Po psichologinių traumų gali išsivystyti įvairių sutrikimų, įskaitant adaptacijos sutrikimą, ūmią stresinę reakciją, tam tikrus disociacinius ir depresinius sutrikimus, potrauminio streso sutrikimą bei ilgalaikius asmenybės pakitimus po katastrofos išgyvenimo. Šių sutrikimų priežastimi dažnai laikomas patirtas stresas arba tiesioginė ilgalaikės traumos įtaka.
Streso Sukeltų Sutrikimų Etiopatogenezė ir Klinika
Stresogeninis poveikis arba ilgalaikės nemalonios gyvenimo aplinkybės yra pirminis ir pagrindinis etiologinis veiksnys, lemiantis šių sutrikimų atsiradimą. Be šių veiksnių įtakos, sutrikimas neatsirastų. Psichologine trauma ar stresoriumi gali būti ypač stiprus išgyvenimas dėl pavojaus, kilusio paties individo arba jam artimo asmens gyvybei ar saugumui (pvz., gamtos katastrofa, avarija, mūšis, kriminalinis nusikaltimas). Taip pat stresą gali sukelti nepaprastai staigus ir pavojingas individo socialinės aplinkos ar ryšių pasikeitimas, pavyzdžiui, kelių artimųjų mirtis ar gaisras.
Šio sutrikimo rizika didėja, jeigu prisideda dar ir fizinis išsekimas ar organiniai veiksniai (pvz., senyvas amžius). Sutrikimo atsiradimas ir sunkumas priklauso nuo individualaus jautrumo ir adaptacinių mechanizmų pajėgumo. Simptomai būna įvairūs, tačiau tipiškais atvejais pradžioje būna apdujimo būsena (kai susiaurėja sąmonė ir dėmesys, dezorientacija). Po šios stadijos gali prasidėti užsisklendimas savyje (iki disociacinio stuporo), arba ažitacija ir hiperaktyvumas (pabėgimo reakcija ir fuga). Dažnai kartu pasireiškia ir vegetaciniai panikos požymiai.
Simptomai paprastai prasideda praėjus kelioms minutėms po stresogeninio stimulo ar įvykio. Visi ūminės reakcijos požymiai paprastai išnyksta greitai, praėjus kelioms valandoms ar dienoms. Vėliau galima dalinė ar visiška epizodo amnezija. Pagal TLK - 10, simptomai išnyksta greitai (per kelias valandas), jeigu įmanoma pasitraukti iš stresogeninės situacijos. Simptomai pradeda nykti po 24-48 valandų.
Ūminio Streso Sutrikimas
Dažnis populiacijoje priklauso nuo traumuojančių situacijų dažnio ir ryškumo. Pagrindiniai simptomai yra nerimo, disociaciniai ir kiti simptomai, atsirandantys per 1 mėnesį po išgyventos psichiką traumavusios situacijos. Ūminis streso sutrikimas trunka apie 2 dienas, bet ne ilgiau nei 4 savaites po trauminio įvykio. Jeigu simptomai trunka ilgiau, diagnozuojamas potrauminio streso sutrikimas.
Taip pat skaitykite: Asmenybės psichologija
Potrauminio Streso Sutrikimas
Tikimybė susirgti potrauminio streso sutrikimu populiacijoje yra 1-14%. Šis sutrikimas susiformuoja tuo atveju, jei žmogus patiria įvykį, kuris yra už įprastinio patyrimo ribų ir kuris stipriai pažeistų beveik kiekvieną asmenį (t.y., po labai sunkių ar katastrofiškų traumų). Minėta patologija atsiranda po įvykio praėjus ne daugiau kaip 6 mėnesiams. Simptomai apima pasikartojančius košmariškus sapnus apie tą įvykį (vaikams g. b. Nuolatinis traumavusį įvykį primenančių stimulų vengimas ir reakcijų išblėsimas (to nebuvo iki traumos). Taip pat nuolatinius padidėjusio dirglumo simptomus (to nebuvo iki traumos).
Gydymas apima somatinį gydymą (jeigu reikia), psichoterapiją ir medikamentinį gydymą. Svarbiausi antidepresantai (amitriptilinas, imipraminas, fluoksetinas, sertralinas, fluvoksaminas, paroksetinas, bupropionas, ir kt.).
Adaptacijos Sutrikimai
Individualus jautrumas padidina adaptacijos sutrikimo stiprumą. Adaptacijos sutrikimas gali pasireikšti labai įvairiai: gali būti depresiška nuotaika, nerimas, susirūpinimas, nesugebėjimas susitvarkyti, planuoti ateitį, toliau dirbti pradėtus ar atlikti kasdienius darbus. Elgesio sutrikimai gali būti greta, ypač paaugliams. Tačiau joks paminėtas simptomas nėra pakankamai išreikštas ar vyraujantis, antraip labiau tikėtina kita diagnozė. Vaikų adaptacijos sutrikimo sudedamoji dalis neretai gali būti regresyvus elgesys, pvz., šlapinimasis į lovą.
Adaptacijos sutrikimai skirstomi į užsitęsusią depresinę reakciją, mišrią nerimo ir depresinę reakciją, adaptacijos sutrikimą su vyraujančiais elgesio sutrikimais. Adaptacijos sutrikimas nėra ypač sunkus psichikos sutrikimas, o gydymas apima psichoterapiją.
Disociaciniai Sutrikimai
Ši diagnozių grupė apima didelį skaičių tokių sutrikimų, kurie ankščiau buvo aprašomi kaip isterija ar isterinė neurozė. Jie pasireiškia normalios praeities prisiminimų integracijos ar asmenybės tapatumo sutrikimu, kartais iš dalies ar visiškai prarandama judesių kontrolė, gali pakisti ir jutimai. Visi kiti nepažeisti pojūčiai ar judesiai paprastai lieka visiškai kontroliuojami ir įsisąmoninami. Simptomai gali gana greitai (net per kelias valandas) pasikeisti, kartais priklausomai nuo to, su kuo bendrauja ligonis. Tokiais atvejais būna labai sunku įvertinti, kiek sąmoningai yra kontroliuojamos kai kurios iš sutrikusių funkcijų, t.y. kiek asmuo simuliuoja.
Taip pat skaitykite: Kaip Įveikti Stresą Mokykloje
Šie sutrikimai dažniausiai atsiranda dėl psichogeninių priežasčių, pacientui susidūrus su jį žeidžiančiu įvykiu, neišsisprendžiama ar nepakeliama problema, tarpasmeninių santykių sutrikimu. Šiems sutrikimams aprašyti plačiai taikomas konversijos terminas, nes jiems būdingi labai nemalonūs jausmai, kilę dėl žmogui nepakeliamos ar neišsisprendžiamos problemos, kažkokiu būdu virsta simptomais. Disociacinių būsenų pradžia ir pabaiga paprastai būna staigi, todėl ją retai pavyksta pamatyti, nebent taikant specialias technikas (hipnozę, reagavimo metodus).
Didžioji dauguma disociacinių būsenų išnyksta per kelias savaites ar mėnesius, ypač jei jos prasideda dėl aiškiai atpažįstamo traumuojančio įvykio. Simptomai (ypač paralyžiai ir jautrumo išnykimas) gali ilgiau reikštis tuomet, jei jie atsirado palaipsniui, dėl ilgalaikių neišsisprendžiamų problemų ar tarpasmeninių santykių sutrikimų. Kuo ilgiau tęsiasi tokia būsena, tuo sunkiau ją gydyti. Be to akivaizdžią kitiems sunkios gyvenimo situacijos ar įvykio įtaką sutrikimui pats pacientas yra linkęs kategoriškai neigti, o daugelį savo gyvenimo problemų aiškinti savo simptomais. Šio skyriaus diagnozes reikia taikyti ypač atsargiai tuomet, kai yra nustatyta kokia nors žinoma centrinės ar periferinės nervų sistemos liga.
Disociacinės Būsenos ir Sutrikimai
Disociacinė fuga. Jai būdingi visi disociacinės amnezijos požymiai, bet išėjęs iš namų ar darbo pacientas keliauja tikslingai, geba pasirūpinti savimi. Kartais jis prisiima sau kitokią tapatybę, keliauja į jam iš ankščiau žinomą vietovę ir pašaliniams jo elgesys gali atrodyti visiškai normalus.
Disociacinis stuporas. Jo metu pasireiškia visi stuporo simptomai, tačiau nerandama jokios jį paaiškinančios priežasties.
Transas ir užvaldymo sutrikimas. Tai - laikini sutrikimai, kurių metu prarandamas savo asmenybės tapatumo ir aplinkos suvokimas. Kartais toks žmogus veikia lyg užvaldytas kitos asmenybės, dvasios ar jėgos.
Taip pat skaitykite: Kaip kovoti su stresu
Disociaciniai judesių sutrikimai. Pasireiškia negalėjimu pajudinti dalies ar visos galūnės.
Disociaciniai traukuliai.## Disociacinė anestezija, arba judesių praradimas.
Gydymas apima psichoterapiją, tačiau gydymas ilgas ir sudėtingas, dėl adaptacinio šio sutrikimo pobūdžio.
Isterija ir Konversinis Fenomenas
Pagal doc. Histera- gimda. Lot. Histrion - aktorius. Isterijos pavadinimas priklauso Hipokratui. Celsus isterija vadino piktybinę gimdos ligą. Pinelis isterija priskyrė neurozėms. Konversinis fenomenas - simbolinis fizinių simptomų ir distorsijų išsivystymas įtraukiant valingus raumenys ar specifinius jutimo organus. Simptomai nevalingi ir nepaaiškinami jokiu psichikos sutrikimu. Susidaro įspūdis, kad tai simuliantai, imituoja visas ligas, būdingas demonstratyvumas.
ŠF, išsetinė sklerozė, Vilsino liga, navikai gali prasidėti isteriniais dalykais. Tai psichogeniniai sutrikimai, be organinio pagrindo, atspindi nemalonų afektą, kuris atsirado po konflikto. Sutrikimas gali įgauti chronišką eigą, jeigu situacija yra nepalanki. Isterija yra liga, o ne simuliacija. Būtina stresogeninė situacija. Atrodo neįtikėtina, kad jie ramiai priima savo sutrikimą, pvz., paralyžių. Tai nesąmoningi sutrikimai (gražus abejingumas). Dažnai ištinka jautrias asmenybes, taip pat sergančius organiniais CNS sutrikimais (pvz.
Disociaciniai Simptomai
Disociacinis paralyžius. Prieš jam atsirandant jaučia silpnumą, refleksai nesutrikę, raumenų tonusas normalus, atrofijų nėra (išskyrus daugiamečius paralyžius). Tikrinant pasyvius judesius gali būti normalus pasipriešinimas. Neatitinka anatominės ir fiziologinės lokalizacijos (pvz., plaštakos paralyžius, o peties judesiai yra). Stengiasi pademonstruoti įvairias grimasas, hemiplegiją. Miego metu paralyžiuotų galūnių judesiai normalūs.
Ataksija-abazija - sėdint, gulint judesiai normalūs, bet einant atsiremia sienom, eina praskėstom kojom (dif.
Jutimų sutrikimai. Tai gali būti skausmo, temperatūros jutimų sutrikimai, neatitinka inervacijos zonų. "Vidurinės linijos simptomas" - kai duri krūtinėje viena linija, o pasako kad skirtingose pusėse. Akomodacijos sutrikimas, dvejinimasis akyse, isterinis aklumas.
Kalbos sutrikimas - afazija, afonija.
Isterinis kurtumas. Dažniau išsivysto pavojingose situacijose. Žagsejimas.
Isterinis stuporas. Tai psichomotorinis sulėtėjimas iki sustingimo (dif. Ganser’io sindromas. Tai sunki psichozė su pakitusią sąmone. Sąmonės sutrikimo būsenoje atsako ne teisingai, bet pagal kontekstą (atsakymai pro šalį). Būna dalinė amnezija. Skirti nuo pseudodemencijos. (Iš TLK- 10. Diupre sindromas. Vaikiškas elgesys suaugusiems, kartu būna pseudodemencija. Miunchauzėno sindromas. Klasikinis - dromomanija su pseudologija. Tačiau dabar tai dažnai operacijų siekimas, yra senestopatijos. Pvz. eina iš ligoninės į ligoninės su ūmia pilvo klinika, stengiasi papulti šeštadienį, sekmadienį, kai budi rezidentai, nori kad išoperuotų (būna, kad patyrę iki 20 operacijų, gausų pooperacinių randų, vartoja daug medikamentų ).
Daugialypė asmenybė. Kai pacientas gyvena daugelyje asmenybėse. Sukelia sunkios psichotraumuojančios situacijos. Prisistato kita pavarde, vardu, pasikeičia intonacija, kalba, raštas.
Somatoforminiai Sutrikimai
Pagal TLK-10 išskiriami tokie somatoforminiai sutrikimai. Tai patologija, kuri išoriškai turi somatinę formą. Jie pirma eina ne pas psichiatrą.
Somatizacijos sutrikimas. Tai patologija, nozologinis vienetas, turi savo diagnostinius kriterijus. Kartais terminas vartojamas, kai pacientas savo psichologinės traumos negali išreikšti (verbalizuoti) emocijomis, o paverčia somatiniais simptomais.
Nediferencijuotas somatoforminis sutrikimas.## Hipochondrinis sutrikimas.
Somatoforminė autonominė (vegetacinė) disfunkcija. Anksčiau vadinta vegetodistonija.
Nuolatinis somatoforminis skausmo sutrikimas. Kai yra atipinis skausmas, kai negalime rasti organinės priežasties. Anksčiau vadinta psichalgija. Patologija, kai pacientą vargina keletas skausmų, bet dabartiniais medicinos metodais negalime rasti priežasties.
Somatoforminių sutrikimų, depresijų, kitų afektinių surikimų ir somatinių sutrikimų išsivystymui didelę reikšmę turi stresas. Stresas - tai psichologinės traumos (ilgalaikės, trumpalaikės) ir gali nulemti somatinių sutrikimų atsiradimą, pvz., kardiologinė patologija po ilgo streso, nepailsėjus. Jei dėl streso trinka miegas, atsiranda nemiga → depresija. Jie susiję su susilpnėjusiu imunitetu. Didžioji depresija - labai susijusi su imunosupresija.
Svarbiausias požymis yra daugybiniai, vis sugrįžtantys ir dažnai besikeičiantys somatoforminiai simptomai, kurie trunka mažiausiai 2 metus. Gali būti bet kokios kūno dalies ar organų sistemos simptomų (somatinė patologija). Atsiranda profesinio aklumo fenomenas. Sutrikimo eiga lėtinė ir banguojanti (neįmanoma išgydyti, tik padėti), dažnai susijusi su socialinių ar tarpasmeninių ryšių nutrūkimu arba šeimos problemomis (bendravimas su medikais - lyg benravimas su artimais žmonėmis). Somatoforminių nusiskundimų anamnezė prasideda prieš 30 metų amžiaus, jau trunka keletą metų, pakenkiamas darbinis, socialinis ir kitų sferų funkcionavimas. Sutrinka visa adaptacija. Tampa nuolatinis medikų klientas. Nuosekliai ištyrus dabartiniame medicinos lygyje paaiškinti neįmanoma. Somatizacijos sutrikimą galima diagnozuoti, jei jis trunka mažiausiai 0,5 metų. Jis turi įvairių simptomų.
Kuo didesnis afektinis komponentas, tuo geriau, nes galima nerimą, depresiją įveikti šiuolaikiniais vaistais. Ilgalaikis antidepresantų vartojimas pagerina būklę. Turime parinkti naujos kartos antidepresantus - mažiau šalutinio poveikio. Sudaryti reguliarų vizitų grafiką, kad vizitai būtų kas 4-6 savaites. Nuteikti pacientus ir paaiškinti psichiatro konsultacijos būtinumą.
Somatoforminė Autonominė (Vegetacinė) Disfunkcija
1 ar 2 somatiniai simptomai (pvz., nuovargis, apetito praradimas, virškinimo trakto ar urogenitalinės sistemos simptomai). Pacientas simptomus pateikia taip, lyg jie būtų atsiradę dėl somatinio organo ar organų sistemos, kurią labiausiai ar visiškai kontroliuoja ANS (pvz., CVS, virškinimo, kvėpavimo ar urogenitalinė sistema) sutrikimo. Simptomai dažniausiai esti 2 tipų, tačiau nei 1 iš jų nėra šio organo ar sistemos somatinio pažeidimo požymis. Pirmiausiai skundžiasi dėl objektyviai nustatomų ANS sužadinimo požymių: širdies plakimo, parkaitavimo, paraudimo, tremoro, baiminamasi, kad tai yra galimos somatinės ligos požymis. Greta - ryškus afektinis komponentas (išsigandę, baimingi, pamąstymai, kas nesiseka gydytojui rasti). Skirti antidepresantus.
Stresas Darbe: Apsaugos Darbuotojų Pavyzdys
Reikšminiai žodžiai: stresas, stresą sukeliantis veiksnys, apsaugos darbuotojai, darbo aplinka. Tyrimo tikslas - ištirti streso pasireiškimą, dažniausius stresą sukeliančius veiksnius, distreso valdymą tarp Lietuvos apsaugos darbuotojų. Darbas atliktas 2011 metų lapkričio-gruodžio mėnesiais bendradarbiaujant su Lietuvos apsaugos darbuotojų asociacija. Tyrime dalyvavo 94 apsaugos darbuotojai, kurie užpildė anketas.
Tyrimo rezultatai parodė, kad stresas - dažnas reiškinys tarp apsaugos darbuotojų, daugiau nei 75 proc. tiriamųjų prisipažįsta jį jaučiantys. Vyraujantys stresoriai, jaučiami tarp daugiau negu 1/4 tiriamųjų: konfliktai darbo vietoje, užpuolimo pavojus, atsakomybė, per mažas darbo užmokestis, darbo vietos praradimo grėsmė ir blogas darbo organizavimas. Net daugiau nei trečdalis respondentų streso metu patiria įtampą, blogą nuotaiką, nerimą ir išsiblaškymą. Tiriamųjų nuomone, dažniausiai (net daugiau nei 75 proc.) sukeliamo streso darbe pasekmė yra pablogėję santykiai darbe, antroje vietoje - sveikatos sutrikimai - pasitaiko tik tarp 25,8 proc.
Streso Sąvokos Evoliucija
"Stresas darbe - emocinių, pažintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo turinio, darbo organizavimo ir darbo aplinkos aspektus visuma. Ši būsena apibūdinama kaip stiprus susijaudinimas ir didelis nepasitenkinimas, taip pat dažnai kaip jausmas, kad per daug reikalaujama" (Europos Komisija). Mokslinį streso sąvokos pagrindimą 1936 m. pateikė klasikinės streso teorijos kūrėjas Kanados medicinos daktaras Hansas Selje (1907-1982 m.), kuris stresą įvardija kaip tam tikras organizmo reakcijas, nespecifinį atsaką į bet kokį pateiktą reikalavimą. Streso metu visi stresoriai (dirgikliai) reikalauja persitvarkymo ir į juos organizmas reaguoja visu pajėgumu. Stresas mobilizuoja adaptacinius organizmo gebėjimus kilusiai kliūčiai įveikti.
Akivaizdu, jog stresas - tai procesas, kurio dinamika yra gyvenimo dinamika. Net ir streso teorijos autorius H. Selje paskutiniuose savo darbuose pripažįsta, kad stresas nėra vien tik negatyvus reiškinys, kaip jis buvo manęs anksčiau, bet būtina gyvų organizmų funkcionavimo sąlyga. Streso neįmanoma išvengti - jį sąlygoja visuomeninio gyvenimo ypatumai bei ekonominio gyvenimo problemos. Jo nuomone, stresas yra žalingas, jis sekina organizmą, sukelia įvairių ligų. Didelė ir ilga emocinė įtampa žaloja visą organizmą, ypač nervų sistemą.
Streso Apibrėžimai ir Reikšmė
Mokslinėje literatūroje streso sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Kartais ji taikoma grėsmei arba iššūkiui, o kartais atsakui į grėsmę ar iššūkį apibūdinti. Stresą galime apibrėžti kaip bendrą procesą, kuriuo įvertiname ir reaguojame į tam tikrus grėsmę ar iššūkį keliančius įvykius, vadinamuosius stresorius. Stresoriaus poveikis gali būti teigiamas, kai jis mus aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus. Tačiau daug dažniau stresoriai kelia grėsmę darbuotojų sveikatai bei saugumui darbe, jų įsitikinimams bei savikontrolei.
Streso sąvoka gana populiari šiuolaikiniame moksle, dažnai ją vartojame ir kasdieniniame gyvenime. Tačiau kiekvienam stresas yra kažkas kita, kiekvienas patiriame jį skirtingai, subjektyviai. Tuo remiantis buvo padaryta išvada, kad, norint suprasti, kaip stresas veikia atliekamos veiklos efektyvumą, reikia atsižvelgti į individualius motyvacinius ir kognityvinius veiksnius, kurie įsiterpia tarp stresoriaus ir reakcijos (Lazarus, 1998). R. S. Lazarus ir jo kolegos (1984 m.) stresą apibūdina kaip ypatingą asmens ir aplinkos santykį, kuris asmens yra įvertintas kaip apsunkinantis, arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę jo gerovei, ypač pabrėžia, kad įvairūs poveikiai gali nesukelti streso tol, kol pats žmogus neįvertina jo kaip stresoriaus.
Keturi Bendri Streso Sampratos Požymiai
R. S. Lazarus, apibendrindamas streso tyrimus, siūlo išskirti keturis bendrus visoms streso sampratoms požymius:
- Išorinį ar vidinį organizmą veikiantį veiksnį: jis dar vadinamas stresoriumi.
- Įvertinimą - nustatymą, kuris organizmą veikiantis dirgiklis yra jam kenksmingas, o kuris ne.
- Įveikimo procesą - tai procesas, kurio metu organizmas deda pastangas, siekdamas susidoroti su jį veikiančiu stresiniu dirgikliu.
- Streso reakciją - tai visuma stresoriaus sukeltų organizmo fiziologinių, psichologinių ir kitų jo sistemų reakcijų į stresorių.
Kitas labai svarbus akcentas yra susijęs su tuo, kad stresas R. S. Lazarus teorijoje suprantamas kaip procesas. Vėlesniuosiuose streso darbe moksliniuose tyrimuose pirmenybė teikiama transakcinėms streso teorijoms. Šiuo atveju sąvoka „stresas“ apima visumą sąveikaujančių elementų, o ne atskirus elementus, pavyzdžiui, tokius kaip individas ar aplinka (Palmer, Cooper, Thomas, 2001). Transakcinės streso teorijos stresą apibūdina kaip ypatingą individo ir aplinkos santykį, kuris individo yra vertinamas kaip viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę asmeninei jo gerovei, reikalaujantis papildomų pastangų atkurti pusiausvyrą - o tai sąlygoja streso didėjimą (Clarke, Cooper, 2004).
Stresinės reakcijos psichologiniu lygmeniu pasireiškia tam tikromis emocijomis, dažniausiai įvardijamos kaip nerimo, liūdesio, pykčio emocijos (Lazarus, Folkman, 1984). Kaip teigia I. Mills (1998), stresas yra tam tikras pusiausvyros tarp mūsų pačių ir situacijos, kurioje atsiduriame, sutrikimo pasireiškimas. Jis atsiskleidžia per normalias organizmo funkcijas deformuojantį spaudimą, reikalavimų ir darbų gausą, psichinę įtampą, konfliktus, priklausomybes, nesugebėjimą valdyti emocijų. Kai esame pusiausvyroje su aplinka, jaučiamės esą patenkinti savimi ir kitais, pozityviai vertiname savo pasiekimus ir džiaugiamės gyvenimu.
Kita grupė streso tyrinėtojų, kurių pagrindiniai atstovai T. H. Holmesas ir R.H. Rahe (2000 m.), atkreipė dėmesį ne į streso reakcijas, bet į streso sukėlėjus. R. J. Žalingi streso padariniai pasireiškia elgesyje. Atskiro žmogaus elgesys nelabai pastebimas visos organizacijos fone, tačiau dėl nuolatinės įtampos gali pakisti daugelio darbuotojų elgesys ir tarpusavio santykiai. Dėl to mažėja darbo efektyvumas ir kokybė, daugėja pravaikštų, nelaimingų atsitikimų, didėja darbuotojų kaita, nepasitenkinimas darbo sąlygomis bei užduotimis.
Kaip teigia A. R. Elagovanas ir J. L. Dabartiniame moderniame pasaulyje stresas tapo didžiausiu pavojumi sveikatai. Tai parodė Europos Sąjungos šalyse atlikti tyrimai. 2002 m. atliktame tyrime pastebėta, kad stresas darbe yra antra po nugaros skausmų Europos Sąjungoje dažniausiai aptinkama (28 proc. darbuotojų) su darbu susijusi sveikatos problema. Visos streso apraiškos darbinėje aplinkoje negali būti laikomos stresu darbe. Kita svarbi priežastis nagrinėti stresą yra ekonominė. Užsienio šalyse pradėtos skaičiuoti streso darbe sąnaudos pasirodė pernelyg didelės, kad būtų galima nekreipti į jas dėmesio. Be fizinio ir psichologinio poveikio darbuotojų sveikatai, stresas darbe sukelia dideles sąnaudas organizacijai - tai darbuotojų kaita ir pravaikštos, sumažėjęs darbo efektyvumas, padidėjusi nelaimingų atsitikimų tikimybė, inovacijų trūkumas.
Stresas darbe ne tik sukelia sveikatos sutrikimus, neatvykimus ir darbuotojų kaitą, bet ir turi poveikį darbo rezultatams. Mokslininkai apskaičiavo, kad produktyvumo sumažėjimas dėl streso yra vidutiniškai 7,5 karto didesnis nei produktyvumo sumažėjimas dėl neatvykimo į darbą. Streso įveikimas - tai procesas, kurio metu individas kognityvine ir fizine veikla stengiasi suvaldyti jį apsunkinančiai veikiančią aplinkos įtaką (Lazarus, 1993).
Streso Įveikimas ir Atsparumas
R. S. Žmonės linkę nepasiduoti sunkumams ir problemoms, iškylančioms jų gyvenime. Tačiau jie skiriasi pagal tai, kokį įveikimo būdą, strategiją renkasi problemiškose situacijose. Vieni teikia pirmenybę aktyviam įveikimo būdui, kiti - pasyviam. Kiekvieno žmogaus organizmas turi individualias galimybes priešintis, egzistuoja individualūs atsparumo stresui skirtumai. Vieni žmonės stipriai reaguoja į silpną stresorių, o kitų neveikia ir stiprus stresorius.
2012 m. Lietuvoje atliktas tyrimas, kuriame buvo nagrinėjama fizinio aktyvumo įtaka atsparumui bei psichikos sutrikimams. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį gebėjimui išsaugoti psichinę sveikatą nepaisant nepalankių veiksnių, smarkiai didinančių psichopatologijos tikimybę. Tyrimo metu plačiai naudota suaugusiųjų atsparumo skalė, atspindinti, kaip konkretaus atsparumo asmenys įveikia stresą. Jei streso darbe problema nustatyta, būtina imtis veiksmų, kuriais ši problema būtų užkirsta, pašalinta ar sumažinta. Darbdavys privalo pasirinkti tinkamas priemones. Šios priemonės turi būti vykdomos dalyvaujant ar bendradarbiaujant darbuotojams ir/ar jų atstovams. Darbo jėgos įvairovė yra labai svarbus veiksnys sprendžiant streso darbe problemas.
Tyrimų duomenimis, niekur kitur stresas nėra labiau tikėtinas nei darbo vietoje. JAV, mokslininkų duomenimis, apie 25 proc. žmonių sako, kad jų darbas yra pagrindinis stresorius jų gyvenime. Stresas darbe gali paveikti profesinius ir asmeninius santykius bei sveikatą. 2009 m. buvo atlikta analizė vertinant įvairių specialybių streso rizikos veiksnius, įtakojančius žmogaus sveikatą Panevėžio mieste. Šiame tyrime rasta, kad 81,1 proc. visuomenės narių jaučia stresą darbe. Stresas detaliau tyrinėtas medicinos, švietimo, valstybės tarnybos srityse. Stresas ypač aktualus dirbantiems jėgos struktūrose. Lietuvoje 2003 m. tirti svarbiausi stresoriai, su kuriais susiduria policijos darbuotojai. 2010 m. į policijos pareigūnų stresą buvo pažvelgta iš kitos, streso įveikos pusės. Tiriant streso įveikos būdus, atlikta ir kokybinių tyrimų, viename iš jų 2012 m. tirtos socialinių darbuotojų patirtys naudojant pusiau struktūruotą individualų interviu.
Apsaugos Darbuotojų Streso Tyrimo Tikslai
Tyrimo tikslai buvo nustatyti streso dažnį tarp Lietuvos apsaugos darbuotojų, išsiaiškinti, kokie yra vyraujantys stresoriai tarp tiriamųjų, kokie streso simptomai dažniausiai pasireiškia susidūrus su stresą sukeliančiais veiksniais apsaugos darbuotojų darbe, ir kokios dažniausios pasekmės tarp apklaustųjų veikiant stresui.