Įvadas į Ribinio Naudingumo Teoriją
Ribinio naudingumo teorija, esanti maržinalistinės ekonomikos teorijos pagrindas, teigia, kad prekių ir paslaugų vertę bei rinkos kainą lemia jų ribinis naudingumas vartotojui. Ši teorija radikaliai skiriasi nuo požiūrio, teigiančio, kad prekės vertė priklauso nuo gamybos sąnaudų ar kitų objektyvių savybių. Vietoj to, ribinio naudingumo teorija akcentuoja subjektyvius vartotojų įvertinimus, kurie pagrįsti jų individualiais poreikiais ir tuo, kaip prekė gali tuos poreikius patenkinti.
Ribinio Naudingumo Teorijos Istorinės Šaknys
Pagrindinius ribinio naudingumo teorijos teiginius pirmasis suformulavo H. H. Gossenas dar 1854 metais (Gosseno dėsniai). Tačiau kaip savarankiška ekonominė teorija, ji išplėtota XIX a. 8-9 dešimtmečiais, daugiausia Austrų mokyklos atstovų, tokių kaip C. Mengeris, E. von Böhm-Bawerkas ir F. von Wieseris, dėka. Jų darbai atmetė idėją, kad prekės vertę nulemia darbo sąnaudos ar objektyvios prekės savybės.
Subjektyvus Vartotojo Vertinimas
Pagal ribinio naudingumo teoriją, vertę prekei suteikia subjektyvūs vartotojų įvertinimai, pagrįsti jų poreikiais, kuriuos ši prekė gali patenkinti. Vertę turi tik tos gėrybės, kurių kiekis pasaulyje yra ribotas ir nepakankamas visiems žmonių poreikiams patenkinti (kitaip nei, pvz., oras, kurio Žemėje užtenka visiems), o kiekybiškai prekės vertę vartotojo požiūriu ir kainą, kurią jis pasirengęs už ją sumokėti, išreiškia prekės ribinis naudingumas. Įvairiems žmonėms jis bus nevienodas, nes skiriasi jų gyvenimo prioritetai, poreikiai, skoniai, ir netgi tam pačiam žmogui prekės ribinis naudingumas kinta atsižvelgiant į vartojamą jos kiekį: iš pradžių ji vartojama būtiniausiems, vėliau - vis mažesnės svarbos poreikiams, kol visi įmanomi poreikiai patenkinami ir toliau didinti prekės vartojimą tampa visiškai nenaudinga ar net žalinga (pvz., maistas iš pradžių vartojamas, kad žmogus nemirtų badu, paskui sveikatai ir darbingumui išsaugoti, paskui dėl malonumo, kol pasiekiama tokia būklė, kai vartodamas daugiau maisto žmogus negauna iš jo jokios naudos ir gali tik susirgti nutukimu).
Mažėjančio Ribinio Naudingumo Dėsnis
Didinant prekės vartojimą, jos ribinis naudingumas nuolat mažėja (vadinamasis mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis), pirkti daugiau jos vienetų vartotojai sutinka tik tada, kai rinkoje mažėja jos kaina - taip formuojasi prekės paklausa. Vartotojas geriausiai panaudoja savo ekonominius išteklius, pasiekia optimalią vartojimo struktūrą ir gauna didžiausią bendrąjį naudingumą, kai visų jo vartojamų prekių ir paslaugų rūšių ribinis naudingumas yra vienodas.
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis nustato vartotojų elgseną pasirenkant įvairias gėrybes. Šis dėsnis teigia, kad kiekviena tolesnė gėrybė duoda vis mažesnę naudą, kol galiausiai dar viena gėrybė jokios naudos nebeduoda. Kitaip tariant, didinant prekių ir paslaugų vartojimą bendrasis naudingumas didėja, tačiau dėl prisotinimo ribinis naudingumas mažėja.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Pavyzdžiui, studentas įsigijo geidžiamą išmanųjį telefoną. Suprantama, telefonas studentui labai reikalingas ir teikia jam didelę naudą. Bet jei tik įsigijęs šį daiktą gauna dovanų dar vieną tokį patį, tikriausiai antrasis jam tokios naudos neteiks. Įsivaizduokim, kad tas pats studentas netrukus gauna dar kelias tokias pačias dovanas.
Vartotojo Elgsena Rinkoje
Svarbiausias rinkos santykių subjektas yra vartotojas. Jo norai ir ekonominės galimybės formuoja prekių ir paslaugų paklausą, kuri sąlygoja pasiūlą. Turėdamas darbo, kapitalo, žemės ir kitų išteklių, žmogus siekia juos panaudoti taip, kad tenkintų savo poreikius. Kiekvienas vartotojas prekes bei paslaugas vertina subjektyviai, tačiau kiekvienas įsigytas produktas tenkina vieną ar kelis jo poreikius, teikia tam tikrą pasitenkinimą. Tai vadinama produkto naudingumu. Kadangi žmogaus piniginės pajamos ribotos, jis negali įsigyti visų norimų prekių ir paslaugų. Todėl visada tenka rinktis, kam jas išleisti. Pirmiausiai pirkėjas domisi produktų kainomis ir priima sprendimus dėl jų įsigijimo. Kai kalbame apie vienarūšes prekes ar paslaugas, tenkinančias tą patį poreikį, jų naudingumą galime be vargo palyginti ir vieną iš jų pasirinkti. Tačiau kai vertiname prekes ar paslaugas, tenkinančias skirtingus poreikius, pvz., mėsa ir bilietas į kino filmą, kyla sunkumų nustatant, kas daugiau, o kas mažiau naudinga.
Vartotojo Pasirinkimo Kriterijai
Vartotojo prioritetai ir naudingumas kaip pasirinkimo kriterijus apibūdina vartotojų poreikius, jų patenkinimą ir pasirinkimo ypatumus. Skirtingos gėrybės teikia skirtingą pasitenkinimą žmonėms. Iš daugelio alternatyvių gėrybių žmonės renkasi jų manymu geriausią. Atsižvelgiant į tai, kad pasirinkimo galimybės yra skirtingos, jas galima pirmenybiškai grupuoti, t.y. vienus poreikius iškelti į pirmą vietą, kitus nustumti toliau, o trečius vertinti kaip nebūtinai tenkintinus. Tokia pirmenybių skalė - dar ne realios gėrybės, o tik vartotojo norai. Vartotojas, pirmenybių skalėje rikiuodamas prekes ir paslaugas, atsižvelgia į tai, kiek jos tenkins jo poreikius, t.y. naudingumas išreiškia vartotojo ir prekės santykį. Jo buvimo sąlyga yra ta, kad prekė vartotojui reikalinga vienam ar kitam tikslui. Įvairiems žmonėms kiekvienos prekės naudingumas yra nevienodas, pvz. mėsa neturi jokio naudingumo vegetarui.
Prielaidos apie Vartotojo Elgseną
Vartotojo elgsenos teorija remiasi keliomis prielaidomis:
- vartotojas visada elgiasi racionaliai;
- "naudingumas" yra subjektyvi sąvoka: tai, kas naudinga vienam, kitam gali būti visai nenaudinga;
- žmonės žino, kokią naudą duoda konkrečios gėrybės vartojimas, lyginant ją su kitų gėrybių teikiama nauda;
- vartotojo piniginės pajamos norimiems produktams įsigyti yra ribotos, tačiau jis gali laisvai rinktis, kokias prekes ir paslaugas pirkti.
Bendrasis ir Ribinis Naudingumas: Skirtumai ir Ryšys
Gėrybės bendrasis naudingumas (TU - total utility) - tai pasitenkinimas, kurį žmogus gauna suvartoję visą jo turimą konkrečios prekės ar paslaugos kiekį. Patenkinus konkrečios prekės ar paslaugos poreikį, kiekvieno papildomo tos prekės ar paslaugos vieneto naudingumas vartotojui mažės. Ir atvirkščiai, jei vartojamų gėrybių kiekis mažėja, tai kiekvienos kitos vartotojui likusios gėrybės ribinis naudingumas didės.
Taip pat skaitykite: Kaip relaksacija padeda šiuolaikiniame pasaulyje
Ryšys Tarp Bendrojo Ir Ribinio Naudingumo
Prekės ar paslaugos naudingumas gali būti aprašytas matematiškai, t. y. naudingumo funkcija TU = f (Q), kur TU - prekės ar paslaugos bendrasis naudingumas, Q - suvartotas prekės ar paslaugos kiekis. Prekės bendrasis naudingumas didėja, kol jos ribinis naudingumas yra teigiamas dydis. Ribinis naudingumas palaipsniui mažėja, kol tampa lygus nuliui ir netgi neigiamas (taip nutinka, kai suvartotas papildomas produkto vienetas sukelia nepasitenkinimą). Bendrasis naudingumas didžiausias, kai ribinis naudingumas lygus nuliui. Kai ribinis naudingumas yra neigiamas, bendrasis naudingumas mažėja. Taigi racionalus vartotojas, priimdamas sprendimą, kokį konkrečios prekės ar paslaugos kiekį pirkti, kad gautų sau didžiausią naudą, tol pirks prekes ar paslaugas, kol paskutinio jos vieneto teikiama nauda, t. y. ribinis naudingumas netaps lygus nuliui.
Ribinio Naudingumo Kreivė
Ribinio naudingumo kreivė turi tokią pačią formą, kaip ir paklausos kreivė. Tai rodo, kad vartotojas įsigys papildomą produkto vienetą tik tada, kai jis kainuos mažiau, nei prieš tai įsigytas. Tai paaiškinama tuo, kad vėliau įsigytas produktas teikia vartotojui mažesnį pasitenkinimą, nei prieš tai įsigytas, t. y. jis pasižymi mažėjančiu ribiniu naudingumu. Ir atvirkščiai, jei produkto kaina ims didėti, tai vartotojas jo pirks mažiau, palaipsniui atsisakys tų prekių ir paslaugų, kurios jam teikia mažesnį pasitenkinimą.
Vartotojo Pusiausvyra
Vartotojas paprastai formuoja paklausą ne vienos rūšies prekėms ar paslaugoms. Savo ribotas pinigines pajamas jis paskirsto daugeliui gėrybių įsigyti. Kada įsigytos gėrybės jam teiks didžiausią pasitenkinimą? Rinkoje visos prekės ir paslaugos turi savo kainą, išreikštą tam tikra pinigų suma. Jei visų produktų kainos būtų vienodos, vartotojas visada siektų įsigyti tą gėrybę, kuri jam teikia didesnį ribinį naudingumą. Tačiau prekių ir paslaugų kainos skiriasi. Todėl vartotojas turi palyginti naudingumą, gaunamą vartojant vieną ar kitą gėrybę, su išlaidomis jai įsigyti.
Tarkime, kad vartotojas perka dvi prekes - ledus ir bandeles. Ledų ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, yra didesnis negu bandelių teikiamas ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui. Aišku, kad vartotojas pirks ledus. Įsigytų ledų kiekis didės, lyginant su nupirktų bandelių kiekiu. Tada ledų ribinis naudingumas (prisiminkite mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį), tenkantis vienam litui, ims mažėti. Kadangi bandelių perkama ir vartojama mažiau, bandelių ribinis naudingumas vartotojui padidės. Vartotojas pakeis savo elgseną ir pirks daugiau bandelių ir mažiau ledų. Taip kartodamas procesą, galiausiai vartotojas pasieks maksimalų poreikių patenkinimą. Tai atsitiks, kai perkamų prekių ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, bus vienodas. Esant šiai lygybei sakoma, kad pasiekta vartotojo pusiausvyra. Tai vartotojo būsena, kai jis, esant tam tikroms produktų kainoms ir piniginėms pajamoms, perka tokį prekių ir paslaugų kiekį, kuris teikia jam didžiausią bendrąjį naudingumą, ir tam išleidžia visas savo pinigines pajamas.
Naudingumo Matavimas: Kardinalistai ir Ordinalistai
Kai kurie XIX a. ekonomistai (žinomiausias iš jų - Alfredas Maršalas) manė, kad naudingumas gali būti traktuojamas kaip materialus dalykas, kurį galima išmatuoti ir išreikšti skaičiais. Tokio matavimo vienetas buvo pavadintas utiliu. Pavyzdžiui, tarkime, kad morkų porcija gali suteikti 20 utilių naudingumą vartotojui, o porcija pupelių - 10 utilių naudingumą. Apskritai, kardinaliojo naudingumo teorija teigia, jog galima pasakyti, kad žmogus vieną prekių rinkinį mėgsta kelis kartus labiau, jei nori mokėti už jį tiek kartų daugiau arba tiek kartų ilgiau sutinka stovėti eilėje, siekdamas jį nusipirkti. Vis dėlto, tokie apibrėžimai nėra prasmingi, kadangi jie nėra įtikinami. Be to, jie nėra reikalingi apibūdinant pasirinkimo elgseną. Norint išsiaiškinti, kuris prekių rinkinys bus pasirinktas, užtenka žinoti, kuris iš jų yra mėgstamesnis - kuris turi didesnį naudingumą. Žmonės rikiuoja kiekvieną galimą prekių rinkinį pagal teikiamą pirmenybę. Ši savybė ir vadinama ordinaliuoju naudingumu. Jis nereikalauja tiksliai nustatyti, kiek vartotojas mėgsta vienus prekių rinkinius labiau nei kitus, t.y. ordinalistai manė, kad naudingumą galima išmatuoti pirmenybių skale, tokia, kur reikia tik eilės numerio, o ne pačių skaitmeninės skalės dydžių.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo suvokimo svarba
Ribinio Naudingumo Skaičiavimas
Siekiant apskaičiuoti ribinį naudingumą, yra remiamasi dvejų rodiklių santykiu - bendrojo naudingumo pokyčiu (∆TU) ir vartojimo kiekio pokyčiu (∆Q). Sudėję viską į vieną, gauname formulę ribiniam naudingumui skaičiuoti: MU = DTU/DQ.
Naudingumo Kreivės
Pažvelgę į naudingumo kreives, galima daryti prielaidą, kad vis dėl to naudingumą galima matuoti. Didėjant bendrojo naudingumo kreivei (viršutinė kreivė) produkto vartojimo mastui, bendrasis naudingumas (TU) ima augti iki maksimumo taško, paskui ima mažėti. Kaip pavyzdį būtų galima paimti mandarinų pirkimą. Pirkėjas, kuris labai nori mandarinų, nusipirkęs vieną mandariną jaus didelį pasitenkinimą. Su kiekvienu pirkimu pasitenkinimas mažės, tai reiškia, kad po 5 mandarinų jie pasidarys ne tokie svarbūs kaip buvo anksčiau. Pasiekus tam tikrą ribą, šiuo atveju - 20, pirkėjo mandarinai tiesiog nebedomins ir kreivė ima mažėti.
Bendrojo ir Ribinio Naudingumo Grafikai
Didėjant produkto vartojimo mastui, bendrasis naudingumas TU auga iki maksimumo taško, o paskui ima mažėti. Ribinis naudingumas iš pat pradžių pasiekia maksimumą ir ima kristi, o bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas sutampa su ribinio naudingumo nuliniu tašku. Kai bendrasis naudingumas maksimalus, ribinis naudingumas yra lygus 0. Ribinio naudingumo kreivės forma ne atsitiktinė. Dažniausiai vartotojas labiau vertina pirmuosius produktų vienetus. Jie suteikia daug didesnį pasitenkinimą negu paskutiniai vartojami tos pačios rūšies produktai.
Teorijos Apribojimai ir Kritika
Ribinio naudingumo teorija turi tam tikrų apribojimų:
- ji negalioja, esant produktų nedalomumui (pvz., automobilis);
- yra naudingumo išmatavimo problema. Jo negalima įvertinti jokiais matavimo vienetais ir išreikšti kiekybiniais rodikliais.
Vandens ir Deimantų Paradoksas
Išskiriant bendrąjį ir ribinį naudingumą, galima taip pat paaiškinti Adamo Smito iškeltą vertės paradoksą. Jo esmė ta, kad labiausiai žmonių vertinama gėrybė yra vanduo, o jis parduodamas labai pigiai. Šis paradoksas paaiškinamas minėtų gėrybių paklausa ir pasiūla. Vandens pasiūla labai didelė, todėl jo kaina ir ribinis naudingumas yra maži. Tuo tarpu šampano ribinis naudingumas yra didelis, todėl jo kaina yra aukšta. Bendrasis vandens naudingumas labai didelis, o šampano daug mažesnis. Kiekvieno atskiro vartotojo sprendimai neveikia prekių ir paslaugų kainų. Individualus vartotojas kainas randa jau nustatytas ir privalo susitaikyti su jomis, planuodamas savo išlaidas. Ir niekad jis nemoka skirtingų kainų už tos pačios prekės skirtingus egzempliorius, nes tai, kad vartotojui kiekvienas paskesnis prekės vienetas teikia vis mažesnį pasitenkinimą, pardavėjui jokios reikšmės neturi - jis nustato vienodą kainą visiems tos pačios prekės vienetams. Grįštant prie brangakmenių, vartotojas jų nepirks, jei dėl to jam reikės viviškai atsisakyti duonos. nei vieno. Taigi, kai mes svarstome, ar išleisti pinigus tam arba kitam daiktui ar išvis jų neleisti, mes gretiname tų dviejų prekių bei pinigų naudingumą.
Prisotinimo Paradoksas
Naujai teoriškai pagrindus vandens ir deimantų paradoksą, išaiškėjo, kad šį paradoksą nesunku pagrįsti ir empiriškai. Prisotinimo paradokso ekonominė prasmė būtų tokia: jei kapitalas investuojamas uždaroje rinkoje, tai didėjant tos rinkos prisotinimui kapitalu investicijų pelningumas didėja. Remiantis pasiūlos savybėmis turėtų būti atvirkščiai: didėjant pasiūlai pelningumas turėtų mažėti. Pateiktas prisotinimo paradokso apibrėžimas suformuluotas teoriškai, kaip reiškinio, išplaukiančio iš bendrųjų palūkanų. Tam pakanka palūkanų normą bendrųjų palūkanų modelyje laikyti prisotinimo veiksnio funkcija. Šį reiškinį galima stebėti ir empiriškai, tereikia įsigilinti į rinkų specifiką ir gerai suprasti kainų formavimosi mechanizmą, kur svarbiausią vaidmenį atlieka paklausos ir pasiūlos sąveika. Prisotinimo paradoksas ekonomikoje sietinas su deficitinių rinkų susiformavimu.
Kainų Burbulai
Kainų burbulo sąvoka atsirado ne taip seniai. Nors ekonomikos burbulai ir po jų vykusios krizės pasaulio ekonomikas kamuoja jau ne vieną šimtmetį, apie burbulus kalbėti ekonomistų aplinkoje buvo neprofesionalu. Panašiai, kaip astronomų aplinkoje nepriimta kalbėti apie astrologiją. Šiuo metu jau egzistuoja tiek teorinis, tiek empirinis burbulo formavimosi mechanizmo paaiškinimas. Vertės paradoksą arba kainos burbulą formuoja deficito sąlygomis atsiradę išskirtiniai pirkėjo įgeidžiai, tokie kaip pirkimo manija ar kolekcionavimo aistra. Ji ypač sustiprėja atsiradus pirkėjų ar kolekcininkų tarpusavio konkurencijai. Kai kada paklausą išpučia tiesiog galios, pranašumo demonstravimas ar panaši vartotojų elgsena. Prekių retumas pats savaime kainų burbulo (o kartu ir vertės paradokso) dar negarantuoja. Taigi vandens ir deimantų paradokso aiškinimas remiantis tiek mažėjančio naudingumo dėsniu, tiek prekių retumu yra nepakankamas. Dar Aristotelio laikų filosofai suprato, kodėl prabangos prekės yra brangios. Tik jiems buvo neaišku, kodėl jos kartais tampa ypač brangios. Bendrųjų palūkanų teorija ir prisotinimo paradoksas nesunkiai paaiškina tokius kainų burbulus, o empiriniai stebėjimai teorinius apibendrinimus patvirtina. Reikia pridurti, kad finansų burbulų formavimosi mechanizmas yra kiek kitoks nei kainų burbulų. Kaip matome, išskirtines retų prekių kainas formuoja didelė paklausa. Paklausos magija.