Perdegimas darbe tampa vis didesne problema šiuolaikiniame pasaulyje, ypač tarp profesijų, susijusių su pagalba kitiems. Šiame straipsnyje nagrinėjami streso ir profesinio išsekimo paplitimo ypatumai tarp šeimos gydytojų, rizikos veiksniai ir galimos prevencinės priemonės.
Perdegimo Sindromo Samprata ir Komponentai
Perdegimo sindromas apima tris pagrindinius komponentus: fizinį pervargimą, kognityvinį perdegimą ir emocinį išsekimą. Šiuos komponentus lemia ilgalaikis, neįveikiamas stresas darbe. Gydytojams rizika susirgti profesinio perdegimo sindromu yra viena didžiausių, nes jie atsakingi už daugybės kitų žmonių sveikatą ir net gyvybę.
Fizinis Pervargimas
Fizinis nuovargis pasireiškia kaip nuovargio jausmas ir energijos trūkumas atliekant kasdienes užduotis.
Emocinis Išsekimas
Emocinis išsekimas dažnai pasireiškia kaip jėgų trūkumas užmegzti santykius su kolegomis ir pacientais, tampa sunku parodyti empatiją ir atsiranda cinizmas.
Kognityvinis Perdegimas
Kognityvinis nuovargis pasireiškia sulėtėjusiu mąstymu ir proto aštrumo sumažėjimu, o tai lemia mažesnį profesinį produktyvumą.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų motyvacija pandemijos metu
Perdegimo Simptomai ir Poveikis
Profesinio perdegimo simptomai dažnai primena depresijai būdingą būseną. Perdegimas gali pasireikšti tokiais fiziniais ir kognityviniais simptomais kaip galvos skausmas, nemiga, įtampa, pyktis, sumažėję interesai, suprastėjusi atmintis, sumenkusi dėmesio koncentracija. Nustatyta, kad perdegimas neigiamai veikia darbingumą: atsiranda ketinimai pakeisti darbą, mažėja efektyvumas ir produktyvumas, daugėja pravaikštų.
Gydytojų perdegimo sindromas ypatingas tuo, kad kenkia ne tik jiems patiems, bet ir jų pacientams, nes gydytojai, kuriems pasireiškia perdegimo sindromas, dažniau priima netinkamus sprendimus, rodo priešišką požiūrį į pacientą, daro daugiau medicininių klaidų. Be to, tai sukelia sunkumų bendraujant su kolegomis, medikai praranda pasitenkinimą darbu ir efektyvumo jausmą darbe. Kartu tai smarkiai paveikia ir asmeninį gydytojų gyvenimą - didina miego sutrikimų riziką, piktnaudžiavimą alkoholiu ir narkotikais, kelia santuokos problemas ir net savižudybių riziką.
Perdegimo Paplitimas Tarp Šeimos Gydytojų
Gydytojai savo kasdieniame darbe išgyvena didžiulį stresą ir daug dažniau patiria perdegimą nei kitų profesijų atstovai, kurių darbas susijęs su intensyviu ilgalaikiu bendravimu ir pagalbos teikimu kitiems asmenims. Gydytojų perdegimo sindromo stiprumas ir paplitimas skiriasi priklausomai nuo specialybės, o didesnį emocinį išsekimą dažniau patiria tie medikai, kurie dirba ambulatorinėje grandyje, o ne stacionare. Taigi gydytojai, dirbantys pirminės sveikatos priežiūros srityje - skubiosios medicinos, šeimos ir vidaus ligų specialistai, patenka į didžiausios rizikos grupę.
Pastaraisiais metais pranešama apie didėjančius reikalavimus šeimos gydytojams - didėja ne tik jų darbo krūvis, bet ir darbo intensyvumas bei atsakomybė, todėl, tikėtina, jie atsiduria dar didesnėje perdegimo rizikos grupėje.
Tyrimas Lietuvoje
Dėl šios priežasties Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, atskleidžiantis perdegimo sindromo mastą tarp šeimos gydytojų. Tyrime dalyvavo 86 šeimos gydytojai ir 15 šeimos gydytojų rezidentų iš 11 pirminių sveikatos priežiūros centrų. Klausimynu buvo siekiama įvertinti tris jau minėtus perdegimo komponentus: fizinį pervargimą, kognityvinį perdegimą ir emocinį išsekimą, kurie padėtų diagnozuoti kliniškai reikšmingą perdegimo sindromą.
Taip pat skaitykite: Įtampa darbe: priežastys ir simptomai
Tyrimo Rezultatai
Tirtoje šeimos gydytojų imtyje kliniškai reikšmingą bendrą perdegimą patyrė 9 proc. Daugiausia tiriamųjų patyrė fizinį pervargimą - 26 proc., kognityvinį perdegimą patyrė 7 proc., o emocinį išsekimą - tik 1 proc. Iš tyrimo duomenų galima teigti, kad perdegimo sindromas tarp šeimos gydytojų yra dažnas - beveik kas dešimtas tiriamasis patiria reikšmingą perdegimą.
Kitose šalyse perdegimo sindromo paplitimas panašus: Airijoje - 6,6 proc., Vokietijoje - 7,5 proc. Tačiau šiose šalyse buvo naudoti skirtingi klausimynai perdegimui vertinti.
Jaunų Specialistų Pažeidžiamumas
Išanalizavus tyrimo duomenis nustatyta, kad perdegimas, fizinis pervargimas, kognityvinis perdegimas ir emocinis išsekimas neigiamai koreliuoja su amžiumi. Tai reiškia, kad jauni specialistai yra labiau linkę į perdegimo sindromą. Amžius laikomas individualiu perdegimo sindromo veiksniu.
Mokslinėje literatūroje teigiama, kad jaunų darbuotojų perdegimas sietinas su patiriamu krūviu tik pradėjus dirbti, lūkesčių neatitikimu. Jauni, ką tik mokslus baigę gydytojai, tikintys darbo prasme, kupini idėjų, noro ką nors pakeisti, visiems padėti, save realizuoti ar greičiau užsidirbti pinigų gyvenimo pradžiai, dirba viršvalandžius, dirba savaitgaliais ir darbas dažnai tampa jų laisvalaikiu.
Tačiau laikui bėgant aplanko nuovargio ir nusivylimo darbu jausmas. Tai lemia didesnį jaunų medikų polinkį į perdegimą darbe. Be to, jaunesnis amžius yra siejamas su mažesne darbo patirtimi. Tiriant šeimos gydytojus buvo nustatyta, kad turėjusieji didesnį darbo stažą patyrė lengvesnį perdegimą. Tyrimo rezultatai leidžia manyti, kad jaunesni šeimos gydytojai turi mažesnį atsparumą darbo sukeltam stresui nei vyresni kolegos.
Taip pat skaitykite: Psichologinės būsenos
Prevencinės Priemonės
Perdegimo sindromo ir jo komponentų dažnis tarp šeimos gydytojų kelia susirūpinimą. Tyrėjai rekomenduoja atkreipti ypatingą dėmesį į jaunesnius šeimos gydytojus ir siūlo jiems taikyti papildomas prevencines perdegimo sindromo priemones. Didelę riziką susirgti perdegimo sindromu patiriantiems gydytojams tikslinga rengti streso valdymo mokymus, įkurti gydytojų poilsio kambarius, skatinti ir gerinti darbuotojų tarpusavio santykius.
Kiti Stresoriai ir Veiksniai, Didinantys Perdegimo Tikimybę
Profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimo padidėjimas sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe siejamas su pastaraisiais dešimtmečiais itin sparčia medicinos mokslo pažanga, technologijų tobulėjimu ir dėl to didėjančiais reikalavimais sveikatos priežiūros darbuotojų profesinei kvalifikacijai. Didesnis informacijos kiekis, greitesnis gyvenimo tempas kelia stresą.
Onkologiniuose skyriuose dirbantiems medikams pati darbo specifika yra padidintos rizikos veiksnys išgyventi „perdegimo“ sindromą, nekalbant jau apie kasdien patiriamo streso lygį. Kita vertus, vien žodis „vėžys“ tradiciškai sukelia žmonėms nesąmoningą baimę ir nerimą: onkologija asocijuojasi su kažkuo nepakeliamai sunkiu ir baisiu, o tiksliau - su pasmerkimu, skausmu, kančiomis ir mirtimi. Todėl natūralu, kad grėsmę gyvybei sukelianti liga paskatina pacientus ieškoti paramos ir palaikymo artimiausioje aplinkoje - onkologijos skyriuose dirbančio personalo tarpe.
Emociniai Stresoriai
Susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų. Po diagnozės ir gydymo periodu pacientas jaučiasi ypatingai pažeidžiamas ir bejėgis (tiek emociškai, tiek psichologiškai). Būtent toks bejėgiškumas ir pažeidžiamumas skatina intuityviai ieškoti kokio nors ramsčio ir palaikymo (informacinio, emocinio, psichologinio ir net dvasinio). Tai visiškai normalus noras surasti paguodą ir išsivaduoti iš liūdnų minčių ir išgyvenimų. Tad natūralu, kad iš medikų tikimasi būtent tokios paramos ir pagalbos. Būtent todėl kiekvienam sergančiam onkologine liga taip svarbu ne tik standartinis ir protokolinis bendravimas su gydytoju ar aptarnaujančiu personalu, pokalbiai apie gydymo eigą, būdus ir pan., bet ir reikalingas asmeninis mediko dėmesys bei emocinis palaikymas.
Kiekvienas pacientas tiesiog trokšta ypatingo dėmesio, ypatingo rūpesčio, ypatingos pagalbos, ypatingų tarpusavio santykių. Tokioje situacijoje slaugytojai nori nenori tenka tapti ir psichologu, ir sociologu, ir dvasininku. Būtent dėl pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius. Dažnai pacientams, susirgusiems grėsmę gyvybei keliančia liga, būdingas nepasitikėjimo jausmas, pasikeitęs savęs vertinimas, socialinių santykių pokyčiai. Beveik ketvirtadaliui išsivysto depresija. Šios ir daugelis kitų reakcijų į ligą (regresyvus elgesys, protestai, neigimas, panika, gedėjimas, nusivylimas, pyktis ir t.t.) yra gerai žinomos slaugos darbuotojams, dirbantiems su onkologiniais pacientais. Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės.
Aplinkos/Fiziniai Stresoriai
Minėti stresoriai susiję su gydymo specifika. Onkologijos skyriuose dirbantis personalas yra priverstas taikyti toksiškas gydymo priemones, pvz., radioterapiją, chemoterapiją, kas gali provokuoti nerimo jausmo atsiradimą. Medicinos darbuotojai turi atlikti kenksmingas procedūras, t.y. „daryti bloga“, tam, kad perspektyvoje pacientui būtų geriau. Šalutinis gydymo poveikis tampa akivaizdžiu įrodymu tiek pačiam pacientui, tiek slaugytojui, kad tokios procedūros toksiškai veikia žmogaus organizamą.
Kognityviniai Stresoriai
Medikai, dirbantys onkologijos skyriuose, susiduria su nuolat augančiu informacijos kiekiu. Darbuotojai turi pasižymėti ypač geru gebėjimu greitai įsisavinti žinias ir jas taikyti praktikoje, priimant tinkamus sprendimus.
Socialiniai/Tarpasmeniniai Stresoriai
Nepaisant naujausių technologijų ir gydymo metodų, visgi onkologiniuose skyriuose santykinai didesnis letalumas nei daugelyje kitų skyrių, didelei daliai onkologinių ligonių skiriama paliatyvioji slauga. Pacientai ir jų artimieji reaguoja į tai labai skaudžiai, neretai imasi desperatiškų veiksmų, dažnai agresiją nukreipia į medicinos personalą. Toks elgesys pareikalauja iš specialisto išties didelės brandos, kad į minėtus proveržius reaguoti be vidinio diskomforto. Neretai medicinos darbuotojai išgyvena vidinį konfliktą tarp noro padėti ir negalėjimo padėti.
Bendro Pobūdžio Stresoriai ir Kiti Veiksniai
Net ir veikiant anksčiau minėtiems stresoriams, ne visi vidurinio medicinos personalo darbuotojai išgyvena „perdegimo“ sindromą.
Amžius
Kritinis amžius išgyventi „perdegimo“sindromą yra nuo 19-25 metų ir nuo 40-50 metų.
Darbo Stažas
Tyrimai rodo, kad kuo didesnis profesinės veiklos stažas, tuo mažesnė tikimybė išgyventi „perdegimo“ sindromą.
Lytis
Vyrai turi didesnę riziką patirti „perdegimo“ sindromą negu kad moterys. Moterys dažniau jaučia emocinį išsekimą, tuo tarpu vyrams labiau būdinga depersonalizacija (cinizmas).
Šeimyninė Padėtis
Santuokoje gyvenantys žmonės turi daug mažesnę tikimybę išgyventi „perdegimo“ sindromą.
Išsilavinimas
Tyrimai rodo, kad yra teigiama koreliacija tarp išsilavinimo ir cinizmo.
Asmenybinė Ištvermė
Asmenybinė ištvermė - tai gebėjimas palaikyti aukštą aktyvumo lygį kiekvieną dieną, kontroliuoti gyvenimiškas situacijas ir lanksčiai reaguoti į pokyčius.
Sunkumų Įveikimo Įgūdžiai
Tyrimai rodo, kad pasyvius streso įveikos metodus naudojantys darbuotojai „perdegimo“ sindromą išgyvena dažniau nei naudojantys aktyvius streso įveikimo būdus.
Kontrolės Lokusas
Žmonės su išoriniu kontrolės lokusu linkę manyti, kad viskas, kas su jais vyksta ar viskas, ko jiems pavyksta pasiekti, yra atsitiktinumas arba kitų žmonių nuopelnas, tuo tarpu tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, su jais vykstančius dalykus laiko savo nuopelnu, savo aktyvumo, sugebėjimų ir pasirengimo rizikuoti rezultatu. Tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, „perdegimo“ sindromą patiria reikšmingai rečiau.
Asmenybės Tipas A
A tipo asmenybėms būdinga: greitas gyvenimo tempas, siekis laimėti, konkurencija, išreikštas kontrolės poreikis, todėl jie dažniau patiria stresines situacijas ir, atitinkamai, turi didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.
Darbo Sąlygos
Praktiškai visi atlikti tyrimai patvirtina, kad padidėjęs darbo krūvis stimuliuoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Darbo dienos trukmė taip pat tiesiogiai koreliuoja su perdegimo sindromu: kuo daugiau viršvalandžių dirbama, tuo didesnė „perdegimo“ sindromo išsivystymo rizika.
Socialinis Palaikymas
Socialinis palaikymas, ko gero, yra vienas svarbiausių psichologinių-socialinių faktorių, įtakojančių „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Lemiamą įtaką turi kolegų ir aukštesnę profesinę bei socialinę padėtį užimančių asmenų socialinis palaikymas. Taip pat svarbi ir šeimos įtaka. Praktiškai visuose tyrimuose rezultatai rodo negiamą koreliaciją tarp „perdegimo“ sindromo ir socialinio palaikymo. Ypač reikšmingas slaugytojoms yra supervizorių ir administracijos palaikymas.
Vadovavimo Stilius
Vadovo su demokratiniu vadovavimu stiliumi pavaldiniai rečiau išgyvena „perdegimo“ sindromą.
Motyvavimas
Darbuotojų skatinimas (tiek moralinis, tiek materialinis) mažina profesinio „perdegimo“ sindromo tikimybę. Beveik visi tyrimai patvirtino, kad nepakankamas piniginis ar moralinis skatinimas turi įtakos „perdegimo“ sindromo išsivystymui. Tačiau reikia paminėti, kad slaugytojoms svarbus ne absoliutus paskatinimų kiekis, o jų santykis su atliktu darbu, t.y. skatinimas bus efektyvus tik tuomet, jei darbuotojos jį suvoks kaip pelnytą/teisingą.
Streso ir Perdegimo Pasekmės
Fizinės, psichologinės ir tarpasmeninės/socialinės streso ir „perdegimo“ sindromo pasekmės slaugytojų tarpe gali būti įvairios ir daugiausiai priklauso nuo darbo pobūdžio. Pasekmės profesiniu lygiu turi ne tik rimtą poveikį pačių slaugytojų sveikatai ir gerovei, bet ir pacientų sveikatai bei saugumui.
Kaip buvo minėta anksčiau, nors „perdegimo“ sindromas yra susijęs su darbo aplinka, tačiau jo pasekmės pasireiškia asmeniniu lygiu, t.y. paliečia medikų asmeninį ir socialinį gyvenimą. Tyrimai rodo, kad darbe patiriamas stresas didina įvairių priklausomybes skatinančių medžiagų vartojimą. Ilgalaikis stresas, nerimas, nekompetentingumo jausmas, paskatinimų ir palaikymo stoka gali įtakoti depresijos išsivystymą.
„Perdegimo“ sindromas taip pat pasireiškia ir profesiniu lygiu. Emocinis išsekimas didina pravaikštų skaičių ir mažina veiklos produktyvumą, todėl padidėja darbo krūvis kitoms slaugytojoms ir gali bendrai sumažėti pacientų slaugos kokybė. Profesinio „perdegimo“ sindromo pasekmės aiškiai jaučiamos ir organizaciniu lygiu. Pagrindinis sindromo rodiklis - slaugytojų kaita. „Perdegimo“ sindromas ir darbuotojų kaita sudaro „užburtą“ ratą: nepasitenkinimas darbu sukelia „perdegimo“ sindromą, kas skatina darbuotoją išeiti iš darbo, tuomet skyriuje neadekvačiai padidėja darbo krūvis kitoms slaugytojoms, pastarosios ima jausti nepasitenkinimą darbu, „perdega“ ir taipogi nusprendžia palikti darbo vietą ir t.t.
Perdegimo Sindromo Prevencija
Yra du galimi „perdegimo“ sindromo prevencijos keliai: pirmas, modifikuoti darbo aplinką taip, kad būtų minimalizuotas su ja susijusių stresorių veikimas; antras, ugdyti darbuotojų kompetencijas, padedančias „neperdegti“.
Kalbant apie asmeninį lygį, svarbu pabrėžti, kad pagrindinis ginklas kovoje su stresu ir „perdegimo“ sindromu - rūpinimasis savimi. Būtent čia ir susiduriama su didžiausia problema, nes slaugytojoms darbui yra specifiška rūpintis kitais, o ne savimi. Svarbu palaikyti gerą fizinę formą (būtina prisiminti, kad tarp kūno ir proto yra tamprus ryšys: netaisyklinga mityba, piktnaudžiavimas alkoholiu, tabaku, sėslus gyvenimo būdas, svorio sumažėjimas ar padidėjimas skatina „perdegimo“ sindromo atsiradimą). Ne mažiau svarbus dalykas yra darbo-poilsio balansas. Reikalinga sąmoningai nusibrėžti „ribas“ tarp darbo ir namų. Dažnai žmonės labai lengvai pereina nematomą ribą tarp asmeninio gyvenimo ir profesinės veiklos, todėl rekomenduojama nusistatyti aiškius prioritetus savo gyvenime ir stengtis jų laikytis. Patartina reguliariai užsiimti veikla, kuri niekaip nesusijusi su darbine veikla. Savireguliacijos žinių didinimas ir įgūdžių tobulinimas - tai psichohigienos esmė, tuo labiau, kad būdų minėtam tikslui pasiekti yra daug ir įvairių: relaksacija, pozityvi vidinė kalba, saviįtaiga, kvėpavimo ir vaizduotės pratimai ir pan. Taip pat rekomenduotina užsiimti savistaba, ugdyti humoro jausmą, analizuoti savo jausmus ir dalintis jais su kitais, kas ženkliai sumažina „perdegimo“ tikimybę.