Šiais laikais, kai įsisenėję stereotipai neretai atbaido tėvus nuo darželių, o auklės, privatūs būreliai ar seneliai tampa vis populiaresnėmis alternatyvomis, svarbu išgirsti specialistų nuomonę. Vaikų psichologė Eglė Gudelienė, bendradarbiaudama su socialine tėvų iniciatyva „Draugiškas mažyliui“, padeda tėvams apsispręsti renkantis ugdymo įstaigą ir ruošiant vaiką darželiui. Taip pat ji dalinasi įžvalgomis apie paauglių auginimą ir karjeros pasirinkimo klausimus. Šiame straipsnyje apžvelgsime E. Gudelienės atsiliepimus įvairiais vaikų raidos, ugdymo ir šeimos santykių klausimais.
Darželis - unikali patirtis vaiko raidai
Pasak psichologės E. Gudelienės, tėvų abejonės dėl darželio rodo jų nerimą ir žinių trūkumą apie ikimokyklinį ugdymą. Ji pabrėžia, kad darželis yra unikali ir svarbi patirtis, ugdanti vaiko bendravimo įgūdžius, savarankiškumą bei pasitikėjimą savimi. Augdamas namuose, vaikas daugiausia bendrauja su suaugusiais, tačiau bendravimas su bendraamžiais yra ne mažiau svarbus. Socializuodamasis bendraamžių rate, vaikas tampa savarankiškesnis, drąsesnis ir greičiau susiranda draugų. Įgytas pasitikėjimas savimi padeda įveikti netikėtumus. Darželio lankymas teigiamai veikia vaiko gebėjimą atsiskirti nuo tėvų, prisitaikyti prie naujų taisyklių ir aplinkos, veikti kartu su bendraamžiais.
E. Gudelienė teigia, kad šiuolaikinės šeimos turi daugiau alternatyvų vaikų priežiūrai, todėl darželis nebėra būtinybė, o greičiau galimybė. Tėvams tai galimybė dirbti, paliekant vaikus saugiai priežiūrai, o vaikams - tenkinti bendravimo, pažintinius, kūrybiškumo ir saviraiškos poreikius. Visgi, kiekviena šeima yra unikali, todėl ir pasirinkimai turėtų būti individualūs.
Vaiko adaptacija darželyje - normalus procesas
Pasiruošimas darželiui apima ir galimų vaiko elgesio pokyčių supratimą. Adaptacijos pradžioje vaikai gali verkti, atsisakyti maisto, skųstis pilvo skausmais, prasčiau miegoti. Retais atvejais pasitaiko pykinimo, nevalingo šlapinimosi ar tuštinimosi epizodų, pakyla temperatūra. Ilgainiui šie simptomai turėtų išnykti.
Pradėjęs lankyti darželį, vaikas susiduria su pokyčiais ir jaučia įtampą, todėl normalu, kad trumpam gali pasikeisti jo elgesys ir emocinė raiška. Vieni vaikai tampa aktyvesni, kiti - pasyvesni. Adaptacija gali trukti nuo 3 iki 6 mėnesių, todėl tėvams svarbu padrąsinti vaiką, emociškai palaikyti ir tikėti, kad jis sėkmingai adaptuosis.
Taip pat skaitykite: Vaikų ugdymo patarimai
Darželis - erdvė dalintis patirtimi
E. Gudelienė pabrėžia, kad tėvai, ruošdami vaiką darželiui, turėtų suvokti šios įstaigos teikiamus privalumus, o ne vertinti laikinos adaptacijos sunkumus. Ugdymas, prasidėjęs darželyje, yra ilgalaikis vaiko raidos veiksnys. Darželį lankantys vaikai turi unikalią galimybę bendrauti ir mokytis iš bendraamžių. Kadangi darželį lanko vaikai iš skirtingų šeimų, atsinešantys įvairius elgesio ir bendravimo modelius, skirtingą patirtį ir žodyną, darželyje veikiančios vaikų grupės patirtis tampa itin įvairiapusė ir turtinga. Darželyje sutikti suaugusieji perteikia vaikams visuomenines normas ir taisykles, todėl greičiau išmokstama tinkamo elgesio.
Psichologė teigia, kad tėvai neturėtų bijoti, jog grupėje augantis vaikas praras individualumo pojūtį, ims kopijuoti kitus bei ignoruos savarankiškus sprendimus. Nors darželyje vaiką nuolat supa bendraamžiai ir pedagogai, šios įstaigos tikslas yra ne tik padėti vaikui sėkmingai prisitaikyti bendruomenėje, tačiau ir atrasti jo asmeninius talentus bei galimybes. Kasdien dalyvaudamas įvairiose ugdomosiose veiklose, vaikas tobulina savo socialumo, komunikavimo, pažinimo, sveikos gyvensenos bei meninės raiškos įgūdžius. Daugybė skirtingų darželio erdvių taip pat išplečia vaiko pažinimo lauką, jo asmeninės erdvės supratimą, skatina judėjimo poreikį bei fantaziją.
Būrelių pasirinkimas: vaiko, o ne tėvų interesai
Vaikų psichologė Eglė Gudelienė primena tėvams, renkantiems būrelį savo vaikui, pirmiausia atsižvelgti į jo, o ne savo interesus ir pomėgius. Edukologė Sigutė Gudelionienė pritaria ir pažymi, kad svarbiausia per prievartą nepiršti vaikui to, ko jis nenori ir kas sunkiai sekasi, o skatinti tobulėti jam smagiose veiklose. Dažniausiai būreliai parenkami pagal vaiko savybes: jei vaikas mėgsta judėti, parenkamas sportas ar šokiai, jei vaikas turi gabumų muzikai, tuomet mokosi groti pasirinktu instrumentu ar lanko chorą. Visi užsiėmimai skatina pareigos jausmą, atsakomybę, lavina socialinius įgūdžius, o taip pat ir specifinius gebėjimus.
Psichologė E. Gudelienė pažymi, kad nereikėtų rūšiuoti būrelių į „berniukiškus“ ir „mergaitiškus“. Ikimokykliniame ir pradiniame mokykliniame amžiuje vaikų pomėgiai dar tik formuojasi, jie dažnai eksperimentuoja, keičia veiklas ir anksčiau mėgtų būrelių po metų ar keleto mėnesių lankyti nebenori. To nereikia bijoti, nes išbandęs skirtingas sritis vaikas pajus, kuri iš jų jam labiausiai priimtina ir kelia didžiausią pasitenkinimą.
Paauglystė: šeimos santykių išbandymas
Psichologės Asta Blandė ir Eglė Gudelienė teigia, kad su paaugliu svarbu bendrauti kitaip nei su vaiku. Norint išvengti įtemptų santykių ir potencialios krizės šeimoje, teks papildyti žinių bagažą ir pasistengti. Tam, kad paauglystės laikotarpį išgyventi būtų lengviau, psichologės sukūrė tikrą išgyvenimo gidą tėvams - knygą „Paauglystė: šeimos santykių išbandymas“, kurioje į problemas žvelgiama ir iš tėvų, ir iš paauglių perspektyvos.
Taip pat skaitykite: Psichologės patarimai šeimoms
E. Gudelienė sako: „Sunku užmegzti ryšį su tuo, su kuriuo kuriamas santykis yra paremtas įtampa, baime, nepasitikėjimu ar pagarbos trūkumu“. Norint išspręsti problemą, svarbu atsisakyti išankstinių nuostatų ir pasistengti pažiūrėti į ją iš kelių perspektyvų. Psichologių požiūris atsispindi ir knygos struktūroje: joje aštuonios temos pristatytos atskirose tėvams ir paaugliams skirtose skiltyse.
Psichologės norėjo, kad šis leidinys būtų tarsi asmeninis šeimos gidas ir draugas. Jis neaprėps visų galimų sprendimų konkrečiose situacijose, tačiau sieks nukreipti tinkama linkme pasiūlydamas mąstymo gaires bei kryptį, parodydamas, kad paauglys tą pačią situaciją gali interpretuoti visiškai kitaip nei jūs. Kaip vieną didžiausių iššūkių tėvų ir paauglių santykiuose abi psichologės įvardija suaugusiųjų pagarbos stoką savo vaikams. Nors tėvai to nedaro specialiai, tačiau kartais pamiršta, kad paauglys jau yra asmenybė.
Kai susiduriate su paauglio norais ir juos lydinčiomis savo abejonėmis, klauskite ir klausykitės, kaip jis supranta situaciją, kokius pavojus įžvelgia, kaip galėtų su jais susitvarkyti. Jei paauglio vertinimai jums atrodo brandūs, suteikite daugiau laisvės pažinti pasaulį ir visuomet priminkite, kad jis yra mylimas ir laukiamas namuose - kad ir kas nutiktų.
Knygos autorės atviros, nors kalbėtis su savo vaikais būtina, labai svarbu ne tik žinoti, ką pasakyti, bet ir kaip kalbėtis, kad informacija pasiektų paauglio ausis. Jei vis gi matote, kad susikalbėti nesiseka, liaukitės smalsauti ir turėkite kantrybės. Galite pasakyti, kad nerimaujate ir norėtumėte žinoti, kas vyksta, tačiau paauglio „nespauskite“. Pamatysite, taip ateis laikas, kai pokalbis natūraliai ims rutuliotis. Bendraudami atsisakykite kritikos: „gerai - blogai“, „teisingai - neteisingai“, būkite klausytoju, o ne vertintoju.
Jei vis gi kartais nutinka taip, kad tėvai praranda viltį susikalbėti su savo paaugliais arba, kad ir kaip stengiasi, jiems nepavyksta, svarbu išdrįsti pagalbos kreiptis į specialistus ir padedant jiems pamatyti situaciją kitu kampu bei atrasti taip reikalingus atsakymus. Prieš siūlant tokį pagalbos būdą, būtina aiškiai bei argumentuotai pasakyti, kad norite padėti ir ieškote visiems priimtiniausio kelio tai padaryti. Svarbu pastebėti, kad specialisto kabinete laukiama yra visa šeima, nes jos atmosfera, bendravimo, konfliktų sprendimo būdai lemia paauglio emocinę savijautą ir elgseną. Tad darbui ir pokyčiams turi ruoštis visi.
Taip pat skaitykite: Psichologės patarimai
Gali būti taip, kad psichologui ir paaugliui nepavyksta užmegzti atviro ir šilto tarpusavio ryšio. Tuomet neverskite jo lankytis tik dėl paties lankymosi, ieškokite kito žmogaus, su kuriuo paauglys bus labiau įsitraukęs ir turintis daugiau motyvacijos nei su pirmuoju.
Šeimos psichologė E. Gudelienė pasakoja, kad kasdienybė itin sudėtinga, dinamiška ir nuolat kintanti - ypač paauglių gyvenime. Todėl nusistatyti bendravimo šablonus ir visada žinoti teisingus atsakymus neįmanoma. Kai jau rodos pagaliau pasiekta harmonija, susitarta svarbiausiais klausimais, mus vėl aplanko kokia nors nauja ar netikėta patirtis, tad visai šeimos sistemai tenka ieškoti naujo pusiausvyros taško. Kiekvienam suaugusiam būtų naudinga suprasti, kad tikroji sėkmė auginant vaikus yra ne tik sukauptų žinių bagažas, bet ir nuolatinis judėjimas pagarbių santykių tarp visų šeimos narių link. Tam būtina tapti mylinčiu, smalsiu, kantriu, dėkingu, lanksčiu, ieškančiu, kuriančiu, atleidžiančiu, pasitikinčiu žmogumi.
Šiuolaikiniai vaikai: poreikiai ir sprendimų priėmimas
Psichologė Eglė Gudelienė bei karjeros konsultantė Vilija Stanišauskienė kviečia pažvelgti į šiuolaikinių vaikų poreikius ir sprendimų priėmimo ypatumus. Šiuolaikiniai vaikai išsiskiria tuo, kad su jais pasikeičiame ir mes, tėvai - tampame drąsesni, laisvesni, smalsesni bei reiklesni. Aplinkoje daugėja konkurencijos, noro kuo greičiau patirti kuo daugiau, tad neišvengiamai daugėja įspūdžių, patiriamų emocijų, o tai gali ne tik turtinti, bet ir varginti. Vaikams kartais nebelieka laisvo laiko pagalvoti apie tai, ko jie iš tiesų nori, užsiimti malonia veikla, atsipalaiduoti, sugrįžti į vidinę pusiausvyrą.
Šiuolaikiniai vaikai gauna itin daug informacijos per labai trumpą laiką, tad svarbu leisti jiems ją ramiai apdoroti, neskubinti vaikų. Taip pat, labai svarbu suteikti vaikams, dažnai nuomonę susidarantiems iš virtualių šaltinių, galimybę daugiau dalykų išbandyti praktiškai - naują žaidimą pažaisti lauke su draugais, o ne kompiuteryje, dominančią profesiją išbandyti atliekant praktiką vasarą ir patikrinti ar susidarytas įspūdis atitinka realybę.
Vaikų savarankiškumas labai priklauso nuo vaiko santykio su tėvais. Šeimose, kuriose tėvai yra drąsinantys, kantrūs, pasitikintys savo vaiku, dėmesingi vaiko poreikiams, tačiau tuo pačiu gebantys tinkamai apibrėžti pageidaujamo elgesio ribas, vaikai auga kur kas savarankiškesniais. Priešingai nei šeimose, kur vaiko poreikiai tampa pagrindiniu suaugusiųjų dėmesio objektu, kur jis pernelyg saugomas ir globojamas, kur pasiektas rezultatas tampa daug svarbesniu už įdėtas pastangas.
Puldami patarinėti vaikui, jam to nepaprašius, nusiunčiame paslėptą žinutę, kad aš netikiu, jog tu pats pajėgus išspręsti kilusią situaciją, kad tu sugebėsi savarankiškai atrasti tinkamą sprendimo būdą. Taigi, patardami slopiname vaiko pasitikėjimą savimi bei sudarome sąlygas jam patirti gėdą dėl nežinojimo. Taip vaikai tampa jautrūs nesėkmėms, tad skaudžiai išgyvena padarytas klaidas. O klaidos yra būtinos, kad atrastume kuo daugiau būdų sunkumams įveikti, kad lavintume savo mąstymą ir stiprintume turimus gebėjimus.
Pasistenkite išlaukti, kol vaikas ras atsakymą ar paprašys Jūsų pagalbos ar patarimo. O jei vis tik nusprendžiate įsiterpti - patarimą pateikite ne kaip savo siūlomą nuomonę ar sprendimą, bet kaip pavyzdį - pasidalinkite savo patirtimi ar išmoktomis pamokomis, papasakodami ne tik apie kilusią problemą bei Jūsų rastą atsakymą, bet ir apie kelią kaip iki jo ėjote, kokias pamokas išmokote, kaip „išmąstėte“ tokį pasirinkimą.
Ne mažiau svarbus yra tėvų palaikymas vaikui priėmus sprendimą. Net jei jaunuolio pasirinkimas neatitinka tėvų lūkesčių, manau, dera gerbti jo sprendimą. Turime suvokti, kad jaunoji karta visai kitaip mato pasaulį, kitaip supranta gyvenimo prasmę ir karjeros sėkmę.
Karjeros pasirinkimas: tėvų vaidmuo
Lyginant šiuolaikinės kartos ir jos tėvų karjeros sprendimus, abiejų kartų karjeros sprendimams didžiulės įtakos turėjo istorinis ir kultūrinis kontekstas. Šiuo aspektu ypač reikšminga švietimo politika, tiksliau - stojimo į aukštąsias ir kt. mokyklas sąlygos, nuo kurių priklauso karjeros pasirikimų galimybių ribos ir būtinybės apsispręsti momentas.
Jaunoji karta, lyginant ją su karta, kuri karjerą rinkosi prieš dvidešimt metų, savo karjeros sprendimus grindžia racionalesniais argumentais, išsamesne galimybių analize, akcentuoja ir noriai komentuoja savo unikalumą bei demonstruoja aukštą savivertę. Ankstesnėms kartoms studijų srities pasirinkimas dažniausiai reiškė įsipareigojimą vienai sričiai visam gyvenimui. Tuo tarpu šiuolaikinės kartos sprendimams būdingas neužbaigtumas, užsitęsęs sprendimo tikrinimas. Dažnai net baigdami bakalauro ar magistro studijas šios kartos atstovai vis dar abejoja, ar pasirinktas teisingiausias kelias, drąsiai „keičia kursą“, imasi kitos srities veiklų ar studijų. Todėl mes, tėvai, turėtume įsiklausyti į vaikų dvejones bei neskubėti jų atkalbėti.
Kitas labai ryškus pokytis yra susijęs su sprendimą priimančių žmonių savarankiškumu. Šiandieniniai studentai savo studijų pasirinkimą dažnai įvardija ne kaip asmeninį, o kaip šeimos sprendimą, pasakoja, kaip artimieji padėjo rinkti informaciją apie studijų programas, talkino pildant dokumentus internete, dalyvavo pasirašant sutartis ir įsikuriant studijų mieste. Tėvų palaikymas yra reikalingas ir vertinamas.
Karjeros kelio pasirinkimas - sudėtingas jauno žmogaus sprendimas, keliantis jam nemažai nerimo dėl nežinomybės. Todėl mylintys tėvai turėtų būti šalia, palaikyti ir, esant poreikiui, padėti vaikams objektyviai įsivertinti save ir susigaudyti tarp gyvenimo siūlomų galimybių. Jei apsispręsti turintį žmogų užvaldo nerimas dėl sprendimo pasekmių, stresas jam trukdo galvoti, svarstyti ir teisingai pasirinkti. Ypač šį stresą didina laiko spaudimas ir begalinis karjeros sprendimo sureikšminimas. Tėvai, manau, turėtų ne didinti, o kaip tik švelninti įtampą. Jie, turėdami daugiau gyvenimiškos patirties, juk gali patvirtinti, kad „ne tos studijos“ ar „ne visai tas pirmas darbas“ - tikrai ne pasaulio pabaiga.
Svarbu prisiminti, jog renkasi vaikas ir reikia įsiklausyti į jo mintis bei argumentus. Mūsų, tėvų, rolė - būti šalia, palaikyti ir pasidalinti savo įžvalgomis, kaip pavyzdžiais. Atsitraukdami, palikdami vaiką vieną nuspręsti, turime būti tikri, kad vaikui nestinga savarankiškumo, ryžto, atsparumo stresui, ir jis tai įrodė kitose gyvenimo situacijose.
Vaikų pasiekimai: skatinti tobulėjimą, o ne konkurenciją
Vaikų supratimas apie save ir savo pasiekimus pradeda formuotis dar kūdikystėje. Mažieji, stebėdami juos supančių ir ugdančių suaugusiųjų reakcijas, supranta, kas jiems sekasi, o kur dar reikia tobulėti. Būtent dėl šios priežasties suaugusieji, vertindami vaiko pasiekimus, turi siekti pusiausvyros. Ugdydami vaikus privalome rasti kuo pasidžiaugti, kuo pasididžiuoti, už ką padėkoti, tačiau tuo pat metu argumentuotai pasakyti vaikui, kokiose srityse jam dar reikia pasistengti, kokius konkrečius pokyčius norėtume matyti.
Kalbantis su vaikais apie jų pasiekimus, itin svarbu vertinti jų asmeninę pažangą, pastebėti jų gebėjimų pokyčius, o ne skatinti varžymąsi lyginant vaikų gebėjimus tarpusavyje. Sėkmę patyrusiam vaikui, konkurencija gali sustiprinti pasitikėjimą savo jėgomis, tačiau priešingu atveju, vaikas, kuriam kažkas nepasisekė, gali pasijusti bejėgis ir prarasti norą veikti. Maža to, supratęs, kad yra ne toks gabus ar neturi tam tikrų savybių, vaikas, stengdamasis kitą kartą laimėti, gali griebtis apgaulės, manipuliacijų ar net patyčių.
Norint to išvengti, E. Gudelienė pataria su vaiku kalbėtis apie tai, kaip jo elgesys kito laikui bėgant, pavyzdžiui, pagirti už tai, jog prieš kelias savaites spalvindamas vaikas paliko daug tuščių tarpelių, o dabar jų yra vos keletas, arba pastebėti, jog prieš mėnesį mažasis kuprinę susidėdavo savarankiškai, tačiau dabar reikia raginti tą padaryti. Tokia reakcija vaikui leidžia pačiam įsivertinti savo pažangą ir geriau suprasti, su kokiais sunkumais jis susiduria. Svarbiausia, jog vaikas darytų pažangą savo gebėjimų ribose.
Labai dažnai tenka teikti pagalbą vaikams, kurie, susidūrę su nepamatuotais suaugusiųjų lūkesčiais, patiria daug įtampos, nerimo, liūdesio, baimių ar net nusivylimo savimi. Nuolat klausiu tėvų, kas jiems svarbiau: gerai besimokantis ar laimingas vaikas. Kalbantis su vaiku apie jo pasiekimus nereikėtų persistengti ir užkrauti ne vaikiškų atsakomybių. Streso ir baimės nuvilti suaugusiuosius kamuojamam vaikui ne tik sunkiai seksis įveikti kasdienes užduotis, bet ir akivaizdžiai prastės jo emocinė būsena.
Savęs įvertinimas - pamoka, kurią reikia išmokti
Tam, kad mažieji suprastų, kaip jiems sekasi vienoje ar kitoje srityje, juos ugdantys suaugusieji turėtų nuolat stebėti vaikų gebėjimų raidą. Šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis tą daryti iš ties lengva. Vaikai fotografuojami, filmuojami, ugdymo įstaigose yra kaupiami jų piešiniai, kontroliniai darbai, užrašomi reikšmingi komentarai, individualią vaiko pažangą galima vertinti ir skaitmeniniame „Eduka“ dienyne. Sukaupta informacija leidžia lengviau bendradarbiauti tėvams ir vaiką ugdantiems pedagogams, kurie drauge gali stebėti vaikų gabumų pokyčius. Ši informacija, iš tėvų ir pedagogų lūpų, ugdo mažųjų savęs įsivertinimo gebėjimus. Jie kaupia informaciją, ją vertina ir analizuoja lygindami su jau turimomis žiniomis bei sukaupta patirtimi.
E. Gudelienė pabrėžia, jog vaikams daug vertingiau išgirsti suaugusiųjų įvardintus konkrečius faktus ir pastebėjimus apie jų elgesį, pavyzdžiui, „tu palaukei 2 min., esi kantrus vaikas“ arba „manau, kad esi labai kūrybingas - kiek daug kaladėlių panaudojai statydamas šį tiltą“, o ne vien pateiktas trumpas interpretacijas, kaip „tu kantrus“ ar „esi kūrybingas“. Kuo daugiau naudingos ir išsamios informacijos apie save žinos vaikas, tuo turtingesnis ir spalvingesnis bus jo vidinis pasaulis.
Knygos tėvams: kaip auginti ypatingą vaiką?
Psichologės Asta Blandė ir Eglė Gudelienė knygoje „Ypatingas vaikas: vienas ar kiekvienas?“ primena tėvams apie nepaprastai svarbias pareigas ir pataria, kaip ir kur geriausia realizuoti savo talentus, nepermetant neįgyvendintų svajonių ant vaiko pečių. Pasak autorių, vaiko unikalumas atsiskleidžia tuomet, kai jam yra rodomas tinkamas pavyzdys ir suteikiama tam tikra atsakomybė. Leiskite vaikui tyrinėti tiek save, tiek aplinką. Leiskite savarankiškai rinktis ir klysti - pamatysite ir nustebsite, kiek daug gali jūsų vaikas.
Mažųjų elgesys dažnai yra svarbus rodiklis, parodantis, kaip jie jaučiasi, - galintys, siekiantys, ieškantys ar kaip tik abejingi ir pernelyg atsargūs. Tokiomis aplinkybėmis tėvų siunčiama žinutė yra labai aiški - tik mes galime, o tu - ne. Tada vaikas ir atiduoda kiek įmanoma daugiau savo sričių „galingiesiems“ ir savo jėgomis nebepasitiki. Toks auklėjimo būdas - ydingas.
Daugeliui tėvų renkantis knygas apie vaikų auklėjimą ir ugdymą kyla klausimas, kaip išugdyti tuos vaiko gebėjimus, kurių neturi pats suaugęs žmogus. Jei norite išugdyti tai, ko patys neturite, - to nepadarysite, nes tai neįmanoma. Kai jūsų sode ims kvepėti uogomis, vaikas patikės, kad ir jis jas gali auginti. Ši knyga - pirmas žingsnis link savęs įsivertinimo.
Antroje knygų serijos „Tėvystės žemėlapis“ knygoje psichologės rekomenduoja tėvams nepamiršti būti šalia savo vaikų, kalbėtis ir klausytis jų, pažinti save, savo vidinį pasaulį, kartu mokytis ir augti.
Pasiruošimas naujiems mokslo metams
Psichologė pataria tėvams ramiai reaguoti į artėjančius pokyčius ir jų nedramatizuoti. Tikrai nevertėtų vaiko gąsdinti, kad jau baigiasi „katino dienos” ar kad artėjančiais mokslo metais bus sunkiau, nes vaikas paaugo ir eis į aukštesnę klasę. Antra, tėvams kartu su vaiku derėtų aptarti, kokių priemonių mokyklai šiais metais jam gali prireikti ir iš anksto tuo pasirūpinti. Vaikams labai patinka patiems rinktis sąsiuvinius, rašymo priemones, kuprines pagal patinkančius piešinius ar spalvas, tad suaugusiesiems čia praverstų kantrybė. Trečia, svarbu patikrinti ar vaikas neišaugo mokyklinės uniformos, sporto aprangos, avalynės. Na ir tikrai būtų svarbu dar iki mokslo metų pradžios apsilankyti pas stomatologą ir šeimos gydytoją bei profilaktiškai patikrinti vaiko sveikatą.
Artėjant mokslo metams būtų svarbu pasirūpinti tuo, kad vaiko dienotvarkė pamažu (maždaug po 15min) grįžtų į ankstesnes vėžes: eiti miegoti ir keltis vis anksčiau, skirti mažiau laiko pramogoms ir daugiau - pareigoms. Taip pat svarbu ir tai, kad vaikas (jei jis yra pradinio mokyklinio amžiaus) prisimintų skaitymo, rašymo, skaičiavimo įgūdžius, pavyzdžiui, likus 2-3 savaitėms iki mokslo metų pradžios kasdien atliktų bent po vieną trumpą užduotėlę. Jūs taip pat turite sužinoti, kokius būrelius (papildomus užsiėmimus) ir kur jūsų vaikas norėtų lankyti artėjančiais mokslo metais. Jei pasikeitė jūsų gyvenamoji vieta ar jūsų vaikas lankys kitą ugdymo įstaigą, bent keletą kartų drauge su juo nuvykite iki mokyklos, kad galėtumėte sėkmingai suplanuoti kelionei reikiamą laiką. Drauge keletą kartų įveikite visą maršrutą ir nurodykite svarbiausius orientyrus ir jei nuo šiol jūsų vaikas mokyklą ar namus po pamokų turės pasiekti savarankiškai.
Vasaros atostogos: ar jos reikalingos?
Psichologė patikino, kad mokiniams tai - galimybė atsikvėpti nuo rutinos, atsipalaiduoti nuo konkurencinės įtampos, skirti daugiau laiko savo pomėgiams, tobulinti jau turimus įgūdžius ir įgyti naujų. Tai laikas, kai atsiranda galimybė daugiau dėmesio skirti nebe akademinėms žinioms, o gyvenimiškai patirčiai kaupti. Juk dauguma vaikų, išvykdami į stovyklas, pas draugus ar senelius, o kai kurie ir likdami vieni namuose, paprastai tampa savarankiškesni, atsakingesni, labiau pasitikintys savo jėgomis. Tuo pačiu, išsiskyrę su klasės draugais keletui mėnesių vaikai vieni kitų pasiilgsta, tampa draugiškesni bei tolerantiškesni. Taigi vasaros atostogos - išties svarbus ir reikalingas laikotarpis vaiko gyvenimo cikle.
tags: #egle #gudeliene #psichologe