Šiame straipsnyje remsimės psichoterapeutės Daivos Žukauskienės įžvalgomis, apimančiomis platų spektrą temų - nuo geštalto terapijos principų iki priklausomybių, emocinės savijautos ir būdų, kaip susidoroti su šiuolaikinio gyvenimo iššūkiais.
Geštalto terapijos esmė
Geštalto terapija - tai psichoterapijos kryptis, kurios pavadinimas ne visiems iš karto suprantamas. Įvadinio seminaro metu siekiama atsakyti į klausimus, kas tai yra, siekiant aiškumo, užbaigtumo ir gražios formos tiek gyvenime, tiek kalboje, tiek asmenybėje. Svarbu suprasti, kodėl reikia užbaigti neužbaigtus dalykus, kas vyksta, kai dabarties energija nuteka į praeities pelkes arba ja laistomi ateities sodai. Geštalto terapijoje stabdomas laikas čia ir dabar, įsisąmoninant save kaip organizmą, kuris nuolat santykiauja su savimi ir kitais, kuriant, nutraukiant kontaktą ar susiliejant santykyje. Per eksperimentus bandoma suprasti ir pajausti, kas esame santykyje su kitu žmogumi, filosofuojant apie budizmą ir egzistencializmą, kuriant santykį Aš-Tu, dialoge atskleidžiant savo tikrąją esatį. Praktinis prisilietimas prie geštalto terapijos padeda suprasti, kodėl verta rinktis ją kaip terapinę formą ir pradėti studijuoti. Geštalto psichoterapijos kertinis akmuo - Martino Buberio filosofija, jo dialogo principo analizė ir žmogiškojo bendravimo aspektai.
Virtualaus ir realaus gyvenimo susipynimas
Šiuolaikinis žmogus gyvena dviejose dimensijose - realiame ir virtualiame gyvenime, kurie yra glaudžiai susipynę. Psichoterapeutė Daiva Žukauskienė pastebi, kad telefonas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, jame vyksta visas gyvenimas čia ir dabar, tokiu tempu, kurio realybė nebesugeba patirti. Realus gyvenimas yra lėtesnis - gėlė skleidžiasi lėtai, saulė leidžiasi savo tempu, o telefone dirgikliai veikia pirštų miklumu. Žmogus pripranta prie didelio savęs dirginimo, nuolatinio pajaudinimo ir pažadinimo. Net po darbo, jaučiantis išsekimą, griebiamasi telefono, nes tariamai taip pailsima, nors iš tiesų suteikiamas papildomas tonusas, iškraunant paskutinę bateriją. Daug žmonių dirba nuobodų, rutininį darbą, o atsigavimas yra greitas gyvenimas, panirimas į bangą. Vairavimas taip pat tapo nuobodžiu dalyku, todėl jis paįvairinamas, sukuriant sau dar vieną dirgiklį, kad nebūtų nuobodu.
Priklausomybės: nuo sveiko iki žalingo
Net sveiki dalykai, jei jų per daug vengsime ar per daug įsitrauksime, gali tapti priklausomybe. Tai galioja net maistui - nukrypus nuo sveiko maitinimosi, susergama anoreksija arba bulimija, o apsipirkimas gali tapti pirkimo manija arba absoliučiu šykštumu. Visur reikalingas saikas, viduriukas. Priklausomybė nuo sveiko pomėgio ar polinkio skiriasi tuo, kad priklausomas objektas pradeda mus kontroliuoti. Jei nebe aš kontroliuoju, kada paimti telefoną, kada pažiūrėti, pasirinkdamas saugų, laisvą laiką, bet jei telefonas mane kontroliuoja, jei impulsyviai jį paimame, vadinasi, jau yra priklausomybė. Tampame nesąmoningi, kažkas automatiškai gurkšnoja, kažkas skrolina, ir jaučiame įtampą, kai to netenkame. Iš kiekvieno dalyko galime „ištempti“ priklausomybę, jei nesilaikome viduriuko. Viduriukas reikalauja sąmoningumo ir apsisprendimo, kad aš, kaip žmogus, žinau, ką šiandien darau.
Priklausomybė nuo telefono vairuojant
Psichoterapeutė Daiva Žukauskienė nepateisina žvilgčiojimo į telefono ekraną vairuojant. Kyla klausimas, ar žmogus varto milijonus, ar jo verslas kas sekundę reikalauja kontrolės, ar vykdo širdies operaciją internetu? Kas yra tokio degančio, kad vairuojant, kai turi būti atsakingas už save ir už kitus, žiūrėtum į ekraną, kur katinėlis murkia arba pasirodė nauja graži antraštė? Juk galima pažiūrėti, kai sustosite. Jei pagaunate save, kad vairuojant akys krypsta į telefono ekraną, sąmoningai užfiksavus savo veiksmus, galite staiga padėti telefoną ir daugiau į jį nežvilgčioti. Paprastas būdas - pašalinti telefoną iš ranka pasiekiamos zonos, pvz., padėti ant galinės sėdynės arba į rankinę. Tačiau atsikratyti priklausomybės nėra lengva, nes žmogus pajaučia abstinencijos simptomus - nerimą, įtampą, rankų drebėjimą ir prakaito mušimą. Tai yra absoliuti emocinė abstinencija, kurią patiriame, kai nebeturime to „narkotiko“, kurį galime vartoti kiekvieną dieną. Laikantis informacinio „pasninkavimo“ arba sumažinus informacijos kiekį, ribojant ekranų vartojimo laiką ar paskyrus dieną be telefono, be socialinių tinklų ir kitų dirgiklių, darosi vis lengviau valdyti situaciją. Kuo mažiau smegenys dirginamos, tuo lengviau nuo to atsiskirti - smegenys persijungia į realybę, į fizinį pasaulį ir pradeda mėgautis fiziniais malonumais.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Priklausomybių keitimas
Ieškant, kuo pakeisti priklausomybę, galima rasti naudingų, o ne žalingų dalykų, pavyzdžiui, vedžioti šunis. Yra teorija, kad vieną priklausomybę keičia kita. Jei žmogus turi savybę būti priklausomas, jam visada norisi į ką nors įsikibti, kuo nors save užpildyti, jis visą laiką turės padidėjusį poreikį. Jį galima suvaldyti gerosiomis priklausomybėmis. Yra daug veiklų, kurios suteiks naudos ir sveikatos ne tik pačiam žmogui, bet ir platesnei visuomenei. Sportas - ta pati priklausomybė, bet tol, kol tai suteikia sveikatos, o ne alina organizmą. Yra daug veiklų, kurių negalima atlikti su telefonu rankose, pavyzdžiui, sportuoti (bent jau ne visas sporto šakas). Yra veiklų, kai užimta galva, užimtos rankos ir ausys neužkimštos kištukais. Visada siūloma atsisakyti telefono sąmoningai, kuriam laikui jį palikti. Jei einame pasivaikščioti, eikime be telefono, nesineškime nieko - be laidų, audioknygų, kad pamatytume, kokiame nerealiame, gražiame pasaulyje gyvename čia.
Fotografavimas ir dalinimasis nuotraukomis
Dar vienas žmonių polinkis - viską fotografuoti telefonu ir dalintis su kitais. Atrodo, jei nepamatė mano socialinis laukas, vadinasi, aš irgi nepamačiau. Toks noras viską partempti, užfiksuoti ir kad tai būtų mano. Tai šiek tiek egoizmo ir savanaudiškumo - iš miško reikia šaką parnešti, pievoje reikia gėlę nuskinti, jei nieko negaliu parsinešti - kalno, debesies, bent jau nusifotografuosiu. Tai skatina priklausomybę, nes kyla pasididžiavimas savimi - aš mačiau. Tai tam tikros lenktynės, kuriose dalyvauja visi, esantys toje kitoje realybėje. Tai realybė, tik ji daug platesnė ir spalvingesnė. Mus užburia, kaip mažus vaikus įtraukia, nes ten tiek žaidimų ir interakcijų. Realybė kartais daug blankesnė, ir saulė nešviečia, ir lietus lyja, o visada galima atsisukti ten, kur gražus pajūris, kur saulėlydis ir kur „vau!“ gyvenimas.
Emocinė savijauta netikrumo laikais
Psichoterapeutė D. Žukauskienė pasakoja, kad veiksnių, galinčių lemti mūsų emocinės savijautos pablogėjimą, yra įvairių. Viena iš esminių geros savijautos prastėjimo priežasčių - kontrolės praradimas, kuris gali būti nesunkiai pastebimas kasdieniame gyvenime. Aplinkoje, kurioje tvyro netikrumas ir neapibrėžtumas, lengvai sukeliamas nerimas, įtampa ir kiti nemalonūs potyriai bei emocijos. Žmogus visada nori viską kontroliuoti. Noras sukontroliuoti upes, orą, metų kaitą, savo ir kitų likimus lemia tai, kad šiuo metu susiduriame su jėga, kuri nelabai paklūsta kontrolei. Žmogui lengva susitaikyti su kaita, kai ji yra apibrėžta ir žinoma. Ramiai reaguojame, kai naktį keičia diena ir pavasarį keičia vasara, bet būti pokytyje, kurio ateities niekas nežino, žmogui yra sunku. Iškilus netikrumo bei neapibrėžtumo būsenai, iš to kyla kiti egzistenciniai klausimai, galintys sujaukti mūsų pasąmonės srautą, todėl svarbu išmokti kontroliuoti savo mintis. Sunkiausias išbandymas yra susigyventi su savimi ir savo baimėmis. Ko nepažįstame ir nekontroliuojame, kelia mums įtampą ir fobiją. Kyla didžiausia egzistencinė baimė - mirti. Nesvarbu nuo ko, bet žmogus bijo mirti ir tam visą gyvenimą priešinasi. Mirties baimė slypi po visomis kitomis fobijomis, pavyzdžiui, baimė susirgti, bankrutuoti, likti be darbo. Aplinkoje, pasaulyje nėra nei įtampos, nei streso, yra tik žmogaus reakcija į tai, tad įtampą žmogus kuria pats sau, nes, ką galvoju, tą ir jaučiu. Už jausmus yra atsakingas protas, o ne atvirkščiai. Jausmai paklūsta žmogaus mintims, todėl svarbiausia yra kontroliuoti savo mąstymą ir bandyti išgyventi neapibrėžtomis aplinkybėmis, be plano ir dalinai be ateities, kurios vienu ar kitu kampu vis tiek nėra. Yra tik dabartis. O dabartyje lengviau ir ramiau yra tiems, kurie tiesiog dirba savo žmogiškuosius darbus ir nesileidžia į ilgus apmąstymus - „Kas bus?“.
Įtampos požymiai ir kaip su ja kovoti
Nuslėpti suprastėjusią emocinę būklę žmogui gali būti sunku, o įtampos atsiradimo požymiai labiausiai atsispindi naktį. Nerimo kaip skylės nenuslėpsi, tad žmogų, kuriam reikia psichologinės pagalbos, dažnai galima pažinti tiesiog į jį pažvelgus. Empatija leidžia atpažinti žmogiškuosius jausmus. Pats žmogus pirmus įtampos simptomus pajaučia naktį, kai viskas aplink nurimsta, kai jis lieka vienas su savimi, tada pasireiškia pakrikusios psichikos fenomenai. Prasideda nemiga arba košmariški sapnai, nevaldomi minčių srautai, kurie generuoja dar didesnę įtampą ir baimes. Nerimo visos formos - nuo lengvo būgštavimo ir neradimo sau vietos iki panikos atakų, kurios imituoja žmogaus mirtį. Susidūrus su neigiamų pojūčių pliūpsniu, pradeda kisti ir žmonių įpročiai, pasireiškia ir skirtingas reagavimas į iškilusias problemas. Taip pat kinta žmogaus įpročiai, vieni valgo be saiko, visas emocijas užkišinėdami maistu ir dar užgerinėdami alkoholiu, kad kokiu nors būdu nejaustų, nebūtų čia ir dabar, kiti priešingai - negali nuryti kąsnio ir blizgančiomis nuo emocinio karščiavimo akimis neramiai žvalgosi pagalbos. Labai suaktyvėja nuotaikos kaitos, emocinis labilumas toks didelis, kad apsiverkiama nuo vieno žodžio ar tiesiog dėl nieko. Beprasmybė ir beviltiškumas veda į apatiją, į nenorą nieko daryti, kurti, į sąstingį, lyg lauktų tik mirties. Ne vienas išgyvena tiesiog į jausmų palatėm panašų gedulą, lyg kažko gailima, liūdima, jaučiama gili dvasinė kančia.
Tėvų vaidmuo
Psichoterapeutė pastebi, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime susiduria su vienokiais ar kitokiais emociniais sunkumais, todėl ypač svarbu stebėti ir savo vaikų elgesį, su jais bendrauti. Tai reikalinga daryti ne tik iškilusio viruso pandemijos vaizdinyje, bet visą laiką. Visi žmonės yra pažeidžiami emociškai, sunkiausia tiems, kurie ir ramiais laikais sunkiai tvarkėsi su savo psichika. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis žmogui atneša savus iššūkius, vaikams sunku, kai ribojamas jų aktyvumas, kai galioja nesuprantami draudimai ar kai tenka ilgą laiką būti vienoje aplinkoje. Mokyklinio amžiaus vaikus veikia tie patys draudimai ir pakitusios sąlygos, suaktyvėja jų paauglystės krizės, egzistencinių klausimų aštrumas, jie dažniausiai reaguoja maištu arba užsisklendimu savyje. Ne tik neramiais laikais, bet ir visada tėvai turi būti pirmieji ugdytojai ir pirmieji gyvenimo mokytojai savo vaikams, krizė niekuo ne kitoks metas. Bendrauti su vaikais, kalbėtis apie jausmus, išklausyti jų minčių ir atsakyti į ramybės neduodančius klausimus turi būti visų tėvų pareiga. Nereikėtų pamiršti, kad vaikai ir tėvai yra lyg susisiekiantys indai, kuriuose tas pats emocinis, jausminis skystis. Kaip jaučiasi tėvai, panašiai jaučiasi ir vaikai, jie yra suaugusių žmonių veidrodžiai. Jei nepatinka šis atspindys, priežasčių reikia ieškoti savyje.
Taip pat skaitykite: Apie Daivos Balčiūnienės indėlį į švietimą
Informacijos srautai ir psichologinė būsena
Pasak pašnekovės, itin didelis informacinis srautas gali neigiamai paveikti žmogaus psichologinę būseną. Didelę įtaką žmogaus psichikos sveikatai daro didžiuliai informacijos srautai, kurie auga ne dienomis, o valandomis, ir šis faktorius labai didina visos žmonijos įtampą. Informacija jau nebėra lokali, ji yra globali, todėl ramiai išbūti su savimi ir savo aplinkoje gana sunku. Kiekvieno sava aplinka nebėra uždara ir sauganti nuo išorės negandų, savam kieme veikia televizorius, radijas transliuoja pasaulio naujienas, o įjungtas kompiuteris tiesiog lavina užlieja žmogaus gyvenimą informacija, kiekvieno kišenėje netyla mobilusis telefonas, kas akimirką atnaujinantis socialinių laukų gyvenimą, primenantis, kad jau kažką praleidai, pražiopsojai, atsirado kažkas naujo, ką „privalai“ žinoti. Ši aplinka, neduodanti ramybės ir primenanti, kad pasaulis pašėlusiu informacijos greičiu kažkur lekia, žmogų įtraukia į šią laiko bei erdvės kelionę, kurioje tiek mažai pauzių, sustojimų, atokvėpio ir ramybės. Įtampa tikrai didėja, ne daug kam pavyksta gyventi lėtai, ramiai ir savu ritmu. Kiekviena žmonijos diena neša tam tikrą progresą ir jei vakar kažką žinojai, šiandien jau nebežinai, jei mokėjai, jau moki nepakankamai. Tai pašėlusios žiurkių lenktynės ir tuštybės mugė vienu metu.
Rutinos svarba
Išvengti nuotaikos kaitų nuolat besikeičiančiame pasaulyje neįmanoma. Tiesa, pašnekovė teigia, kad nors to padaryti ir negalime, tačiau kiekviena šeima turi savąjį laimės receptą, kuris gali padėti sumažinti patiriamą įtampą. Nuotaika, kaip ir oras, yra kintantis dalykas. Sakoma, kad nėra blogo oro, yra tik bloga apranga, tad nėra ir blogos nuotaikos, o yra negebėjimas joje būti bei nesusitvarkyti su savo jausmais. Kiekviena diena žmogų išmoko kažko naujo, svarbiausia išmokti nebijoti „darganos ir blogo oro“. Liūdėti, būti be ūpo, nenusiteikus ar net nerimauti vaikus išmoko tėvai savo pavyzdžiu, o šie tokį elgesį jau perėmė iš savo tėvų. Kiekviena šeima turi savo „darganoto oro“ receptus. Vieniems jie: savęs palepinimas, didesnis kiekis miego ir poilsio, knyga, muzika, visos meno rūšys, kelionės, skanus maistas, vandens procedūros, dienoraštis, joga, meditacija, laikas su draugais, augintiniais, buvimas vienatvėje, sportas, aktyvus judėjimas gamtoje, daržininkystė, gėlininkystė, hobiai, pomėgiai, kitiems - buvimas savoje oloje po senais lapais, išbuvimas tos nuotaikos bei laiko užsisklendus vienumoje. Recepto universalaus nėra, bet jį turi kiekvienas, nes nuotaikos kinta dažnai ir žmogus randa savo būdą išgyventi blogą nuotaiką. Krizinėmis aplinkybėmis svarbu nepamesti savo rutinos ir nepamiršti savų įpročių, kurie yra savipagalba.
Požiūris į psichologinę pagalbą
Nors neretai žmonės vis dar svarsto, ar reikalinga kreiptis į psichologinę pagalbą suteikiančius specialistus, psichoterapeutė D. Žukauskienė tikina, kad situacija pamažu keičiasi, todėl jaunesnioji karta, iškilus emociniams sunkumams, vis dažniau prašo pagalbos. Lietuva pamažu keičiasi, o ypač jaunesnioji karta mielai lankosi terapijoje ir nebijo prašyti pagalbos, tai tampa gero skonio reikalu. Prie pietų stalo tarti, kad „o mano terapeutas sakė”, „tai teks aptarti terapijoje“ tampa normaliu reiškiniu, vienu iš problemų sprendimo būdų. Vyresnė karta, o ypač senjorai, yra didesni konservatizmo šalininkai ir jie „tvarkosi“ patys. Jie įpratę viską daryti individualiai, jiems sunku paaiškinti, kodėl reiktų savo problemas pasakoti kažkam svetimam, nešti iš namų šiukšles. Kai kurie iš jų turi dvasinį terapeutą, kuris jų laukia maldos namuose, kai kurie linkę terapinti savo artimuosius, moralizuodami ir mokydami gyvenimo.
Psichoterapija vs. pokalbis su draugais
Pokalbis terapijoje ir pokalbis su draugais yra du skirtingi dalykai. D. Žukauskienė ragina pasitikėti psichologinę pagalbą suteikiančiais specialistais, kadangi tai žmonės, kurie gali ištiesti taip reikalingą pagalbos ranką sunkiu metu. Psichoterapeutas yra savo darbo specialistas, jo misija yra suteikti psichologinę pagalbą žmogui visose sunkiose gyvenimo situacijose, jis tas žmogus, kuris turi ir žinių, ir patirties, kaip saugiai padėti žmogui išgyventi krizes. Psichoterapeutas yra daug geriau už draugą ar draugę, kurie išklauso, nes jis yra lojalus tik savo klientui ir visiškai nesuinteresuotas gauti iš to naudos sau. Jis yra nešališkas, todėl pokalbis terapijoje ir pokalbis su draugais yra du skirtingi dalykai. Man patinka frazė „to nepasakočiau savo draugams“, tai lyg raktas atrakinantis gilesnius žmogaus sluoksnius. Terapija yra ir emocijų, negatyvių jausmų nuleidimo sistema, po kurios žmogus išeina ramesnis, tuštesnis, dažnai sakoma - „kaip ant sparnų“.
Biblioterapija ir tanatoterapija
Biblioterapija - tai emocinės, dvasinės ir psichologinės pagalbos būdas, kai žmogaus savijautai gerinti pasitelkiami tekstai. Juos galima tik skaityti, skaityti ir aptarti, interpretuoti, perrašyti, kurti tęsinius ir taip iš naujo pažvelgti į kamuojančią problemą, rasti galimus sprendimus. Nes visa žmonijos išmintis jau sudėta knygose. Geštalto krypties psichoterapeutė Daiva Žukauskienė sako, kad ji biblioterapiją pasitelkia tiek asmeniniais tikslais, tiek darbe. Anot D. Žukauskienės, buvimas „čia ir dabar“ yra vienas pagrindinių šios psichoterapijos principų, todėl knyga ir skaitymas gali būti lyg inkaras, kuris skraidantį ir neramų žmogaus protą nuleidžia ant tvirto kasdienybės pagrindo. „Versdami knygos puslapius ieškosime panašumų tarp savęs ir kito, kartu įtvirtindami ir savąjį „aš“ per skaitymą balsu. Dekartas teigė: „Mąstau, vadinasi egzistuoju“, o man patinka sakyti: „Skaitau, vadinasi esu.“ Sunku psichoterapiją ir biblioterapiją apibūdinti žodžiais. Ir vieną, ir kitą reikia pajausti savo kūnu, siela.
Taip pat skaitykite: Darbo paieškos psichologinis aspektas
Tanatoterapija - mirties prisijaukinimo terapija, atpalaiduojanti ir atmerktomis akimis žiūrinti į pasaulį ir žmogaus gyvenimą. Paradoksas: kuo dažniau lankomi kapai, tuo mažiau galvojama ir kalbama apie mirtį ir jos nuolatinį buvimą greta mūsų. Apie mirtį kalbėti nėra populiaru, ši mintis kelia baimę, nerimą, o mes, šiuolaikiški žmonės, linkę viską daryti, kad nejaustume sunkių, negatyvių jausmų. Anksčiau buvo dvi tabu temos, kurias žmonės vengdavo aptarinėti, - tai seksas ir mirtis. Sekso temos tabu atsikratėme, mirties tema vis dar liko ta, kurios geriau neliesti ar kitaip apeiti. Seksas ir mirtis - tai gyvenimiškos aktualijos, kurios labai susijusios viena su kita. Seksu prasideda gyvenimas, mirtimi jis užsibaigia. Tai dvi energijos, kurios suka gyvenimo varikliuką. Kiekvieną akimirką pasaulyje vyksta du procesai - gyvybės užgimimo ir gyvybės praradimo. Mylima ir mylimasi kasdien, mirštama taip pat kiekvieną akimirką. Pirmojo mes trokštame ir aistringai veržiamės į jį, antrojo baugiai vengiame, nors jie visada šalia vienas kito. Erosas ir Tanatas - dvi dievybės, kurios visada šalia žmogaus. Draugaudami su viena, kitą stengiamės ignoruoti, paneigti, pamiršti. Vakarietiška Helovino šventė, kuri neša mintį, kad mirties nereikia bijoti, ne visiems mums priimtina, nes tai laužo mūsų galvoje susikurtus mirties tabu.
Pošventinis liūdesys ir nuovargis
Geštalto psichoterapeutė, psichologė Daiva Žukauskienė sako, jog ne visos šventės mus pakrauna, dažniausiai jų laukdami ir švęsdami iššvaistome didelius kiekius fizinės ir psichinės energijos. Pasak D.Žukauskienės, tikroji depresija kaip diagnozė nepaūmėja sausio mėnesį. Šios ligos paūmėjimas ateina su pavasariu, su gamtos budimu, kai gamta bunda, o tavo kūnas - ne, jis kaip akmuo. Žiemą depresuojantys žmonės išgyvena palankiai, nes gamta ir aplinkui tvyrančios nuotaikos atitinka jų vidinę būseną, jie nejaučia kontrasto. Kontrastas atsiranda pavasarį. Todėl vartodami žodžių junginį "pošventinė depresija" mes klaidinam žmones, reikėtų sakyti "pošventinis liūdesys ir nuovargis". Visuomenė suplaka depresiją, nuovargį ir liūdesį. Siekiant tikslumo, reikėtų kalbėti apie depresinės nuotaikos fenomeną ar būseną, kuri panaši į depresiją, bet tai tėra fizinis ir psichinis nuovargis. Būtent dėl šio nuovargio sulėtėja visi organizmo procesai. Po švenčių pasidaro liūdniau, nes gerasis periodas baigėsi, dabar ateina įprastinis, monotoniškas gyvenimas. Žmonės tą suvokia pakankamai anksti, ne vasario mėnesį, o jau pirmosiomis sausio dienomis, nes prisideda nuovargis. Kiekvienos dovanos paieška, kiekvienas pakavimas ir mintis, kaip aš praleisiu Naujųjų metų naktį, - tai yra intensyvus psichinis darbas. Gruodį energetika yra pati didžiausia, bet ji ir eikvojama labiausiai. Dirbdami savo įprastus darbus, mes turime sudalyvauti vaikų karnavaluose, kolektyvo vakarėliuose, šeimyniniuose vakarėliuose, po to, dar prisiskaitę knygų, turime rasti laiko sau ir pabūti su savimi. Sausis yra tas mėnuo, kai leidžiam sau atsikvėpti ir labai nuoširdžiai pasakyti „Ačiū Dievui, šventės baigėsi“. Be to, tai didelė įtampa visą laiką būti gražiu, pozityviu, gerai nusiteikusiu, išmaniu, kūrybišku. Dar viena blogos savijautos sausio mėnesį priežastis - per dideli lūkesčiai naujiems metams, per daug prigalvotų pažadų. Todėl pažadus ir lūkesčius kitiems metams reikia galvoti ne mušant dvylikai su taure rankose. Kai mūsų ketinimai ir norai būna neapgalvoti, kaltės jausmas apima jau pirmosiomis sausio dienomis. Kai jau ima darytis gėda prieš save, o jeigu dar žmogus įgarsino kitiems, kad nuo tos dienos nevalgys mėsos, sportuos, lieknės… Labai retai pošventiniu laikotarpiu mes pasinaudojame tuo, kad ramiai pasėdėtume ir pamąstytume apie metų tikslus, apie savo ketinimus, bendrai apie savo gyvenimą. Sausis labai palankus metas planuotis metus, kurti sau užduotis ir tikslus, nes tylu, pagaliau ramu, nėra šurmulio, buvusios skubos. Kuo mažiau iškritote šventiniu laikotarpiu iš savo tempo ir ritmo, tuo lengviau bus į jį grįžti. Bet, deja, gruodį daugelis persistengia su dideliais maisto kiekiais, alkoholiu, nemiegojimu naktimis, su bendravimu. Apima ir nusivylimas, nes gruodį visi kalbino, o sausį jau niekam tu nereikalingas, paliktas sau vienas. Sausio mėnesį turime ieškoti resursų, kaip toliau gyventi. Darykite, kas jums malonu, prisiminkite įprastinius darbus, kasdienius malonumus. Pasinaudokite pagaliau stojusia tyla ir ramybe, pamąstykite apie laukiančius metus, savo gyvenimą, planus, tikslus. Atraskite savo būdų susigrąžinti prarastą energiją.
Kaip pasirinkti psichoterapeutą?
Rinkdamiesi psichoterapeutą, stengiamės kuo daugiau apie jį sužinoti. Dažniausiai mus pasiekia ribota informacija apie jį, kaip apie specialistą, perskaitome trumpą CV, gal dar pažiūrime į nuotrauką. Lyg bandytume žvelgdami į nuotrauką suvokti, ar šis žmogus mums tinka, o gal, sakykime atvirai, patinka. O gal renkamės pagal kainą? Jei konsultacijos brangios, psichoterapeutas geras, jei pigios - prastas? Gali būti, kad nesirenkame, o pasitikime visuomenės suformuota nuomone - einame pas tą, kurio vardas mirga žymiuose informaciniuose leidiniuose. Pasirinkimas - kiekvieno asmeninis reikalas. Gali būti geras pasirinkimas, gali būti blogas pasirinkimas, bet pasirinkimas apskritai yra individualus ir sveikintinas reikalas.
tags: #daiva #zukauskiene #psichoterapeute