Konvencionalaus asmenybės tipo apibrėžimas ir neverbalinės komunikacijos svarba

Įvadas

Mūsų bendravimas yra kupinas staigmenų, prieštaravimų, smagių minčių ir konfliktų. Bendravimas atsirado kartu su žmonija, tačiau šio meno nesame gerai įvaldę. Šiame straipsnyje aptarsime konvencionalaus asmenybės tipo apibrėžimą, jo sąsajas su neverbaline komunikacija ir karjeros planavimu.

Neverbalinės komunikacijos svarba

Psichologiniai tyrimai rodo, jog verbaliniu (žodiniu) būdu mes perduodame tik 20-40 % informacijos, o 60-80 % atitenka neverbalinei (nežodinei) komunikacijai. Taigi egzistuoja ir kita kalba, tai „Kūno kalba“, kuriai būdinga gestai, mimika, kūno judesiai. Ji ypatinga tuo, jog yra sąlygota mūsų pasąmonės, todėl kūno kalbą sunku sufalsifikuoti. Albertas Mejerabianas nustatė, kad informacijos perdavimo procese verbalinės priemonės -t.y. vien žodžiai - perduoda tik 7 proc. visos informacijos, garsinės priemonės (tokios kaip balso tonas, intonacijos, garsas) - 38 proc., o neverbalinės priemonės - net 55 proc. Profesorius Berdvislas atliko panašius tyrimus, siekdamas sužinoti, kokią vietą žmonių bendravime užima neverbalinis elgesys. Jis nustatė, kad vidutiniškai žmogus kalba žodžiais tik 10-11 minučių per dieną, ir kad kiekvienas sakinys vidutiniškai skamba ne ilgiau nei 2,5 sekundes. Jis taip pat atskleidė, kad žodinis bendravimas pokalbyje sudaro mažiau nei 35 proc., o daugiau nei 65 proc.

Dauguma tyrėjų mano, kad verbalinis „kanalas“ naudojamas informacijos perdavimui, tuo tarpu neverbalinis apibrėžia tarpasmeninius santykius, o kartais net užima žodinio pranešimo vietą. Kuomet sakome, kad žmogus yra jautrus ir turi intuiciją, tai reiškia, kad jis/ji moka skaityti neverbalinius žmonių siunčiamus ženklus ir juos lyginti su verbaliniais signalais. Moterys paprastai šiuo atžvilgiu „jautresnės“ už vyrus, matyt, todėl ir kilo tokia sąvoka kaip „moteriška intuicija“. Šią intuiciją ypatingai gerai išvysčiusios moterys, auginančios mažus vaikus, kadangi pirmais vaiko gyvenimo metais motina su juo bendrauja būtent neverbaliniais kanalais.

Gestų klasifikacija

Iki šiol nemažai diskutuojama, kaip žmonės „įgyja“ gestus. Šioje srityje atlikta daugybė įvairių tyrimų. Jų išvados atskleidė, kad iš tiesų gestus galima klasifikuoti pagal jų „kilmę“. O kuomet Jūs sukryžiuojate rankas ant krūtinės, tai ar jūs kryžiuojate kairę ranką ant dešinės, ar dešinę - ant kairės? Dauguma žmonių negali atsakyti į šį klausimą, kol nepabando to padaryti, ir vienu atveju jie jaučiasi patogiai, kitu - ne. Beje, kartais sunku pasakyti, ar gestas yra genetiškai apspręstas, ar kultūriškai įgytas. Pavyzdžiui, dauguma vyrų velkasi paltą, pradėdami nuo dešinės rankovės, o moterys paprastai pradeda vilktis paltą nuo kairės rankovės. Kai vyras praleidžia moterį sausakimšoje gatvėje, jis praeidamas pasisuka kūnu į moterį, tuo tarpu moteris praeina nusisukusi nuo jo. Visgi dauguma neverbalinio elgesio gestų yra įgyti, o jų reikšmę apsprendžia kultūra. Visame pasaulyje pagrindiniai komunikacijos gestai yra vienodi. Kuomet žmonės laimingi, jie šypsosi, kuomet liūdni - apniunka, kuomet niršta - jų piktas žvilgsnis. Galvos linkčiojimas beveik visame pasaulyje reiškia ‘taip“ arba patvirtinimą. Atrodo, kad tai įgimtas gestas, nes jį naudoja ir kurti bei akli žmonės. Beje, galvos purtymas, reiškiantis neigimą, taip pat yra beveik universalus, ir galimas daiktas, kad šis gestas siekia ankstyvą vaikystę. O kai kurie mūsų naudojami gestai atėję iš mūsų pirmykštės bendruomenės praeities. Gestas „patraukimas pečiais“ - geras universalaus gesto pavyzdys. Jis reiškia, kad žmogus nežino arba nesupranta, apie ką šnekama. Beje, skirtingų tautų neverbaliniai ženklai skiriasi. Tas pats gestas vienoje tautoje gali turėti konkrečią prasmę, kitoje jis gali nereikšti nieko arba reikšti kažką visai kitą.

Konvencionalūs gestai

1. Konvencionalūs - skirtingose tautose tie patys ženklai turi skirtingas reikšmes. sočiai pavalgę mes brūkštelėjai ne pirštu per kaklą.

Spontaniški gestai

2. Spontaniški - neplanuotai atsikandantys, nekontroliuojami ženklai.

Gestų interpretavimo klaidos

Viena didžiausių klaidų, kurias daro gestų kalbos besimokantys pradedantieji, yra polinkis išskirti vieną gestą ir jį vertinti nesusiejus su kitais gestais ir aplinkybėmis. Svarbiausias gestas šiuo atveju - „skruostu rėmimas rodomuoju pirštu“, tuo tarpu kai kitu pirštu pridengta burna, o nykštys remia smakrą. Be to, žmogaus kojos tvirtai sukryžiuotos, kita ranka dengia kūną, lyg jį gindama, o galva nulenkta. Beje, čia reikia paminėti tokį požymį kaip elgesio kongruentiškumas. Neverbaliniai signalai gali būti kongruentiški, t.y. atitikti sakomus žodžius, arba nekongruentiški. Tam, kad teisingai interpretuotume gestus, nepakanka žinoti žmogaus tautinius ypatumus bei stebėti žodžių atitikimą gestams. Interpretacijai labai svarbus ir kontekstas: pavyzdžiui, jei žiemą autobusų stotelėje sėdės žmogus, sukryžiavęs kojas, stipriai sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir nuleidęs galvą, tai greičiausiai reikš, kad jis tiesiog sušalo, o ne jo kritinę nuostatą kažkieno atžvilgiu. Moksliniai lingvistiniai tyrimai rodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus socialinio statuso, prestižo bei galios ir jo vartojamo ‘žodyno“. frazių lygmenyje. lygio. tarpu mažiau išsilavinęs ar ne toks profesionalus žmogus bendravime dažniau vartoja gestus, o ne žodžius. Kai kurių gestų g) eitis ir akivaizdumas priklauso nuo žmogaus amžiaus. Pavyzdžiui, penkiametis vaikas, pasakęs tėvams netiesą, prisidengia burną viena ar abiem rankom. Šis gestas - „burnos uždengimas ranka“ - pasufleruoja tėvams, kad vaikas sumelavo. Kaip bebūtų keista, visą gyvenimą žmogus meluodamas panaudoja šį gestą, kinta tiktai gesto atlikimo greitis. Kuomet netiesą sako paauglys, jis taip pat ranka prisidengia burną, tiktai pirštais iš lėto vedžioja palei lūpų liniją. Kuomet meluoja suaugęs žmogus, smegenys siunčia jam impulsą prisidengti burną, tarsi siekiant sulaikyti melagingus žodžius, tačiau paskutiniu momentu ranka patraukiama nuo burnos ir atsiranda kitas gestas - prisilietimas prie nosies. Beje, pastebėta, kad su amžiumi žmonių gestai tampa mažiau akivaizdžiais, todėl vyresnių žmonių neverbalinę informaciją skaityti daug sunkiau, nei jaunų.

Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai

Emocijų atpažinimas

Negalėdami atpažinti žmonių emocijų iš organizmo sužadinimo matavimų, mes galime tai padaryti ir dažnai darome paprasčiau: „skaitome“ iš kūnų, klausome balsų, stebime veidus. Tik taip suprantame, ką žmogus galvoja, jaučia, o gal meluoja ar nori nuslėpti. Gestai, mimika, kūno judesiai papildo vienas kitą ir padeda atskleisti tikrąją jų reikšmę jie turi net po keletą reikšmių. Neverbalinių ženklų reikšmė priklauso nuo konteksto.

Neverbalinės komunikacijos moksliniai tyrimai

Vis labiau aiškėjant, kad galima bendrauti tylia kūno kalba, ėmė rastus įvairių mokslinių tyrimų, išleista populiarių vadovėlių, kurie moko interpretuoti nežodinius signalus. Gebėjimas „skaityti“ jausmus iš subtilių veido išraiškų, kūno judesių ir bendros laikysenos labai praverčia sudarant verslo sandorį, parduodant produktą ar flirtuojant.

Savireikšmingumas ir karjeros planavimas

Šiuolaikinėje visuomenėje esame apsupti nuolatinės kaitos, kuriai daro įtaką naujos technologijos, spartėjantys informacijos srautai, vykstanti globalizacija. Visa tai turi poveikį savo karjerai. Pirmiausia, jiems reikia suvokti, kad šis sprendimas gali būti ne visam gyvenimui. Keičiasi ir galimybės, poreikiai. Todėl savęs pažinimas, profesinių galimybių analizė ir naujų profesinių tikslų kėlimas turėtų būti nuolatinis procesas. Šiuo padidėja ir jūsų asmeninės atsakomybės reikalavimai. Karjeros planavimas tampa visą gyvenimą trunkantis procesas dabartinėje visuomenėje. Pagal Laužacką (2005) karjeros planavimas įvardijamas kaip nuoseklus asmens pažintinės ir profesinės veiklos sprendimų išdėstymas laike siekiant profesinio tobulėjimo tikslų bei numatant būtinus išteklius ir aplinkybes. Tad studentas, padaręs vieną iš svarbiausių savo gyvenime sprendimų, nori ne tik įsitraukti į darbo pasaulį, bet taip pat siekia būti konkurencingu ir sėkmingu pasirinktoje vienoje ar kitoje profesinėje srityje. Šioje darbo rinkoje, jam prireiks karjeros planavimo gebėjimų. Šiame kontekste nepasimesti ir gebėti sėkmingai planuoti savo karjerą. Be to kintant karjeros sampratai, vis labiau akcentuojama iniciatyvi, novatoriška bei kūrybiška asmenybė neapibrėžtoje darbo aplinkoje, kuri geba pati pasirūpinti savo karjera. Taip pat, darbdaviai palankiau žiūri į darbuotoją, kuris yra pats savo karjeros iniciatorius. Todėl studentas, siekdamas karjeros sėkmės, privalo pats rūpintis savo karjeros planavimu, nes sėkmingos karjeros prielaidos  savęs ir aplinkos pažinimas, gebėjimas realiai vertinti save ir aplinką, darbo pasaulį bei žinoma, savo vietą jame. Karjeros planavimo gebėjimų aktualumas ir kompleksiškumas yra svarbus ir reikalingas kryptingas jų ugdymo procesas aukštosiose mokyklose. Ne paslaptis, jog ne visi studentai ateina į aukštąją mokyklą motyvuoti ir profesiškai apsisprendę (nors profesinis sprendimas jau padarytas). Pasak Adamonienės (2008) švietimo institucijoms kyla uždavinys imtis atsakomybės ne tik už bendrąjį lavinimą ir kvalifikuotų specialistų rengimą, bet ir už jų karjeros vystymui reikalingų žinių, įgūdžių ir nuostatų sistemos įgijimo galimybių sudarymą  sistemingą ir kryptingą ugdymą siekti karjeros. Šiuo metu tuo labiausiai rūpinasi aukštosiose mokyklose įsteigti karjeros centrai. Jų pagalba, studentai gali konsultuotis savęs, mokymosi ir karjeros galimybių pažinimo bei karjeros planavimo klausimais. Taigi aukštajai mokyklai tenka prisiimti dalį atsakomybės už studijas pradėjusius studentus ir siekti kuo mažesnio jų iškritimo rodiklio, patenkinti darbo rinkos reikalavimus bei neprarasti lėšų, kurias už studijas moka studentai.

Karjeros sampratos

Mokslinėje literatūroje išskiriamos dvi karjeros sampratos: biurokratinė ir šiuolaikinė. Šis sampratų skirtumas pateikiamas lentelėje (Staniauskienė, 2006). Iš lentelės matyti kuo skiriasi biurokratinė karjeros samprata nuo šiuolaikinės. Visų pirma, šiuolaikinėje karjeros sampratoje išnyko vientisumas, t.y. lipimas karjeros laiptais, buvimas vienoje darbo vietoje. Spartėjant darbo rinkos kaitai, asmeniui siekiant išlikti konkurencingam dažnai tenka keisti profesinę karjeros kelią. Kalbant apie asmens karjeros ateitį, šiuolaikinėje karjeros sampratoje ji tampa neaiški, sunkiai nuspėjama, priklausanti nuo asmens įdėtų pastangų. Ta pati situacija su socialiniu (materialiniu) saugumu  nebelieka stabiliai aiškios ateities progresijos, atsiranda reliatyvus socialinis (materialinis) saugumas, kuris tampa priklausomas nuo daugelio personalinių ir socialinių veiksnių. Jaunam asmeniui, rekomenduotina ugdytis gebėjimus, kurie padėtų planuoti savo karjerą pasirinktoje profesijos srityje. Šie gebėjimai asmeniui sudarytų sąlygas nestabilioje darbo rinkoje išlikti konkurencingu ir patraukliu darbo rinkoje.

Apibendrinant, galima teigti, jog vyrauja keletas karjeros sampratų: karjera kaip pasiekimas, profesija, darbo procesas, profesinių ir kitų gyvenimo vaidmenų seka žmogaus gyvenimo eigoje. Apsibrėžus kas yra karjera ir pereinant prie karjeros planavimo sampratos, dera paminėti, jog mokslinėje literatūroje skirtingai apibūdinami procesai ir reiškiniai, susiję su profesijos pasirinkimu ir tolimesniu profesinės karjeros plėtojimusi/vystymusi. Karjeros planavimas - tai žmogaus profesinio kelio kūrimas, siekiant vienokios ar kitokios profesijos pasirinkimo. Karjeros planavimas - tai savęs pažinimo, karjeros galimybių analizės, sprendimų sekos planavimo, derinimo su kitomis gyvenimo sritimis, įgyvendinimo ir kontrolės procesas (Grakauskas, Valickas, 2007, p. Vadinasi, karjeros planavimas yra nuoseklus procesas, kurio tikslas - realizuoti save kaip asmenybę įvairiose veiklos srityse. Svarbiausi veiksniai, siekiant karjeros: darbo vertybės, profesijos pasirinkimas, karjeros kelio planavimas ir kūrimas, sprendimų priėmimo stilius, vaidmenų integravimas, asmeninis ir karjeros tapatumas, išsilavinimas. Karjeros projektavimas kaip visą gyvenimą trunkantis procesas susideda iš trijų dalių: ugdymas karjerai, karjeros planavimas bei profesinės karjeros tyrimai. Ugdymas karjerai ir karjeros planavimas yra atitinkamai realizuojami pasitelkus profesinį ir karjeros konsultavimą, tuo tarpu profesinės karjeros tyrimų pagalba yra gaunami duomenys, reikalingi konsultavimo proceso metu. Karjeros projektavimo išeidava  atskiro asmens karjeros projektas. Karjeros projektas orientuotas į pagalbą jaunimui, besiruošiančiam veiklai darbo rinkoje ir suaugusiems žmonėms, jau veikiantiems darbo pasaulyje. Tad, karjeros projekto jaunimui tikslas yra padėti priimti racionalų profesinį sprendimą, atsižvelgiant į asmens prigimties ypatumus bei darbo rinkos poreikius tam tikroje laiko perspektyvoje. Suaugusio asmens karjeros projektavimas sutampa su karjeros planavimo procesu, kurio tikslas padėti žmogui siekti horizontalios arba vertikalios karjeros aukštumų pasirinktos profesijos srityje. Iš pateiktos schemos matoma, kad karjerą galima pradėti planuoti tik tuomet, kai asmuo profesiškai apsisprendžia, t.y. padaro profesinį sprendimą. Kadangi studentas yra priėmęs tam tikrą sprendimą dėl profesijos, tolimesnis jo žingsnis gali būti karjeros planavimas pasirinktoje profesijoje. Tai sustiprintų jo galimybes įsidarbinti bei siekti karjeros aukštumų ar prasmingo profesinio gyvenimo. Pats karjeros planavimas edukologiniu požiūriu yra įvardijamas kaip nuoseklus asmens pažintinės ir profesinės veiklos sprendimų išdėstymas laike, siekiant profesinio tobulėjimo tikslų bei numatant būtinus išteklius ir aplinkybes (Laužackas, 2005). Vadybiniu požiūriu, karjeros planavimas yra formalizuota veikla, apimanti asmens karjeros tikslų formulavimą ir jų pasiekimo kelių numatymą (Bakanauskienė, 2008). Lyginant šias dvi sampratas galima sakyti, jog abejose akcentuojami numatomi karjeros tikslai ir priimami karjeros sprendimai šiam tikslui pasiekti. Vykstant globalizacijai bei tobulėjant technologijoms asmuo tampa įpareigotas nuolat planuoti savo profesinę karjerą.

Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė

Karjeros planavimo procesas dažniausiai susideda iš šių pagrindinių dalių: savęs pažinimo ir įvertinimo, karjeros galimybių tyrinėjimo, sprendimų priėmimo ir pasirengimo darbo paieškai. Karjeros planavimo procesas apima ne tik darbą, bet ir karjeros valdymą, karjeros kliktis, laisvalaikį ir asmeninį gyvenimą, kitus gyvenimo vaidmenis. Patirties įgijimas (užklasinė veikla  stovyklos, sporto, politikos būreliai ir kt. Tinkamos/paklausios profesijai įgūdžių vystymas, t.y. Išanalizavus mokslinės literatūros šaltinius (Harris, Jones, 2007; Valickas, Rosinaitė, Antanaitytė, Grakauskas, 2008 ir kt.)  į šį procesą būtų galima įdėti dar vieną žingsnį  karjeros plano parengimą.

Konvencionalus asmenybės tipas

Remiantis Holando tipologija, konvencionalus asmenybės tipas pasižymi praktiškumu, tvarkingumu, organizuotumu ir dėmesiu detalėms. Tokie žmonės mėgsta dirbti su duomenimis, skaičiais ir aiškiomis taisyklėmis. Jie vertina stabilumą, patikimumą ir konkretumą.

Konvencionalaus asmenybės tipo bruožai:

• Praktiškumas: Orientacija į praktinius sprendimus ir realius rezultatus.
• Tvarkingumas: Mėgsta tvarką, struktūrą ir sistemingumą.
• Organizuotumas: Geba planuoti, organizuoti ir kontroliuoti procesus.
• Dėmesys detalėms: Atidus smulkmenoms, kruopštus ir tikslus.
• Stabilumas: Vertina pastovumą, patikimumą ir saugumą.
• Konkretumas: Mėgsta aiškius nurodymus, konkrečias užduotis ir apibrėžtus tikslus.

Karjeros pasirinkimai konvencionaliam tipui

Konvencionalaus asmenybės tipo žmonės dažnai renkasi tokias profesijas, kurios atitinka jų asmenines savybes ir vertybes. Tarp populiariausių pasirinkimų:

• Buhalteris: Darbas su finansiniais duomenimis, ataskaitų rengimas, mokesčių planavimas.
• Finansų analitikas: Finansinių rinkų analizė, investicinių sprendimų priėmimas, rizikos valdymas.
• Administratorius: Biuro administravimas, dokumentų valdymas, personalo administravimas.
• Sekretorius: Pagalba vadovui, susitikimų organizavimas, korespondencijos tvarkymas.
• Banko tarnautojas: Klientų aptarnavimas, finansinių operacijų vykdymas, paskolų administravimas.
• Mokesčių inspektorius: Mokesčių mokėjimo kontrolė, mokesčių auditai, konsultacijos mokesčių klausimais.
• Statistikas: Duomenų analizė, statistinių modelių kūrimas, prognozavimas.
• Programuotojas: Programinės įrangos kūrimas, testavimas ir priežiūra.

Neverbalinė komunikacija konvencionalaus tipo kontekste

Konvencionalaus asmenybės tipo žmonės dažnai pasižymi santūrumu, formalumu ir konservatyvumu. Jų neverbalinė komunikacija gali būti subtilesnė ir mažiau ekspresyvi nei kitų asmenybės tipų.

• Apranga: Dažnai renkasi klasikinę, formalią aprangą, kuri atspindi jų tvarkingumą ir profesionalumą.
• Laikysena: Gali būti tiesi, korektiška, demonstruojanti pasitikėjimą savimi ir profesionalumą.
• Gestai: Dažniausiai santūrūs, kontroliuojami, vengiantys pernelyg didelio emocionalumo.
• Mimika: Gali būti rami, santūri, su subtiliomis emocijų išraiškomis.
• Akių kontaktas: Dažniausiai tiesioginis, bet neįkyrus, demonstruojantis dėmesį ir pagarbą pašnekovui.
• Balsas: Gali būti ramus, aiškus, suformuluotas, vengiantis pernelyg didelio garsumo ar intonacijų.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad tai tik bendros tendencijos, ir kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo asmenybės tipo, yra individualus ir unikalus. Neverbalinės komunikacijos interpretavimas turėtų būti atliekamas atsižvelgiant į kontekstą, kultūrą ir individualias žmogaus savybes.

Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas

Tyrimai apie profesijas

Buvo pravestas tyrimas tokiu klausimu: “Ar vyriškosios lyties vid. m-los abiturientai,kurie skiriasi savo akademiniais pasiekimais, socialiniu statusu, ateities planų formulavimu ir patirtimi taip pat skiriasi savo žiniomis apie pasirinktas profesijas?”Buvo ištirti 648 dvyliktokai berniukai iš trijų vid.m-lų, Cedar Rapids, Iowa (Ajovos) valstijoje.Jie buvo tiek iš aukšto, tiek iš žemo socialinio statuso grupių.Pateikus Darbininko Bruožų Aprašą, studentai buvo paprašyti įvertinti 12 profesijų pagal atrinktus darbininko bruožus, t.y interesai, temperamentai,, bendrasis išsilavinimas,specifinis profesinis pasiruošimas. Šie įvertinimai buvo panaudoti, tikrinant studentų žinias apie kiekvieną iš šių profesijų.studentai buvo parašyti nurodyti bruožus, reikalingus tai profesijai, arba nurodyti,kad jie tokių reikalingų bruožų nežino.Pvz. jei studentas nežinojo,kokio temperamento turi būti valstybinis inžinierius,tam kad tinkamai atliktų savo pareigas, jis buvo instruktuotas pažymėti”nežinau”. Visų “nežinau” atsakymų suma, atimta iš konstantos, parodė studentų žinių siaurumo laipsnį. Studentai buvo paprašyti apibūdinti šešias aukšto lygio ir šešias žemo lygio profesijas.Profesijos identiškai atitiko tas, kurias panaudojo Banducci, 1970,tirdamas profesinių stereotipų teisingumą.Jos atstovavo Hollando Profesinio Pasirinkimo aprašo tipus,o būtent Realistinį, Tiriamąjį,Socialinį,Konvencinį,Verslųjį ir Meninį darbus.Aukšto lygio profesijos buvo valst. inžinierius,gydytojas, psichiatras,buhalteris,koledžo prezidentas ir aktorius.Žemo lygio profesijos buvo elektriko,med.technologo,žaidimų aikštelės prižiūrėtojo,kreditų inspektoriaus,draudimo agento, langų dekoratoriaus.Buvo parinktos tokios profesijos, kurių tikrai siekia jauni žmonės ir kurios atitinka Holland tipologiją.

Tyrimo rezultatai

1-a hipotezė atmesta, 2-a palaikoma. Banducci( 1970) atrado, kad akademinis vystymasis yra labai susijęs su stereotipų apie profesijas teisingumu.Krasnow (1968) taip pat atrado, kad bendros profesinės žinios glaudžiai siejasi su pažangumu. Tačiau šis tyrimas nustatė,kad studentų akademinis pažangumas neturi įtakos jų žinioms apie profesijas.Visų akademinių lygių studentai turėjo daugiau žinių apie žemo lygio profesijas, nei apie aukšto lygio. Praeityje buvo tikima,kad studentai, turintys aukšto lygio akademinius pasiekimus, turi tvirtesnį pagrindą atlikti profesinius sprendimus, nei studentai, kurių pasiekimai yra žemi.Taigi, aukšto akademinio lygio studentai gaudavo daugiau žinių apie profesijas, nei žemo lygio, ir galėjo tomis žiniomis geriau pasinaudoti.Pagal tai aukšto akademinio lygio studentai turėtų turėti daugiau žinių apie aukšto lygio profesijas.Banducci tyrimas įrodė, kad aukšto akademinio lygio studentai teisingiau suvokia aukšto lygio profesijas, nei žemo lygio.Tačiau šis tyrimas įrodo,kad visi studentai, nepaisant jų akademinio lygio, žino daugiau apie žemo lygio profesijas. Pagal Banducci tyrimą, žemo socialinio statuso studentai daugiau žino apie žemo lygio profesijas. Tačiau šis tyrimas įrodo,kad socialinis statusas neturi įtakos studentų žinioms apie profesijas. Visų socialinių statusų studentai turėjo daugiau žinių apie žemo lygio profesijas, nei apie aukšto lygio.Galima buvo tikėtis, kad aukšto socialinio statuso studentai, gyvenantys atitinkamoje aplinkoje, daugiau žinos apie aukšto lygio profesijas.Tačiau šie duomenys to neįrodo. Dar daugiau - studentai daro edukacinius ir profesinius sprendimus, turėdami ribotas žinias ir nepakankamą informacijos kiekį.Šie duomenys rodo,kad visų lygių studentams trūksta žinių bei informacijos apie aukšto lygio profesijas. Studentams reikia patekti daugiau informacijos, leisti jiems įgyti įvairesnės patirties, kuri praplėstų jų žinias apie profesijas.Tuo būdu, studentai sužinos apie daugiau edukacinių ir profesinių galimybių, kurios gali tapti jiems realistinėmis, svarstytinomis alternatyvomis. Banducci atrado,kad studentai, kurie turėjo suformavę ateities planus, turėjo teisingesnius profesinius stereotipus, nei tie, kurie planų neturėjo.Pagal šio tyrimo rezultatus, tiek suplanavę, tiek nesuplanavę ateities studentai adugiau žinojo apie žemo lygio, nei apie aukšto lygio profesijas. Tačiau labai dažnai tikimasi,kad jauni žmonės nuspręs, kokios profesijos jie nori siekti, net jei jie neturi pakankamai žinių padaryti protingam sprendimui.. be to , bendrija, ar geografinė vieta, kur studentai gyvena, dėl mažai prieinamų galimybių verčia studentus keisti savo planus.Profesiniai konsultantai turi žinoti apie šį reiškinį ir turi būti pasiruošę teikti konsultuojamiesiems tokią pagalbą, kuri padėtų jiems suformuluoti ir pasiekti realiai prieinamus tikslus. Asmeninė patirtis yra pozityviai susijusi su studentų žiniomis apie profesijas, nurodytomis šiame tyrime.Nors santykis tarp asmeninės patirties ir žiniomis apie profesijas yra statistiškai žymus, bet korealiacija .14 rodo, kad išvadas reikia daryti atsargiai.iš to galime spręsti,kad plati asmeninė patirtis gali praturtinti studento žinias apie profesiją.

Holando profesinio pasirinkimo aprašas

Holland ištyrė santykius tarp 6 skalių Profesinio Pasirinkimo Apraše ir empiriškai pademonstravo skalių ratinį išsidėstymą(Holland,Whitney,Cole,Richards,1969)nuo realistinio iki intelektualinio, tada meninio,tada socialinio,tada verslinio,tada įprastojo ir vėl-realistinio. Cole, Whitney ir Holland (1971) panaudojo erdvinės konfiguracijos statistinę konfigūraciją, tam, kad susieti profesines grupes su 6 Holland skalėmis.

Profesinis įsisąmoninimas

Super pilniau aprašė profesinio įsisamoninimo sąvoką. Jei, kaip sako Super, darbas yra savivokos įgyvendinimas, manoma, kad profesinis įsisąmoninimas yra vadovaujantis elementas įgyvendinant. Žmogus gali pasirinkti daugybę darbo vietų darbo pasaulyje, dauguma žmonių pasirenka būtent tą darbą.Jų profesinis įsisąmoninimas ir nukreipia į tą specifiškumą.Super taip pat pabrėžė, kad į profesinio tyrinėjimo procesą paauglys įnešą savęs supratimą, pomėgius, nemėgstamus dalykus, ir gebėjimus. Nors Super tikėjo,kad paaugliškas savęs ir darbo tyrinėjimas prasideda namuose, šeimoje, tęsiasi mokykloje ir dalinai dirbant, Ginzberg, naujai suformulavęs jo profesinio pasirinkimo teoriją, nurodė tokius svarbius potyrius, kaip rasė, lytis,kaimyninė įtaka,socioekonominio statuso faktoriai ir fiziniai gebėjimai.

#

tags: #konvencionalus #asmenybes #tipas