Įžanga
Grožis - subjektyvi sąvoka, kurią kiekvienas suvokiame skirtingai. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologo Olego Lapino požiūrį į grožį, remiantis jo įžvalgomis apie moterų savikritiškumą, grožio standartus ir natūralumo svarbą. Taip pat paliesime, kaip visuomenės normos ir stereotipai veikia mūsų grožio suvokimą ir kaip galime atrasti tikrąjį grožį savyje ir aplinkoje.
Finansinis Nesaugumas ir Nerimas
Draudimo bendrovės atliktas tyrimas atskleidė, kad beveik 80 procentų lietuvių jaučiasi finansiškai nesaugūs dėl infliacijos. Palyginti su 2019 metais, tautiečių nerimas įvairiose srityse išaugo. Antra pagal dažnumą - baimė dėl sveikatos, kurią jaučia 70 procentų lietuvių, bijančių susirgti sunkia liga, kuriai prireiktų sudėtingo ir ilgo gydymo. Šie nerimai gali turėti įtakos žmogaus savijautai ir požiūriui į save.
Vėlyva Tėvystė ir Nauji Vardai
Į šios temos pašnekovų gyvenimą vėlyva tėvystė atnešė ne vien džiaugsmą, bet ir sugrąžino jaunystę. Naujausios lietuvių vaikų vardų mados nepaliauja stebinti civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojų. Pernai keisčiausių vardų klubą papildė nauji išradimai - tarp užregistruotų vardų - tokie perlai kaip Atomas, Altajus, Judas, Karigailė ar Nabelija. Psichologai renkant vardą ragina neprarasti sveiko proto, mat išrinkus itin neįprastą vardą, pasmerksite savo atžalą nepelnytoms bendraamžių patyčioms.
Rudeninė Depresija ir Šventinis Stresas
Prasidėję lietingi ir mažiau saulėti orai sukelia niūrią ir slogią nuotaiką. Neretai tai gali pavirsti ir rudenine depresija. Kaip ją atpažinti ir tinkamai gydyti pataria psichologas - psichoterapeutas Olegas Lapinas. Įpusėjus spalio - lapkričio mėnesiams pastebima vis daugiau žmonių, kurie tampa lėtesni, labiau prislėgti, mažiau kalba, veikia ir valgo. Šventinis laikotarpis, kuris, atrodytų, turėtų būti džiaugsmingiausias metas, ne visiems toks linksmas. Ne retas sako, kad Naujųjų metų nelaukia, o šventės jiems nepatinka.
Šeimos Santykiai ir Skyrybos
Skyrybos šeimoje - skausmingas žingsnis, po kurio nė viena pusė nelaimi. Dažnai tokį tėvų sprendimą lydi ginčai ir teismus pasiekiantys konfliktai dėl vaikų globos. Atviri santykiai arba „open relationship“, kuomet pora draugauja, tačiau leidžia vienas kitam būti intymiai artimais ir su kitais, kai kuriuos žmones vilioja savo visiška laisve. Gali daryti tai, ką nori daryti tą akimirką, tavęs nevaržo jokie įsipareigojimai ir, atrodo, esi visiškai laisvas išreikšti savo meilę.
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
Juokavimas Prie Šeimos Stalo ir Valentino Diena
Psichoterapeutas Olegas Lapinas sako, kad valgant prie šventinio šeimos stalo, juokauti pageidaujama: „Priešingu atveju šventė gali virsti rimta ir įtempta procedūra“. Nors šv. Valentino dieną Lietuvoje švenčia ne visi, dalis žmonių kritikuoja tai kaip komercializuotą reikalą, tačiau vis tiek šią dieną ore tvyro romantikos-santykių kvapas ir nori nenori imi galvoti apie savo antrą pusę - turi ją ar ne. Psichologai ir santykių ekspertai pataria, ką daryti, kad ši diena vienišiams nevirstų ašarų pakalnėmis ir iš kur reikėtų semtis džiaugsmo.
Kariuomenė ir Mandagumas
Kai šeimai kyla tiesioginė grėsmė, iš vyro tikimasi, kad jis šeimą gins, tačiau karinė tarnyba, kai tiesioginės grėsmės nėra, yra visai kitas dalykas, mano psichologas Olegas Lapinas. Jis pabrėžia, kad kariuomenė tinka tikrai ne kiekvienam vyrui, o neretą esą dar ten gali ir sutraumuoti. Per nepriklausomybės metus lietuviai tapo mandagesni, jaunoji karta dažniau šypsosi, į viską žiūri paprasčiau ir nėra prisirišusi prie materialių dalykų, pastebi psichologas psichoterapeutas Olegas Lapinas ir LRT televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė.
Stereotipai ir Vienišumas
Kiekvienas iš mūsų kone kasdien susiduriame su gausybe pačių įvairiausių stereotipų: išvaizdos, tautybės, krašto, kuriame gyvename, profesijos, Zodiako ženklo - kitaip tariant, visko, apie ką tik galime pagalvoti. Stereotipų sąrašas begalinis. Kuo ypatingi išvaizdos stereotipai ir kodėl nereikėtų į juos numoti ranka? Vienas ar vienišas? Vienas ar vienišas? Kaip iškęsti vienatvę? Ar visuomet žmonės aplink yra geriau negu būti vienam? Atsako p. Jei jūs manęs paklaustumėte, kas baisiau: skausmas, liūdesys, skurdas ar vienatvė, aš atsakysiu jums - vienatvė.
Valdžia ir Sadizmas
Pasak psichoterapeuto Olego Lapino, kai vieno žmogaus rankose koncentruojasi valdžia kitam žmogui, atsiranda polinkis į sadizmą. Ir jei daugėja turinčių valdžią kitiems, daugėja ir sadizmo. „Nereikia bijoti žodžio „pasinaudojo“. Psichoterapeuto nuomone, naudojimasis vienas kitu nėra nuodėmė - tai tiesiog vienas iš žmonių tarpusavio santykių variantų.
Jaunystės Ilgesys
Regis, visam kam 15min pašnekovas turi savo paaiškinimą, net ir tam, kodėl žmonės taip nori jaunintis. „Būna toks išgąsčio laikotarpis, kai ypač svarbūs atrodo fiziniai duomenys, seksualinis pajėgumas, tada ir gimsta desperatiškos pastangos jaunintis. Praradus trisdešimtmečio kūną dar nesuvokiama, kaip gyventi su keturiasdešimtmečio ir penkiasdešimtmečio formomis, bet ne tame slypi šio gyvenimo grožis“, - sako O. Lapinas.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Grožio Samprata Pasak Olego Lapino
- Olegai, kaip per tiek metų darbo praktikos šioje srityje „neapaugote“ žmonių negandomis ir problemomis? - Dirbdamas psichoterapeutu į pacientą žvelgiu pozityviai. Ašaras, pyktį, skausmą žmonės laiko blogiu, o man tokia žmogaus išraiška, ekspresija atrodo natūrali, todėl kad tai ilgainiui padės žmogui jaustis sveikiau. Todėl nors jie sau ir atrodo negražūs, problemiški, man jie visiškai natūralūs, emocingi ir tikri (tas tikrumas pasiekiamas, kai imama nuoširdžiai reikšti emocijas). Juk visada, kai matome ką nors tikro, pajuntame palengvėjimą. Ašaras, pyktį, skausmą žmonės laiko blogiu, o man tokia žmogaus išraiška, ekspresija atrodo natūrali. Sunkiausia bendrauti jaučiant veidmainystę ar apsimestinį optimizmą (su psichologiškai žaidžiančiu žmogumi), tačiau kai tik žmogus tai paleidžia, man palengvėja. Man mano darbas patinka, sakyčiau, netgi suteikia įkvėpimo.
- Mėginu įsivaizduoti, koks jausmas sugrąžinti žmonių gyvenimams tikrąsias jų emocijas, tikrumą. O jums pačiam, kas yra grožis? Kur jo randate? - Išskirčiau dviejų rūšių grožį. Pirmasis toks labiau parodomasis. Įsivaizduokite, ateina į mano kabinetą pacientė, apsirengusi gražiu ryškiu, gal net seksualiu, drabužiu. Taigi ir toks grožis egzistuoja, bet už jo slypi kai kas visiškai priešingo. Iškilus tam priešingam, ji ima verkti, jos veidas įgyja vaiko savybių. Tą akimirką seksuali jos suknelė praranda prasmę, o aš prieš save regiu ne moterį, norinčią padaryti įspūdį savo formomis, o mergaitę, kuri graudžiai verkia arba pyksta. Jai tai yra naujas jausmas. Taigi, mano supratimu, vaikystė graži savo natūralumu (negražių vaikų tiesiog nėra). Tačiau suaugusieji vietoje natūralaus grožio renkasi sukurtą, daugiau žurnalo standartui tinkantį. Kai man pavyksta pajusti vaikišką natūralumą, pamatyti jį aplink save, tai labai keičia pasaulio matymą. Žvelgiant į pasaulį nuoširdžiom akim, viskas atrodo gražu ir įdomu. Taip, aš jausdavausi būdamas mažas. Toks tas antrasis grožis.
Tobulumo Siekimas ir Savęs Priėmimas
Nestumia į pozityvą - Ką sakote ieškantiems tobulumo ir negalintiems priimti savęs tokio, koks yra? - Taip, dauguma jaunų žmonių ankstyvojoje jaunystėje ir paauglystėje labai išgyvena dėl savo išvaizdos. Esu matęs daug moterų, atrodančių lyg modeliai nuo podiumo, kurios jaudinasi dėl nosies ar kokio kūno linkio, bet su metais tie dalykai nebeatrodo tokie reikšmingi. Vėliau kur kas labiau ima rūpėti harmonija, paprastumas, mokėjimas priimti žmones tokius, kokie jie yra. Praradus trisdešimtmečio kūną dar nesuvoki, kaip gyvensi su keturiasdešimtmečio ir penkiasdešimtmečio formomis. Būna toks išgąsčio laikotarpis, kai ypač svarbūs atrodo fiziniai duomenys, seksualinis pajėgumas, tada ir gimsta desperatiškos pastangos jaunintis. Aš tai suprantu: visi per tai praeisime. Todėl, kai žmogus kalba apie savo savijautą negaliu jam pasakyti, kad nejauskite to, žiūrėkite, koks pasaulis nuostabus. Mano uždavinys yra sukurti saugią aplinką, kur būtų galima tai išgyventi. Visą laiką einu su juo drauge, ne priekyje, o šalia. Taigi ne kaip vedlys.
- Kiek laiko įprastai prireikia žmogui, kad nusiimtų kaukes? - Tempą lemia išraiškos stiprumas. Jei žmogus krizes išgyvena audringai, skausmingai, daug verkia, įprastai jau kito vizito metu jaučiasi gerai. Bet jei žmogus nelinkęs atvirai reikšti savo jausmų, labai racionalus, tai gali užsitęsti mėnesiais, pusmečiais ar net metais. Kiekvienas žmogus atsiveria savo tempu, bet taisyklė ta pati: kuo stipriau ir ryškiau žmogus išreiškia emocijas, tuo greičiau jos aprimsta ir jis tampa ramus, save priimantis. Kaip pavyzdį pateiksiu mėgstančius nuolat atsiprašinėti žmones. Aš į juos nereaguoju taip, kaip įprastai tą daro aplinkiniai. Ką sako žmonės? Nieko tokio, nusiramink ir panašiai. Kaip elgiasi žmogus, gavęs jam neįprastą atsaką, nebegali elgtis, kaip įpratęs. Sutrinka šiek tiek, bet atranda, kad ir tokios būsenos gali būti šiame kabinete. Niekas jo neguos, nestabdys, nenuleis nuo jo akių. Taip, psichoterapeutas visą laiką bus su juo, niekas nebus atstumta ar atmesta. Aš šiuo atveju atlieku tarsi seifo funkciją, o terapija padeda išlaisvėti nuo savo kaukių ir gynybų.
Karantinas ir Vienišumas
- Ar keitėsi žmonių savijauta karantino metu? - Nepamirškime, kad niekas nenustatė distancijos tarp artimų žmonių. Ir anksčiau buvo vienišių, kuriems buvo sunku suartėti su kitu. Karantino metu visiškai neišnyko žmonių kontaktai: didelė dalis nė nesilaikė karantino taisyklių (poravosi, paslapčia vaikščiojo su kompanijomis). Tiesa, egzistavo ir vieniši, kurie iškart po darbo vykdavo į savo butus. Karantinas savotiškai įteisino tokį jų statusą: nemaža dalis tokių žmonių tikina, kad pagaliau nesijautė esantys lyg baltos varnos. Dabar jie tarsi sąmoningi piliečiai, nes jų vienišumas įgijo socialinės naudos atspalvį. Niekur neiname, nes juk karantinas. Žmonės ir dabar rečiau spaudžia rankas, yra apmažėję tradicinių apsikabinimų, žinoma, yra ir tokių, kurie vis dar neatsisako senų įpročių. Vieniši žmonės kalba apie atsiradusį alkį kūniško artumo, išsako norą, kad juos kas nors apkabintų, prisiliestų. Tai natūralus fiziologinis poreikis. Tačiau psichoterapeutas neskuba tenkinti minėtų poreikių, jis vėlgi sukuria vadinamąjį seifą jo jausmams. Su laiku žmogus atranda sau tinkančius partnerius: pažįstamus, draugus, artimuosius, su kuriais gali apsikabinti. Sunkesnė situacija, kai karantino vėl neliks, vieniši žmonės vėl atsidurs prie savo barjerų: nepasitikėjimo žmonėmis, fizinio partnerio trūkumo ir pan. Tačiau jiems tai praeis, kai tik grįš savivertės jausmas, tada vienišumas užsipildys artimu žmogumi. Nepamirškime, kad vienišumas vidinė būsena. Taigi, nemanau, kad karantinas fundamentaliai keitė vienišumo problemą. Aš sakyčiau, kad karantinas ją netgi pateisino, suteikė priedangą vienišumui, kuomet jis taip akivaizdžiai nekrito į akis.
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
Išmanieji Telefonai ir Gyvas Bendravimas
Didėja gyvo kontakto poreikis - O kaip vertinate gana aktyvų žmonių įsitraukimą į išmaniuosius telefonus? - Šiuo atveju kalbame apie autizaciją (bendravimo sutrikimus). Išmanieji telefonai sumažina poreikį gyvo ryšio: turint po ranka šį prietaisą nebeisi pas kaimyną sužinoti, kas vyksta pasienyje. Bet šis reiškinys neišvengiamas, visuomenei tai nėra pirmasis technologinis šuolis. Pirmuoju galime vadinti knygų atsiradimą (renesanso metu pasauliui jų prisipildžius Bažnyčios tėvai buvo prieš manydami, kad dėl jų jaunimas nebeis į bažnyčią). XXI a. pirmoje pusėje, atsiradus kinui vėl baimintasi, kad išnyks poreikis gyvo bendravimo, pranašauta teatro meno mirtis, ne mažiau grėsmingai atrodė situacija ir atsiradus televizoriams. Taigi ir mobilieji telefonai sukėlė analogišką pasipiktinimo reakciją. Dabar vaikai nieko nedaro, tik žiūri į ekraną, su jais savo lovose nesiskiria sutuoktiniai, o biurų darbuotojai, radę laisvą minutę, skuba tikrinti naujienų. Tokia šiandienos realybė. Mūsų smegenys suvokia šį prietaisą kaip papildomą elementą, deja, jo akivaizdoje sumažina savo pajėgumą, todėl tampame ne tik labiau užsidarę vienas nuo kito, bet ir kvailėjame. Ne vienas eksperimentas jau patvirtino, kad net buvimas šalia išjungto telefono 10 ar 20 proc. sumažina mūsų galimybes spręsti kūrybinius uždavinius. Smegenims naudojant telefoną, kaip naują smegenų priedą, nebereikia gaišti laiko sutuoktiniui ar kitam šeimos nariui. Žinau atvejų, kai tėvai vaikui būnant kitame kambaryje rašo jam žinutes. Atsiduriame virtualioje technologijoje, prie kurios tenka prisitaikyti. Sunkoka įsivaizduoti, kad būtų galima atsukti laiką atgal ir tikėtis, kad žmonės vėl leis savo dienas be telefonų ar automobilių. Tikriausiai dar prisimenate, kai rudenį buvo išsijungę socialiniai tinklai ir mus aplankė keistas jausmas? Akimirkai pamatėme pasaulį kitokį: išgirdome gamtos garsus, ėmėme labiau vertinti bendravimą su gyvais žmonėmis, pamatėme dangų. Taigi, įsitraukimas į mobiliuosius prietaisus padidina gyvų akimirkų vertę. Telefonas bando atstoti gyvą bendravimą, įprastas reakcijas (juo atkeliauja tekstinis atsakymas su emocija). Socialinis bendravimas nepanaikinamas, jis tiesiog įgyja kitokias formas (anksčiau dažniau kavą gerdavote susitikusi su drauge, dabar tai darote virtualiai, su vadinamuoju draugės avataru, žinoma, ir gyvas kontaktas išlieka). Bendravimas vyksta tarp dviejų (ar daugiau) virtualių žmonių, virtualiomis priemonėmis. Aš viliuosi, kad tai neišstums gyvo bendravimo, na, nebent vėl būsime prikaustyti baisių epidemijų ar katastrofų.
Realaus ir Virtualaus Bendravimo Ribos
- Ar sunkiai pats nusistatote realaus ir virtualaus bendravimo ribas? - Mano bendravimas pastaruosius dvejus metus neatsiejamas nuo kompiuterio ir telefono. Labai padaugėjo virtualių konsultacijų (didelę dalį pacientų konsultuodavau tik telefonu). Kone 80 proc. mano paskaitų ir šiandien vyksta tik online režimu. Anksčiau buvau įsitraukęs į kompiuterinį pasaulį, žaidimus, iki galo šios problemos dar nesu išsprendęs, vis dar jaučiu potraukį. - O ką vadintumėte savo realaus gyvenimo „inkarais”, padedančiais socialinėje erdvėje pernelyg įklimpti? - Mano dienos normatyvas - ne mažiau kaip šeši kilometrai. Taip pat ne prasčiau mane nuo ekranų atitraukia tai či gimnastika su grupe, bendri bičiuliai, žmona, mažas anūkas. Jei nebūtų šių žmonių, matyt, ir aš būčiau įkišęs nosį į mobilųjį ir žiūrėčiau, kokių naujų filmukų atsiuntė feisbukas.
Moterų Savikritiškumas ir Grožio Standartai
Projektą #gražibefiltro inicijuoja maisto papildas „BioSil“. - Kodėl moterys yra tokios savikritiškos ir visada turi sau priekaištų dėl išvaizdos? Olegas Lapinas: Ir vyrų, ir moterų psichikoje galima išskirti tris dalis: objektyvųjį Ego (tai tarsi Suaugęs mūsų viduje), vaikišką ID ( tai reiklus ir naivus Vidinis Vaikas ) bei normas nustatantį Superego (tėviškoji dalis ). Superego gali būti palaikantis (rečiau) ir baudžiantis bei reikalaujantis (dažniau). Moterys turi viduje taip vadinamą „sadistinį superego“: gana reiklų ir negailestingą balsą. Kartais jis skamba kaip vidinis reikalavimas: „Privalai būti tobula: graži, mylinti, rūpestinga, sėkminga“. Čia pat atsiranda idealios moters vaizdelis: dailus veidas, plonas liemuo, ilgos kojos, didelės krūtys. Kartais šis balsas skamba kaip baudimas: „Kaip tau ne gėda!”, „Pasižiūrėk į save!” Didelę dalį šių reikalavimų sudaro išvaizda: moters sėkmė, o kartais ir išgyvenimas vyrų visuomenėje kelis tūkstančius metų priklausė nuo jos „prekinės išvaizdos“. Moters vertė buvo nustatoma vyro akimis, o vyrams, ne paslaptis, iš moters pirmiausiai reikėjo patrauklumo. „Būk patraukli“ tapo savotišku moters vertės normatyvu ir įsitvirtino moters galvoje skambančiame „Reikliojo Superego“ balse. Įsisavinusios šį normatyvą moterys pamiršta, kad šiuo reikliu balsu kalba ne jų „aš“, o tik jų psichikos dalis - Superego. Beje, su tokiu moters Superego jau šimtą metų kovoja feminizmas. Palaikančių, priimančių tėvų šeimose augusios mergaitės, žinoma, turi silpnesnį išvaizdos normatyvą, tačiau jis vis dėlto ateina iš draugių, klasiokių, berniukų, medijų. Top modeliai, Facebukas, žurnalų viršeliai gražuolės, lėlės Sindi ir Barbė bei animacinių filmukų gražuolės vis dar atlieka normatyvo vaidmenį. Ateina iš išorės, o po truputį tampa vidiniu balsu bei vidiniu idealu. Tad moters psichikoje nusistovi du savęs vaizdiniai: „aš reali“ - kokią mane parodo veidrodis, ir „aš ideali“ - kokia aš turėčiau būti, kad jausčiausi laiminga.
Indrė Sakalauskaitė: Manau, kad XXI a. realijos, gyvenimo tempas ir egzistuojančios sukurtos taisyklės verčia kiekvieną moterį apie tai susimąstyti. Mes gyvename sociume, apsupti žmonių ir nuolat kuriamų taisyklių. Nuolatos vertiname bei reitinguojame save ir vieni kitus, tad reikia pripažinti, kad šiandien išvaizdos kultas yra labai stiprus. Socialinių tinklų nuomonių formuotojai, žiniasklaida labai stipriai propaguoja ir formuoja tobulo gyvenimo ir išvaizdos pranašumą. Į mus žvelgia gražūs, išpuoselėti veidai ir kūnai. Ir nors realybė pasislėpusi už nuotraukų filtrų, pasąmoningai tai formuoja sėkmingo, pasitikinčio savimi ir laimingo žmogaus stereotipą.
Socialiniai Standartai ir Tapatybės Formavimas
- Kodėl moterims norisi atitikti kažkieno nustatytus standartus? Olegas Lapinas: Moters tapatybė formuojasi ne tiek iš „Kas aš esu savo prigimtimi“, kiek iš „Ką vertina mane supantys žmonės“. Tie žmonės - pirmiausiai tos pačios lyties asmenys, o kiek mažiau - kitos lyties. Nustatyti grožio standartai - ne noro, ne pasirinkimo, o įsakmaus balso viduje rezultatas. Kai kieme, klasėje, internete, žaislų parduotuvėse į tave žiūri standartinės lieknos gražuolės, o moteriška tapatybė tik formuojasi, abejonių nelieka: privalai būti tokia ir ne kitokia. Jei kuri nors mergaitė paniekinančiai apžiūri tavo pilvą ir pasako: „Tu gal nesportuoji?“ - tai tragedija, ilgų apmąstymų ir nepilnavertiškumo pagrindas. Jei tave priimtų besąlygiškai, kaip artimą draugę, tada standartas būtų ne įsakmus, o siūlomas moterims nuo mažens kaip pasirinkimas. Tuomet didesnė dalis atsisakytų plokščio pilvo, aukštakulnių, stringų ir plonų šlaunų: tai, ką suteikia intensyvios treniruotės ir siūlo dizaineriai - neretai yra tiesiog moters kūno kankinimas. Bet jei nuo mažens, net neaiškinant, kuri figūra gražesnė - apkūni ar liekna - tau tiesiog rodo lėlę Barbę, tuo jau siunčia žinutę: „Štai čia - normali moteris“ - tuomet mergaitės net nežino, kad turi pasirinkimą. Taip pat jos nežino, kad normatyvo atitikimas nereiškia, kad tu patiksi būtent tam, kas tau tinka. Joks vyras nesuartėja ir nepamilsta tos, kuri yra „standartinio grožio“. Jis gal ir žino, kuri moteris yra daili, o kuri - ne, bet jį traukia ne tai, o kažkas kita. Kas tai? Tai - jos kvapas, panašumas į tave, artumas, seksualumas, gyvybingumas. Nestandartinės išvaizdos, apkūnokas vaikinas su akiniais gerai jausis ne su gražuole, o su mergina, kuri panaši į jį patį.
Indrė Sakalauskaitė: Išskirčiau dvi kategorijas moterų. Pirmoji - tai brandžios, susiformavusios kaip asmenybės, puoselėjančios savo individualų grožį ir žinančios savo siekius moterys. Jos paiso sociumo diktuojamų išvaizdos standartų, bet tai daro sąmoningai, rūpindamosi savo sveikata ir grožio individualumu. Kita kategorija - jaunos merginos, kurių savivertė dar nėra pilnai suformuota, kurios dar tik žengia į gyvenimą ir ieško savęs. Tokiam žmogui aplinkos nuomonė yra ypač svarbi. Jos vertina ir lygina save. Kiekviena į socialinį tinklą įkelta nuotrauka yra reitinguojama ir aptariama, o like'ų skaičiumi įvertinamas grožis. Bet tai neturi nieko bendra su realiu gyvenimu, grožiu ar laime. Džiaugiuosi ir palaikau moterų judėjimus visame pasaulyje, kuomet vis daugiau sąmoningų moterų kalba apie save ne kaip išvaizdos vertinimo objektą, bet asmenybę su visais jos pranašumais ir trūkumais. Standartus galime keisti ir turime tai daryti, kad netaptume savo įvaizdžio įkaitais, būtume gražios visomis prasmėmis, o svarbiausia - laimingos.
O.Lapinas: Kuo menkesnis savęs vertinimas, tuo labiau siekia mergina panašėti į lėlę.
tags: #psichologas #lapinas #grozis