Egzistencinė psichoterapija - tai ne tik pagalba įveikiant sunkumus, bet ir kelionė į gilesnį savęs ir savo gyvenimo supratimą. Ši terapijos kryptis remiasi filosofinėmis idėjomis ir siekia padėti žmogui susidurti su esminiais egzistenciniais klausimais, tokiais kaip prasmė, laisvė, atsakomybė, vienatvė ir mirtis. Šiame straipsnyje panagrinėsime egzistencinės psichoterapijos ypatumus, jos principus, metodus bei naudą, remiantis tiek teorinėmis įžvalgomis, tiek klientų patirtimi.
Kas Iš Tiesų Vyksta Psichoterapijos Kabinete?
Ar kada susimąstėte, kas iš tiesų vyksta psichoterapijos kabinete? Kas padeda žmogui ne tik atsiverti, bet ir iš tiesų keistis? Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma įvairiais būdais, įskaitant ir kokybinius tyrimus.
Terapinis Santykis: Pagrindinis Pokyčių Veiksnys
Santykis su terapeutu - pagrindinis veiksnys, kurį klientai įvardija, kaip lemiantį pokyčius terapijos metu. Kalbėdami apie santykį su terapeutu, klientai pabrėžia galėjimą būti taip, kaip norisi būti, laisvę į terapiją atsinešti tai, kas svarbu - įvardijamas jausmas, kad terapeutas priima klientą visokį, su viskuo, ką jis atneša. Toks terapeuto atvirumas kliento patirčiai sukuria saugumo ir pasitikėjimo terapeutu jausmą. Klientai dalinosi, kad jiems labai padeda jausmas, jog saugu būti savimi ir atsiverti. Kai kurie jaudinasi, kad imdami atjausti save, o ne tik kitus, pavirs egoistais. Tačiau priešingai šiam įsitikinimui savęs atjauta suteikia jėgų atsidavimui santykiuose. Klientai pabrėžia, kiek daug jiems reiškė ilgalaikis terapinis santykis. Klientams siekti pokyčių padėjo suvokimas arba išankstinis nusistatymas, jog lankyti terapiją jiems yra svarbu ir reikalinga. Klientai išsakė, jog buvo itin naudinga psichoterapijos metu įsivardinti (patiems asmeniškai ar su terapeuto pagalba), kokia visgi yra šios psichoterapijos lankymo prasmė, o tęsiantis psichoterapijai pastebimi pokyčiai gyvenime tik dar labiau stiprino prasmingumo jausmą. Didžioji dalis klientų psichoterapiją apibūdina, kaip vietą repetuoti, bandyti tai, ką baisu daryti realiame pasaulyje. Klientai išskiria terapeuto kompetenciją ir profesionalumą, kaip veiksnį, prisidėjusį prie patirtų pokyčių lankant ilgalaikę egzistencinę psichoterapiją. Klientai dalinasi, kad jiems buvo vertingas terapeuto gebėjimas palaikyti aiškiomis ribomis pasižymintį terapinį santykį. Taigi, tyrimai rodo, kad ilgalaikės egzistencinės psichoterapijos klientai terapijos efektyvumą sieja su terapiniu santykiu, terapijos proceso ypatumais ir terapeuto buvimo būdo ypatumais. Klientams pasiekti pokyčius terapijos procese padėjo tokios terapinio santykio savybės, kaip priėmimas ir laisvė būti, palaikymas bei tikėjimas, taip pat terapinio santykio ilgalaikiškumas. Taip pat su pokyčiais terapijos procese klientai sieja egzistencinės psichoterapijos proceso ypatumus, kaip prasmės jautimas ir terapijos, kaip erdvės mokytis, suvokimas.
Egzistencinės Terapijos Esmė ir Tikslai
Terapija įprastai suvokiama kaip gydymo procesas, kurio metu išgyjama, pasveikstama. Tačiau egzistencinė terapija nėra tik apie pasveikimą, bent jau ne tradicine šio žodžio prasme. Pasveikti gali sergantysis, tačiau į egzistencinės terapijos procesui atsivėrusį klientą nežiūrima kaip į ligonį, kurį galima ar reikia išgydyti. Emmy Van Deurzen teigimu, pagalbos besikreipiantis klientas veikiau laikomas pavargusiu nuo gyvenimo arba, išsireiškiant žaismingiau, nerangiai gyvenantis.
Gyvenimo Visumos Supratimas
Egzistencinėje terapijoje bandant suprasti kliento sunkumus, problemos ar klausimai nėra izoliuojami ir nagrinėjami atskirai nuo likusio jo gyvenimo. Net ir tais atvejais, kai į terapiją atveda labai konkreti problema, pavyzdžiui, netenkinantys santykiai su gyvenimo partneriu ar nepasitikėjimas savimi, siekiama suprasti ne tik patį sunkumą, bet ir matyti jį viso gyvenimo kontekste. Žmogus niekuomet nėra tik jo kūnas, socialinis statusas, santykių su kitais žmonėmis ypatumai, psichikos savybės ar moraliniai įsitikinimai. Kiekvienas iš šių egzistencijos matmenų yra svarbūs, tačiau imami skyriumi neišsemia visos būvimo žmogumi patirties. Egzistenciniu požiūriu, norint suprasti kliento padėtį, svarbu matyti jo gyvenimo visumą, susidedančią iš fizinės, socialinės, psichologinės ir dvasinės sferų sąveikos. Praktikoje tai reiškia, kad iššūkiai viename egzistencijos matmenyje turi tendenciją veikti kitus. Pavyzdžiui, nutrūkusi draugystė gali paveikti fizinę sveikatą, paskatinti izoliacijos ir vienišumo jausmus, priversti suabejoti ryšių su kitais žmonėmis verte ir prasme. Dar daugiau, konkretus iššūkis gali būti platesnio, visa apimančio santykio su pasauliu iliustracija. Pavyzdžiui, tai, kaip asmuo mato save, gali sietis su tuo, kaip jis mato ir kitus, o tai savo ruožtu kyla iš gilesnių vertybių ir nusiteikimų, pasaulėžiūros ir pasaulėjautos ypatumų.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos raida Lietuvoje
Kelionė po Asmeninių Pasirinkimų Pasaulį
Orientacija į kliento gyvenimo visumą užkoduota net pačiame egzistencinės terapijos pavadinime: neatsitiktinai kalbama ne apie egzistencinę PSICHOTERAPIJĄ, o apie egzistencinę TERAPIJĄ. Ambicija tyrinėti visą kliento gyvenimą reiškia, jog egzistencinė terapija gali būti ilga ir nelengva kelionė po kliento asmeninių pasirinkimų, ap(si)ribojimų ir galimybių, prasmių ir vertybių pasaulį. Žvelgiant plačiau, pastanga geriau suprasti savo gyvenimą apskritai neturi pabaigos. Tiek mes, tiek pasaulis nuolatos keičiamės, o tai reiškia būtinybę vis iš naujo permąstyti santykį su savąja būtimi. Dėl šios priežasties terapijos tikslas negali būti galutinio, “teisingo” savo gyvenimo supratimo įgijimas. Iš egzistencinės perspektyvos toks tikslas apskritai yra nerealus. Vietoje susitelkimo į objektyviai “geriausią” gyvenimo supratimą, terapijos metu orientuojamasi į vis geresnio pažinimo paieškas. Terapiniame procese, kaip ir pačiame gyvenime, slypi tobulėjimo potencialas: rimtai įsipareigojus pažinimo kelionei, atrandamos galimybės save ir pasaulį suprasti geriau, jame veikti - veiksmingiau, susisieti - giliau ir prasmingiau.
Refleksija, Atsakomybė ir Sąžiningumas
Padedant terapeutui, klientas mokosi reflektuoti asmeninę patirtį, įsisąmoninti atsakomybę už pasirinkimus, būti sąžiningesniu prieš save ir kitus, suprasti vykstančių įvykių prasmę, atpažinti ir spręsti egzistencines krizes, paradoksus, dilemas. Kai klientui pavyksta savarankiškai atsistoti ant kojų, reikšmingai sustiprinti savirefleksijos įgūdžius, laisviau naviguoti egzistencinių dilemų akivaizdoje ir ramiau priimti gyvenimiškų iššūkių neišvengiamybę, terapijos procesas gali artėti prie pabaigos.
Gyvenimo Ribų Suvokimas
Egzistencinė terapijoje svarbu atpažinti ne tik gyvenimo teikiamas galimybes, bet ir ribas, kurių peržengti neįmanoma. Jų geriau nesuvokus, kyla grėsmė būti užvaldytam nepagrįstų, išsipildyti negalinčių, todėl gyvenimą sunkinančių lūkesčių. Mintys apie ribas neturėtų būti nuviliančios, priešingai, savo ribotumo supratimas gali tapti laisvės ir įkvėpimo šaltiniu. Pavyzdžiui, nei vienas negalime pabėgti nuo fakto, jog kažkada turėsime mirti. Mirtis žymi gyvenimo pabaigą, ribą, už kurios nebėra mūsų ir mums pažįstamo pasaulio. Tačiau tai nereiškia, jog esame pasmerkti. Irvin D. Yalom žodžiais, nors fiziškai mirtis mus sunaikina, mirties idėja mus gelbsti. Įsisąmoninimas fakto, jog ateityje mūsų nebebus, gali suteikti gyvenimui daugiau gyvybingumo, intensyvumo, sustiprinti kiekvienos akimirkos vertę ir prasmę. Mirtis, kaip galutinė gyvenimo riba, yra kraštutinis ribotumo pavyzdys, tačiau kelyje iki jos susiduriama su daugybe kitų apribojimų - biologinių, psichologinių, socialinių, dvasinių. Dalis apribojimų yra universalūs, neišvengiami (kūno senėjimas, mirties neišvengiamybė), kiti - primesti aplinkos ar mūsų pačių klaidingų įsitikinimų rezultatas. Geriau suvokus gyvenimo ribotumą, išmokus atskirti objektyvias ribas nuo dirbtinių, aplinkos primetamų ar savanoriškai prisiimtų apribojimų, ryškiau atsiveria horizontai, kuriuose asmuo yra laisvas rinktis, veikti, kurti, ieškoti. Tai išlaisvina nuo perteklinio nerimo, kylančio iš sau ir gyvenimui kraunamos neįgyvendinamų reikalavimų naštos ir leidžia susitelkti į tai, ką iš tiesų realu pasiekti ir padaryti. Daugelis žmonių nežino savo galimybių ribų ir, blogiausia, net nepabando jų sužinoti.
Orientacija į Visumą
Į visumą orientuotas egzistencinės terapijos pobūdis nereiškia, jog egzistenciniai terapeutai yra absoliučiai teisūs, o į atskirą žmogaus funkcionavimo dalį susitelkę specialistai - ne. Nei vieni, nei kiti neišliktų, jei negalėtų pasiūlyti reikšmingų įžvalgų ar priemonių gyvenimiškų sunkumų sprendime. Kita vertus, skirtumai tarp atskirų terapinių krypčių iš tiesų egzistuoja ir gali būti svarbūs renkantis specialistą. Klientai, jaučiantys natūralią trauką praktiškoms, į konkrečius sprendimus ir rezultatus sutelktiems metodams, būdingiems, pavyzdžiui, kognityvinei elgesio terapijai, yra skatinami juos išbandyti.
Intensyvus Darbas
Kaip ir bet kuri kita veiksminga terapija, egzistencinė terapija yra ne malonios atostogos, o intensyvus darbas, tačiau teikiantis viltį, jog įdėtos pastangos galiausiai atsipirks. Tai lėtas, kantrybės ir ištvermės reikalaujantis procesas. Trokštamų rezultatų link įprastai artėjama laipsniškai, gilios minčių, jausmų ir elgesio refleksijos pagalba. Tai nereiškia, kad geri savirefleksijos įgūdžiai yra būtina egzistencinės terapijos sąlyga. Už turimus įgūdžius kur kas svarbesnis nusiteikimas pažinti ir mokytis, pasirengimas būti atviru ir smalsiu.
Taip pat skaitykite: Egzistencinės pozicijos pagal Berne
Gilus Savęs Tyrinėjimas
Kadangi egzistencinės terapijos procesas nepasižymi griežta struktūra ir iš anksto numatytų psichologinių technikų taikymu, egzistencinę terapiją verta rinktis klientams, labiau vertinantiems ne aiškias instrukcijas, ką ir kaip daryti gyvenime, bet linkusiems nuosekliai ir giliai save tyrinėti, vertinantiems įžvalgas ir supratimą. Tai visiškai nereiškia, jog egzistencinė terapija yra nepraktiška. Priešingai: geriau įsisąmoninus, kaip ir dėl ko gyveni, pasidaro aiškiau ir tai, kaip norisi gyventi ar kaip tokio gyvenimo pasiekti. Kadangi egzistencinėje terapijoje nagrinėjamas gyvenimas su visomis jo dviprasmybėmis ir prieštaromis, susitikimams puikiai tinka klientai, gebantys išbūti neapibrėžtume ar norintys išmokti geriau jį toleruoti. Apskritai, egzistencinėje terapijoje nagrinėjamų temų/problemų laukas yra itin platus. Tai tik keletas egzistencinei terapijai tinkamų temų, jų sąrašas nėra baigtinis. Nuo kitų terapinių alternatyvų egzistencinis požiūris pirmiausia skiriasi ne temomis, kurios nagrinėjamos, bet būdu, kaip tai yra daroma.
Nerimas Kaip Sąjungininkas
Pavyzdžiui, egzistenciniams terapeutams būdingas išskirtinis požiūris į nerimą. Kitose perspektyvose nerimas dažnai matomas kaip gyvenimą paralyžiuojanti, todėl neigiama emocija. Tokį požiūrį iliustruoja daug populiariosios psichologijos knygų, žadančių šviesų gyvenimą be nerimo. Net ir egzistenciniai terapeutai sutiktų, jog nerimo perteklius nėra gerai, tačiau tai nereiškia, jog gyvenimas be nerimo yra pasiekiamas ar apskritai žmogui naudingas tikslas. Vietoje nerimo pašalinimo kur kas svarbiau suprasti, ką jis reiškia, iš kur kyla, kokią žinutę apie kliento egzistenciją siunčia. Įgijus tokią perspektyvą, ilgainiui išmokstama gyventi su nerimu ar nepaisant jo, nustojama žiūrėti į jį kaip į priešą, kurį būtina bet kokia kaina įveikti. Nerimas gali tapti sąjungininku, perduodančiu vertingą, kitais būdais galbūt nepasiekiamą informaciją.
Terapeuto Rolė
Egzistenciniai terapeutai kartais lyginami su pribuvėjomis. Pribuvėjos negimdo, jos tik prižiūri gimdymo procesą. Tai, kas gimsta terapijos metu, yra paties kliento vaisius, jame brandintas ir išleistas į gyvenimą jo paties pastangomis. Terapeuto funkcija - prižiūrėti naujo supratimo, savęs suvokimo, vidinių resursų atradimo procesą, suteikti jam struktūrą, saugią erdvę, būtiną pagalbą ir palaikymą. Konkretus terapeuto darbo būdas priklauso nuo jo asmenybės, patirties, vertybių ir nusiteikimo. Pats asmeniškai dirbu nedirektyviai, vadinasi, nesistengiu aktyviai “vairuoti” terapinio proceso. Susitikimų krypties (temų, rūpesčių, dilemų) pasirinkimas - kliento atsakomybė, tuo tarpu aš, daugiausiai klausydamasis, tikslindamasis, klausinėdamas ir dalindamasis savo situacijos matymu, rūpinuosi, jog nepasiklystume, stengiuosi procesą išlaikyti produktyviuose rėmuose. Gerbdamas kliento autonomiją ir suvokdamas savo žinių ribotumą, nemokau ir nepatarinėju.
Lėtas ir Kruopštus Tyrinėjimas
Kadangi egzistencinė terapija yra sąlyginai lėtas ir kruopštus kliento gyvenimo tyrinėjimas, nereikėtų tikėtis staigių ir apčiuopiamų rezultatų, nors kartais atsitinka ir taip. Terapijos pradžioje klientas, nors ir nežino apie save visko, žino kur kas daugiau, nei gali žinoti terapeutas. Žinių disproporcija būdinga visam bendradarbiavimo laikotarpiui - kad ir kaip stengtųsi terapeutas, jis niekuomet apie klientą nesužinos daugiau nei pats klientas. Kita vertus, kartais terapeutas gali įžvelgti dalykus, kurie nuo kliento yra paslėpti, bet egzistencinėje terapijoje jo įžvalgos nelaikomos galutinėmis, neabejotinomis. Bet kokiu atveju, terapeutui reikia laiko pažinti klientą - jo svarbiausius rūpesčius, pasaulio matymą, būvimo jame būdą. Iš pagarbos kliento gyvenimo turtingumui ir slėpiningumui, egzistencinis terapeutas neskubės daryti skubių išvadų, juo labiau primesti jas kaip tiesą, kurią klientas privalo priimti.
Pasiruošimas Nuodugniam Tyrinėjimui
Egzistencine terapija susidomėjęs klientas turėtų būti pasiruošęs nuodugniam savo gyvenimo tyrinėjimui, atviram tarpusavio dialogui, o ne greito, viską sutvarkysiančio sprendimo radimui. Greitesnių ir konkretesnių sprendimų ieškantys klientai turėtų apsvarstyti, ar lėtas ir atidus terapinis procesas yra geriausiai jų poreikius atitinkantis savęs pažinimo būdas ir galbūt išbandyti kitas terapines alternatyvas.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo kokybės gerinimas Birštone
"Čia ir Dabar" Principas
Egzistencinėje terapijoje svarbus ne tik pokalbių turinys, bet ir tai, kas vyksta tarp kliento ir terapeuto (“čia-ir-dabar” principas), todėl susitikimų metu įprasta aptarti ir asmeninį terapeuto-kliento santykį, abipusiam pasitikėjimui užsimegzti trukdančias kliūtis, terapinį progresą stabdančius veiksnius. Tai terapijai gali būti ne mažiau svarbu nei konkretūs gyvenimiški rūpesčiai, kurių vedini klientai atsiduria terapeuto kabinete. Egzistencinėje terapijoje laikomasi prielaidos, jog į terapinį santykį atsinešami elgesio, mąstymo, bendravimo, emocijų reiškimo ar kontakto mezgimo ypatumai atspindi klientui būdingą buvimo būdą ir už terapijos ribų. Paprasčiau sakant, tikėtina, kad taip, kaip klientas elgiasi terapijos metu, jis elgiasi ir už jos ribų.
Egzistencinės Psichoterapijos Istorija ir Raida
Egzistencinė terapija (pirmiausiai kaip Dasein-analizė) atsirado XX amžiaus 3-jame dešimtmetyje Europoje kaip mėginimas tuo metu visuotinai paplitusios psichoanalizės principus iš naujo apmąstyti vokiečių filosofo, šiuolaikinės egzistencinės filosofijos pradininko Martino Heideggerio Būties filosofijos kontekste. Svarbiausias egzistencinės terapijos ypatumas - siekimas suprasti žmogų kaip nenutrūkstamai tampančią, atsirandančią būtį, nuolat esančią gyvenimo tėkmėje.
Gyvenimo Pasaulio Matmenys
Egzistencinės terapijos metu klientas, padedamas terapeuto, pirmiausiai skatinamas tyrinėti savo gyvenimą kaip santykių su pasauliu visumą. Čia orientuojamasi į svarbiausius gyvenimo pasaulio matmenis: fizinį (kūno, materialinės egzistencijos sfera), socialinį (viešųjų, socialinių santykių sfera), psichologinį (artimų, intymių santykių bei psichikos sfera) ir dvasinį (pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, santykių su transcendentine realybe sfera). Egzistencinėje terapijoje taip pat labai svarbus kliento individualaus santykio su universaliomis žmogiškosios egzistencijos duotybėmis, t.y. dalykais, įtakojančiais gyvenimą nepriklausomai nuo mūsų valios, tyrinėjimas.
Siekis Suprasti, O Ne Keisti
Egzistencinė terapija nepretenduoja kokiu nors būdu keisti ar pertvarkyti ką nors kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime, o tuo labiau kažką pašalinti ar padėti ko nors atsikratyti. Svarbiausias egzistencinės terapijos tikslas - pirmiausiai pamatyti, kas yra kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime, padėti geriau susivokti jame, aiškiau pamatyti gyvenimo teikiamas galimybes bei šių galimybių ribas. Kartu su klientu siekiama suprasti konkretaus gyvenimo procesą, sukūrusį nepatenkinamą gyvenimo kokybę, aiškiau pamatyti gyvenime slypinčius natūralius prieštaravimus ir paradoksus, pastebėti polinkį pasiduoti iliuzijoms ir apgaudinėti save, geriau susigaudyti savo noruose bei troškimuose, atrasti prasmę kasdieniuose užsiėmimuose. Kitaip tariant, egzistencinė terapija nukreipta į kaip galima labiau realistišką kliento gyvenimo supratimą. Todėl viena iš šiuolaikinės egzistencinės terapijos autoritetų E. van Deurzen-Smith (1988, 1997) rašė, kad egzistencinė terapija daugiau primena filosofinį kliento gyvenimo tyrinėjimą kartu su klientu nei medicininę ar psichologinę jo asmenybės analizę. Neretai egzistencinė terapija įvairių šiuolaikinės psichoterapijos mokyklų kontekste apibūdinama kaip filosofinis kelias.
Filosofija Kaip Pagrindas
Nuo pat savo atsiradimo pradžios, egzistencinė terapija daug daugiau remiasi filosofijos mokymais psichologinėmis asmenybės teorijomis. Atramos filosofijoje paieškos pirmiausiai susijusios su specifine terapinių pastangų orientacija. Egzistencinės terapijos fokuse yra ne kliento asmenybė, apribota vidine psichine realybe (tai tik vienas iš terapijos darbo aspektų), o jo būtis-pasaulyje (Dasein, being-in-the-world), t.y. gyvenimo procesas, besirutuliojantis pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Kaip žinia, apie žmogaus gyvenimo visumą psichologija beveik nekalba, palikdama šią erdvę filosofams. Dėl šios priežasties egzistencinės terapijos teorijos pamatuose slypi filosofinės gyvenimo koncepcijos.
Pradininkai ir Atstovai
Egzistencinės terapijos pradininku laikytinas šveicarų psichiatras Liudvikas Binswangeris. Nors jis ir nebuvo praktikuojantis psichoterapeutas, tačiau 3-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukurtoje Dasein-analizės koncepcijoje pirmasis apibrėžė sergančio žmogaus vidinio pasaulio fenomenologinio aprašymo, nuo kurio ir prasideda egzistencinė terapija, principus. Psichoterapinės egzistencinės praktikos principus savoje Dasein-analizės koncepcijoje pirmasis suformulavo kitas šveicarų psichoterapeutas Medardas Bossas. Kaip viena iš egzistencinės terapijos krypčių ši mokykla gyvuoja iki šiol, daugiausiai vokiškai kalbančiose šalyse (žymiausias šiuolaikinis atstovas šveicaras G.Condrau). Prie egzistencinės terapijos priskirtina ir savarankiškos psichoterapijos mokyklos statusą turinti austrų psichoterapeuto Viktoro Franklio logoterapija, akcentuojanti gyvenimo prasmės ieškojimo svarbą ir siūlanti tam tikslui skirtus psichoterapinės pagalbos metodus. Nors JAV egzistencinė terapija nebuvo ir nėra populiari, keletas čia dirbusių psichoterapeutų įnešė itin svarų indėlį į egzistencinės terapijos teorijos ir praktikos raidą. Tai Rollo Mayus, Džeimsas Bugentalis, Kirkas Schneideris ir Irvinas Yalomas, parašęs ryškiausią populiarų šios terapijos mokyklos pristatymą (1980 m. išėjusi knyga „Egzistencinė psichoterapija“) bei populiarinantis ją literatūriniu savo praktikos atvejų aprašymu. Šiuo metu įvairiose Vakarų Europos šalyse plečiasi įvairių egzistencinės terapijos variantų mokymo institutų tinklas (ypač logoterapijos srityje), veikia Europos logoterapijos ir egzistencinės analizės asociacija bei Britanijos Egzistencinės analizės draugija, leidžianti „Egzistencinės analizės“ žurnalą. Pastaroji vienija ir kitų šalių egzistencinės terapijos specialistus.
Egzistencinė Terapija Lietuvoje
2000 m. Lietuvoje, Birštone buvo įsteigta Rytų Europos Egzistencinės terapijos Asociacija, vienijanti daugiau nei 180 Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos egzistencinės terapijos specialistų. Jos nariais taip pat yra pavieniai psichoterapeutai iš Lenkijos, Izraelio, Kanados, JAV. 2003 m. ji tapo Europos Psichoterapijos Asociacijos organizacine nare. Asociacija leidžia du kartus į metus išeinantį žurnalą „Egzistencinė tradicija: filosofija, psichologija, psichoterapija“.
Istorinė Apžvalga
Egzistencinės terapijos idėjos Lietuvos psichologų ir psichoterapeutų tarpe sklido dar tarybiniais metais, daugiausiai Lietuvą 7-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiekusio humanistinės psichologijos judėjimo kontekste. Jos buvo aptariamos ir vystomos daugiau neoficialiuose teoriniuose ir praktiniuose seminaruose; eilę metų veikė nuolatinis egzistencinės psichologijos seminaras, vadovaujamas Rimanto Kočiūno ir Aleksandro Kučinsko, kuriame buvo analizuojami egzistenciniai gyvenimo fenomenai psichoterapijos praktikos kontekste. Šis seminaras nuo 1995 m. transformavosi į kasmetinį rudeninį psichoterapinį seminarą „Egzistencinis gyvenimas“, kuris eilę metų vyko Birštone. 1986 m. „Literatūros ir meno“ savaitraštyje pavyko atidaryti nuolatinį skyrių „Psichologiniai etiudai“, kuriame buvo spausdinami egzistencinės psichologijos eseistiniai straipsniai; tuometinės valdžios pastangomis šis skyrius buvo greitai uždarytas. Labai svarbus egzistencinės terapijos idėjų (kaip, beje, ir apskritai psichoterapijos) sklaidai buvo nuo 1978 m. Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (dabar - Vilniaus m. Psichikos sveikatos centras) kasmet vykęs medicinos psichologijos ir psichoterapijos seminaras, sutraukdavęs gausybę specialistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Estijos, Latvijos, Rusijos (gerokai pakitusiu pavidalu - kaip „A.Alekseičiko seminaras“ - jis gyvuoja iki šiol).
Intensyvus Terapinis Gyvenimas
Tam, kad šiandien galime kalbėti apie Lietuvos egzistencinės terapijos mokyklą, didelę reikšmę turėjo ir tebeturi Aleksandro Alekseičiko vystoma Intensyvaus Terapinio Gyvenimo (ITG) koncepcija. Jos esmė - realaus gyvenimo atkūrimas psichoterapijos procese ir tolesnis jo vystymas terapijoje. Kitaip tariant, psichoterapeuto dėmesio centre yra ne klientas kaip izoliuota psichinė struktūra su įvairiais pažeidimais, kuriuos reikėtų gydyti, o be galo sudėtingas gyvenimas, kuriame nuolat sąveikauja destruktyvios ir konstruktyvios, gyvenimą kuriančios jėgos. Čia, kaip ir apskritai egzistencinėje terapijoje, ypatingai svarbus dvasinis žmogiškosios egzistencijos matmuo. Kliento pamatinių vertybių, prasmių, tikėjimo, pasaulėžiūros kruopštus ir kartais negailestingas tyrinėjimas yra svarbiausia ITG varomoji jėga. Šios koncepcijos idėjos yra persmelkusios Lietuvoje vystomą egzistencinės terapijos grupėje modelį. Be nuogąstavimo pasirodyti nekukliais, galima tvirtinti, kad egzistencinės terapijos principais pagrįsta grupinė psichoterapija yra ta sritis, kur Lietuva užima vyraujančią padėtį visos šiuolaikinės egzistencinės terapijos kontekste (A.Alekseičikas, 1999; R.Kočiūnas, 1999, 2000). ITG koncepcija taip pat sėkmingai taikoma pagrindžiant psichoterapijos stacionaro psichiatrinėje ligoninėje kaip terapinės bendruomenės funkcionavimo principus.
Humanistinės ir Egzistencinės Psichologijos Institutas
Egzistencinės terapijos idėjų raida ir sklaida Lietuvoje (taip pat ir aplinkinėse šalyse - Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje) daug labiau struktūruotą pavidalą įgavo įsteigus 1995 m. Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą Birštone (steigėjai - psichologai Rimantas Kočiūnas, Leonas Judelevičius ir Rimvydas Budrys). Jame 1996 m. pradėta realizuoti tarptautinė egzistencijos terapijos mokymo programa - pirmoji šios srities mokymo programa Rytų Europoje. Ji suderinta su Europos Psichoterapijos asociacijos standartų reikalavimais ir integruoja visa tai, kas sudaro ganėtinai margus teorinius egzistencinės terapijos pamatus. Institute mokėsi ir tebesimoko keletas šimtų psichologų ir gydytojų, siekiančių įgyti egzistencinio terapeuto diplomą, iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Izraelio, Kanados. Intensyvus Instituto darbas skleidžiant egzistencinės terapijos idėjas leido 2000 m. Birštone įsteigti Rytų Europos Egzistencinės terapijos asociaciją, kuri narių skaičiumi yra viena didžiausių egzistencinės terapijos bendrijų Europoje. Institutas ir Asociacija nuolat kviečia darbui Lietuvoje ryškiausius šiuolaikinės egzistencinės terapijos atstovus - Emmy van Deurzen, Ernesto Spinelli, Simoną du Plocką, Kirką Schneiderį ir kt. Nuo 2003 m. Institutas kartu su Asociacija vieną kartą į du metus leidžia egzistencinės terapijos darbų rinkinį „Egzistencinis matmuo konsultavime ir psichoterapijoje“ (jo nuolatinė sudarytoja - Julija Abakumova Kočiūnienė). Kiekvienų metų rugsėjo mėnesį Birštone vyksta Tarptautinė egzistencinės terapijos konferencija, kasmet surenkanti iki šimto dalyvių iš įvairių šalių.
tags: #egzistencines #psichoterapijos #ypatumai