neatsakinga.
Niekas neneigia genetinių veiksnių vaidmens, bet genetika nėra fatalizmas. Galbūt genetinis polinkis yra, bet ar jis realizuojamas, ar ne, tai priklauso nuo aplinkoje vykstančių įvykių. Neradus aiškių žymių sunku kalbėti apie biomedicinos poveikį gydant depresiją. Anot D. Pūro, jokios biopsijos ir smegenų tyrimai neranda aiškių depresijos požymių, o tai leidžia galvoti apie kitokią tokių sutrikimų kilmę. Jeigu nerandame aiškių biologija grįstų požymių, tai kam skiriame medicininius preparatus? Vaistai skiriami konkrečioms smegenų funkcijoms, hormonų gamybai, kaip galima nuolat jais pasitikėti, jei aiškiai nežinome, kam skirti medikamentą?
Šiuo metu didžiausia problema kalbant apie depresiją yra biomedicininio modelio pernelyg agresyvus dominavimas. Nors pats biomedicininis modelis, jei saikingai vartojamas, nieko blogo neturi, jeigu jis pradedamas vartoti pertekliniu būdu, tai kyla problema.
Istorinis kontekstas ir korupcijos tinklai
D. Pūras siūlo pažvelgti į istoriją, kaip psichologijos mokslas ir kartu depresijos gydymas lavėjo. Gydymo būdai visoje buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje ir Vakarų pasaulyje gerokai skyrėsi. Vakaruose, neradus aiškių depresijos priežasčių žmogaus kūne, susidomima Sigmundo Freudo idėjomis: „Mažiausiai keliasdešimčiai metų visą Vakarų pasaulį užvaldo psichoanalizė, kuri kasasi giliai ir ieško psichikos ligų, taip pat depresijos priežasčių neįsisąmonintuose psichologiniuose konfliktuose“.
Skirtingai nei Vakaruose, Sovietų Sąjungoje froidistinė psichoanalizė neįsigalėjo - toliau buvo naudojamas medicininis modelis. Dar 2003 m. Leonido Donskio laidoje „Be pykčio“ buvo iškelta hipotezė, kad Lietuvos visuomenė yra ikifroidistinės būsenos, t. y. nesusipažinusi su psichoanalize ji neišmoko savęs analizuoti ir reflektuoti savo veiksmų, minčių ir jausmų.
Žlugus Sovietų Sąjungai, Lietuvoje vyko dideli lūžiai: tiek socialiniai, tiek mokslo paradigmų. Vakaruose jau buvo pasibaigusi psichoanalizės taikymo era, tačiau buvo dar itin gyvas ir aršus biomedicininio modelio diegimas. Natūralu, kad griuvus geležinei uždangai tuo metu populiarios ir naudojamos priemonės buvo pasiūlytos ir visai buvusios Sovietų Sąjungos rinkai - taip pat ir Lietuvai. Tuo metu buvo manoma, kad jos pačios efektyviausios (tuomet Vakaruose vyravo vadinamoji prozako era).
Visų pirma biomedicininis modelis buvo paprastesnis įdiegti. Vaistus išrašyti yra kur kas paprasčiau, nei taikyti įvairiausias psichoterapijas. Pradėjus diegti būtent tokias priemones depresijai gydyti, vėlesni kitokie žingsniai šiek tiek pasunkėja dėl kelių priežasčių. Farmacijos įmonės, siūlančios vaistus, yra galingas aparatas, kuris nenori paleisti savo pelno šaltinio. Vėliau paaiškėjo, kad daugelis antidepresantų veikia, tačiau tik truputį geriau nei placebas.
D. Pūras minėjo ir kitą svarbų dalyką, būdingą Lietuvai - susiformavusius korupcijos tinklus, kurie leidžia plisti būtent vaistų pramonės įtakai.
Psichosocialinis stresas ir visuomenės brandumas
D. Pūras pasakojo istoriją, susijusią su pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiais, kuri atspindi vieną visuomenės nebrandumo požymių - nenorą investuoti į žmones, o verčiau finansuoti prietaisus ir pastatus: „Europos tyrinėtojai daug stebėjo Rytų ir Vidurio Europos transformaciją. Autoriai atrado, kad per pirmą permainų dešimtmetį šiame regione mirė keturiais milijonais žmonių daugiau, nei statistiškai turėjo. Patikrino daug hipotezių, o liko vienintelė, kad šios mirtys - užsitęsusio psichosocialinio streso efektas, į kurį didelė populiacijos dalis negeba reaguoti sveikai. Vartai atsidaro ir pasirodo, kad daug žmonių neturi įgūdžių, nes totalitarinė sistema ir darė viską, kad žmogus negalėtų imtis savarankiškos iniciatyvos. Didelė dalis natūraliai neprisitaiko, o kai neprisitaikai, jeigu konstruktyviai savęs nerealizuoji, tai regresuoji į savidestruktyvų elgesį: vieni prasigeria, kiti nusižudo, būna įvairiausių būdų. Tuomet prasidėjo įvairiausios žūtys: sušalo, mirė kelyje, darbe. Tokia situacija reikalavo aktyvaus valstybės įsikišimo ir visuomenės sveikatos gerinimo įvairiais būdais, tačiau Lietuvoje vyriausybės reagavo kitaip - staiga atsiradusius jaunų vyrų infarktus imta gydyti ne kaip visuomenės sveikatos problemą, o kaip kardiologinę.
Labai panaši situacija ir depresijos gydymo srityje. Kompensuoti vaistus valstybė sutinka - išrašyti vaistų nuo įvairiausių depresijos formų kur kas paprasčiau, o štai psichologo konsultacijų, terapijų kompensavimas įstrigęs - Psichikos pagalbos centruose galite gauti pagalbą, tačiau bus kompensuota vos 10 susitikimų su psichologu per metus, o tai dažnu atveju nepadeda. Sudėtingiems atvejams gydyti - reikia kur kas daugiau. Vėl renkamės investuoti į materiją (tabletes), užuot suteikę žmonėms įrankius kovoti su depresija patiems ir juos įgalinę - išmokstant įvairiausių strategijų psichologo kabinete.
Savižudybės: visuomenės sveikatos problema
D. Pūras teigia, kad savižudybės ir jų prevencija yra vienas iš svarbiausių psichikos sveikatos politikos klausimų pasaulyje. Jis pasiremia Lietuvos patirtimi, kuri rodo, kad savižudybių epidemija neatėjo į Lietuvą netikėtai. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu šalis pasižymėjo vienu iš žemiausių savižudybių paplitimu, bet per penkis sovietų okupacijos dešimtmečius palaipsniui savižudybių daugėjo.
Prasidėjus perestroikai, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje ar kitose SSSR dalyse stebėtas ženklus savižudybių skaičiaus sumažėjimas. Tačiau jau nuo 1991 metų savižudybių skaičius ėmė dramatiškai augti ir jau apie 1994 - 1995 metus Lietuva rimtai pretendavo būti pasaulio rekordininke.
D. Pūras įvardija didžiulę sisteminę klaidą, planuojant ir vykdant atsaką šiai precendento neturinčiai ankstyvų mirčių epidemijai. Savižudybių ir kitų ankstyvų mirčių epidemiją lėmė pokyčiai sociume, permainos žmonių tarpusavio santykiuose ir socialinių įgūdžių stoka, pereinant iš uždaros visuomenės į atvirą.
A.Cornia su bendraautoriais (2000) atliko išsamią šio unikalaus ir dramatiško reiškinio analizę. Regione, kuris apima 29 naująsias demokratijas ir apie 400 milijonų gyventojų, per 10 pirmųjų permainų metų (1990 - 2000) įvyko precendento neturinti epidemija. Mirčių skaičius buvo 4 milijonais didesnis už tą, kurio tikėtasi pagal statistiką. Mokslininkai sutarė, kad šįkart svarbiausias „žudikas“ buvo užsitęsęs netikėtas psichosocialinis stresas. Didelė dalis žmonių, užklupti permainų, pasirodė joms neturintys atsparumo. Todėl nemažai žmonių, neturėdami įgūdžių save sveikai ir konstruktyviai realizuoti atviroje visuomenėje, paniro į save arba kitus naikinantį elgesį.
Savižudybės - tai labiausiai matomas tokio elgesio pasireiškimas. Bet jos sudarė tik vieną trečdalį tų „atsitiktinių“ mirčių dėl „išorinių priežasčių“ - taip tos mirtys vadinasi oficialioje mirčių klasifikacijoje. Be savižudybių, tai mirtys dėl nužudymo, autoavarijų, nukritimų, sušalimų, apsinuodijimu, nelaimingų atsitikimų darbe, skendimų. Visos šios mirtys turi bendrą vardiklį - jos susijusios su žmogaus elgesiu ir jų padaugėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kokie reiškiniai vyksta visuomenėje.
Būtent tuo metu, kai buvo būtina savižudybių problemą spręsti kaip visuomenės sveikatos problemą, Lietuvoje ir kitose regiono valstybėse pradėjo lankytis garsūs psichiatrijos konsultantai iš Vakarų. Jų rekomendacijos, siunčiamos psichiatrams, visuomenei ir politikams, buvo aiškios ir vienareikšmės - savižudybių prevencija - tai visų pirma ir labiausiai yra depresijos atvejų išaiškinimas ir gydymas, o gydymas yra veiksmingas, jei skiriami naujos kartos antidepresantai.
Todėl neturėtų būti keista, kad likusius 20 metų bet kokios pastangos imtis savižudybių prevencijos žlugdavo. Visos šios akcijos greitai išsikvėpdavo, o programos buvo iš anksto pasmerktos nesėkmei, nes jos buvo persmelktos netikėjimu, kad jomis ką nors galima pakeisti. O tuo tarpu vis daugiau milijonų buvo skiriama dviem svarbiausioms psichikos sveikatos priežiūros biudžeto eilutėms - psichotropinių vaistų kompensavimui ir stacionariniam gydymui psichiatrijos ligoninėse.
Regioniniai skirtumai ir klaidingos nuostatos
D. Pūras teigia, kad yra nemažai skirtumų tarp regionų ir tie skirtumai nėra Rytų Europos regiono naudai. Iš tikrųjų, kurį laiką JAV, Vakarų Europoje ir kituose pasaulio kraštuose buvo stipriai žavimasi prozako ir panašių vaistų efektyvumu, buvo neabejotinių perlenkimų gydant psichikos sveikatos sutrikimus vien vaistais. Bet gana greitai buvo susivokta, kad šie vaistai veikia ne taip stebuklingai, kaip juos pristatė farmacijos kampanijos, ir prasidėjo „blaivymosi“ laikotarpis, kritiškai vertinant vien tik biomedicininių intervencijų veiksmingumą.
Todėl nauja biomedicininių intervencijų banga, atėjusi į Vidurio ir Rytų Europos regioną iš Vakarų, buvo ypatingai žalinga. Ji ilgam sustabdė psichosocialinių intervencijų ir veiksmingų prevencinių programų plėtrą, stipriai korumpavo psichiatrų profesinę grupę ir medikų, visuomenės ir politikų mąstyme įtvirtino klaidingą nuostatą, kad savižudybių epidemiją įveikti galima tik agresyviai išaiškinant ir vaistais gydant žmones, kuriems diagnozuota depresija.
D. Pūras pabrėžia, kad net ir praėjus 25 metams po šios sveikatos politikos nesėkmės, strateginės klaidos nėra ištaisytos. Savižudybių paplitimas yra ženkliai sumažėjęs, bet valdžios institucijos turėtų savikritiškai pripažinti, kad svarbiausias ir veiksmingiausias tokį sumažėjimą lėmęs veiksnys buvo masyvi Lietuvos gyventojų emigracija. Nepaisant daugelio bandymų atkreipti valdžios institucijų dėmesį į tai, kad savižudybių prevencijos nesėkmė yra susijusi su iki šiol nereformuota ir ydinga psichikos sveikatos priežiūros sistema, strateginės klaidos yra tęsiamos.
Prioritetai ir būtinos permainos
Pirma, D. Pūras teigia, kad savižudybė yra visuomenės sveikatos, o ne psichiatrijos problema. Jei ir toliau biudžeto eilutėse stipriai vyraus „aukštos rizikos“ atvejų išaiškinimo ir „paremontavimo“ būdas - didelėje rizikos grupėje esančių asmenų suradimas ir jų gydymas - taip galima bus išvengti ne daugiau kaip 20% savižudybių. Lemiamas yra į populiaciją (visuomenę) nukreiptas būdas. Jis yra veiksmingas visoms visuomenės sveikatos problemoms spręsti. Jo taikinys - ne pavieniai žmonės, o sociumas, socialinė aplinka, bendruomenė, santykiai tarp visuomenės ir bendruomenės narių.
Kad šie principai prigytų, reikia visuomenės ir valdžios brandumo. Galima būtų apibendrinti, kad pamatinių žmogaus teisių ir laisvių nuolatinis stiprinimas labiausiai padeda įveikti savižudybių rizikos veiksnius ir sustiprinti apsauginius veiksnius. Kartu tai reiškia, kad Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija, siekdama stabdyti savižudybių epidemiją, turi kritiškai įvertinti iki šiol pertekliniu būdu naudojamą biomedicininį modelį tokioms problemoms įveikti ir prioritetą teikti moderniems visuomenės sveikatos stiprinimo būdams.
Antra, būtinos yra esminės permainos taip pat ir veiksmingai padedant išaaiškintiems aukštos rizikos asmenims. Dėl jau aptartų priežasčių vis dar vyrauja pertekliniu būdu naudojami du būdai - medikamentinis depresijos gydymas ir hospitalizacijos psichiatrijos stacionaruose. Tokios tendencijos greičiau ne mažina, o didina savižudybių paplitimą. Psichologinės ir psichosocialinės intervencijos iki šiol Lietuvoje, kaip ir daug kur kitur regione, išlieka menkai prieinamos, ir tai yra dar viena kliūtis veiksmingai savižudybių prevencijai.
Moterų psichikos sveikata ir lyčių nelygybė
D. Pūras atkreipia dėmesį į ryšį tarp lyčių nelygybės ir moterų psichikos sveikatos. Jis dalyvauja tarptautiniuose renginiuose, kuriuose pristatomi naujausi tyrimai, įvairių sričių pranešėjai ir dalyviai dalijasi gerosiomis praktikomis, kurios prisideda prie moterų psichikos sveikatos gerinimo viso gyvenimo ciklo metu.
Psichikos sveikatos sistemos problemos ir prievartos mažinimas
D. Pūras kritikuoja psichikos sveikatos sistemą, teigdamas, kad kol Vakarų psichiatrija žengia į priekį ir ieško būtų pacientams padėti nenaudojant prievartos, Lietuva - įstrigusi praeityje. Jis pabrėžia, kad nors Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ragina ieškoti žmogaus orumo netrypiančių pagalbos būdų, Lietuva žengia visai kitu keliu.
Jis teigia, kad žmonės turėtų turėti teisę sakyti, kad nusibodo kiekvieną kartą gulėti ligoninėje, kur gauna tik vaistų, o norėtų būti ten, kur gydoma ne vaistais. Pasaulis jau turi tokių paslaugų, o pas mus pasiūlius išjuokia.