Vaikų psichologė Eglė Gudelienė yra žinoma specialistė, kurios įžvalgos padeda tėvams ir pedagogams geriau suprasti vaikų raidą, ugdymo ypatumus ir savęs vertinimo svarbą. Jos patarimai apima platų spektrą klausimų - nuo tinkamų būrelių pasirinkimo iki bendravimo su paaugliais specifikos. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines E. Gudelienės rekomendacijas, susijusias su vaikų pasiekimų vertinimu, paauglių ugdymu ir būrelių pasirinkimu.
Vaikų pasiekimų vertinimas: kaip skatinti tobulėjimą, o ne konkurenciją
Vaikų supratimas apie save ir savo pasiekimus pradeda formuotis dar kūdikystėje. Stebėdami juos supančių ir ugdančių suaugusiųjų reakcijas, mažieji supranta, kas jiems sekasi, o kur dar reikia tobulėti. Pasak psichologės, būtent dėl šios priežasties suaugusieji, vertindami vaiko pasiekimus, turi siekti pusiausvyros. „Ugdydami vaikus privalome rasti kuo pasidžiaugti, kuo pasididžiuoti, už ką padėkoti, tačiau tuo pačiu metu argumentuotai pasakyti vaikui, kokiose srityse jam dar reikia pasistengti, kokius konkrečius pokyčius norėtume matyti“, - teigia specialistė.
Asmeninės pažangos svarba
Kalbantis su vaikais apie jų pasiekimus, itin svarbu vertinti jų asmeninę pažangą, pastebėti jų gebėjimų pokyčius, o ne skatinti varžymąsi lyginant vaikų gebėjimus tarpusavyje. Sėkmę patyrusiam vaikui, konkurencija gali sustiprinti pasitikėjimą savo jėgomis, tačiau priešingu atveju, vaikas, kuriam kažkas nepasisekė, gali pasijusti bejėgis ir prarasti norą veikti. Maža to, supratęs, kad yra ne toks gabus ar neturi tam tikrų savybių, vaikas, stengdamasis kitą kartą laimėti, gali griebtis apgaulės, manipuliacijų ar net patyčių.
Norint to išvengti, E. Gudelienė pataria su vaiku kalbėtis apie tai, kaip jo elgesys kito laikui bėgant, pavyzdžiui, pagirti už tai, jog prieš kelias savaites spalvindamas vaikas paliko daug tuščių tarpelių, o dabar jų yra vos keletas, arba pastebėti, jog prieš mėnesį mažasis kuprinę susidėdavo savarankiškai, tačiau dabar reikia raginti tą padaryti. Tokia reakcija vaikui leidžia pačiam įsivertinti savo pažangą ir geriau suprasti, su kokiais sunkumais jis susiduria.
Nepamatuoti lūkesčiai ir vaiko emocinė būsena
Kaip pastebi psichologė, svarbiausia, jog vaikas darytų pažangą savo gebėjimų ribose: „Labai dažnai tenka teikti pagalbą vaikams, kurie, susidūrę su nepamatuotais suaugusiųjų lūkesčiais, patiria daug įtampos, nerimo, liūdesio, baimių ar net nusivylimo savimi. Nuolat klausiu tėvų, kas jiems svarbiau: gerai besimokantis ar laimingas vaikas. Kalbantis su vaiku apie jo pasiekimus nereikėtų persistengti ir užkrauti ne vaikiškų atsakomybių. Streso ir baimės nuvilti suaugusiuosius kamuojamam vaikui ne tik sunkiai seksis įveikti kasdienes užduotis, bet ir akivaizdžiai prastės jo emocinė būsena“.
Taip pat skaitykite: Psichologijos studijos: Eglė Rackauskaitė
Savęs įvertinimo ugdymas
Tam, kad mažieji suprastų, kaip jiems sekasi vienoje ar kitoje srityje, juos ugdantys suaugusieji turėtų nuolat stebėti vaikų gebėjimų raidą. Šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis tą daryti iš ties lengva. Vaikai fotografuojami, filmuojami, ugdymo įstaigose yra kaupiami jų piešiniai, kontroliniai darbai, užrašomi reikšmingi komentarai, individualią vaiko pažangą galima vertinti ir skaitmeniniame „Eduka“ dienyne. Sukaupta informacija leidžia lengviau bendradarbiauti tėvams ir vaiką ugdantiems pedagogams, kurie drauge gali stebėti vaikų gabumų pokyčius. Ši informacija, iš tėvų ir pedagogų lūpų, ugdo mažųjų savęs įsivertinimo gebėjimus. Jie kaupia informaciją, ją vertina ir analizuoja lygindami su jau turimomis žiniomis bei sukaupta patirtimi.
E. Gudelienė pabrėžia, jog vaikams daug vertingiau išgirsti suaugusiųjų įvardintus konkrečius faktus ir pastebėjimus apie jų elgesį, pavyzdžiui, „tu palaukei 2 min., esi kantrus vaikas“ arba „manau, kad esi labai kūrybingas - kiek daug kaladėlių panaudojai statydamas šį tiltą“, o ne vien pateiktas trumpas interpretacijas, kaip „tu kantrus“ ar „esi kūrybingas“. Kuo daugiau naudingos ir išsamios informacijos apie save žinos vaikas, tuo turtingesnis ir spalvingesnis bus jo vidinis pasaulis.
Bendravimas su paaugliais: iššūkiai ir sprendimai
Psichologės ir knygų tėvams autorės Asta Blandė ir Eglė Gudelienė sako, kad dažnai pamirštame, jog su paaugliu svarbu bendrauti kitaip nei su vaiku. Kai tarpusavio santykiai tampa įtempti, norint išvengti potencialios krizės šeimoje, teks papildyti žinių bagažą ir kaip reikiant pasistengti. Tam, kad paauglystės laikotarpį išgyventi būtų lengviau, psichologės sukūrė tikrą išgyvenimo gidą tėvams. Specialistės pristato leidyklos „Šviesa“ išleistą knygą „Paauglystė: šeimos santykių išbandymas“, kurioje į problemas žvelgiama ir iš tėvų, ir iš paauglių perspektyvos.
„Sunku užmegzti ryšį su tuo, su kuriuo kuriamas santykis yra paremtas įtampa, baime, nepasitikėjimu ar pagarbos trūkumu“, - sako psichologė Eglė Gudelienė. Specialistės tikros, norint išspręsti problemą svarbu atsisakyti išankstinių nuostatų ir pasistengti pažiūrėti į ją iš kelių perspektyvų. Psichologių požiūris atsispindi ir naujosios knygos struktūroje: joje aštuonios temos pristatytos atskirose tėvams ir paaugliams skirtose skiltyse.
„Norėjome, kad šis leidinys būtų tarsi asmeninis šeimos gidas ir draugas. Be abejo, jis neaprėps visų galimų sprendimų konkrečiose situacijose, tačiau sieks nukreipti tinkama linkme pasiūlydamas mąstymo gaires bei kryptį, parodydamas, kad paauglys tą pačią situaciją gali interpretuoti visiškai kitaip nei jūs“, - teigia psichologė E. Gudelienė.
Taip pat skaitykite: Kauno klinikų pacientų atsiliepimai
Pagarba paaugliui kaip asmenybei
Kaip vieną didžiausių iššūkių tėvų ir paauglių santykiuose abi psichologės įvardija suaugusiųjų pagarbos stoką savo vaikams. Nors tėvai to nedaro specialiai, tačiau kartais pamiršta, kad paauglys jau yra asmenybė.
„Kai susiduriate su paauglio norais ir juos lydinčiomis savo abejonėmis, klauskite ir klausykitės, kaip jis supranta situaciją, kokius pavojus įžvelgia, kaip galėtų su jais susitvarkyti. Jei paauglio vertinimai jums atrodo brandūs suteikite daugiau laisvės pažinti pasaulį ir visuomet priminkite, kad jis yra mylimas ir laukiamas namuose - kad ir kas nutiktų“, - pasakoja psichologė A. Blandė.
Efektyvus bendravimas: ką ir kaip kalbėti
Knygos autorės atviros, nors kalbėtis su savo vaikais būtina, labai svarbu ne tik žinoti, ką pasakyti, bet ir kaip kalbėtis, kad informacija pasiektų paauglio ausis. „Vieniems geriau kalbėtis prie arbatos puodelio, kitiems - kartu sportuojant, dar kitiems - drauge keliaujant, todėl visuomet kviečiame atrasti kiekvieno šeimai priimtiniausią būdą. Jei vis gi matote, kad susikalbėti nesiseka, liaukitės smalsauti ir turėkite kantrybės. Galite pasakyti, kad nerimaujate ir norėtumėte žinoti, kas vyksta, tačiau paauglio „nespauskite“. Pamatysite, taip ateis laikas, kai pokalbis natūraliai ims rutuliotis. Bendraudami atsisakykite kritikos: „gerai - blogai“, „teisingai - neteisingai“, būkite klausytoju, o ne vertintoju „, - teigia šeimos psichologė A. Blandė.
Pagalba iš šalies: kada kreiptis į specialistus
Jei vis gi kartais nutinka taip, kad tėvai praranda viltį susikalbėti su savo paaugliais arba, kad ir kaip stengiasi, jiems nepavyksta, svarbu išdrįsti pagalbos kreiptis į specialistus ir padedant jiems pamatyti situaciją kitu kampu bei atrasti taip reikalingus atsakymus.
„Prieš siūlant tokį pagalbos būdą, būtina aiškiai bei argumentuotai pasakyti, kad norite padėti ir ieškote visiems priimtiniausio kelio tai padaryti. Svarbu pastebėti, kad specialisto kabinete laukiama yra visa šeima, nes jos atmosfera, bendravimo, konfliktų sprendimo būdai lemia paauglio emocinę savijautą ir elgseną. Tad darbui ir pokyčiams turi ruoštis visi. Gali būti taip, kad psichologui ir paaugliui nepavyksta užmegzti atviro ir šilto tarpusavio ryšio. Tuomet neverskite jo lankytis tik dėl paties lankymosi, ieškokite kito žmogaus, su kuriuo paauglys bus labiau įsitraukęs ir turintis daugiau motyvacijos nei su pirmuoju“, - mintimis dalijasi A. Blandė.
Taip pat skaitykite: E. Rackauskaitė apie emocinės gerovės konsultavimą Lietuvoje
Lankstumas ir nuolatinis tobulėjimas
Kaip pasakoja šeimos psichologė E. Gudelienė, kasdienybė itin sudėtinga, dinamiška ir nuolat kintanti - ypač paauglių gyvenime. Todėl nusistatyti bendravimo šablonus ir visada žinoti teisingus atsakymus neįmanoma. „Kai jau rodos pagaliau pasiekta harmonija, susitarta svarbiausiais klausimais, mus vėl aplanko kokia nors nauja ar netikėta patirtis, tad visai šeimos sistemai tenka ieškoti naujo pusiausvyros taško. Kiekvienam suaugusiam būtų naudinga suprasti, kad tikroji sėkmė auginant vaikus yra ne tik sukauptų žinių bagažas, bet ir nuolatinis judėjimas pagarbių santykių tarp visų šeimos narių link. Tam būtina tapti mylinčiu, smalsiu, kantriu, dėkingu, lanksčiu, ieškančiu, kuriančiu, atleidžiančiu, pasitikinčiu žmogumi…“, - kaitos ir lankstumo svarbą išskiria viena iš knygų serijos „Paauglystės gidas tėvams“ autorių E.
Būrelių pasirinkimas: vaiko interesai svarbiausia
Vaikų psichologė Eglė Gudelienė primena tėvams, kuriems kyla klausimų renkant tinkamiausią būrelį savo vaikui, pirmiausia atsižvelgti į jo, o ne savo interesus ir pomėgius. „Po Rūtos Meilutytės pasiekimų išpopuliarėjo plaukimo būreliai, po televizijos šokių projektų - šokių ir taip toliau. Bet jei jūsų vaikui nepatinka plaukimas, neverskite jo lankyti plaukimo vien dėl to, kad tikitės, jog vieną dieną jis taps olimpiniu čempionu“, - įspėja E. Edukologė, „Būstovizija kūrybinių dirbtuvių“ neformalaus ugdymo vadovė Sigutė Gudelionienė pritaria vaikų psichologei ir pažymi, kad daug vaikų, su kuriais ji dirba, išbando kelis būrelius, kol randa sau tinkamiausią. Jos teigimu, svarbiausia per prievartą nepiršti vaikui to, ko jis nenori ir kas sunkiai sekasi, o priešingai - skatinti tobulėti jam smagiose veiklose.
„Pastebėjome, kad tėvai dažniausiai leidžia vaikams patiems rinktis, kokį būrelį jie nori lankyti arba tarp tėvų ir vaikų vyksta susitarimas, kad pora būrelių vaikas išsirinks pats, o vieną lankys tą, kurį parinks tėvai. Dažniausiai būreliai parenkami pagal vaiko savybes: jei vaikas mėgsta judėti, parenkamas sportas ar šokiai, jei vaikas turi gabumų muzikai, tuomet mokosi groti pasirinktu instrumentu ar lanko chorą“, - pasakoja S. Pasak jos, visi užsiėmimai skatina pareigos jausmą, atsakomybę, lavina socialinius įgūdžius, o taip pat ir specifinius gebėjimus.
Būrelių įvairovė ir stereotipų atsisakymas
Psichologė E. Gudelienė pažymi, kad nereikėtų rūšiuoti būrelių į „berniukiškus“ ir „mergaitiškus“. „Kasmet atsiranda mergaičių, norinčių išmėginti savo jėgas įvairiuose sportiniuose, o berniukų - meninio ugdymo būreliuose. Be to, ikimokykliniame ir pradiniame mokykliniame amžiuje vaikų pomėgiai dar tik formuojasi, jie dažnai eksperimentuoja, keičia veiklas ir anksčiau mėgtų būrelių po metų ar keleto mėnesių lankyti nebenori. To nereikia bijoti. Išbandęs skirtingas sritis vaikas pajus, kuri iš jų jam labiausiai priimtina ir kelia didžiausią pasitenkinimą.
Adaptacinis laikotarpis ir neformalus ugdymas
„Būstovizija kūrybinių dirbtuvių“ atstovė įspėja, kad tėvai turėtų įvertinti adaptacinį laikotarpį, kai vaikas pradeda lankyti naują būrelį. Švietimo ir mokslo ministerijos prižiūrimoje Atviroje informavimo ir konsultavimo sistemoje (AIKOS), teikiančioje informaciją apie mokymosi galimybes Lietuvoje, šiuo metu yra įregistruotos 309 neformaliojo vaikų švietimo mokyklos. 36,5 proc. šių mokyklų yra meno mokyklos, 27,1 proc. - sporto mokyklos, 18,6 proc. - kitų rūšių (kalbų mokymosi, tiksliųjų mokslų ir t t.) mokyklos, o 17,8 proc. „Būstovizija kūrybinės dirbtuvės“ siūlo įvairių meninio ugdymų veiklų pamokas vaikams ir suaugusiems. Tarp šių veiklų - keramika, viršglazūrinis piešimas, tapyba ant šilko, dekupažas, mini keramika, stiklo dekoravimas, mozaika, muilo gamyba, žvakių kūrimas, kiaušinių dekoravimas vašku.
tags: #egle #gudeliene #psichologe #savanoriu #prospektas