Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias situacijas, su kuriomis susiduria moterys ir pateiksime psichologų patarimus, kaip jas spręsti. Straipsnyje remiamasi DELFI Gyvenimo publikacijomis, kuriose psichologai atsako į skaitytojų klausimus. Straipsnyje nagrinėjami klausimai apima santykius, šeimą, savivertę ir kitus svarbius aspektus.
Abejingumas santuokai ir šeimai
Viena moteris kreipėsi į psichologę Vaidą Platkevičiūtę, teigdama, kad jai 26 metai, visos draugės jau sukūrusios šeimas, o ji vis dar jaučiasi nenorinti šeimyninio gyvenimo. Ji nemėgsta vaikų ir vengia atsakomybės už kitus, jai patinka rūpintis tik savimi. Ji nesupranta, kas lėmė tokį požiūrį į šeimą, kadangi pati užaugo pilnoje šeimoje, kurioje užteko ir šilumos, ir meilės. Santykiai su tėvais iki šiol gražūs. Moteris nesąmoningai sugeba sugriauti net ir gražiausią draugystę su vaikinu, vos tik pajutusi, kad prisiriša prie jo, pabėga turbūt iš kažkokios baimės, o gal tik dėl to, kad pajuntu gaištanti laiką, nes nenoriu niekada tapti jo žmona ir vaikų motina.
Psichologė Vaida Platkevičiūtė teigia, kad siekiant atsakyti į klausimą, kas sukuria abejingumą santuokai, vaikams, reikėtų kur kas daugiau informacijos apie patirtį tėvų šeimoje, kitoje aplinkoje. Vertybės, nuostatos, požiūris, troškimai neretai susiformuoja stebint artimus žmones, jų elgesį, pasitenkinimą esama situacija. Vaikai ypatingai jautrūs ir pastabūs ne tik jiems rodomai šilumai, dėmesiui, bet ir veiksmų bei žodžių, emocijų atitikimui.
Troškimą būti sutuoktine, mama, mergaitės dažniausiai perima stebėdamos savo motinas ar kitas joms reikšmingas moteris. Matydamos, kaip jos išgyvena bendrystę su savo vyrais, vaikais, kiek jos patiria džiaugsmo ar nusivylimo šeimoje, būsimos moterys formuoja savo požiūrį, pasiryžimus. Visgi stebimas vaizdas gali nulemti labai įvairius jaunos merginos pasiryžimus. Dažniausiai paauglystėje vaikai yra linkę “duoti sau žodį”, gyventi kitaip nei jų tėvai. Jei tėvai gyveno darnoje, tačiau vaikui trūko laisvės, kūrybiškumo ar kitokių dalykų toje aplinkoje, jis gali duoti sau žodį niekuomet nesivelti į šeimos rutiną. Kita vertus, sunkumus išgyvenančių sutuoktinių atžalos neretai nori įrodyti, kad ir šeimoje galima rasti laimę.
Jei vaikystėje girdėjote gana sudėtingų, nedaug vilties ir džiaugsmo teikiančių pasakojimų apie bendravimą su vyru ar vaikų gimimą, auginimą ir auklėjimą, tuomet vargiai galite jausti troškimą patirti tą patį, ką išgyveno jūsų mama. Ypatingai tuo atveju, jei santykiai su tėvais yra artimi, jų patirtis ir jos nešamas emocinis svoris jums gali tapti rodikliu pasirenkant gyvenimo būdą.
Taip pat skaitykite: Kaip pasirinkti psichologą?
Jei tėvų meilė perauga į per didelę globą, ji gali vaiką išugdyti bijančiu rūpintis kitais, vengiančiu sudėtingų gyvenimo uždavinių ir iššūkių. Jei nekuriate stambių gyvenimo projektų, o turite troškimą gyventi tik dėl savęs, galima numanyti, jog gyvenote su ypatingai globojančiais ir nuo per didelio “vargo” jus saugančiais tėvais.
Abejingumas, tinginystė, gali būti ne tik negebėjimo, nenoro prisiimti atsakomybės rezultatas, bet ir baimės bandyti, suklysti, nukentėti pasekmė. O gal net tam tikro savarankiškumo pajautimo stoka.
Žmonėms reikia gyvenimo tikslo, prasmės, siekių, troškimų. Aiškiai suvokdama, jog nenorite savęs realizuoti santuokoje, svarbu, jog ieškotumėte savo kaip asmens, kaip moters paskirties šiame gyvenime. Skaitydama knygas, susijusias su moteriškumo, asmens augimo tema, galbūt rasite konkretesnius atsakymus, kas sukūrė jūsų dabartines nuostatas.
Dilema tarp proto ir kūno troškimų
Kita moteris kreipėsi į psichologę Vaidą Platkevičiūtę su dilema dėl santykių su dviem klientais. Vienas klientas jai patinka ir jaučiasi su juo saugi, tačiau jis tvirtina, kad ją myli tik kaip seserį. Kitas klientas neslepia simpatijos ir norėtų su ja permiegoti. Moteris taip pat norėtų su juo permiegoti, tačiau ją stabdo konservatyvus auklėjimas, baimė dėl saugumo ir klausimas, ar ji nebus jam tik pigi, lengvai prieinama mergina.
Psichologė Vaida Platkevičiūtė teigia, kad moteris yra išmokyta save saugoti, racionaliai mąstyti, prieš save atiduodant, tai galima įvardinti kaip dovaną. Kita vertus, panašu, jog pritrūko pavyzdžio, kuris leistų pamatyti, kas dar yra dviejų žmonių santykyje be kūniško ryšio, aistros ir geismo.
Taip pat skaitykite: Sisteminės problemos švietime
Veiksniai, kurie neleidžia dalinti savęs nepažįstamiesiems: tėvų požiūris į intymumą, išgyventa praeitis, drovumas, kuris stabdo atsiverti. Tačiau yra kažkas, kas saugo ne tik nuo intymaus santykio, bet ir nuo tikėjimo, kad esate verta, galite sutikti žmogų, su kuriuo nereikės kurti ryšio per kūną.
Moteris nori vaikų, tačiau tuo pačiu nori pasijusti geidžiama ir galvoja apie seksą po pirmo pasimatymo. Ji jaučia, kad dėl konservatyvaus auklėjimo negali susirasti vaikino, gal ir būsimo savo vaikų tėčio. Psichologė teigia, kad moteris abejoja buvusiu tėvų auklėjimu, gal net norėtų iš jo išsilaisvinti, nes jis neveikia ne tik jos gyvenime, bet ir jie patys nepaliudijo, kad jų žodžiai yra apie tai, kas suteikė jiems džiaugsmą ir laimę santuokoje. Dėl to atsiranda troškimas išdrįsti gyventi priešingai, nei jie mokė.
Tačiau pasirinkdami priešingą tėvų rodytam pasauliui, iš esmės neatrandame nieko savo, o juo labiau veikiančio. Tai, ką darome, tiesiog išliekame toje pačioje orbitoje, tik kitame krašte.
Norėdama atrasti, kas neleidžia sukurti ryšio, kuriam nereikėtų aklo savęs dovanojimo, kuris nebūtų pripildytas tiek daug nesaugumo ir galvojimo, kad fizinis artumas yra svarbiausia vyro ir moters bendrystės, iš kurios gimsta vaikai, turite eiti toliau ir kiek giliau. Ir tai daryti su psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Kitaip vargiai save apsaugosite nuo klausimo “Ar nebūsiu jam tik pigi, lengvai prieinama mergina…?” Juo labiau, kad tas atsakymas svarbus ne tik iš kito žmogaus matymo perspektyvos. Manau labiausiai jis yra klausimas pačiai sau: ar tikrai galiu, noriu taip elgtis?
Prieš atiduodant nepažįstamam žmogui savo kūną, o tiksliau, visą save, verta pamąstyti, ar išties to norite. Juo labiau, kad šis pasirinkimas gali turėti nelengvų pasekmių.
Taip pat skaitykite: Kaip Susigrąžinti Kontrolę
Meilė, kuri turėtų būti vyro ir moters intymios bendrystės gimdančios vaikus pagrindas, prilyginama laužo liepsnai. “Į laužą reikia surinkti savo gebėjimą draugauti ir kurti, pelnyti duoną, išsaugoti aistrą ir širdį meilei. Tačiau tai, ką dabar aplinka kalba apie gimtį (fizinį santykį), primena vaikų žaidimą su degtukų dėžute. Galima visus degtukus uždegti iš karto. Triukšmingai tviksteli liepsna ir lieka nuodėguliai”. Dėl to prieš nuneigiant savo tėvų palikimą, svarbu savyje atrasti tuos gebėjimus, kurie leidžia kurti meile, o ne malonumo siekimu pagrįstą santykį.
Santykiai, paženklinti alkoholio
Moteris kreipėsi į psichoterapeutą Olegą Lapiną, pasakodama apie 21 metus trunkantį santuoką, kurioje vyras nuolat girtauja ir ją žemina. Moteris jaučia jam neapykantą, tačiau vis dar miega su juo vienoje lovoje po viena antklode. Vyras jai siūlo susirasti geresnį vyrą, tačiau ji atsisako, teigdama, kad po tiek metų nėra taip paprasta viską išardyti.
Psichoterapeutas Olegas Lapinas teigia, kad moteris tiesiog pasirenka santuoką, kad ir kokia ji būtų. Net jei toje santuokoje daugiau kančios, nei džiaugsmo. Jos racionalūs paaiškinimai - aplinkybės. Tai - pinigų stygius, vienišumo baimė, įsipareigojimai.
Tokie svarbūs sprendimai, kaip tuoktis ar skirtis, išplaukia ne iš aplinkybių, o iš mūsų širdies. Ir jei jūsų širdis sako jums: skirkis, kodėl jūs turite jos neklausyti? Dažniausiai moterys taip daro dėl to, kad sielos gilumoje geresnio gyvenimo nesijaučia nusipelniusios. Tuomet santuoka tampa savotiška prievole, tarsi žmogui reikėtų atsėdėti kalėjime. Tegul tas kalėjimas turi ir malonių momentų - gulėjimą su vyru po viena antklode. Tuomet, žinoma, moteris nesijaučia vieniša, o kartais net turi intymius santykius. Tačiau jei santykiuose padaugėja kančios, o moteris jos nesikrato, kyla klausimas: už ką ji save baudžia? Tai jau susiję su nesąmoningomis vidinėmis nuostatomis. Ne visose gyvenimo sferose jos veikia, tačiau santykiuose su kita lytimi yra pakankamai galingos.
Jei moteriai trūko vyriškio, o seksas, pagal jos ir jos motinos nuostatą, yra nuodėmė, ją nuplauna tik santuoka ir vaikų gimdymas. Ji išteka, kad įteisintų mylėjimąsi. Tačiau gali būti sąlyga, kurią, tarkime, kėlė mūsų garsus ir gerbiamas švietėjas Vydūnas: „Lytis skirta ne gašlavimui, o giminei tęsti“. Kai vaikai jau gimę, seksas tampa nepateisinta prabanga. Už ją reikia atlikti bausmę. Todėl moteris, pati to nesuvokdama, „atkenčia“ viską, ką daro vyras. Su šia sąlyga ji gali patirti kai kuriuos seksualinio artumo nešamus malonumus. Be kančios ji negali to daryti, nes tuomet jos sąžinė liktų nešvari.
Moteris turėtų paklausti savęs, ar jos santuoka apskritai nebuvo kuriama dėl vaikų. Čia svarbiausia - finansai, vaikų „pastatymas ant kojų“, ir „kad jie turėtų tėvą“. Tuomet visa kita - asmeninis džiaugsmas, seksualumas, bendravimas - apskritai nesvarbu. Visa tai būna tik asistavimo metu ir pirmaisiais santuokos metais, kol dar nėra vaikų. Vėliau moteris emociškai įsitraukia į vaikus, o vyras yra atstumiamas, tuo pačiu jis lieka tuo, kuriam keliami reikalavimai, ir kuris, žinoma, jų nevykdo. Neretai pagal tokį scenarijų gyveno ir moters motina, todėl moteris daro tai su švarios sąžinės jausmu. Būtent tada ir atsiranda pravardės, kuriomis apsikeičia sutuoktiniai: „tekis“, „sena tarka“, „švabra“. Sutuoktiniai tarsi primena vienas kitam: ne tik kad tarp mūsų nėra seksualumo, flirto, žavesio, bet netgi atvirkščiai, mes turime „paprasčiau“ žiūrėti vienas į kitą, „nuleidinėti“ vienas kitą, niekad nepamiršdami, kas svarbiausias šioje šeimoje - vaikai. Jie - tai šventa. Taip buvo ir mamos šeimoje. Tėvai seniai norėjo išsiskirti, tačiau vis laukdavo, kol užaugs vaikai. Jie irgi vadindavo vienas kitą pašaipiomis pravardėmis. O švelniai apsikabinusių vaikai jų apskritai nematė. Ir meilės žodžių negirdėjo.
Jeigu jūs įdėmiai pažiūrėsite į savo nuostatas, tai greičiausiai rasite vieną iš šių variantų. Juos vienija du šalia vienas kito atsiduriantys jausmai - „meilė“ ir „kančia“. Ir taip yra dėl to, kad mūsų nuostatose žodis „meilė“ kartais yra tampriai susijęs su svajone apie laisvę, o žodis „kančia“- su rūsčia tikrove. Tarsi kažkas būtų mus užprogramavęs: čia, žemėje, tavęs laukia pareigos, rūpesčiai, sunkus, varginantis gyvenimas ir nusivylimai. Tačiau ateityje tu galbūt pasieksi laisvės, džiaugsmo, šviesos. Ir tai bus kažkur danguje. Todėl nė nebandyk kurti savo laimės žemėje.
Jei esate nepatenkinta, kodėl jums nepradėjus siekti laimės jau šiandien? Žinoma, šis siekis reikalauja jūsų ryžto. Kartais kaina už laisvę ir džiaugsmą yra tokia: aiškiai pareikalauti, ko nori, ir jei reikalavimai nevykdomi - atsižadėti. O kartais reikia tiesiog pasijausti atsakinga už savo gyvenimą. Tuomet ateis ir laisvės jausmas.
Neapykanta moterims
Vyras kreipėsi į psichologę Vaidą Platkevičiūtę, teigdamas, kad jaučia neapykantą moterims. Visos moterys jam atrodo bjaurios, agresyvios, savimylos ir pasipūtėlės. Bendraudamas darbo reikalais su moterimis jis jomis šlykščiasi, šiaip mieste nebemato nė vienos gražios moters beveik metus. Pasklaidęs žurnalą neranda nė vienos mielos akiai nuotraukos.
Psichologė Vaida Platkevičiūtė teigia, kad vyras jaučia labai didelį pyktį savo žmonai. Kita vertus, didesnis už pyktį greičiausiai yra nusivylimas moterimi, kurią kažkada pasirinkote kaip savo sutuoktinę. O tas jausmas yra toks stiprus, jog norėtumėte tikėti, kad ne jūs čia suklydote nuspręsdamas, o kad kiekviena moteris yra tokia, kaip jūsų žmona.
Atsakydama į klausimą, kaip susigrąžinti galimybę žavėtis moterimis, greičiausiai galiu nurodyti vieną kryptį: išspręsti tuos santykius, kurie sukūrė jūsų tokią būseną ir begalinį nepasitikėjimą, gal net savotišką baimę priešingos lyties atstovėms. Tai, ką jaučiate matydamas kitas moteris, greičiausiai yra jūsų emocijos, skirtos sutuoktinei, kurios jaučiatės žeminamas, negerbiamas, nuvertinamas kaip asmuo, netekęs galios ją kaip nors paveikti ir nutraukti jus skaudinančius mylėtos moters veiksmus. Taigi problemos sprendimas būtų sugebėjimas atleisti savo žmonai.
Atleidimas yra procesas, sudarytas iš įvairių žingsnių. Tokių kaip sprendimas nebekeršyti, savo nuoskaudos įsivardinimas, kito silpnumo priėmimas, atleidimas sau už vykstančią situaciją ir panašiai. Šioje eigoje yra ir toks veiksmas, kaip uždraudimas save skaudinti. Jei ta situacija, kuri dabar yra su jūsų žmona, jus taip žeidžia, labai svarbu suvokti, kaip ją galite įtakoti ir pakoreguoti, kad ji mažiau jus veiktų. Tai, ką daro jūsų žmona, yra jos sprendimas. Tačiau jis vargiai galėtų būti įgyvendintas, jei jūs tam prieštarausite ir netoleruosite. Tad jūsų žmonos pasirinkimas gyventi dvigubą gyvenimą būtų pasmerktas žlugimui, jei jūs jo nepalaikytumėte.
Pasidavimas pasyviam ir visus aplinkui smerkiančiam vaidmeniui yra jūsų pasirinkimas. Ir tos moterys, vaikštančios aplinkui, pirmiausia yra tokios, kokias jūs matote ir kokiomis padarote savo mintimis, jausmais ir elgesiu.
Patarimai moterims po penkiasdešimties
Moteris pasidalino patarimais, kaip ji puoselėja santykius su vyru po 19 metų santuokos.
- Keliaujasi labai anksti, kadangi jai svarbu turėti laiko sau.
- Šeimininkauja savo gerovei. Beveik kas rytą ruošia pusryčius.
- Neklausinėja ir neatsiskaitinėja vyrui.
- Svarbu seksas. Kūnui reikia žydėti, o tik pats žmogus atsakingas už tai, kad tų žiedų nenumarintų. Labai svarbu yra pačiai mėgautis procesu ir rasti, kas ir kaip labiausiai patinka, nes jeigu viskas tik per kankinimąsi, tada tikrai geriau nedaryti.
Moteris atleido vyrui už neištikimybę ir nutarė bandyti iš naujo. Tačiau atleisti galima, bet užmiršti labai sunku ir nors labai stengėsi, pasitikėjimas buvo prarastas ir ji tapo "sarginiu šunimi", nekenčia tos būsenos, nes tik jis negrįžta laiku, ar sėdi prie kompiuterio, ji visą laiką jį įtarinėjo.
Psichologė Vaida Platkevičiūtė teigia, kad turėtų būti be galo skaudu patirti mylimo vyro išdavystę, tačiau dar sudėtingiau matyti, kad jis negali pasirinkti jos nutraukti galutinai. Ir moters negalėjimas nurimti ir pasitikėti yra toks suprantamas ir natūralus. Priimant tai, kad neištikimybė neretai yra santykių sunkumų pasekmė, negalime nuneigti išdavystės fakto skausmingumo, kuris reikalauja labai daug laiko ir tam tikrų sąlygų, kad būtų atkurtas pasitikėjimas.
Baimė dalintis tuo, kas įvyko ir vis dar vyksta dabar paralyžiuoja jūsų santykį, veda jį link tylėjimo ir iliuzinės tikrovės.
Yves Dalpe, knygos “Neištikimybė nėra banali” autorius, išskiria tris sąlygas neištikimybės atleidimui. Pirmiausia išdavęs asmuo turėtų gailėtis, kad jums suteikė skausmo. Antras aspektas - vyro pastangos atkuriant jūsų pasitikėjimą. Jo atgaivinimas yra ne tik jūsų kelionės dalis, bet ir sutuoktinio pareiga, jei jis renkasi likti su jumis. Ir dar vienas veiksnys - išsiaiškinimas tikrųjų neištikimybės priežasčių. Yra be galo svarbu suvokti, kas judviejų porą išskyrė taip, kad tarpe rado vietą dar vienas asmuo. Svarbu tiek išsakyti, tiek išgirsti, kaip kiekvienas jūsų matė santuoką, ko joje trūko ir ko ieškojote.
Smurtas šeimoje
Moteris kreipėsi į psichologę Vaidą Platkevičiūtę, teigdama, kad gyvena kaip pragare, nuolat ant jos šaukia, negerbia, žemina ir smurtauja. Kadangi žmogaus nebemyli, tai ir mylėtis noras dingsta, bet bijodama, kad "gaus į kailį", kaip sakoma "duoda" jam, kad apsiramintų. Atsirado kitas vaikinas, kuris domisi ja, bet ji bijo išsiskirti, nes jis manęs nepaleis, o jei ir paleis, tai sugadins jos visą gyvenimą.
Psichologė Vaida Platkevičiūtė teigia, kad baimė būti įskaudintai agresyvaus žmogaus, kuris bando pasisavinti jūsų gyvenimą, yra racionali. Visgi prieš pasiduodant minčiai, kad nieko nebegalima padaryti, jog paliktas draugas jums sugadins gyvenimą, pabandykite pamąstyti, ką gaunate, pasilikdama su juo. Turėtumėte žinoti, jog savo noru, šis žmogus įprasto požiūrio ir elgesio neatsisakys. Vadinasi, kiekvieną dieną, kurią pasirinksite likti su juo, jūsų gyvenimas bus savinamasis, kol galiausiai jo nebeliks. Tai reiškia, kad sprendimas pasilikti su partneriu yra aiškus pasirinkimas likti auka, kai tuo tarpu priešinimasis tokiam likimui gali ir išlaisvinti.
Jūsų pačios apsisprendimas likti santykiuose, kuriuose atliksite aukos vaidmenį, yra susijęs su keliais veiksniais. Pirmasis - nepasitikėjimas savo jėgomis. Smurtaujančio žmogaus tikslas - visiškai pasisavinti kitą asmenį, jį padaryti priklausomą nuo savęs ir sunaikinti iki tol buvusį jo gyvenimą (požiūrį, vertybes, pomėgius, ryšius su draugais, giminėmis, nuomonę apie save ir panašiai). Jūsų atveju pasidavimas jo valiai, galvojimas, jog nėra žmonių, kurie jums padėtų, jausmas, jog esate per silpna jam pasipriešinti, kyla iš žemo savęs vertinimo. Kitas dalykas, ką agresorius bando padaryti savo aukai, tai įbauginti. Jo naudojamas smurtas, gąsdinimas, agresyvumas, yra viena iš priemonių, kurios priverstų šalia esantį žmogų priklausomu nuo jo ir sumažintų bet kokią galimybę, jam išeiti, pasitraukti. Įbaugintai jums sunku matyti kokią nors išeitį, galimybę išsivaduoti iš esamos situacijos. Neretai būna ir taip, jog agresorius sukuria iliuziją, jog be jo auka neišgyvens arba jos gyvenimas pavirs pragaru. Tai taip pat padidina pririšimo tikimybę.
Smurtą naudojantį žmogų galima nugalėti tik jam priešinantis ir neatiduodant jam savo gyvenimo. Pirmiausia svarbu turėti bent vieną ryšį, kuris jums pagelbėtų pačiomis sunkiausiomis “kovos” su partneriu akimirkomis. Ryžkitės pakovoti, kad jis jus paleistų.
Spaudimas tuoktis
Vyras klausia, kodėl aplinkiniai stengiasi apvesdinti nesvarbu su kuo, kad ir su ožka iš tvarto, kad tik gėdos nedarytų visuomenei? O jei esi paaugęs, bet nevedęs, kodėl visi galvoja: gal gėjus, arba tikriausiai nevykėlis liurbis?
Psichoterapeutas Olegas Lapinas teigia, kad tikriausiai ne vienas vyras pasirašytų po jūsų žodžiais.
Jei vyras nesistengia patikti moterims, tuomet atsakymas labai paprastas: susitvarkykite išvaizdą ir mokykitės. Kaip ir visko pasaulyje, taip galima išmokti ir patikti, ir suvilioti. Tačiau bėda štai kokia: kiekvienas jūsų nesėkmingas bandymas susirasti moterį, žinoma, sumenkina šį norą mokytis. Todėl mokytis geriau, kai prisimenate pasisekusį bandymą suartėti su moterimis.
Jei vyras stengiasi patikti moterims, yra tvarkingas, kūrybingas ir nenusakomas, tuomet atsakymas būtų sudėtingesnis. Kai vyrų mažai, moterys nėra išrankios. Taip tuokdavosi žmonės kaimuose. O miestuose yra kitaip. Matote, kai vyrų perteklius, moterys instinktyviai renkasi geriausią. Tačiau ne pagal varpos dydį ir ne pagal raumenis. Jūsų gerai matomas vyras - moterų numylėtinis - greičiausiai turi žavesio, kurį moterys jaučia. Šis žavesys ne kūniškas, ne hormoninis, ir ne su jo stebuklinga pinigine susijęs. O su tuo, kas padaro iš vyro visumą: elgesio, asmens savybių ir tik po to išvaizdos bei sugebėjimo užsidirbti derinys. Šios savybės tik iš mažos dalies yra įgimtos, visai su pinigais nesusijusios (įsivaizduokite atstumiantį niekšelį, iš tėvo palikimą gavusį), o dažniausiai susijusios su tuo, kaip vyras jaučiasi gyvenime, ką jis veikia ir kiek yra laisvas, tiesus, aktyvus. Pirmiausia gyvenime, o tik po to su moterimis.
Receptas jums štai toks:
- savimi rūpinkitės tiek, kad nebūtumėte atstumiantis, kad pats sau patiktumėte;
- patikimu moterims išvis nesirūpinti;
- darykite dalykus, už kuriuos save gerbtumėte;
- tiems žmonėms, kurie prasivardžiuoja, kuriems vieniši vyrai nepatinka, galite ramiai atsakyti, kad geras vynas ilgainiui pasidaro dar geresnis.