Įvadas
Straipsnyje nagrinėjamas gamybos veiksnių ribinis produktyvumas, kuris yra vienas iš svarbiausių ekonomikos teorijos konceptų. Ribinis produktyvumas atspindi papildomą produkcijos kiekį, gaunamą įtraukus papildomą gamybos veiksnio vienetą, esant nekintamam kitų veiksnių kiekiui. Šis konceptas yra esminis suprantant, kaip įmonės ir visos ekonomikos efektyviai paskirsto išteklius ir maksimizuoja pelną.
Gamybos Funkcija ir Jos Komponentai
Gamybos funkcija yra modelis, kuris parodo kiekybinį ryšį tarp įvesties (gamybos veiksnių), technologijos ir produkcijos. Paprasčiausia dviejų veiksnių agreguota gamybos funkcija, kurioje gamybos veiksniai yra darbas (L) ir kapitalas (K), gali būti išreikšta:
Y = A * F(K, L)
Čia:
- Y - bendras pagamintos produkcijos lygis ekonomikoje.
- L - darbo jėgos kiekis, kuris gali būti vertinamas kaip darbuotojų skaičius arba jų išdirbtų valandų suma.
- K - kapitalo paslaugos, gautos iš įrangos ir pastatų atsargų, naudojamų prekių bei paslaugų gamybai.
- A - bendrasis gamybos veiksnių produktyvumas (TFP).
- F(⋅) - funkcija, nusakanti, kaip kapitalą ir darbą galima derinti įvairiais būdais, kad būtų pasiekta tam tikra išvestis (produkcijos apimtis).
Bendrasis Gamybos Veiksnių Produktyvumas (TFP)
Bendrasis gamybos veiksnių produktyvumas (TFP) yra daugiklis, atspindintis bendrą ekonomikos produktyvumo arba technologinį lygį. Jei TFP padidėja, gamybos lygis Y proporcingai išauga bet kokiam pasirenkamam darbo ir kapitalo deriniui. TFP priklauso nuo sukauptos mokslo pažangos, taikomųjų mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros, vadybos metodų tobulinimo ir efektyvių gamybos organizavimo būdų įmonių bei gamyklų pajėgumams.
Taip pat skaitykite: Prancūziška homeopatijos perspektyva
Cobb-Douglas Gamybos Funkcija
Norint gauti konkretesnius rezultatus, dažnai naudojama Cobb-Douglas gamybos funkcija:
F(K, L) = K^α * L^(1-α)
Čia α yra parametras, rodantis, kokią galutinės produkcijos dalį įmonės skiria kapitalui, o kokią - darbui. Įprastai manoma, kad α reikšmė yra intervale (0;1). Konkurencinėje rinkoje kapitalo ir darbo jėgos apmokėjimas remiasi jų ribiniu produktu. Pelno didinimas reikalauja, kad ribinis kapitalo produktas būtų lygus kapitalo nuomos kainai, o ribinis darbo produktas - (tikram) darbo užmokesčiui.
Kapitalo atveju ribinis kapitalo produktas (MPK) Cobb-Douglas gamybos funkcijai apskaičiuojamas taip:
MPK = α * A * K^(α-1) * L^(1-α) = α * Y / K
Taip pat skaitykite: Sėkmės užtikrinimas per motyvaciją
Jeigu nustatome, kad MPK turi būti lygus kapitalo nuomos kainai r, gauname:
α * Y / K = r
Išsprendę šią lygtį pagal α, matome, kad α yra kapitalo pajamų (rK) ir bendrojo vidaus produkto (Y) santykis. Analogiška logika rodo, jog 1-α žymi darbo jėgai atitenkančią bendrųjų pajamų dalį.
Pastovus Masto Grąžos Dydis
Cobb-Douglas gamybos funkcija pasižymi pastoviu masto grąžos dydžiu (constant returns to scale). Tai reiškia, kad jei visus gamybos proceso veiksnius padidinsime tuo pačiu procentu, produkcija taip pat išaugs proporcingai.
Jei apibrėšime y=Y/L kaip (vidutinį) darbo našumą, o k=K/L kaip kapitalo ir darbo santykį, tuomet Cobb-Douglas funkcijos atveju išraiška tampa:
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie Motyvaciją
y = A * k^α
Čia y - tai gamybos kiekis, tenkantis vienam darbuotojui, o k - kapitalo kiekis, tenkantis vienam darbuotojui. Lygtis atskleidžia, kad vidutinis darbo našumas priklauso nuo kapitalo ir darbo santykio k, technologijos arba TFP (A) bei nuo to, kokią dalį BVP sudaro kapitalas (α).
Darbo Našumas ir TFP
Svarbu išskirti du skirtingus produktyvumo ar efektyvumo matavimo būdus šioje analizėje. Viena vertus, turime darbo našumą (y), kuris parodo, kiek produkcijos (BVP) tenka vienam darbuotojui arba vienai išdirbtai valandai. Kita vertus, turime bendrąjį gamybos veiksnių produktyvumą (A), kuris veikia kaip masto veiksnys daugindamas darbo ir kapitalo įtaką. TFP kitimai dažnai vertinami vadovaujantis augimo apskaitos metodika (angl. growth accounting), kurią ekonomistai naudoja nustatyti, kokia gamybos augimo dalis kyla dėl geresnio darbo bei kapitalo naudojimo, o kokia - dėl pačios TFP plėtros.
Mažėjantis Ribinis Produktyvumas
Antroji svarbi Cobb-Douglas gamybos funkcijos savybė - mažėjantis ribinis našumas kiekvienam ištekliui (darbo jėgai ar kapitalui), jei kiti ištekliai nekinta. Ribinis produktyvumas - tai papildomas produkcijos kiekis, gaunamas padidinus kurį nors išteklių vienu vienetu, kitų išteklių nekeičiant.
Mažėjantis ribinis produktyvumas galioja bet kuriam gamybos veiksniui, kai likę veiksniai lieka pastovūs. Jei α Cobb-Douglas gamybos funkcijoje artima nuliui, papildomas kapitalas greitai praranda efektyvumą - didėjant kapitalo kiekiui, jo teikiama nauda mažėja žymiai greičiau. Jeigu α priartėja prie 1, tuomet papildomas kapitalo vienetas dar gana reikšmingai padidina bendrą gamybos lygį. Nors vis tiek išlieka mažėjantis ribinis produktyvumas. Svarbu pastebėti, kad Cobb-Douglas funkcijos rodikliai ties K ir L paprastai sumuoja iki 1, o tai žymi pastovų masto grąžos dydį: proporcingai didinant abu išteklius (darbo jėgą ir kapitalą) kartu, ribinė grąža nemažėja.
Ribinio Produktyvumo Teorija
Ribinio produktyvumo teorija teigia, kad gamybos veiksnio kaina (pvz., darbo užmokestis ar kapitalo nuomos kaina) rinkoje, veikiant tobulai konkurencijai, nustatoma pagal jo ribinį produktyvumą. Gamintojas didins gamybos veiksnio sąnaudas, kol to veiksnio sukuriamas ribinis produktas taps lygus ribinėms išlaidoms jo papildomam vienetui įsigyti (tobulosios konkurencijos rinkoje - ir gamybos veiksnio vieneto kainai). Nuo šio momento gamybos veiksnio sąnaudų toliau didinti nenaudinga, nes jo ribinis produktyvumas mažės ir nepadengs patiriamų papildomų išlaidų.
Tobulosios konkurencijos sąlygomis optimalus gamybos veiksnių derinys, kuriam esant gamintojas gauna didžiausią pelną, yra toks, kai kiekvieno gamybos veiksnio ribinis produktas lygus jo kainai, o naudojamas darbo, kapitalo ir žemės kiekis ir jų ribinis produktyvumas lemia pajamų, kurias šių gamybos veiksnių savininkai gaus darbo užmokesčio, pelno ir rentos forma, dydį. Šitaip tobulosios konkurencijos rinka garantuoja efektyviausią ekonominių išteklių panaudojimą ir teisingiausią pajamų paskirstymą, palyginti su kitų rūšių rinkos struktūromis.
Ribinis Natūrinis Produktas (RNP)
Ribiniu natūriniu produktu (RNP) vadinsime įmonėje pagamintą papildomą produkcijos apimtį (delta q) naudojant papildomą gamybos veiksnio vienetą, visų kitų gamybos veiksnių kiekiui nekintant:
RNP = delta q
Ribinis natūrinis produktas, pagamintas naudojant papildomą darbo išteklių vienetą, vadinamas ribiniu darbo produktu (RPL).
Ribinis Pajamų Produktas (RPP)
Ribiniu pajamų produktu (RPP) vadinsime įmonės gautas papildomas pajamas pardavus rinkoje ribinį produktą. Kitaip sakant, ribinis pajamų produktas yra įmonės bendrųjų pajamų pokytis (delta BPJ) naudojant gamyboje papildomą gamybos veiksnio vienetą. Jis gali būti išreikštas formule:
RPP = delta BPJ = (delta BPJ / delta q) * RNP = RPJ * RNP
Taigi ribinis pajamų produktas lygus įmonės ribinių pajamų ir ribinio natūrinio produkto sandaugai.
Jeigu nagrinėjamo produkto rinka yra tobulos konkurencijos rinka, tai ribinės pajamos yra lygios šio produkto rinkos kainai. Tada ribinis produktas išreiškiamas formule:
RPP = p * RNP
t.y. ribinis pajamų produktas yra lygus natūriniam produktui padaugintam iš jo kainos.
Tiek ribinio natūrinio, tiek ir ribinio pajamų produkto dydis priklauso nuo gamyboje panaudoto gamybos veiksnio kiekio (q) - kintant gamybos apimčiai, kis ir ribinio natūrinio, ir ribinio pajamų produkto dydžiai. Ribinis natūrinis, o kartu ir ribinis pajamų produktas dėl mažėjančio rezultatyvumo dėsnio poveikio nuo tam tikro gamybos veiksnio kiekio neišvengiamai ims mažėti toliau didėjant gamybos veiksnio sąnaudoms.
Pelno Maksimizavimas
Gamintojas sieks įsigyti tokį gamybos veiksnio kiekį, kuris maksimalizuotų jo pelną. Kol ribinis pajamų produktas viršys jo kaštus, tol gamintojo pelnas didės, todėl nagrinėjamu atveju pelno sąlygą galima išreikšti lygybe:
RPP = RKv
t.y. ribinis pajamų produktas turi būti lygus ribiniams kaštams. Jeigu gamybos veiksnių rinkos yra tobulos konkurencijos, tai gamintojas šiose rinkose įsigyja gamybos veiksnių pastoviomis kainomis, kurios yra atitinkamų gamybos rinkų pusiausvyros kainos. Šiuo atveju gamybos veiksnio ribiniai kaštai yra lygūs šio veiksnio rinkos kainai pv ir pelno maksimumo sąlyga išreiškiama:
RPP = pv
Gamybos veiksnio paklausos kreivė yra ta ribinių pajamų kreivės dalis, kuri yra žemiau vidutinio pajamų produkto kreivės.
Gamybos Veiksnių Rinkos
Gamybos veiksnių ir prekių bei paslaugų rinkos pagal savo struktūrą yra tokios pačios. Jos gali būti tobulos ir netobulos konkurencijos. Gamybos veiksniai turi savo kainas, rinkoje sąveikauja dvi rinkos subjektų grupės: gamybos veiksnių pirkėjai (įmonės) ir gamybos veiksnių pardavėjai (namų ūkio subjektai), kurių elgsena nusakoma paklausa ir pasiūla. Nagrinėjant gamybos veiksnių rinkas svarbu, kaip gamybos veiksnių savininkams paskirstomos pajamos. Jos priklauso nuo gamybos veiksnių kainos, kurią nustato gamybos veiksnių rinka. Ekonomikos efektyvumas priklauso nuo gamybos produktų bei gamybos veiksnių rinkos efektyvumo.
Gamybos rinkos yra išvestinės, t.y. gamybos veiksnių paklausą lemia paklausa produktų, kuriems pagaminti reikalingi atitinkami gamybos veiksniai. Tobulos konkurencijos gamybos veiksnio rinkoje veikia labai daug šio gamybos veiksnio vartotojų, t.y. įmonių-pirkėjų ir bei šio veiksnio pateikėjų (pardavėjų). Kiekvienas iš jų atskirai negali paveikti rinkos kainos. Netobulos konkurencijos gamybos veiksnio rinkoje veikiantis vienintelis šio veiksnio pirkėjas turi maksimalią rinkos galią ir vadinamas monopsonistu.
Gamybos Veiksnio Paklausa ir Pasiūla
Gamybos veiksnio rinkos paklausa nustatoma sudėtingiau: sumuojant jo individualias paklausos kreives, kurios kinta kintant gamybos produkto kainai. Jei gamybos produkto rinka yra netobulos konkurencijos, tai gamybos veiksnio rinkos paklausos kreivė yra žemiau tos, kuri atitinka tobulos konkurencijos produkto rinką. Todėl ribinis netobulo konkurento pajamų produktas visuomet mažesnis už gaunamą tomis pačiomis sąlygomis tobulos konkurencijos rinkoje.
Gamybos veiksnio pasiūlos kiekis bet kurioje ūkio šakoje didėja didėjant jo kainai toje šakoje. Gamybos veiksnio pasiūlos kreivė rodo visuomeninius ribinius alternatyvinius kaštus, kurie didėja siekiant pritraukti kuo daugiau reikiamo gamybos veiksnio konkrečiam produktui gaminti. Konkretaus gamybos veiksnio pasiūlos kreivė yra ta pati visose ūkio šakose, kuriose naudojamas šis veiksnys. Gamintojų požiūriu gamybos veiksnio pasiūlos kreivė- tai ribiniai gamybos veiksnio įsigijimo kaštai konkrečioje ūkio šakoje.
Pusiausvyra Tobulos Konkurencijos Gamybos Veiksnių Rinkoje
Konkrečios gamybos veiksnio rinkos pusiausvyra pasiekiama tada, kai gamybos veiksnio pasiūlos kiekis atitinka paklausos kiekį. Pusiausvyros būseną atitinkanti rinkos kaina yra gamybos veiksnio kaina atitinkamoje ūkio šakoje. Jeigu dėl kokių nors priežasčių gamybos veiksnio kaina tampa mažesnė už kai kurių šios šakos įmonių ribinį pajamų produktą, šio veiksnio rinkos paklausa pranoksta jo pasiūlą ir gamintojų konkurencija jo kainą padidina. Jeigu šio veiksnio kaina šokteli aukščiau už pusiausvyros kainą, jo pasiūla pranoksta paklausą, ir gamybos veiksnio pateikėjų konkurencija jo kainą sumažina.
Taigi konkurencinis rinkos mechanizmas savaime nustato tokią gamybos veiksnio kainą, kuri subalansuoja jo pasiūlos ir paklausos kiekius ūkio šakoje, t.y. sulygina visuomeninę ribinio produkto vertę su visuomenės ribiniais alternatyviais kaštais. Esant pusiausvyros būsenai ribinis gamybos veiksnio pajamų produktas yra lygus šio veiksnio įsigijimo ribiniams kaštams. Dėl to ūkio šakoje gaminama produkcija, teikianti daugiausia naudos visuomenei, t.y. gaminama efektyvios apimties produkcija.
Tobulos konkurencijos gamybos veiksnio rinka nustato gamybos veiksnio kainą. Kiekvienos šakos gamintojas įsigyja tokį gamybos veiksnio kiekį, kurio ribinis pajamų produktas lygus gamybos veiksnio kainai. Taigi tobulos konkurencijos rinka paskirsto gamybos veiksnius efektyviausiai ir čia pasireiškia Smito „nematomos rankos“ principas, kai visi rinkų subjektai, vadovaudamiesi tik asmenine nauda, pasiekia visuomenei naudingiausią rezultatą.
Netobulos Konkurencijos Gamybos Veiksnių Rinkos
Netobulos konkurencijos gamybos veiksnių rinkos atveju gamybos veiksnio pasiūlos kreivė S v yra monopsonisto vidutinių gamybos veiksnio įsigijimo kaštų MPVKv kreivė, nes Monopsonija yra vienintelė ūkio šakos įmonė. Kadangi vidutinių kaštų kreivė yra didėjanti, tai ribinių monopsonijos kaštų MPRKv kreivė yra virš pasiūlos kreivės ir taip pat kylanti. Monopsonija įgyja tokį gamybos veiksnio kiekį Qvm, kuris maksimizuoja jos pelną, t.y. sulygina ribinį pajamų produktą su ribiniais monopsonijos kaštais. Gamybos veiksnio kaina, kurią moka Monopsonija, yra visada mažesnė už ribinio veiksnio sukurtą pajamų produktą.
Gamybos veiksnio rinka nėra tobulos konkurencijos rinka ir tada, kai gamybos veiksnio pardavėjas yra monopolistas. Gamybos veiksnio monopolijos tikslas- gauti didžiausias grynąsias pajamas.
Darbo Rinka ir Darbo Užmokestis
Darbas yra ypatingas gamybos veiksnys, nes jis neatsiejamas nuo žmogaus. Darbo rinka gali būti tobulos ir netobulos konkurencijos. Pajamos kurios atitenka darbui kaip gamybos veiksniui, priklauso nuo jo kainos. Tobulos konkurencijos darbo rinkoje darbo užmokesčio dydį lemia darbo paklausa ir pasiūla. Netobulos konkurencijos darbo rinkoje darbo užmokestis paprastai nustatomas derybomis tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų. Šiuolaikinei darbo rinkai būdinga netobula konkurencija, kuri reiškia neefektyvų darbo išteklių paskirstymą bei užimtumo ir darbo užmokesčio sumažėjimą. Norėdami atsverti darbdavių rinkos galią ir apginti savo interesus, samdomi darbuotojai vienijasi į profsąjungas. Darbo rinkoje neretai susidaro abipusė monopolija, t.y. monopolizuota ir darbo pasiūla ir paklausa.
Kainos lygį teoriškai turėtų lemti tik ribinis jo produktyvumas. Tačiau yra daug veiksnių, lemiančių skirtingą darbo užmokestį. Tie veiksniai: monopolinė arba monopsoninė galia, darbuotojų kvalifikacija, darbo sąlygos, atsakomybė. Žinomos dvi darbo užmokesčio sistemos - laikinė ir vienetinė. Laikinis darbo užmokestis mokamas už nustatytos trukmės darbo laiką (kai negalima išmatuoti darbo trukmės ir kokybės). Vienetinis darbo užmokestis mokamas už pagamintą produkcijos kiekį.
Vartotojo Pusiausvyra ir Ribinis Naudingumas
Ribinio naudingumo teorija teigia, kad prekių ir paslaugų vertę ir rinkos kainą lemia jų ribinis naudingumas vartotojui. Pagal ribinio naudingumo teoriją, vertę prekei suteikia subjektyvūs vartotojų įvertinimai, pagrįsti jų poreikiais, kuriuos ši prekė gali patenkinti. Vertę turi tik tos gėrybės, kurių kiekis pasaulyje yra ribotas ir nepakankamas visiems žmonių poreikiams patenkinti. Kiekybiškai prekės vertę vartotojo požiūriu ir kainą, kurią jis pasirengęs už ją sumokėti, išreiškia prekės ribinis naudingumas.
Didinant prekės vartojimą jos ribinis naudingumas nuolat mažėja (vadinamasis mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis), pirkti daugiau jos vienetų vartotojai sutinka tik tada, kai rinkoje mažėja jos kaina, - taip formuojasi prekės paklausa. Vartotojas geriausiai panaudoja savo ekonominius išteklius, pasiekia optimalią vartojimo struktūrą ir gauna didžiausią bendrąjį naudingumą, kai visų jo vartojamų prekių ir paslaugų rūšių ribinis naudingumas yra vienodas.
Vartotojo Biudžetas ir Abejingumo Kreivės
Vartotojo biudžetas (pinigų suma, kurią vartotojas disponuoja) riboja prekių įsigijimo galimybes. Įvairiems vartojimo rinkiniams įvertinti naudojama naudingumo funkcija U(q1,.qn), kuri kiekvienam prekių bei paslaugų rinkiniui priskiria skaičių, vadinamą rinkinio naudingumu. Kuo didesnis tas skaičius, tuo rinkinio naudingumas didesnis.
tags: #gamybos #veiksniu #ribinis #produktyvummas