Šiame straipsnyje apžvelgiama žymaus amerikiečių psichiatro, psichoterapeuto ir bioenerginės analizės pradininko Aleksandro Loweno knyga „Depresija ir kūnas. Revoliucinis garsaus psichiatro metodas, padėsiantis įveikti depresiją“. Knygoje gilinamasi į fizinės ir emocinės sveikatos ryšį, teigiama, kad depresija nėra vien psichologinis sutrikimas, bet ir fizinių blokadų bei kūne slopinamų emocijų rezultatas.
A. Loweno holistinis požiūris į depresiją
Aleksandras Lowenas nuodugniai tiria, kiek giliai mūsų fizinė sveikata susijusi su emocine gerove, remdamasis daugelio dešimtmečių klinikine patirtimi. Lowenas kelia mintį, kad depresija nėra vien psichologinis sutrikimas, bet ir fizinių blokadų bei kūne slopinamų emocijų rezultatas. Psichoterapeutas aiškina, kaip neišspręstos traumos, lėtinė įtampa ir stresas bei emocinis atsiribojimas nuo kūno gali sukelti gilų emocinį sąstingį ir nejautrą, kuri dažnai diagnozuojama kaip depresija. Autorius kruopščiai nagrinėja, kaip psichologinės ir fizinės būsenos susijusios tarpusavyje, ir pabrėžia, kad žmogaus kūnas neatsiejamas nuo emocinės patirties. Naudodamasis įkvepiančiais konkrečių atvejų tyrimais, teorinėmis įžvalgomis ir praktiniais bioenerginiais metodais, Lowenas siūlo holistinį požiūrį į depresijos gydymą. Šis požiūris kviečia sujungti kūną ir protą, atkurti gyvybingumą, atgauti emocinę pusiausvyrą bei išsilaisvinti iš giluminės kančios.
Depresijos ir kūno ryšys
Lowenas teigia, kad depresija taip pat yra fizinių blokadų ir kūne slopinamų emocijų rezultatas. Psichoterapeutas aiškina, kaip neišspręstos traumos, lėtinė įtampa ir stresas bei emocinis atsiribojimas nuo kūno gali sukelti gilų emocinį sąstingį ir nejautrą, kuri dažnai diagnozuojama kaip depresija. Autorius kruopščiai nagrinėja, kaip psichologinės ir fizinės būsenos susijusios tarpusavyje, ir pabrėžia, kad žmogaus kūnas neatsiejamas nuo emocinės patirties.
Depresija iš visų kitų emocinių būsenų išsiskiria reakcijos stoka. Nuviltas žmogus pasitikėjimą ir viltį atgaus pasikeitus situacijai. Prislėgtasis vėl atsities pašalinus tos būsenos priežastį. Nuliūdęs pralinksmės atsiradus galimam malonumui. Tačiau niekas nesužadina depresyvaus žmogaus reakcijos. Depresyvaus žmogaus atotrūkis nuo realybės yra aiškiausias požymis, kad jis praradęs ryšį su savo kūnu. Jis nesuvokia savęs; nemato savęs tokio, koks yra, nes protas sutelktas į nerealų vaizdinį. Jis nejunta susikaustymo, atsirandančio dėl įsitempusių raumenų, net ir to, kad dėl jų negali savęs realizuoti dabartyje. Jis nejaučia, kad organizmo funkcionavimas sutrikęs, judrumas sumažėjęs ir kvėpavimas suvaržytas, nes susitapatina su Ego, valia ir fantazija.
Orientacija į save ir kitus kaip polinkio į depresiją veiksnys
Pagal polinkį į depresiją žmones galima suskirstyti į dvi kategorijas - orientuotus į kitus ir į save. Tai nėra absoliučios kategorijos, tiesiog patogūs terminai požiūriams ir elgesiui apibūdinti. Iš tikrųjų nemažai žmonių atsiduria maždaug per vidurį, tačiau dauguma priklauso vienai arba kitai kategorijai. Apskritai, į save orientuotas žmogus stipriai ir giliai jaučia save. Aplinkos pokyčiai ne taip lengvai paveikia jo elgesį ir požiūrį, priešingai nei orientuotųjų į kitus. Tokia asmenybė pasižymi vidiniu stabilumu ir tvarka, turi tvirtą savimonės ir savęs priėmimo pagrindą. Jis tvirtai stovi ant kojų ir žino, kur stovi. Šių savybių neturi žmogus, orientuotas į kitus. Jam būdinga stipri priklausomybė, dėl ko būtina kitų emocinė parama. Kai šioji dingsta, susergama depresija. Jis pasižymi vadinamąja oralinio charakterio struktūra, tai reiškia, kad vaikystėje nebuvo patenkinti jo palaikymo, pripažinimo, kūno kontakto ir šilumos poreikiai. Pirmas dalykas, kuo skiriasi orientuotieji į save ir į kitus, yra tai, kuo jie tiki. Orientuotasis į save tiki savimi. Orientuotasis į kitus pasitiki kitais žmonėmis ir taip rizikuoja nuolat nusivilti. Jis nuolat kitur ieško ko nors, kuo galėtų pasitikėti: žmogaus, sistemos, tikėjimo, priežasties arba veiklos. Pagal suvokimo lygmenį jis stipriai susitapatina su išoriniais interesais. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti teigiama savybė, nes jis būna užsiėmęs ir įsitraukęs į veiklą. Tačiau jis tarnauja kitiems ir nesąmoningai tikisi, kad jie pripažins jo vertę ir atsakys meile, pripažinimu ir parama. Į save orientuotas žmogus veikia ir dirba sau. Pirmiausiai jis tapatinasi su savimi, kaip asmenybe, o savo veikla išreiškia tai, kas jis yra. Pasitenkinimą supranta kaip savo reakciją į pasaulį, o ne pasaulio į jį.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Knygos vertė ir poveikis
Knyga „Depresija ir kūnas“ siūlo skaitytojams naują požiūrį į depresijos šaknis ir veiksmingų būdų susigrąžinti emocinę sveikatą bei gyvybingumą. Ji vertinga ne tik psichoterapeutams bei sveikatos priežiūros specialistams, bet ir visiems, kurie siekia gilesnio supratimo apie save, savo kūną ir emocinį pasaulį. ,,Depresija ir kūnas“ gali tapti esminiu vadovu norintiesiems giliau pažvelgti į depresijos gydymą ir leistis į sveikatingumo kelionę bei emocinį išsilaisvinimą.
Atsiliepimai apie knygą rodo, kad ji gali būti viena iš stipriausiai mąstymą pakeitusių knygų, verčianti apmąstyti ir permąstyti viską, ką anksčiau žinojote ir supratote. Kai kuriems skaitytojams knyga pasirodė pozityvi, bet be tuščio vandenėlio pilstymo ir pataikavimo skaitytojui. Taip pat pastebima, kad knyga gali būti labiau skirta profesionalams negu tradiciniam vartotojui, tačiau atsakymų apie save ir kitus rasite tikrai. Kai kurie skaitytojai teigia, kad knyga padėjo įveikti didžiausias negalias, tokias kaip baimė, uždarumas ir nejudrumas, tačiau reikia didelio darbo su savimi. Taip pat minima, kad knygoje yra daug naudingos informacijos ir patarimų apie vaikų auklėjimą.
Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos
Taip pat skaitykite: Depresijos įtaka darbingumui Lietuvoje