Depersonalizacija, nors ir priskiriama retoms ligoms, yra psichikos sveikatos būklė, kurią patiria daugelis žmonių visame pasaulyje. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime, kas yra depersonalizacija, jos simptomus, galimas priežastis, rizikos veiksnius, prevencijos būdus ir gydymo galimybes.
Kas Yra Depersonalizacija?
Depersonalizacija - tai savimonės pakitimas, kai žmogus jaučiasi atsiribojęs nuo savo Aš, tarsi netekęs savojo "Aš" arba patiria jo susidvejinimą. Žmogaus paties mintys, jausmai ir poelgiai jam atrodo svetimi. Ši būsena dažnai apibūdinama kaip jausmas, kad esi atsiribojęs nuo savo kūno, minties procesų ar jausmų, lyg stebėtum save iš šalies.
Prancūzų mokslininkai Dugas ir Moutier 1911 metais depersonalizaciją apibrėžė kaip būseną, kai yra jausmas ar pojūtis, kad mintys ir veiksmai nepasiekia savasties ir tampa neįprastais; tai yra asmenybės susvetimėjimas. Šveicarų filosofas H. F. Amiel pirmasis pavartojo šį terminą savo dienoraštyje, apibūdindamas jausmą, tarsi būtų už savo kūno ir asmenybės ribų, depersonalizuotas, atskirtas ir paleistas pasroviui.
Depersonalizacijos ir Derealizacijos Sutrikimas (DDS)
Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas (DDS) yra psichikos sveikatos būklė, pasižyminti nuolatiniais ar pasikartojančiais depersonalizacijos ir derealizacijos epizodais, kurie gali smarkiai trukdyti asmens kasdieniniam gyvenimui.
Depersonalizacija
Depersonalizacija apibūdinama kaip jausmas, kad asmuo yra atsiribojęs nuo savo paties minties procesų, kūno ar jausmų. Asmenys gali jausti, lyg jų mintys, jausmai ar veiksmai nebūtų jų paties, o kažkieno kito.
Taip pat skaitykite: Atsigavimas po perdegimo: patarimai
Derealizacija
Derealizacija apibūdinama kaip jausmas, kad aplinka yra nereali. Asmenys gali patirti pasaulį kaip svajonišką ar iškraipytą, objektai gali atrodyti neryškūs, pernelyg ryškūs ar keistai proporcingi.
Abu šie simptomai gali sukelti didelį nerimą, baimę ir izoliacijos jausmą. DDS gali būti laikinas, atsirandantis dėl stipraus streso, nuovargio arba traumų, tačiau kai kuriems asmenims šie simptomai tampa ilgalaikiai ir trukdo kasdieniam gyvenimui, reikalaujant profesionalios pagalbos.
Depersonalizacijos Simptomai
Depersonalizacija gali pasireikšti įvairiais simptomais, kurie skiriasi priklausomai nuo individo. Dažniausi simptomai:
- Anomalinis kūno jutimas: Jausmas, kad kūnas nepriklauso tau, jausmas, kad įvykiai vyksta automatiškai, be valingo asmens įsikišimo, bei atsiskyrimo nuo savo kūno jausmas. Asmenys dažnai jaučiasi tarsi būtų šalia savęs ar už savęs.
- Emocinis sustingimas: Nesugebėjimas jausti emocijų. Žmonės jaučiasi tarsi vaikščiotų po pasaulį, kurį atpažįsta, bet nejaučia.
- Sutrikęs savo gyvenimo įvykių vertinimas: Prisimenama tarsi iš „stebėtojo pozicijos“, jausmas, kad tai, ką atsimeni, iš tiesų nutiko ne tau.
- Laiko suvokimo pokyčiai: Laikas atrodo arba greitai bėgantis, arba, atvirkščiai, slenkantis labai lėtai. Neseniai buvę įvykiai atrodo tarsi buvę seniai praeityje.
- Derealizacija: Būsena, kurios metu aplinka atrodo praradusi įprastumo aspektą.
Žmogus gali jausti skausmą, tačiau tarsi tai jam nerūpėtų, tarsi tai būtų kieno nors kito skausmas. Atrodo, tarsi laikas nieko nereiškia; tarsi jis egzistuotų už laiko. Žmogus prisimena įvykius, tačiau tarsi jo ten nebūtų.
Žmogus gali sakyti, kad apglėbia vaikus bučiniais, bet kažkas yra tarp jo lūpų ir jųjų; ir tas siaubingas kažkas yra tarp jo ir gyvenimo džiaugsmų. Jo egzistencija yra neišbaigta. Kiekvienas iš jo jutimų, kiekviena jo dalis yra tarsi atskirta nuo jo ir nebegali suteikti jam jokio pojūčio. Jis nebejaučia oro viduje, kai jis kvėpuoja.
Taip pat skaitykite: Lietuvių liaudies pedagogikos fenomenas
Asmuo jaučiasi už savo kūno. Jis žiūri į žmones, žino, kas jie tokie, bet negali savęs matyti tarp jų. Jis atsimena praeities įvykius, bet ne visada mato save juose. Net jo nuotraukos atrodo kitokios. Jam nemalonu žmogus, kuriuo jis prisimena buvus. Žiūrėti į veidrodį yra sunku, nes jis ne visada atpažįsta žmogų jame. Atrodo, kad jis žiūri kažkieno kito akimis.
Taip pat gali pasireikšti šie pojūčiai:
- Pojūtis, kad tavo asmenybė ir jos bruožai iš dalies arba visiškai išsitrina.
- Pojūtis, kad prarandi kontrolę savo mintims ir kūnui (ir su tuo susiję panikos priepuoliai).
- Sąmonės susidvejinimas: viena dalis tampa stebėtoju, kuris atspindi (reflektuoja), o antra dalis patiria didelius nepatogumus ir didelę baimę (paniką).
- Jausminio santykio su artimaisiais sumažėjimas arba visiškas išnykimas.
- Atbukęs spalvų suvokimas, pasaulis tampa pilku ar bespalviu.
- Gamta nebesuvokiama per jausmus.
- Muzika bei menas irgi nebesuvokiama per jausmus nepriimama.
- Pojūtis, kad galva yra tuščia ir be minčių.
- Kartais viskas atrodo lyg nepažįstama, matoma lyg pirmą kartą.
- Dingsta arba silpnėja tokie paprasti jausmai, kaip pyktis, nuoskaudos, atjauta, džiaugsmas.
- Dingsta pati sąvoka „nuotaika“, jos lyg nebūtų. Sakoma, jei atsiranda bloga nuotaika, tai jau rodo tai, jog padėtis gerėja.
- Suvokimas savo kūno, lyg automato, visi veiksmai rodos savaimingi (automatiški), net jei protas ir supranta, kad taip tik rodos.
- Jausmų praradimas sukelia dideles dvasines kančias.
- Suvokimas, kad laikas bėga labai lėtai arba visai sustoja, dažnai depersonalizacija kenčiantis ligonis negali nustatyti, kiek maždaug praėjo laiko nuo tam tikros akimirkos iki kitos.
- Sunkumai kažką įsivaizduojant.
- Dingsta arba sumažėja skausmo, temperatūros, lytėjimo, skonio, svorio, jausmų sapnuojant, alkio ir persivalgymo pojūčiai.
Depersonalizacijos Priežastys
Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo (DDS) priežastys yra sudėtingos ir gali būti susijusios su įvairiais veiksniais.
- Psichologiniai veiksniai: Stresas ir trauminiai įvykiai yra vieni iš pagrindinių DDS atsiradimo veiksnių. Tai gali apimti vaikystės patirtas traumas, smurtą, artimųjų netektį, avarijas ar bet kokias kitas stiprias emocines patirtis.
- Biocheminiai veiksniai: Manoma, kad tam tikri biocheminiai pokyčiai smegenyse, ypač susiję su neurotransmiteriais, pvz., serotoninas ir dopaminas, gali turėti įtakos DDS atsiradimui.
Svarbu pabrėžti, kad DDS paprastai yra daugialypės priežastys, ir įvairūs veiksniai gali sąveikauti, sukeliant sutrikimo atsiradimą ir vystymąsi.
Depersonalizacija dažnai sutinkama kartu su kitais psichikos sutrikimais, tokiais kaip nerimo sutrikimai, panikos sutrikimas, socialinė fobija, depresija (ypač esant netipinei jos eigai), asmenybės sutrikimai (vengiančio, ribinio tipo ar obsesinio-kompulsinio tipo). Depersonalizacija gali pasireikšti ūmaus streso metu.
Taip pat skaitykite: Kvadratų fenomenas: psichologinė perspektyva
Depersonalizacija kaip simptomas neurologinių būsenų metu stebimas pakankamai dažnai. Dažniausios būsenos - migrena, Kleine-Levino sindromas, epilepsija. Psichoaktyvios medžiagos (marihuana, MDMA, LSD, ketaminas) taip pat gali sukelti depersonalizaciją.
Depersonalizacijos Rizikos Veiksniai
Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo (DDS) rizikos veiksniai gali būti įvairūs ir susiję su asmeninėmis savybėmis, gyvenimo patirtimis ir išorinėmis aplinkybėmis. Atkreipiant dėmesį į šiuos rizikos veiksnius ir siekiant sumažinti jų poveikį, galima padėti užkirsti kelią DDS vystymuisi arba palengvinti jo simptomus.
Kada Kreiptis Į Gydytoją?
Kreiptis į gydytoją dėl depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo (DDS) reikėtų, kai pastebimi šio sutrikimo simptomai daro įtaką jūsų gyvenimo kokybei, trukdo kasdienėms veikloms arba sukelia didelį emocinį diskomfortą. Kreipimasis pagalbos yra svarbus žingsnis siekiant gauti tinkamą diagnozę ir gydymą.
Depersonalizacijos Prevencija
Depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimo (DDS) prevencija apima veiksmus, skirtus mažinti rizikos veiksnius ir stiprinti psichologinę atsparumą.
Depersonalizacijos Gydymas
DDS gydymas paprastai apima psichoterapiją, pvz., kognityvinę elgesio terapiją, kuri padeda pacientams keisti negatyvius mąstymo modelius ir mokytis susidoroti su stresu. Daugelis asmenų, sergančių DDS, gali žymiai pagerinti savo būklę ir gyvenimo kokybę per terapiją ir kitas gydymo strategijas. Depresonalizacija - tiek simptomas, tiek sutrikimas - gali būti efektyviai gydomas šiuolaikinėmis medikamentinėmis bei psichoterapinėmis priemonėmis.
Depersonalizacija ir Nušvitimas: Ar Yra Ryšys?
Sakoma, jog riba tarp vadinamos depersonalizacijos ir nušvitimo (suprantant tai, kaip žmogaus sąmonėjimą, dvasinį augimą pačia plačiausia prasme) yra labai menka. Daugelis požymių yra panašūs arba net tapatūs. Pavyzdžiui, būsena „tuščia galva be minčių“ depersonalizacijos atveju nurodoma kaip sutrikimo simptomas, o nušvitimo atveju - kaip siekiamybė.
Tačiau, pasak senovės hermetikų, priešybės yra panašios, tačiau skiriasi ženklu. Kai medituojame ir auginame sąmoningumą pamažu, vedami mokytojų ir savojo veržimosi, pasiekiame būseną kuri yra lengva ir tvari. Joje spalvos jaučiamos daug geriau, visi pojūčiai aštresni, o ne atbukę. Atjauta ir tylusis džiaugsmas stiprėja, o pyktis ir nuoskaudos pasitraukia.
Kai žmogus yra pasiruošęs žengimui į platesnį pasaulį, jo nelanko baimės ir panikos priepuoliai. Toks žmogus savo pratybomis nuolat, bet pamažu kelia savo kūno, energijos virpesius. Tuomet savaime jo kūnas, protas, jausmai ima prašyti kitokio maisto, nei buvo anksčiau.
Tai kelias nuo medžiagiškumo ir gyvūniškos būties, link savojo dieviškumo sėklos išskleidimo. Kai žmogus sąmoningai ieško ir atranda savosios būties Ašį, būseną iš kurios išeina visos mintys ir pojūčiai, visi ryšiai ir sąvokos, jis ima Busti. Busti - tai tik žodis. Tuo pačiu, tai yra ženklinis žodis, kuris nurodo kelią.
Jei tokie dalykai (vadinkime tai uždangos praskleidimu) įvyksta savaime, visiškai nepasiruošusiam žmogui, tai jam sukelia dvasines kančias, stiprina baimes ir sukelia panikos priepuolius. Žmogus nesupranta, kas su juo vyksta, kreipiasi į gydytojus, o šie, kaip taisyklė, „pritrenkia“ tokį žmogų vaistais.
tags: #depersonalizacija #fenomenas #kai #zmogus #skiriasi