Šiame straipsnyje remsimės psichologės Daivos Selmistraitienės įžvalgomis apie vaikų auklėjimą, melo prigimtį ir darbo paieškos subtilybes. Aptarsime, kaip skirtingų šeimos narių pozicijos (pirmagimis, vidurinysis, jauniausias, vienturtis) veikia asmenybės formavimąsi, kaip atskirti natūralius vaiko poreikius nuo blogo elgesio ir kaip ugdyti jautrumą. Taip pat panagrinėsime melo priežastis ir motyvus, jo vietą mūsų kultūroje ir dilemas, susijusias su tiesos sakymu. Galiausiai, aptarsime darbo paieškos ypatumus, savirealizacijos svarbą ir tai, kaip meilė sau gali padėti įveikti sunkumus.
Skirtingi vaikai - skirtingi charakteriai
Neretai tėvai stebisi: „Visus vaikus auklėjame vienodai, o jie tokie skirtingi.“ Iš tiesų, kiek vaikų - tiek skirtingų charakterių, skirtingų temperamentų. Vyriausiasis visur nori būti geriausias, mažiausioji - maištinga ir atkakli, o vidurinysis stengiasi prie visų pritapti. Šeimos dinamika ir vaiko vieta joje daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi.
Jauniausias vaikas - emocingas ir atkaklus
„Mama, Maltynas skliaudzia mane!“ - nutaisiusi verksmingą veido išraišką šaukia mažylė Austė. „Mama, jis man nepadeda uzsilisti bato!“ „O kodėl Maltynas eina į mokyklą, o as dal ne? Il as noliu! Il as noriu!“ Jaunėlė Austė - emocingas ir atkaklus pagrandukas. Ji lyg kaprizinga princesė atvirai ir drąsiai reiškia savo jausmus ir norus, tikėdamasi, kad aplinkiniai juos išpildys. Dažnai taip ir būna. Juk ji silpniausia, daug ko nesugeba, be to, vienintelė tokia maža. Visa šeima žino, ko Austė dar nemoka, ir neskuba jos įtraukti į buities rūpesčius - juk yra vyresnių, galinčių viską atlikti geriau. O ir pati Austė mielai laukia, kol kiti už ją padarys net paprasčiausius dalykus: malonu, kai tavimi rūpinamasi ir nereikia jaudintis, ar pasiseks.
Žinoma, Austei nesmagu, kad vyresni vaikai sugeba daugiau negu ji. Augdama Austė turbūt visomis išgalėmis konkuruos su kitais vaikais ir ieškos įvairių būdų pasiekti pripažinimo. Kaip ir dauguma jaunėlių, siekdama išvengti tiesioginės konkurencijos, ji turbūt pasirinks skirtingą gyvenimo kelią nei vyresni šeimos vaikai. Tačiau giliai širdyje įsišaknijęs nepasitikėjimo savimi jausmas gali trukdyti jaunėliams iš tikrųjų džiaugtis gyvenimu. Jie nesąmoningai linkę konkuruoti su aplinkiniais lyg stengdamiesi „pasivyti vyresnius brolius ir seseris“. Minėtieji bruožai jaunėliui paprastai būdingi, jei amžiumi jis nestipriai skiriasi nuo artimiausio brolio ar sesers.
Pirmagimis - atsakingas ir linkęs vadovauti
„Aš vyresnis, todėl viską geriau moku už tave, o tu dar per maža ir per kvaila eiti į mokyklą,“ - negailestingai porina Austei vyriausiasis iš vaikų Martynas. Martynui pikta, kad tėvai žavisi jaunėliais, nors jie taip „kvailai“ ir „neišmanėliškai“ elgiasi, todėl jis jaučiasi turįs teisę reikalauti pripažinimo: „Mama, pasakyk Austei ir Jokūbui, kad aš vyresnis ir viską geriau už juos moku“. Martynui taip pat pikta, kad jam mėginant ginti savo teisybę tėvai užsistoja jaunesniuosius brolį ir sesę, tačiau kai reikia dirbti - daugiausia reikalauja iš jo.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Martynas jau daug sugeba, todėl jaučiasi galintis pamokyti jaunesnį brolį ir sesę. Iš pradžių jis galbūt padės Austei išmokti užsirišti batų raištelius, vėliau - Jokūbui paruošti pamokas. Atsakomybė už mažesniuosius, nors kartais ir nemiela, jam padeda pasijusti vertingam. Užaugęs jis turbūt išsiskirs iš kitų sugebėjimu mokyti ir vadovauti, prisiimti atsakomybę atliekant svarbius darbus.
Vidurinysis vaikas - siekiantis pritapti ir bendrauti
Viduriniųjų vaikų dalia dar kitokia. Jie gimsta šeimoje, kurioje jau yra vienas ar keli vaikai, todėl nepatiria, ką reiškia būti vieninteliam, tačiau ir lepinamu pagranduku pabūna neilgai. Jokūbas - vidurinysis. Jei nori būti pastebėtas, stengiasi viską daryti labai garsiai: garsiai kalbėti, šaukti, trepsėti, bildėti - juk kitaip tave gali pamiršti. Jokūbas dar daug ko nemoka ir jaučiasi ne toks gabus kaip Martynas, o drauge ir ne taip lepinamas kaip jaunėlė Austė.
Jokūbui sunku suvokti save patį. Nežinodamas, kaip elgtis, kad sulauktų tėvų dėmesio, jis kartais stengiasi lygiuotis į brolį, o kartais į sesę. „Mama, aš irgi jau didelis. Ar galėsiu ir aš kitais metais eiti į mokyklą kaip Martynas?“ „Mama, mama, ir mane panešiok, kaip Austę!“ „Jei manimi niekas nesirūpina, - reikia pasirūpinti pačiam“, - mąsto Jokūbas. „Martynai, jei aš tau padėsiu sutvarkyti Austės žaislus, ar tu man leisi parašyti savo nauju parkeriu? Geriausias būdas nesijausti nereikalingam - prisigretinti prie brolio ar prie sesers arba tiesiog išbėgti į kiemą su kaimynų vaiku. Kai užaugs, jis tikriausiai taip pat stengsis nelikti vienas - draugai, bendraminčiai jam bus reikalingi kaip oras. Tačiau veržtis į lyderius, konkuruoti Jokūbui vargu ar norėsis. Jis - kolektyvo žmogus, su visais sugebantis užmegzti kontaktą, turintis daugybę draugų.
Vienturtis vaikas - savarankiškas ir linkęs į lyderystę
Dar kitokius charakterio bruožus išsiugdo vienturčiai vaikai. Tėvai vienintelio vaiko ugdymui ir lavinimui paprastai skiria daugiau dėmesio, palyginti su šeimomis, kuriose yra daugiau vaikų. Vienturčiams prilygti galėtų nebent pirmagimiai, kol šeimoje atsiranda daugiau atžalų. Vienturčio poreikiais šeimoje dažniausiai nedelsiant pasirūpinama. Taip jis užauga suvokdamas save kaip turintį galios kontroliuoti aplinką. Šis įsitikinimas vėliau vienturtį, panašiai kaip ir pirmagimį, pastūmėja užimti lyderio poziciją.
Šeimoje vienturtis - vienintelis, todėl jam nereikia su jokiu kitu vaiku dalintis ne tik tėvų dėmesiu, bet ir savo žaislais, daiktais, erdve - viskas priklauso tik jam. Dėl šios priežasties vienturtis neturi galimybės išmokti konkuruoti, kovoti dėl dėmesio, dalintis ir bendradarbiauti. Gabija, mylima vienturtė duktė, netikėtai nutrūkus žaidimui su drauge kieme, sutriko: „Mama, kodėl Austė išėjo namo, kai aš jai nedaviau savo žaislo?“ Gerai, jei vienturtis vaikas turi galimybę kuo nors rūpintis: naminiu gyvūnėliu, mažesniu pusbroliu, kai gali padovanoti savo nebenaudojamus žaislus ir išaugtus drabužius kitiems vaikams.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Vaikystėje neišmokęs dalintis su kitais ir rūpintis ne tik savo, bet ir kitų poreikiais, užaugęs vienturtis taip pat nežinos, kaip dalintis su kitais. Pasąmoningai būdamas įsitikinęs, kad visas pasaulis turi būti paklotas jam vienam po kojomis, - juk taip buvo jo vaikystėje, - vienturtis pasijunta nesuprastas, nepritapęs, vienišas, lyg iš kito pasaulio. Šį nepritapimo jausmą, stokojant bendravimo su kitais vaikais įgūdžių, dažnai sustiprina ir pernelyg „suaugėliškas“ elgesys, išmoktas iš tėvų, senelių.
Mielos mamos, skaitydamos šį straipsnį turbūt ne viena pagalvojote: „O kokia aš, kokie mano vaikai?“ Galbūt atpažinote būdingus vienturčio, pirmagimio, viduriniojo ar jaunėlio bruožus savyje ir dabar galėsite išsivaduoti iš jums nepatinkamo išmokto vaidmens.
Kaip auklėti vaikus nepažeidžiant jų asmenybės?
Daugelis šeimų, auginančių vaikus, susiduria su sudėtingomis situacijomis. Dažnai mamos, nežinodamos ką daryti, jaučiasi kaltos ir pasimetusios: nesinori skriausti vaiko, tačiau kaip auklėti nepažeidžiant jo asmenybės ir, kad namuose būtų tvarka? Jei mūsų močiutės ir seneliai auklėjo vaikus pasitikėdami savimi ir jautėsi šeimoje autoritetais net klysdami, tai dauguma šių dienų mamų ir tėčių nežino, kaip teisingiau pasielgti sudėtingose situacijose, yra sutrikę, pasimetę ir nepasitiki savimi. Išreiškę vaikui pyktį ar nepasitenkinimą jo elgesiu, neretai pasijunta kalti, neverti ir bejėgiai.
Apie vaikų auklėjimą prirašyta daugybė knygų. Pasiklydę įvairių siūlomų metodų, kurie neretai prieštarauja vienas kitam, jūroje, tėvai nebežino ką daryti. Visi žinome, kad fizinės bausmės ir žodinis smurtas bei žeminimas labai žaloja vaiko psichiką. Patyrę smurtą vaikai ima smurtauti prieš kitus arba susitapatina su „aukos“ vaidmeniu. Vienas opiausių šių dienų klausimų: kaip auklėti vaikus nepažeidžiant jų asmenybės?
1. Branginkime vaikų jausmus
Vaikas jausis laimingas tuomet, kai žinos, jog jis yra vertingas, reikalingas, mylimas ir brangus žmogus. Kaip mes elgiamės su vertingais, brangiais daiktais? Tausojame, stengiamės būti atsargūs, nesielgiame su jais bet kaip, prižiūrime.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Kol mamos nebuvo namuose Ugnė su jaunesniuoju broliu Simu nusprendė padaryti jai - staigmeną - iškepti pyragą. Gerą valandą jie plušėjo virtuvėje pjaustydami ir maišydami įvairius produktus, kuriuos rado šaldytuve, minkydami tešlą iš miltų ir kiaušinių, kol galiausiai „nulipdė“ pyragą. Kepti sekėsi ne itin gerai - pyragas pakeitė formą ir keistai pakvipo, bet išėjo tikrai originalus. Deja, grįžusios mamos staigmena nepradžiugino. „Tai šitaip jūs laikotės pažado būti gerais vaikais! Juk prašiau, kad gražiai elgtumėtės. Jumis visiškai negalima pasitikėti - šitiek produktų sugadinote!
Mama, išreikšdama vaikams pyktį ir kritiką, neįvertino jų meilės jai ir pastangų šią meilę parodyti. Nepaisydama vaikų jausmų mama savo elgesiu išreiškė, kad „sugadinti“ maisto produktai jai brangesni už vaikų pastangas. O juk galėjo būti kitaip. Nukreipdama dėmesį į pozityvius dalykus - mažylių norą ją pradžiuginti, ji būtų galėjusi drauge su vaikais išgyventi laimės akimirką. Brangindama vaikų pastangas, mama padėtų jiems jaustis vertingais. Pasinaudodama jų domėjimusi kulinarijos menu, ji galėtų išmokyti vaikus gaminti įvairius valgius.
2. Mokėkime skirti natūralius vaiko poreikius nuo blogo elgesio
Neretai tėvai neskiria vaikų natūralių poreikių nuo blogo elgesio ir pykčiu ar bausmėmis reaguoja tuomet, kai reikėtų pakantumo ar susitarimo kaip elgtis, kad nebūtų pažeidžiami kito interesai. Kiekvienas turime savo poreikių: po sunkios darbo dienos norime ramiai pailsėti, kai skaitome knygą ar žiūrime televizorių norime, kad mums leistų tuo džiaugtis, kai dirbame mums svarbų darbą norime, kad netrukdytų. Tai natūralu - mes visi norime patenkinti savo poreikius ir būti laimingi.
Vaikai taip pat turi poreikių, tačiau jie gali skirtis nuo suaugusiųjų reikmių. Kai vaikui linksma, jis gali norėti įbėgti į kambarį garsiai šaukdamas ir taip pasidžiaugti kartu su mumis (nors mes tuo metu skaitome laikraštį ir turime kitokį poreikį). Pamatęs kieme apsnigtą kalnelį ir ledo čiuožyklą vaikas gali norėti išbandyti savo gebėjimą nučiuožti, o gal tiesiog smagiai nusileisti į pakalnę ant sėdynės (nors mūsų poreikis tuo metu buvo ramiai pasivaikščioti nesijaudinant, kad iki ausų išsisniegavęs vaikas gali peršalti). Galbūt mes pietums labai mėgstame šparagines pupeles arba manome, kad jos yra labai naudingos vaikui, o vaikas jų tiesiog nekenčia. Jis jaunas ir sveikas ir jam nesvarbu, kad pupeles valgyti sveika, kad jos yra maistingos ir mes jas dieviname. Ar nemėgti šparaginių pupelių yra blogas elgesys?
3. Ugdykime vaikų jautrumą
Gerbdami vaikų poreikius ir teises, padėkime jiems suprasti, kaip jų elgesys paveikia mus. Ugdykime vaikuose jautrumą ir empatiją. Pavyzdžiui, pasakydamos vaikui, kad, kai jis labai garsiai kalba, jūs pradeda nervintis, padėsite jam išsiugdyti supratimą apie kitus žmones ir prisiimti atsakomybę. Žinoma, lavinant vaiko supratimą apie kito žmogaus poreikius, būtina atsižvelgti į amžių. Mažiems vaikams (maždaug iki 5 m.) yra sunku pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, dėl to auklėjant vaikus reikia kantrybės ir tolerancijos. Nesitikėkime iš vaiko daugiau negu jis sugeba.
4. Mokėkime atsiprašyti ir atleisti
Visi kartais būname pavargę, suirzę, užsiėmę savais rūpesčiais, nedėmesingi vaikams, nekantrūs ir netolerantiški. Kartais pasielgiame su vaikais neteisingai nubausdami juos ne už blogą elgesį, o už jų poreikius. Pratrūkę pykčiu ir supratę, kad pasielgėme neteisingai, jaučiame kaltę ir gėdą. Imame pykti ant savęs, kad esame netobuli tėvai. Mūsų vaikai taip pat kartais būna pavargę, suirzę ar pernelyg įsijautę į kokią nors veiklą, todėl, apimti emocijų nesusivaldo ir pasielgia netinkamai, dėl ko ant jų supykstame.
Gerų tarpusavio santykių pagrindas - ne tobulumas, kurį ne visada lengva pasiekti, o nuoširdumas, mokėjimas paprašyti atleidimo suklydus ir sugebėjimas atleisti. Mes visi, nesvarbu kiek daug gyvenime būtume pasiekę, esame žmonės, turintys trūkumų (nors kartais ir nenorime to pripažinti). Norėdami būti geri tėvai neprivalome būti tobuli ir neklystantys. Mums visiems reikia Dievo malonės ir išminties, kad rastume sprendimus kasdieną iškylančioms nenumatytoms situacijoms. Suklydę atsiprašykime vaiko.
5. Aiškios ribos ir gyvenimo taisyklės padeda vaikams jaustis saugiai
Aiškios taisyklės padeda derinti skirtingus žmonių poreikius taip, kad kiekvienas galėtų jaustis patogiai ir saugiai. Kaip gatvėje reikalingos eismo taisyklės, taip ir bendro gyvenimo taisyklės padeda išvengti tarpusavio santykių „susidūrimų“. Šių taisyklių vaikas išmoksta gyvendamas su tėvais. Vaikas taisykles įsisavina stebėdamas jų bendravimo pavyzdį ir patirdamas vienokias ar kitokias reakcijas į savo elgesį.
Labai svarbu, kad vaikas suprastų taisyklių (jūsų reakcijų) prasmę, nes kitaip jos taps našta, kurios anksčiau ar vėliau jis sieks atsikratyti. Pavyzdžiui, jei nesuprasime kodėl užsidegus raudonam šviesoforo signalui reikia sustoti, ir manysime, kad šviesoforas sugalvotas ne mūsų saugumui, o tik laiko gaišinimui, kiekvieną kartą, kai gatvėje nematysime policininko, stengsimės nepaisyti šitos „nesąmonės“. Taip pat ir su vaikais. Jei norite, kad jūsų mažylė ar mažylis negalvotų apie jus kaip apie blogą, nemylinčią mamą, kuri tik reikalauja ir priekaištauja, padėkite jai suprasti taisyklių, kurių norite ją išmokyti, prasmę.
Pavyzdžiui, Giedrės tėvai, matydami netinkamą jos elgesį, galėtų įspėti, kad jei ji nori rytą mokykloje pradėti maloniai, turėtų sparčiau keltis ir ruoštis, kad nepavėluotų, o jei nusprendžia rytą delsti ir nesiskubinti, reiškia pasirenka ir nemalonų „susidūrimą“ su mokytojos pastabomis ir vaikų pašaipa. Arba pavyzdžiui, jei Martynas grįžęs iš lauko pasirenka įbėgti į svetainę, kurioje tėvai ilsisi, ir garsiai triukšmauti, jam bus liepta eiti į savo kambarį, kuriame jis galės triukšmauti, bet turės būti vienas.
Vaikai, įsisavindami elgesio pasekmes ir suvokdami bendro gyvenimo taisykles, išmoksta numatyti, kas vienaip ar kitaip pasielgus jų laukia. Jie išmoksta prognozuoti savo pačių sprendimų rezultatus, todėl gali jaustis saugiai. Nuosekliai taikomų taisyklių ir aiškių ribų, kas leistina ir kas ne, nebuvimas lemia vaikų pasimetimą ir nesaugumą. Vaikai tampa įsitempę ir irzlūs. Jie jaučiais panašiai, kaip jaustumėmės mes, atsidūrę judrioje sankryžoje ir nežinodami eismo taisyklių. Nesant aiškių ribų, vaikai patys mėgina jas išsiaiškinti elgdamiesi provokuojančiai. Vaikai tarsi bando „kas bus, jei aš važiuosiu pirmyn degant raudonam šviesoforo signalui“. Kartą taip „pravažiavęs“ kitą kartą kartą vaikas vėl mėgins elgtis taip pat, tačiau nežinia, kuo tai baigsis.
Kodėl tėvai kartais vaikui nuolaidžiauja?
- Kartais sunku pasakyti vaikui „Ne“. Būdami užsiėmę ar praleidę visą dieną darbe tėvai neretai jaučia kaltę, kad vaikui skiria nepakankamai dėmesio, dėl to jie gali vengti jį „skaudinti“ drausmindami. Vaikas gali atrodyti silpnas ir pažeidžiamas.
- Kartais vaikai, norėdami tėvų dėmesio, elgiasi provokuojančiai: verkšlena, skundžiasi, trypia kojomis, atrodo nelaimingi ir skriaudžiami.
- Šeimai išgyvenant krizę. Šeimos krizės metu tėvai gali būti linkę nuolaidžiauti vaikui. Pavyzdžiui mama, jausdamasi kalta dėl skyrybų su vaiko tėvu, gali mėginti „išpirkti“ savo kaltę įsiteikdama ar nuolaidžiaudama vaikui. Tuo tarpu tėvas gali mėginti „išpirkti“ savo kaltę, kad negyvena su vaiku, be saiko lepindamas jį dovanomis.
- Kai tėvai būna pavargę. Kartais, po sunkios darbo dienos tėvai jaučiasi pavargę, todėl tampa „mažiau atsparūs“ provokuojančiam, ribas bandančiam vaikų elgesiui.
- Jei tėvai jaučiasi nepakankamai geri. Negalėdami vaikui suteikti tokio gyvenimo, kokį norėtų, tėvai gali stengtis įtikti jam siūlydami mažiau vertingus dalykus, kuriuos gali suteikti: ledus, bulvių traškučius ir pan., tačiau toks elgesys vaikui tikriausiai pasirodys kaip mėginimas „išsisukti“, todėl jis gali imti reikalauti vis daugiau, kad nesijaustų apgautas.
- Norėdami paguosti vaiką. Vaikui kieme, darželyje ar mokykloje patyrus skriaudą tėvai gali norėti jį paguosti. Tai natūralu, tačiau jei beguosdami leidžia vaikui pažeisti nusistovėjusias taisykles - valgyti saldumynus prieš vakarienę, ilgiau žiūrėti televizorių ar pan. - iš tikrųjų nei kiek jam nepadeda. Žymiai vertingiau pamokyti vaiką, kaip jis galėtų kitą kartą apginti savo poziciją ir nesileisti bendraamžių pašiepiamas ar skriaudžiamas.
Melo prigimtis: savisauga ar savanaudiškumas?
Pirmiausia, reikėtų įvardyti, ką vadiname melu. Jei melu laikytume tik sąmoningą, suplanuotą apgavystę, siekiant kitą suklaidinti, tie procentai sumažėtų. Dažnai žmonės net nesuvokia, kad meluoja, sako netiesą. Tad kas yra melas? Jei sakome, kad tai netiesios sakymas, žmogaus suklaidinimas, svarbu, ar tai daroma tyčia, ar netyčia. Nes jei visai netyčia, sunku tai pavadinti melu.
Tai laikytina melu, jei nutylima sąmoningai, siekiant savanaudiškų tikslų. Jei kitas žmogus gali nutylėjimą suprasti klaidingai, tai yra melas. Žinoma, mes nepasakome visko, kas tik ateina į galvą, jei tai ne į temą. Motyvai svarbūs, o tai, ar pamelavęs žmogus jaučiasi gerai ar blogai, priklauso nuo jo asmenybės, charakterio, moralės, vertybių, psichologinės brandos. Yra žmonių, kurie pamelavę jaučiasi puikiai - stiprūs, apsukrūs, gudrūs. Manau, kad žmonės skiriasi tuo, ką jie laiko ir ko nelaiko melu. Tas pats dalykas vieniems bus melas, kitiems - ne. O priežastys ir motyvai, kodėl žmonės meluoja, - labai įvairūs.
Melo prigimtis slypi savisaugoje. Gal ir neteisinga sakyti, kad melas egzistuoja mūsų instinktuose ar atsirado su kalba, bet stengtis apsisaugoti, apgauti - būdinga visai gamtai. Gamtoje, visose gyvose būtybėse egzistuoja išlikimo instinktas, žmonėse taip pat. Tad savisauga, savo gerovės saugojimas, geresnio gyvenimo kūrimas - baziniai melo motyvai.
Vienas iš motyvų gali būti noras atsiriboti nuo kitų žmonių kišimosi ir kontrolės. Pavyzdžiui, paauglys sūnus gali sakyti tėvams, kad eina pas draugus, o iš tikrųjų eiti pas merginą. Arba darbuotojas gali viršininkui pasakyti, kad jam reikia į polikliniką, bet eiti kur nors kitur. Kartais žmonės meluoja norėdami pagerinti, sustiprinti savo įvaizdį. Pavyzdžiui, atėję į darbo pokalbį, kurdami savo gyvenimo aprašymą. Meluojama ir pasimatymų metu, susipažįstant. Net moterų makiažas - melas. Vyrams būdinga pasakoti, kiek daug jie uždirba ir kiek daug gali. Meluojama siekiant galios, pozicijos įtvirtinimo, savo įtakos sferos išplėtimo. Taip pat - bandant išvengti konflikto arba apsisaugoti nuo kito žmogaus jausmų, reakcijų.
Baltas melas: pateisinamas ar ne?
Tai sudėtingas moralinis klausimas. Jei paklaustumėte dešimties žmonių, gautumėte skirtingus atsakymus. Kiekvienas žmogus turėtų pats sau atsakyti, melas leistinas ar ne. Iš tiesų, mūsų tradicinėje kultūroje apie melą nėra kalbama vien neigiamai. Net vaikų pasakose kalbama apie tai, kaip žmogus apgauna velnią.
Ar sakyti tiesą, net jei ji - nemaloni, galinti atnešti žalos?
Tai sudėtingi klausimai. Visų pirma, galvočiau apie galimas pasekmes ir tai, ar kitas žmogus yra pasirengęs išgirsti tiesą. Manau, kad bet kuriuo atveju tiesa geriau už melą. Jei ką nors stengiamės apsaugoti nuo piktadarių, melas galbūt net reikalingas. Kai jis nukreiptas į kilnų tikslą, tai galima pateisinti.
Kalbant apie sutuoktinius, žmonės dažnai sprendžia šią dilemą. Jei vyras ir žmona - psichologiškai gana stiprūs žmonės, gali atlaikyti tiesą, jų santykiams tiesa tik padėtų. Jei vienas buvo neištikimas, galbūt trūko meilės, intymumo, šiltų emocijų ir pan. Jei kitas tai gali atlaikyti, tuomet galima pakalbėti apie neištikimybės priežastis, poreikius, tai, kas svarbu. Tačiau jei kitas žmogus labai trapus, tiesa gali santykius pažeisti, sugriauti pasitikėjimą. Vienas žmogus daugiau nesugebės pasitikėti kitu, net jei šis tos klaidos nebedarys niekada.
Vaikų melas ir fantazijos: raidos etapas ar signalas?
Sakoma, kad vaikai, meluodami ir fantazuodami, suvokia, kad tėvai negali skaityti jų minčių, taip vystosi jų saugumo jausmas, vaizduotė. Vaikai žaidžia, fantazuoja, kartais gali išsigalvoti nesamų draugų. Tai - normalus vaikų raidos etapas. Kartais vaikai pameluoja apie savo tėvus, šeimą ar galimybes. Tokiu būdu vaikai siekia susikurti geresnį įvaizdį, padaryti įtaką kitiems. Toks melas - ženklas, kad vaikas ne itin pasitiki savimi.
Darbo paieškos: nuo savirealizacijos iki meilės sau
Taigi nuo ko priklauso, kad žmogus negali rasti darbo, net jei darbo yra? Priklauso nuo žmogaus požiūrio į darbą. Jei į darbą žiūri kaip į kažką, ką reikia daryti, tuomet sunku prisiversti, nėra energijos. Manau, kad daugelio žmonių problema yra ta, kad jie nežino, kokio darbo norėtų, kas jiems patinka? Tikras darbas, jei žmogus yra atradęs save, net nėra darbas, bet daugiau malonumas, saviraiška, savirealizacija.
Labai sunku mąstyti apie savirealizaciją, kai nebeturi pinigų… Tada klausimas - kam man reikia darbo? Galbūt noriu skaniai valgyti, pirkti geresnį maistą, negu piniginė leidžia, galbūt noriu rengtis geriau. Įvardiju, ko konkrečiai noriu. Kai žinau, ko noriu, tada galiu rinktis darbą, kur galbūt nerealizuosiu savęs kaip asmenybės, bet galėsiu užsidirbti pinigų tiek, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu, daryti tai, kas man kelia džiaugsmą, galbūt ir hobį rasti, kuris man tikrai keltų pasitenkinimą ir kur atrasčiau atgaivą savo sielai.
Bet būna momentų, kai, rodos, nieko nenori, kai mielai nieko nedarytum. Ypač, kai ankstesnis išėjimas iš darbo yra nemalonus. Pavyzdžiui, dirbai darbe iš visos širdies, atidavei jėgas ir laiką, o tau buvo pasakyta, kad esi atleidžiamas. Kaip tada motyvuoti save dirbti? Tiek darei, kad buvai vertas pripažinimo ar įvertinimo, bet to negavai? Darbdaviai pasakė, kad mums tavęs nereikia? Ko man reikėjo iš darbdavių? Pripažinimo? Mano sugebėjimų įvertinimo? Kyla klausimas, kodėl tiek daug reikšmės suteikiu darbdavio nuomonei ir vertinimui? O kur yra džiaugsmas? Kas mane džiugina? Ko aš noriu?
Manote, kad per mažai galvojame apie tai, kas mums teikia džiaugsmą? Ko gero apie meilę sau. Darbdaviai manęs nemylėjo, jie mane išmetė. Nesėkmė, bankrotas - gali būti kita priežastis, kita situacija. Bet labai dažnai žmonės puola į depresiją, kai jie nesulaukia iš aplinkos to, ko jiems reikia, ko tikėjosi, o patys savęs nemyli. Labai svarbu pačiam save mylėti.
#
tags: #psichologe #daiva #selmistraitiene