Šiame straipsnyje nagrinėjamas deterministinis žmogaus elgesys, remiantis filosofinėmis, psichologinėmis ir socialinėmis įžvalgomis. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant René Descartes'o filosofiją, psichoanalizės teoriją ir šiuolaikines diskusijas apie moralę ir ekonomiką.
Įvadas
Naujųjų amžių filosofijai Descartes'as buvo toks pat svarbus kaip Galilei mokslui. Jis sukūrė naują filosofijos tipą, derindamas patikimo metodo paieškas su metafizinėmis spekuliacijomis. Todėl naujojo filosofijos etapo pradžia tradiciškai siejama su Descartes'o iškilimu XVII a. pirmoje pusėje.
Renė Descartes'o gyvenimas ir raštai
René Descartes'as (arba Des Cartes, lotyniškai Cartesius) gyveno 1596-1650 m. Jis gimė Turenės provincijoje, mokėsi La Flešo jėzuitų kolegijoje (1604-1612 m.), o vėliau, iki 1618 m., gyveno Paryžiuje ir studijavo matematiką. Norėdamas geriau pažinti pasaulį ir žmones, 1618-1629 m. jis praleido pasaulietinio ir dvaro gyvenimo verpetuose, tėvynėje ir užsienyje, kelionėse ir karinėse ekspedicijose (kaip savanoris dalyvavo Trisdešimties metų kare), tačiau kartais tokį gyvenimo būdą mesdavo ir grįždavo prie studijų. 1629 m. jis galutinai pasitraukė į Olandijos glūdumą ir tapo grynu mokslininko įsikūnijimu; jis buvo tik mokslininkas, grynų gryniausias mokslininkas. Jis neturėjo asmeninių ambicijų (priešingai nei, pavyzdžiui, Fr. Baconas), nebuvo linkęs mokyti žmonių ar taisyti pasaulio, jis troško tik vieno - tobulinti savo protą ir pažinti tiesą; šis tikslas buvo viso jo gyvenimo nuo pradžios lig pabaigos kelrodis.
Descartes'as paliko didelį raštų palikimą, kuriame nagrinėjami įvairūs filosofijos klausimai, įskaitant metafiziką, pažinimo teoriją ir psichologiją.
Metafizika
Descartes'as siekė reformuoti mokslą, ieškodamas patikimo metodo, kuris užtikrintų pažinimo rezultatų patikimumą. Jo idealas buvo racionalistinis mokslas, pagrįstas aiškumu ir akivaizdumu. Jis pabrėžė matematinio metodo svarbą ir siekė sukurti universalų mokslą (mathesis universalis), apimantį pasaulio pažinimo visumą.
Taip pat skaitykite: Elgesio teorija
Descartes'as naudojo metodinį skepticizmą, abejodamas visų daiktų realumu, kad pasiektų tikrumo pagrindą. Abejojimas tapo tikrumo ramsčiu, nes abejojimas reiškia mąstymą. Iš minties egzistavimo logiškai išplaukė mąstančiojo Aš egzistavimas: „Mąstau, vadinasi, esu“ (cogito, ergo sum). Mąstantysis Aš, arba siela, egzistuoja nepriklausomai nuo kūno, ji yra savarankiška substancija.
Descartes'as taip pat nagrinėjo Dievo egzistavimą ir kūnų egzistavimą, teigdamas, kad Dievo idėja yra įgimta ir įdiegta į mūsų protą tobulos esybės, t. y. paties Dievo. Dievo atributas yra Jo begalinumas, o sielos atributas yra sąmonė arba mąstymas. Kūno atributas yra tįsumas.
Descartes'as sukūrė radikalų sielos ir kūno dualizmą, teigdamas, kad pasaulyje egzistuoja dvi substancijos - mąstančioji ir tįsioji, siela ir kūnas. Jų prigimtis iš esmės skirtinga. Kūnai yra tįsūs, bet neturi sąmonės, o siela sąmoninga, bet netįsi. Šios substancijos visiškai tarp savęs nesusiliečia, išskyrus žmogų, kuris susideda iš sielos ir kūno.
Pažinimo teorija ir psichologija
Descartes'as teigė, kad protas yra pažinimo matas, o jutimai nėra lygiavertė pažinimo grandis. Jutimai naudingi gyvenime, bet ne pažinimo procese. Mūsų prote esančių vaizdinių analizė leidžia išskirti tris jų rūšis: įgimtus (ideae innatae), gautus iš išorės (adventitiae) ir mūsų pačių susikurtus (a me ipso factae).
Descartes'o sprendimo teorija ir kartu visa pažinimo teorija yra voliuntaristinė. Klaidos kyla iš valios, kuri yra beribė, o protas ribotas.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Chaoso teorija ir determinizmas
Chaoso teorija tiria labai jautrių pradinėms sąlygoms dinaminių sistemų elgseną. Šioms chaotinėms sistemoms maži pradinių sąlygų skirtumai duoda plačiai nukrypstančius rezultatus (vadinamasis drugelio efektas), o tai daro ilgalaikes prognozes neįmanomas, nors sistemos yra deterministinės (kurių ateities elgsena visiškai nusakoma pradinėmis sąlygomis, be jokių atsitiktinių elementų). Kitais žodžiais tariant, deterministinė šių sistemų kilmė nepadaro jų nuspėjamų.
Sigmundas Freudas ir psichoanalizė
XIX amžiaus prieangyje Sigmundo Freudo sukelta minties audra vis dar nenurimsta. Freudas tvirtai įsitaisė Vakarų pasaulio mintį formuojančių dievų Panteone.
Freudas, būdamas žydas ir gyvendamas krikščioniškoje aplinkoje, jautėsi tai aplinkai svetimas. Antisemitinis Europos klimatas galėjo būti Freudo neapykantos krikščionybei psichologinių šaknų priežastis.
Freudo gyvenimas ir teorija buvo pilni paradoksų ir prieštaravimų. Jis neturėjo formalinio pasiruošimo psichologijoje, tačiau sukūrė įtakingą asmenybės teoriją. Jis sekė fiziką, žadėdamas sukurti mokslu paremtą psichoanalizę, o iš tikro pavertė ją pasaulėžiūriniu sąjūdžiu, religijos pakaitalu. Teorijoje priėmęs determinizmą, paneigęs žmogaus laisvą valią, jis praktikoje (terapijoje) apeliuoja į paciento apsisprendimą. Laikydamas protą vienintele žmogaus galia, pajėgiančia apspręsti žmogiškos būties uždavinį, savo studijose Freudas leidžiasi į neracionalios pasąmonės labirintus. Raštuose akcentuoja seksą, bet gyvenime palieka tipiškas puritonas. Juokėsi iš moralistų, pats būdamas kilnios etikos žmogumi. Malonumą padaro visų žmogaus veiksmų versme, pats šešiolika metų stoiškai kentėdamas vėžio ligą. Religiją laiko neurotine iliuzija, o apgailestauja tikėjimo silpnėjimą žmonėse. Maištauja prieš autoritetą, o pats iš savo sekėjų reikalauja besąlyginio atsidavimo. Viešai išpažįsta judaizmą, bet atsižada Dievo. Emocijomis užsidaro žydiškame gete, o mokslu išeina į pasaulinę areną. Gyvenimą laiko pasiruošimu mirčiai, bet netiki į jokį anapus.
Ortodoksinė psichoanalizė darosi suprantamesnė tik XIX a. rėmuose. Freudas visą tikrovę suveda į medžiaginį pradą, nepalikdamas joje nei asmeninio Dievo, nei nemirtingos sielos. Žmogus esąs tik tam tikras energijos kiekis. Freudo nuomone, žmogus, kaip ir kiekvienas gyvūnas, siekia išlaikyti esamą stovį. Energijos sukaupimas iššaukia įtampą, o iškrovimas - atlaidą. Tie įtampos ir atlaidos poliai ir diriguoja žmogaus elgseną. Įtampa žmoguje išgyvenama kaip skausmas, nemalonumas, o atlaida - kaip malonumas, palengvėjimas. Tokiu būdu malonumo - nemalonumo principas tampa žmogaus elgsenos šaltiniu.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Freudas randa dvi psichines energijos rūšis: libidinę (libido) ir destruktyvinę (destrudo). Pirmoji siekia gyvybę palaikyti ir išvystyti, antroji nori ją grąžinti į negyvos gamtos stovį. Pirmoji maitina gyvybės potraukius, antroji - mirties polinkį.
Moralė, ekonomika ir determinizmas
Šiuolaikinėje visuomenėje moralės ir ekonominės veiklos santykis yra suardytas. Moralės sritis visais laikais buvo tiek visos bendruomenės, tiek pavienių asmenų reikalas. Jei rytoj būtų atrastas, pavyzdžiui, homofobijos genas, ar tai pateisintų homofobišką elgesį? Žinoma, ne. Tai ateina iš įgimto moralinio jautrumo.
Globalios (veikiau globalizuotos) verslo ir finansų struktūros elgiasi vis amoraliau. Dabartinis ekonomikos klimatas lėmė, kad pastebimai didėja atotrūkis tarp moralės ir teisės sferos, nors kadaise jos buvo glaudžiai susijusios.
Objektyvios moralinės vertybės ir bendra etinė kalba
Žmonėms kylančioms didžiulėms problemoms būdingas tarptautinis, planetinis matmuo, nes komunikavimo technikų plėtra skatina žmones, visuomenę ir kultūrą vis labiau sąveikauti. Randasi globalinio solidarumo, galiausiai besiremiančio žmonijos vienybe, suvokimas.
Vyrai ir moterys gyvai liudija tokias bendras etines vertybes savo išmintimi, dosnumu ir kartais didvyriškumu. Akademikų ir mokslininkų kultūrinio, ekonominio, moralinio ir religinio mūsų egzistencijos matmens apmąstymai stiprina pasiryžimą siekti žmonijos bendrojo gėrio.
Bendros etinės kalbos paieška svarbi visiems žmonėms. Krikščionims tai slėpiningai dera su Dievo Žodžio, „tikrosios šviesos, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (plg. Jn 1, 9), ir Šventosios Dvasios, gimdančios širdyje „meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą“ (plg. Gal 5, 22-23), veikimu.
Šiandien mėginimų apibrėžti visuotinę etiką netrūksta. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948) apibrėžė kai kurias neatimamas žmogaus teises, pranokstančias pozityvius valstybių įstatymus ir laikytinas pamatu bei norma. Trokšdami atskleisti žmogaus teisių etinį pamatą, kai kurie mėgino išrutulioti „pasaulinę etiką“ dialogo tarp kultūrų ir tarp religijų plotmėje.
Daug dešimtmečių pamatiniai etiniai teisės ir politikos klausimai kai kuriose šiuolaikinės kultūros srityse buvo nustumti į paribius. Būtinybė elgtis etiškai atsakingai.
Šiame kontekste, kuriame ryšys su objektyviomis, visų pripažįstamomis vertybėmis tapo problemiškas, trokštantieji suteikti bendriesiems etiniams sprendimams bendrą racionalų pagrindą siūlo „diskusijos etiką“, paremtą moralės „dialoginiu“ supratimu.
Prigimtinis įstatymas
Šiame dokumente ketiname pakviesti ir visus tuos, kurie savo jėgomis ieško galutinio etikos pagrindo, ir teisinės bei politinės santvarkos atstovus pasverti išteklius, kuriuos siūlo naujaip pateikiamas mokymas apie prigimtinį įstatymą. Tai iš esmės patvirtina, kad žmonės ir žmonių bendruomenė geba, vadovaudamiesi proto šviesa, pažinti moralios elgsenos gaires, atitinkančias pačią žmogiškojo subjekto prigimtį, bei išreikšti jas kaip normas priesakų ar įsakymų pavidalu.
Prigimtinio moralės įstatymo idėja apima gausius bendrus elementus, būdingus žmonijos didžiosioms filosofinėms bei religinėms išminties tradicijoms.
Įvairiose kultūrose žmonės pamažu išrutuliojo ir išplėtojo išminties tradicijas, kuriomis išreiškia bei perteikia savo požiūrį į pasaulį, taip pat savo įsivaizdavimą apie tai, kokią vietą žmogus užima visuomenėje ir pasaulyje.
Induizmo tradicijose pasaulis - kosmosas ir žmonių visuomenė - reguliuojamas tvarkos, arba pamatinio įstatymo (dharma), kurio paisytina, kad neatsirastų didelių pusiausvyros sutrikimų.
Technologijos, dirbtinis intelektas ir determinizmas
Istorikas Yuvalis Noah Harari teigia, kad istorikai tyrinėja ne praeitį, o virsmus. Nors jie negali nuspėti ateities, bet suprasdami praeities kaitos procesus bent jau plėtoja idėjas, kas gali nutikti.
Sintetinė biologija leidžia sukurti naujų gyvybės formų. Jau pajėgiame kontroliuoti ir keisti ne tik mus supantį pasaulį - gyvūnus, upes, miškus, - bet vis geriau pažįstame žmogaus kūną, smegenis, genetinį kodą, mokomės jį keisti ir juo manipuliuoti.
Pirmą kartą istorijoje techniškai įmanoma nuolat stebėti visus žmones, juos pažinti geriau, nei jie patys mano save pažįstantys. Ateityje technika atpažins ir tai, ką jaučiame. Tam prietaisai kaups informaciją remdamiesi biometriniais signalais, pradedant mimika, kūno kalba ir baigiant kraujospūdžiu, smegenų aktyvumu. Esame labai arti momento, kai bus galima sekti mūsų mintis ir jausmus.
Dirbtinis intelektas (DI) ateityje padės ne tik efektyviau gyventi vartotojams, prisidės prie inovatyvių sprendimų atsiradimo bei padės verslui sukurti įvairesnius jų veikimo modelius.
DI mokosi pats, bet jam yra reikalingas didelis kiekis duomenų, kuriuose jis galėtų surasti šabloną. Norint pasiekti gerų rezultatų duomenų rinkinys, skirtas apmokyti DI, turi būtų pilnas ir atspindėti realybę.
tags: #deterministine #zmogaus #elgesio #aiskinimo #tradicija