Įvadas
Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) - XIX-XX amžių sandūroje gyvenęs ir kūręs austrų gydytojas, neurologas ir psichologas, laikomas psichoanalizės pradininku. Jo teorijos ir metodai padarė didžiulę įtaką ne tik psichologijos mokslui, bet ir visai Vakarų kultūrai. Froido idėjos formavosi palaipsniui, bendradarbiaujant su kitais to meto mokslininkais. Išskirtinis ir reikšmingas jo darbas - „Sapnų aiškinimas“ (Die Traumdeutung), išleistas 1900 metais, po kurio Froido reputacija visuomenėje ėmė sparčiai augti. Jo pasekėjai Alfredas Adleris ir Karlas Gustavas Jungas taip pat įgavo pasaulinį pripažinimą plėtodami psichoanalizės teoriją ir vykdydami savo mokslinius tyrimus.
Froido įtaka psichologijos mokslui ir pasaulio kultūrai yra tokia didelė, kad ją sunku apibūdinti glaustai. Jis pabrėžė didžiulę pasąmonės įtaką žmogaus elgesiui, teigdamas, kad ji veikia visą žmogaus gyvenimą. Jis taip pat išpopuliarino psichologijos teorijas apie psichologinius gynybos mechanizmus, susivaldymą ir priešiškumą. Jo darbai skatino susidomėjimą psichologijos mokslu, o jo idėjos kėlė diskusijas ir ginčus. Froido idėjos sukėlė perversmą supratime apie žmogaus protą, o jo įvesti terminai ir šiandien yra plačiai naudojami. Psichoanalitinė terapija, nors ir brangi, yra pripažinta kaip gydymo būdas ir gali būti efektyviai taikoma ateityje.
1. Zigmundo Froido Biografija
Zigmundas Froidas gimė 1856 m. gegužės 6 d. Pršybore, Moravijoje (tuo metu Austrijos provincijoje), o mirė 1939 m. rugsėjo 23 d. Londone. Jaunystėje Froidas domėjosi savo šeimos istorija. Jo tėvas Jakobas Froidas gimė 1815 m. gruodį Tismenico mieste Galicijoje ir mirė 1896 m. Jis buvo vilnos prekybininkas, vedęs du kartus. Pirmoje santuokoje susilaukė dviejų sūnų: Emanuelio ir Filipo. Būdamas 40 metų, vedė antrą kartą Amaliją Natanson. Froido tėvas mirė būdamas 81 metų, o motina 95 metų, taigi ir pačiam psichoanalizės pradininkui buvo lemta ilgas gyvenimas. Froidas ne kartą minėjo, kad turi ne tik fizinių, bet ir dvasinių tėvo bruožų. Jakobas Froidas buvo šiek tiek aukštesnis už sūnų, švelnaus charakterio ir mylimas visų giminaičių. Iš tėvo Froidas paveldėjo humoro jausmą, skvarbų skepticizmą, liberalizmą, mąstymo laisvę ir meilę žmonai.
Froido mama gimė Bruodo mieste Galicijoje netoli Rusijos sienos. Ištekėjo būdama 20 metų, o po metų pagimdė sūnų. Froidas gimė su tankiais juodais garbanotais plaukais, todėl mama pavadino jį „mano mažasis mauras“. Po jo dar gimė penkios dukterys ir du sūnūs: Julijus, kuris mirė 8 mėnesių, Ana, Roza, Marija, Adolfina, Paula ir Aleksandras, kuris buvo jaunesnis už Zigmundą 10 metų. Froido mama jaunystėje buvo simpatiška ir liekna, linksma, judri ir protinga iki gyvenimo pabaigos. Pats Froidas teigė, kad iš mamos paveldėjo sentimentalumą.
Iš pradžių mažąjį Zigmundą mokė mama, o vėliau tėvas paruošė jį gimnazijai. Nors Jakobas Froidas buvo savamokslis, jis daugeliu klausimų ir požiūriu į gyvenimą pranoko savo išsilavinusius bendraamžius. Zigmundo pasisekimai aiškinami gerais santykiais su tėvu. Vėliau Froidas pasakojo, kad nuo 12 metų jis lydėjo tėvą, kai tas išeidavo pasivaikščioti Vienos apylinkėmis.
Taip pat skaitykite: E. Fromm'o teorijos apžvalga
Būdamas 9 metų, jis išlaikė Sperl gimnazijos egzaminus ir įstojo į ją metais anksčiau nei įprasta. Ten jis pasiekė rezultatų ir buvo geriausias mokinys klasėje šešis metus iš aštuonių. Kai jis, būdamas 17 metų, puikiai baigė gimnaziją, tėvas pažadėjo jam kelionę į Angliją. Savo pažadą jis įvykdė po dvejų metų. Jaunas Zigmundas buvo įnikęs į mokslus ir labai darbštus. Skaitymas ir studijavimas užėmė reikšmingiausią vietą jo gyvenime. Net draugai, kurie aplankydavo jį studijų metu, iš karto ėjo į jo kabinetą. Jie galėjo valandomis kalbėtis įvairiais klausimais. Froidas turėjo rašytojo gabumų. Jo talento įrodymas - jis buvo pripažintas vokiečių prozos meistru, tobulai žinojo lotynų ir graikų kalbas. Taip pat įgijo anglų ir prancūzų kalbų pamatines žinias. Pats išmoko ispanų ir italų kalbas. Iš visų kalbų teikė pirmenybę anglų kalbai. Dešimt metų skaitė tik angliškas knygas. Tik būdamas 19 metų jis įgyvendino savo svajonę - iškeliavo į pamėgtą šalį.
Froidas 1873 metais įstojo į medicinos fakultetą Vienos universitete. Be to, jaunam studentui reikėjo galvoti, kaip kuo greičiau užsidirbti pragyvenimui. Jis negalėjo puoselėti asmeninių polinkių ir su kitais medicinos studentais turėjo kantriai minti dvylikos privalomų semestrų takus. Bet jau studijuodamas Froidas stropiai ėmėsi savarankiškų tyrimų, o, kaip pats nuoširdžiai prisipažino, akademinės pareigas atlikdavo „gana aplaidžiai“. Tad disertaciją moksliniam laipsniui įgyti apgynė „smarkiai pavėlavęs“ tik 1881 metais, jau būdamas dvidešimt penkerių. Dirbo terapeutinėse ir psichiatrinėse Vienos klinikose, pas Šarko - Paryžiuje, pas Bernchaimą - Nansi. Daug metų jis dirbo garsių anatomų Briukės ir Meinerto laboratorijoje. Abu mokslininkai greitai pastebėjo jaunąjį asistentą turintį įgimtų savarankiško ir kūrybiško tyrėjo gabumų, tad jie abu stengėsi patraukti jį kiekvienas savo pusėn nuolatiniam darbui. Meinertas net pasiūlė jaunajam gydytojui jį pavaduoti ir skaityti smegenų anatomijos paskaitas. Bet vidiniai polinkiai nejučia vertė Froidą tam… pasipriešinti. Matyt, jau tada nuojauta nulėmė apsisprendimą. Šiaip ar taip, jis atmetė garbingą pasiūlymą. Vis dėlto jo iki tol atliktų tikslių histologinių ir klinikinių darbų visiškai pakako, kad jam būtų suteiktas Vienos universiteto nervų ligų docento laipsnis.
Froidas suprato, jog iš tolo, vien skaitydamas medicinos laikraščių pranešimus, negalės susidaryti tikro tokių bandymų vaizdo. Ir jaunasis mokslininkas, skatinamas paslaptingos vidinės nuovokos, kuri kūrybingam žmogui visada padeda nujausti tikrąjį savo pašaukimo kelią, tuoj pat ima veržtis į Paryžių. Jo mokytojas Briukė paremia jauno neturtingo gydytojo prašymą gauti tokiai kelionei stipendiją. Ir ji paskiriama. 1886 metais tam, kad vėl pradėtų iš pradžių, kad pats pasimokytų prieš imdamasis mokyti kitus, jaunasis docentas išvyko į Paryžių.
Čia jis iš karto patenka į visai kitokią aplinką. Tiesa, Šarko, kaip ir Briukė, rėmėsi patologine anatomija, bet jis buvo pažengęs jau daug toliau. Kai kurios Šarko mokymo dalys jaunajam Vienos gydytojui ne visada atrodė įtikinamos. Vis dėlto čia jis galutinai įsitikino, jog Paryžiuje neurologijos mokslas pripažįsta ne tik grynai kūniškas, bet taip pat psichines ir net metafizines nedaiktines šių ligų priežastis. Naujajame veiklos bare Froidui vėl nusišypso laimė. Bet ar galima vadinti laime tai, kas iš esmės yra tik išskirtiniam protui duota instinktyvi abipusė nuovoka? Kaip Briukė, Meinertas ir Notnagelis Vienoje, taip ir Šarko tuoj pat pastebėjo, jog Froidas yra gabus, mąstantis gydytojas, ir priima jį į savo bendraminčių būrį. Per šiuos kelis mėnesius galutinai spėjo subręsti jaunojo mokslininko narsa ir nepriklausomybės troškimas. Dabar jis jau galėjo pradėti savarankišką kūrybinį darbą.
Tiesa, pirmiausia dar reikėjo atlikti nedidelį formalumą. Visi universiteto stipendininkai, grįžę iš užsienio, turėdavo padaryti mokslinį pranešimą apie įgytą patirtį. Froidas jį perskaitė Gydytojų draugijoje. Jis papasakojo apie naujus kelius, kuriais pasuko Šarko, ir pavaizdavo Salpetriero ligoninėje daromus hipnozės bandymus. Pranašai šypsodamiesi jie atmetė Froido pasakojimo mintį, jog isterijos simptomus galima sukelti dirbtinai, o jo tvirtinimą, jog esą net ir vyrų isterijos atvejų, kolegos atvirai išjuokė. Pradžioje jie geranoriškai nusiteikę plojo jam per petį juokaudami, kokių niekų jis prisiklausęs tame Paryžiuje. Bet kai Froidas nenusileido, jam užsivėrė durys į šventąją galvos smegenų laboratoriją, kurioje psichologija, ačiū Dievui, buvo paremta tvirtais „moksliniais pagrindais” ir į kurią atskalūnai yra neverti įžengti. Nuo tada jis Vienos universitete tapo bete noire ir daugiau neįkėlė kojos į Gydytojų draugijos patalpas ir tik po daugelio metų vienos labai turtingos pacientės asmeniniu rūpesčiu (kaip pats smagiai prisipažino) jis gavo ekstraordinarinio profesoriaus titulą.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės teorija
Froidas gyveno taip kukliai ir tykiai, jog beveik būtų galima sakyti, kad jis apskritai to gyvenimo neturi. Septyniasdešimt metų praleido tame pačiame mieste, daugiau kaip keturiasdešimt išgyventa tame pačiame name. O jame vėlgi gydytojo priimamasis buvo ir liko vis tame pačiame kambaryje. Skaitydavo jis vis tame pačiame krėsle, savo literatūros veikalus kūrė vis prie to paties rašomojo stalo; buvo visiškai nereiklus, niekuo daugiau nesidomėjo, vien tik savo profesija ir pašaukimu. Šio žmogaus gyvenimo ritmas visiškai priklausė vien tik nuo kantriai srovenančios nenutrūkstamo, tolygaus darbo tėkmės. Aiškiai matyti, blaiviai mąstyti ir suvokti Froidui nereikia jokių pastangų ar valios kišimosi. Analizuoti yra tikroji, įgimta, nesutramdoma ir instinktyvi jo asmenybės veikla. Jeigu Froidas ko iš karto ir besąlygiškai nesupranta, to jis ir nesiaiškina, jeigu jis pats ko visiškai aiškiai nemato, niekas jam to negali išaiškinti. Jo akys ir protas yra autokratiški ir visiškai nekomunikabilūs. Tvirtas, griežtas ir nenuolaidus kitiems, Froidas toks pat tvirtas ir nepatiklus buvo ir sau pačiam. Dienomis jis dirbo nepaprastai įtemptai, be atokvėpio, o naktį šis geležinis kūnas lygiai taip pat gebėdavo visiškai atsipalaiduoti. Kiekviena iš jo septyniasdešimt penkerių gyvenimo metų tūkstančių savaičių brėžė vis tą patį apvalų uždaros veiklos ratą, kiekviena diena kaip du vandens lašai panaši viena į kitą: akademinio darbo metais kartą per savaitę paskaita universitete, visada kiekvieną trečiadienio vakarą tokie kaip kadaise Sokrato pokalbiai su būreliu studentų, šeštadienio popietę kortų partija, o paskui nuo ryto iki vakaro, arba tiksliau sakant, iki vėlaus vidurnakčio, kiekviena minutė iki paskutinės sekundės panaudojama analizei, gydymui, studijoms, skaitymui ir mokslinei kūrybai. Keturiasdešimt metų Froidas kasdien atlikdavo aštuonias, devynias, dešimt, kartais net vienuolika analizių. Kiekvieną laišką jis rašydavo savo ranka, kiekvieną tyrimą pats vienas atlikdavo iki galo, kiekvieną kūrinį užbaigdavo vienas pats. Jo idėjos tikrai neimprovizuotos, net ne intuityvios. Jos nėra neapgalvotos ar lengvai sugalvotos. Froidas dažnai metų metus gaišto prieš viešai patvirtindamas kokį savo pastebėtą spėjimą. Tokiam konstruktyviam genijui kaip jis staigūs minties šuoliai ar skubotos išvados būtų tiesiog absurdiškos. Visada gilindamasis pakopa po pakopos, atsargiai ir nė kiek nesižavėdamas, Froidas pats pirmas pastebėdavo kiekvieną silpną vietą. Jam būti reiškė dirbti, o gyventi reiškė kurti.
Froidui būti sveikam buvo tas pat, kas kvėpuoti. Pats jis nė karto nepatyrė kokio nors paprasčiausio, kasdieniško protinio darbo sutrikimo, jam beveik niekada neskaudėjo galvos, jis niekada nesijautė pavargęs. Kelis dešimtmečius jis nė karto neprašė savo kolegų gydytojų patarimo, dėl kokios nors negalios jam neteko praleisti nė vienos valandos.
Šią puikią vidinių jėgų darną atitiko ir jo išorė. Ir čia visi bruožai tobulai proporcingi, gana darniai sudėtas stotas. Nei per aukšto, nei per žemo ūgio, ne per tvirto ir ne per menko kūno: visais požiūriais galima sakyti - pavyzdinis vidurys tarp kraštutinumų. Metų metais visi karikatūristai, žvelgdami į jo veidą, veltui ieškojo šiame taisyklingos formos ovale tinkamos dingsties kokiam nors būdingam piešiniui. Galima kloti ir kloti jo ankstesniųjų metų nuotraukas vieną greta kitos ieškant jose kokio nors skiriamojo bruožo, ko nors būdingo ir svarbaus. Tačiau trisdešimtmečio, keturiasdešimtmečio, penkiasdešimtmečio veidas visada rodė viena: gražus vyras, vyriškas vyras, taisyklingų, beveik pernelyg taisyklingų bruožų ponas. Tamsios mąslios akys leidžia spėti, jog tai protingas žmogus.
Marta Bernais gimė Liepos 26 d. 1861m. žydų šeimoje. Tai smulki šviesiaodė išlepinta mergaitė. Jos gracingos manieros traukė vyrus, todėl tai kėlė S.Froidui priežastį pavydėti. Marta buvo išsilavinusi, inteligentiška mergina, tačiau po vedybų visą dėmesį skyrė savo šeimai. Froidas nuolatos rūpinosi jos sveikata ir teigė, kad ji turi tik dvi pareigas gyvenime: gerai atrodyti ir mylėti jį.
Po darbo Froidas paprastai skubėdavo namo, kad savo kambaryje galėtų ramiai skaityti knygas, tačiau viena 1882 m. balandžio vakarą grįžęs namo pamatė merginą lupančią obuolį ir linksmai plepančią. Visų nuostabai jis nukeliavo ne į kambarį, bet prie stalo. Iš pirmo žvilgsnio jis įsimylėjo Martą ir kai buvo įsitikinęs savo jausmų tikrumu, pradėjo rodyti jai dėmesį. Kiekvieną dieną siusdavo po raudoną rožę su rašteliais, parašytais įvairiomis kalbomis, būtent juose atsirado pirmas mėgstamas vardas Martai - Princese. Įsitikinęs, kad ir Marta jį myli, jis jausdavosi daug laimingesnis. Kadangi pats Martai sake kad einant laikui juo jausmai jai nuolatos stiprėja.
Taip pat skaitykite: Freudo teorija
Dar prieš susituokdamas Froidas žinojo, jog santuoka nesuteiks jo ir Martos jausmams didesnio stiprumo, tačiau tikėjo, kad būdamas su ja, galės kurti laimę sau ir pasitarnauti žmonijai dirbdamas.
S.Froidas nuolat keitė savo vestuvių datą, dėl jam pasitaikančių darbo pasiūlymų, tačiau 1886 m. rugsėjo 13 d. Bandsbeko rotušėje S .Froidas ir M. Bernais susituokė. Šeimyniniu gyvenimu Froidas buvo patenkintas, kadangi Marta buvo nuostabi žmona ir šeimininkė. Ji vertino vyro darbą, todėl S.Froidas vakarais (pirmaisiais santuokos metais) aptardavo savo dienos darbus, ko vėliau atsisako, kad ne perkrauti žmonos galvos savo idėjomis.
Gimus vaikams, šeima tapo iš tikro laiminga. Po šeštojo vaiko gimimo pas Froidus atsikraustė Martos sesuo - Mina, kuri buvo apsiskaičiusi, įdomi ir komunikabili. Visa šeima gerai sutardavo, net keista, kad Mina ne padėjo Froidui rašant jo darbus, tai buvo tik dėl to, kad Froidas dirbdamas niekad nesiskirdavo su savo parkeriu, kurį naudojo ir susirašinėdamas ir dirbdamas. Jam geriau sekdavosi rašyti turint savo parkerį rankoj.
1935 m. Birželio 4d. Froidai atsisveikino su miestu, kuriame pragyveno didžiąją savo gyvenimo dalį - Viena. Paskutinis miestas, kuriame gyveno Froidas, buvo Londonas. Jis mirė 1939 rugsėjo 23 dieną nuo vėžio.
2. Zigmundo Froido Įnašas Į Mokslą
Nors jaunystėje Froidas buvo susižavėjęs medicina, jau daug vėliau jis pripažino, jog tikru gydytoju savęs niekada nelaikė, o mediko praktika vėliau padėjo pagrindus psichoanalizei - S. Froidas gilinosi į paciento mintis ir baimes.
Froidas paliko didžiulį mokslinį palikimą - daugiau nei 300 publikacijų, įskaitant daugybę knygų, straipsnių ir esė. Tarp svarbiausių jo darbų yra „Sapnų aiškinimas“, „Trys esė apie seksualumo teoriją“, „Totemas ir tabu“, „Apie psichozės įvedimą“, „Ateities iliuzija“, „Nepatenkinimas kultūra“, „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ ir daugybė kitų.
Froido darbai apima platų temų spektrą, įskaitant pasąmonės tyrimus, asmenybės teorijas, seksualumo raidą, sapnų analizę ir kultūros kritiką. Jo teorijos ir metodai sukėlė revoliuciją psichologijos moksle ir padarė didžiulę įtaką kitoms mokslo sritims, tokioms kaip literatūra, menas, sociologija ir antropologija.
2.1. Kokaino Tyrimai
Ankstyvoje savo karjeros stadijoje Froidas domėjosi kokaino poveikiu ir netgi parašė keletą straipsnių apie jo galimą terapinį panaudojimą. Jis eksperimentavo su kokainu pats ir rekomendavo jį savo kolegoms, tačiau vėliau atsisakė šių idėjų, kai paaiškėjo neigiamas kokaino poveikis sveikatai.
2.2. Psichoanalizė
Psichoanalizė - tai Froido sukurta teorija ir gydymo metodas, kuris grindžiamas pasąmonės procesų analize. Psichoanalizės tikslas - padėti pacientui suprasti savo pasąmoninius konfliktus ir motyvus, kurie lemia jo elgesį ir emocijas.
Pagrindiniai psichoanalizės principai:
- Pasąmonė: Didžioji dalis žmogaus psichikos yra pasąmonė, kurioje slypi neišreikšti norai, baimės ir prisiminimai.
- Psichinis determinizmas: Visi psichiniai reiškiniai turi priežastis, net jei jos nėra sąmoningai suvokiamos.
- Libido: Psichinė energija, kuri nukreipta į malonumo siekimą.
- Gynybiniai mechanizmai: Nesąmoningi psichiniai procesai, kurie naudojami apsisaugoti nuo nemalonių emocijų ir konfliktų.
- Perkėlimas: Paciento jausmų ir emocijų perkėlimas ant psichoanalitiko.
2.2.1. Asmenybės Struktūra Pagal Z. Froidą
Froidas teigė, kad asmenybė susideda iš trijų pagrindinių dalių:
- Id ( Оно ): Pati primityviausia asmenybės dalis, kuri veikia pagal malonumo principą ir siekia nedelsiant patenkinti savo poreikius.
- Ego ( Aš ): Asmenybės dalis, kuri veikia pagal realybės principą ir stengiasi patenkinti Id poreikius atsižvelgiant į realias aplinkybes.
- Superego ( Virš-Aš ): Asmenybės dalis, kuri atspindi moralines normas ir vertybes, įdiegtas tėvų ir visuomenės.
2.2.2. Asmenybės Motyvacija Z. Froido Teorijoje
Froido teorijoje pagrindinis asmenybės motyvas yra libido - psichinė energija, kuri nukreipta į malonumo siekimą. Libido pasireiškia įvairiomis formomis, priklausomai nuo asmenybės raidos stadijos.
2.2.3. Asmenybės Vystymasis
Froidas teigė, kad asmenybės vystymasis vyksta per kelias psichoseksualines stadijas:
- Oralinė stadija (0-1 metai): Pagrindinis malonumo šaltinis yra burna.
- Analinė stadija (1-3 metai): Pagrindinis malonumo šaltinis yra tuštinimasis.
- Falinė stadija (3-6 metai): Atsiranda susidomėjimas lytiniais organais. Šioje stadijoje susiformuoja Edipo kompleksas (berniukams) arba Elektros kompleksas (mergaitėms).
- Latentinė stadija (6-12 metai): Lytinis potraukis yra nuslopinamas.
- Genitalinė stadija (nuo 12 metų): Atsiranda brandus lytinis potraukis.
2.2.4. Asmenybės Gynybiniai Mechanizmai
Gynybiniai mechanizmai - tai nesąmoningi psichiniai procesai, kurie naudojami apsisaugoti nuo nemalonių emocijų ir konfliktų. Kai kurie iš dažniausiai pasitaikančių gynybinių mechanizmų:
- Nuneigimas: Atsisakymas pripažinti realybę.
- Išstūmimas: Nemalonių minčių ir jausmų pašalinimas iš sąmonės.
- Projekcija: Savo nepriimtinų jausmų priskyrimas kitiems.
- Racionalizacija: Savo elgesio pateisinimas logiškais argumentais, siekiant nuslėpti tikrąsias priežastis.
- Sublimacija: Nepriimtinos energijos nukreipimas į socialiai priimtiną veiklą.
2.2.5. Patologija, Psichoanalitinė Terapija
Froidas teigė, kad psichikos ligos atsiranda dėl neišspręstų pasąmoninių konfliktų, kurie kyla vaikystėje. Psichoanalitinė terapija siekia padėti pacientui suprasti šiuos konfliktus ir juos išspręsti.
Psichoanalitinės terapijos metodai:
- Laisvų asociacijų metodas: Pacientas skatinamas kalbėti apie viską, kas jam šauna į galvą, nesvarbu, ar tai atrodytų logiška, ar ne.
- Sapnų analizė: Sapnai laikomi pasąmonės išraiška, todėl jų analizė gali padėti suprasti pasąmoninius konfliktus.
- Perkėlimo analizė: Analizuojami paciento jausmai ir emocijos, perkelti ant psichoanalitiko.
3. Froido Gyvenimo ir Veiklos Istorinis Kontekstas
Froido gyvenimas ir veikla vyko sudėtingame istoriniame laikotarpyje, kuriam būdingi dideli socialiniai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai. XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia buvo laikotarpis, kai vyko sparti industrializacija, mokslinė pažanga ir politiniai neramumai. Šie pokyčiai turėjo didelės įtakos Froido teorijų formavimuisi ir jo požiūriui į žmogaus prigimtį.
Froido idėjos susiformavo Vienoje, kuri tuo metu buvo svarbus kultūros ir intelektualinis centras. Vienoje gyveno daugybė įvairių tautybių ir kultūrų žmonių, o tai skatino intelektualinę diskusiją ir kūrybiškumą. Froidas bendravo su įvairiais mokslininkais, menininkais ir intelektualais, kurie turėjo įtakos jo teorijų formavimuisi.
Froido teorijos dažnai buvo kritikuojamos dėl jų seksualinio pobūdžio ir dėl to, kad jos buvo grindžiamos ribotu klinikinių stebėjimų skaičiumi. Tačiau Froido darbai padarė didžiulę įtaką psichologijos mokslui ir visai Vakarų kultūrai. Jo idėjos skatino susidomėjimą pasąmone, vaikystės įtaka asmenybės formavimuisi ir žmogaus seksualumu.
tags: #psichoanalizes #pradininkas #zigmundas