Šiame straipsnyje nagrinėjama elgesio dinamika, apibrėžiant ją per įvairius aspektus - nuo tarpasmeninio smurto iki asmenybės psichologijos. Aptariami psichologinio smurto ypatumai, jo atpažinimo sunkumai ir prevencijos galimybės. Taip pat nagrinėjama individualiosios psichologijos perspektyva, menkavertiškumo komplekso ir pranašumo siekio dinamika bei mąstymo paradigmų įtaka elgesiui.
Psichologinis smurtas: sunkiai pastebima agresijos forma
Šiais laikais smurtas porose yra labiausiai nerimą kelianti tarpasmeninio smurto forma, kuri gali būti laikoma visuomenės sveikatos problema. Nors smurto mastas yra didelis, o nukentėjusiųjų patirtos agresijos pasekmės reikšmingos, dažnai daugiausia dėmesio skiriama tik fiziniam šios problemos aspektui. Psichologinės prievartos pasekmių vertinimas nustumiamas į antrinę plotmę, ignoruojant tyrimus ir praktiką, kurie rodo, kad psichologinės agresijos pasekmės yra panašios ar net didesnės už fizinio pobūdžio smurto pasekmes. Be to, psichologinę agresiją yra sunkiau nuspėti bei sudėtingiau užkirsti kelią.
Psichologinio smurto atpažinimo sunkumai
Kodėl sunku pakankamai anksti, dar draugystės pradžioje, atpažinti psichologinį smurtą? Nes nėra pastovaus elgesio repertuaro. Atvirkščiai, psichologiškai smurtaujantys asmenys gali elgtis labai įvairiai: kurį laiką manipuliuoti santykiais, pavyzdžiui, draugystės pradžioje (pirmus du tris mėnesius) rodyti didelį susidomėjimą ir dėmesį, o po to staiga be jokios priežasties nustoti domėtis ar tapti abejingi, nereaguoti į žinutes ar telefono skambučius. Kai kurie asmenys gana greitai parodo savybes, pagal kurias reikia numatyti būsimus santykių sunkumus.
Verta atkreipti dėmesį į tokias specifines apraiškas, kaip: suinteresuotumas sumenkinti bet kokį partnerio elgesį ar požiūrį, atkaklus pasipriešinimas klausytis ir dalytis partnerio išgyvenimais bei sunkumais, nebent jis ar ji prieštarautų smurtaujančiajam. Partnerio abejingumas taip pat gali būti vertinamas kaip viena ir dažnai pasitaikančių psichologinio smurto apraiškų. Abejingumas parodo emocinio įsitraukimo trūkumą, dėl kurio neįmanoma kitam iš partnerių sulaukti užuojautos, paramos ir pagarbos savo individualybei.
Veiksniai, padedantys išvengti psichologinio smurto pavojaus
Siekdami išvengti psichologinio smurto pavojaus, turėtume atkreipti dėmesį į šiuos veiksnius:
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
- Atvirumas ir skaidrumas: Turėtumėte nejausti įtampos ar nesmagumo užduodami klausimus ir sulaukdami atsakymų. Ar jums patinkantis asmuo yra atviras? Ar kviečia jus įsitraukti į savo svarbius gyvenimo įvykius bei prisijungti prie savo draugų ar šeimos? Žinoma, reikia atskirti sveikas ribas (privatumo, kurio reikia visiems) nuo slapukavimo. Atvirumas ir skaidrumas nereiškia, kad naujai sutiktas patinkantis asmuo privalo iš karto išpasakoti savo didžiausias paslaptis.
- Sąžiningumas: Nereikia pasitikėti tokiu asmeniu, kuris apgaudinėja arba meluoja. Ir kad ir kaip tas asmuo patiktų, neverta savęs apgaudinėti sugalvojant jiems pateisinimų, kodėl jie melavo.
- Atsakomybė: Nuo pat santykių pradžios stebėkite, ar jums patinkantis asmuo laikosi savo pažadų ir laikosi savo įsipareigojimų?
- Noras ir gebėjimas kurti bendrystę: Ar jūsų naujas draugas ar draugė atsižvelgia į jūsų poreikius, ar elgiasi vadovaujantis tik savo interesais? Ar jam ar jai svarbu, kaip jūs jaučiatės?
- Panašios vertybės: Vertybės yra labai svarbios poros santykiuose. Jų skirtumai yra vienas iš reikšmingų veiksnių, kuris neigiamai veikia santykius ir kurio dažniausiai pašalinti ar pakeisti nėra įmanoma.
Individualioji psichologija: žmogaus siekis tikslo
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras.
Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje.
Kūrybinė jėga ir savivertės atstatymas
A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Klasikinė situacija - mes stovime eilėje. Kažkas užlindo, ir taip, kad pakeisti nieko negalime. Koks gi bus mūsų vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstam (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojam (na, aš tai jau taip bjauriai nepasielgsiu). Čia galime matyti menkavertiškumo/ pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu mūsų vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri. Juk mūsų vidinė vertė ir reikšmė nepakito. Ji su tuo nesusijusi. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę.
Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų. Pavyzdžiui, šeimyninio gyvenimo pradžioje vyras sutvarko koridorių. Žmona stebisi: „Ir kaip galėjai neišsiurbti dulkių po durų kilimėliu?!” Vyras pajunta, kad jo pastangos ir darbas nuvertintas, jis pats nuvertintas, tad yra nemenka tikimybė, kad kitą kartą jis pasakys: „Na ne, mano tėvas netvarkydavo ir aš to nedarysiu, tai ne vyriškas darbas.” Pusiausvyra neatstatyta, galėtume fantazuoti, kaip toliau bus kurstomas konfliktas, nes kiekvieną kartą norėdamas pasijausti aukščiau kitą turi stumtelti žemiau, nei pats buvai.
Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Didelio nuvertinimo priežastys
Kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą.
Tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.
Gyvenimo tikslas ir apercepcija
Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.” Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina. Kodėl? Ji nepasitiki savimi, gal ir netgi ne tik kaip vairuotoja, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t.
Netinkamo elgesio tikslai
Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Yra keturi netinkamo elgesio tikslai:
- Dėmesio siekis: Vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys.
- Jėgos kova: Vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus.
- Kerštas: Vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas.
- Pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas: Vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali.
Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Žmogus kaip socialinė būtybė
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. A. Adleris apibūdina bendruomeniškumo jausmą kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas.
R. Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas.
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, kai atvažiuojame pas draugus į kitą miestą, kur jų šeimoje turime pagyventi kelias dienas. Iš pradžių dažniausiai būna nelabai jauku, tačiau jei turime galimybę jiems padėti - pavyzdžiui, paruošti valgyti, kol jie darbe (jei atvažiavome atostogauti), paimti jų vaiką iš darželio ar mokyklos - galime pasijausti laisviau. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie abu bendruomeniškumo jausmo aspektai labai intensyviai panaudojami adleriškam konsultavimui. Kartu su klientais ieškoma būdų, kaip būti reikšmingam elgiantis konstruktyviai, kaip vaikams ir paaugliams padėti taip pat jaustis.
Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą santykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Ji vaiko dėmesį nukreipia į kitus šeimos narius (plečia jo matymo ir jausmų lauką), vėliau į kitus bendruomenės narius (kitus gimines, draugus, kaimynus). Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų.
A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be socialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi subjektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo. Galime įsivaizduoti, kad vaikas patyrė tėvų nepriežiūrą (nebūtinai fizinę, gal tik emocinę). Šitame kontekste jis padarys sprendimą (aišku, neįsisąmonintą), kad suaugę yra nepatikimi, kad jis turi pats rūpintis savimi. Tokio giliai vidinio sprendimo padarinys gali būti vaiko nuostata perimti tiek suaugusiojo vertybių, kiek jam atrodys naudinga.
Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Bet, deja, ir atvirkščiai - šeimą praradęs žmogus sunkiai geba išlaikyti reikšmingumo jausmą. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu.
Asmens vientisumas
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai ir raidos psichologijos tyrimai leidžia kalbėti apie kūno ir intrapsichinio gyvenimo vienovę. Žinome, kad patirties procese formuojasi anatominiai-fiziologiniai ryšiai, užtikrinantys psichologinio lygmens funkcionavimą. Šiuolaikiniai neurologai smegenis vadina bio-psichocialiniu organu. Tačiau įvairių sričių profesionalams dar sunku suvokti ir pripažinti, kad tai reiškia, jog visi lygmenys vienodai svarbūs ir kad daugybiniai priežastiniai ryšiai veikia visomis kryptimis.
Ne mažiau sudėtinga suvokti psichologinio lygmens holizmą. A. Adleris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Atsimename, kad mūsų tikslo siekio varomoji jėga gali būti iliuzorinis pranašumo siekis, kurio mes net neįsisąmoniname. Lygiai taip pat sąmoningai nesuvokiame gyvenimo stiliaus ypatybių ir jų kilmės.
Mąstymo paradigmų įtaka elgesiui
Pasaulio suvokimo žemėlapiai gali būti skirtingi, o šių žemėlapių skirtumai gali būti nedideli, o gali būti esminiai ir tuomet susikalbėjimas tampa neįmanomas. Pasaulio suvokimo žemėlapis tai galingas filtras, per kurį sijojama viskas, ką žmogus mato, girdi ir jaučia. Visa ši informacija atitinkamu būdu interpretuojama. Tai, kam neatsiranda vietos žmogaus pasaulio žemėlapyje negailestingai atmetama. Pasaulio žemėlapių spektre galima išskirti keletą „grynų spalvų“, kiekviena iš kurių kuria pasaulį. Mąstymo paradigmos - tai koordinačių sistema pasaulio žemėlapių erdvėje. Būtent mąstymo paradigmų paaiškinimui ir yra skirta „spiralinės dinamikos“ teorija, kurią sukūrė amerikiečių psichologas Clare William Graves ir išvystė jo mokiniai Christopher Cowan ir Don Edward Beck.
Kiekviena paradigma formuoja unikalų pasaulio suvokimo ir priėmimo būdą ir tarnauja atspirties tašku sekančiai. Mąstymo paradigmos nėra geros ar blogos - jos tiesiog atspindi būdą, kuriuo mes mąstome, o ne tai, kuo mes tikime ir ką vertiname. Tokiu būdu galima teigti, kad žmonės, vienijami vienos mąstymo paradigmos, gyvena tame pačiame pasaulyje - jie iš tų pačių pozicijų priima informaciją ir ją interpretuoja. Jie supranta vienas kito poelgius. Jei mąstymo paradigmos - skirtingos, tai žmonės atstovauja tarsi skirtingus pasaulius: jie skirtingai suvokia informaciją, poelgius, įvykius.
- Smėlio spalvos pasaulis: Viešpatauja instinktai ir nenuostabu: tai skurdo pasaulis. Jame nelengva patenkinti net pačius būtiniausius poreikius. Viskam kitam tiesiog neužtenka jėgų. Čia viešpatauja alkis ir troškulys, šaltis ir baimė. Čia pasaulis tai - ištisa grėsmė. „Griebk ir bėk“ - štai pagrindinis smėlio spalvos pasaulio šūkis. Šiame pasaulyje gyvena bomžai, narkomanai, protiškai nepilnaverčiai. Istoriškai smėlio spalvos pasaulis atsirado anksčiausiai, dar gerokai anksčiau iki gentinės santvarkos - kai atskiros šeimos buvo priverstos išgyventi kaip vieniši medžiotojai. Šis pasaulis - dar ne sociumas, čia nėra socialinių santykių.
- Violetinis pasaulis: Tai saugumo pasaulis, kuris pakeičia smėlio spalvos pasaulio baimę ir alkį, todėl smėlio spalvos pasaulio gyventojai taip veržiasi į jį. Violetinį pasaulį valdo matomos ir nematomos jėgos. Reikia tik pelnyti jų prielankumą, jį išsaugoti ir viskas bus gerai. Tai magijos ir prietarų pasaulis, čia viešpatauja gerosios ir piktosios dvasios. Violetinis pasaulis struktūriškai nėra sudėtingas - jame rezultatas tolygus veiksmui. Žmogus („magas“) - atliko veiksmą ir gamta turi duoti norimą rezultatą. „Pasitikėk saviškiais ir viskas bus gerai“ - šio pasaulio lozungas. Tai pirmasis socialinis pasaulis, kur žmonės jau ne vieniši, bet sąveikauja vieni su kitais. Violetinis pasaulis atsiranda kartu su bendruomeniškumu.
- Raudonasis pasaulis: Raudonasis pasaulis - tai Ego pasaulis. Jokiomis taisyklėmis nereglamentuotas Ego paverčia pasaulį į džiungles. Tai tiksliausias Raudonojo pasaulio apibūdinimas. „Stiprus ir gudrus - visada teisus“ toks Raudonojo pasaulio šūkis. Raudonajame pasaulyje aukščiausia ir pagrindinė vertybė yra valdžia. Violetiniame pasaulyje valdžia yra pareiga ir atsakomybė už kitų gerovę. Tai gali atnešti pagarbą, bet ne turtus. Raudonajame pasaulyje valdžia yra turto šaltinis. Valdžia ateina su jėga ir mokėjimu ja naudotis.
- Mėlynasis pasaulis: Raudonasis pasaulis - džiunglės, kur vyksta nuolatinis karas visų su visais, yra nepriimtinas tiems, kas ieško gyvenime prasmės ir ją suranda. Šie žmonės gyvena mėlynajame pasaulyje. Čia dominuoja Taisyklės, nuleistos iš aukščiau (dievo, aukštesnės valdžios, visuomenės). Tokiu būdu yra nustatomas Tikslas, o judėjimas link šio tikslo sukuria Kelią ir suteikia gyvenimui Prasmę. Elgesio kodekso laikymasis yra pagrindinė pareiga ir jo nesilaikymas gimdo kaltės jausmą ir bausmę. Svarbiausi mėlynojo pasaulio žodžiai - Kelias, Prasmė, Tvarka.
- Oranžinis pasaulis: Mėlynojo pasaulio dogmų stabilumas padeda tvarkos ir teisingumo išsaugojimui, bet tai stabdo pažangą. Oranžinis pasaulis - tai pasaulis-mechanizmas, racionalus ir pažinus, ir reiškia - valdomas. Jeigu mes pažinsime šio pasaulio dėsnius, galvoja oranžinis žmogus, mes galėsime jį valdyti. Sėkmė - štai raktinis oranžinio pasaulio žodis, ir todėl sėkmės simboliai čia vertinami labiau nei raudonųjų valdžia ir mėlynųjų taisyklės. Oranžinių tikslas yra išlošimas, ir todėl jų dievaitis yra technologija, o gyvenimo būdas ir pagrindinis principas - konkurencija.
- Žaliasis pasaulis: Pavargę nuo šių lenktynių, konkurencijos, dvasingumo ir moralės nuvertėjimo, grįžta į mėlynąjį pasaulį, kur yra prasmė ir atsakymai į visus klausimus. Bet tokia išeitis ne visiems yra priimtina. Žaliasis pasaulis - tai harmonijos ir bendradarbiavimo pasaulis, besiremiantis meilės ir harmonijos idealais. Tai humaniškumo, rūpinimosi ir dvasingumo pasaulis. Čia nėra vietos pasipelnymui ir egoizmui. Žaliojo pasaulio žmogus yra išsilavinusi asmenybė ir vadovaujasi nuostata, kad „taisyklės turi būti viduje, o ne išorėje ».
- Geltonasis pasaulis: Geltonasis pasaulis - tai šiuolaikinė tinklinė visuomenė, ištrūkusi iš ankštų žaliųjų idealistų pasaulio rėmelių. Jis atsirado visai neseniai, atsiradus internetui. Tai atvira erdvė savirealizacijai ir saviraiškai. Geltonasis pasaulis - tai sistemų ir formų kaleidoskopas, kur žinios ir kompetencijos svarbiau negu rangai ir statusai. Pokyčiai tampa gyvenimo norma. Nepriklausomybė, laisvė, savo vertės pajautimas, kompetetingumas - štai pagrindinės geltonojo pasaulio vertybės.
- Žydrasis pasaulis: Šis naujas žydrasis pasaulis tik pradėjo rastis horizonte atskirų idėjų, mąstytojų, knygų pavidalu ir todėl mes labai mažai apie jį žinome ir galime pasakyti. Žydrojo pasaulio gyventojai mato pasaulį, kaip…
Psichoanalitinė teorija
Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Z. Froidas išskyrė tris psichikos lygius: sąmonę, priešsąmonę ir pasąmonę. Būtent pasąmonėje reiktų ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių. Žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio.
Z. Froidas taip pat išskyrė tris asmenybės struktūros dalis: Id, Ego ir Superego. Id - seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, vandeniui, orui, giminės pratęsimui ir agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruoja aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus su visuomene, jos normomis. Ego - sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego suderina Id principą „noriu“ su Superego principu „reikia“. Superego - viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetomos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis.
Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Išgyventi asmenybei padeda pasąmonėje glūdintys gynybiniai mechanizmai, kuriais asmenybė nesąmoningai reaguoja į iškilusią grėsmingą situaciją. Iš jų būtų galima paminėti išstūmimą, projekciją, racionalizaciją, intelektualizaciją ir kitus.