Šiame straipsnyje nagrinėjamos elgesio problemos mokykloje, jų priežastys ir galimi sprendimo būdai. Straipsnyje remiamasi moksliniais tyrimais, ekspertų įžvalgomis ir praktine patirtimi.
Agresijos Raiška Mokykloje
Agresija - tai priešiškas elgesys, kuriuo siekiama pakenkti kitam žmogui, sukelti jam skausmą ar padaryti žalos. Agresyvumas gali būti suvokiamas ir kaip būdas apginti savo poreikius ar erdvę. Pastaruoju metu vis dažniau pasirodo pranešimų apie smurto protrūkius tarp bendraamžių mokyklose ar už jos ribų. Vaiko teisių specialistai pastebi, kad smurto apraiškos auga ir tarp jaunesnių vaikų. Tai rodo, kad agresijos problema mokyklose tampa vis aktualesnė ir reikalauja neatidėliotinų sprendimų.
Agresyvaus Elgesio Formos ir Dažnumas
Agresyvus elgesys mokykloje gali pasireikšti įvairiomis formomis:
- Fizinis smurtas: muštynės, stumdymas, spardymas ir kt.
- Žodinis agresija: įžeidinėjimai, pravardžiavimai, grasinimai ir kt.
- Emocinis smurtas: ignoravimas, atstūmimas, apkalbos ir kt.
- Socialinė agresija: apkalbos, gandų skleidimas, manipuliavimas santykiais ir kt.
Agresyvaus elgesio dažnumas mokyklose kelia susirūpinimą. Policijos duomenimis, praėjusiais metais buvo gauti pranešimai apie vaikų smurto atvejus, dauguma jų užfiksuoti tarp vaikų iki 16 metų.
Mokinių, Mokytojų ir Tėvų Vertinimas
Mokinių, mokytojų ir tėvų požiūris į agresyvų elgesį mokykloje gali skirtis. Mokiniai, ypač tie, kurie patys yra linkę į agresiją, gali sumenkinti agresyvaus elgesio žalą arba jį pateisinti. Mokytojai, kurie kasdien susiduria su agresijos apraiškomis, gali jausti bejėgiškumą ir išsekimą. Tėvai, sužinoję, kad jų vaikas yra agresorius arba auka, gali patirti šoką, kaltę ar gėdą.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad agresyvus elgesys mokykloje yra ne tik individuali problema, bet ir visos mokyklos bendruomenės problema. Efektyvūs sprendimai gali būti priimti tik tada, kai mokiniai, mokytojai ir tėvai bendradarbiauja ir siekia sukurti saugią ir pagarbią aplinką mokykloje.
Vaikų Elgesio ir Emocijų Sutrikimai
Šiuo metu 1 iš 10 vaikų pasaulyje susiduria su elgesio ir emocijų sunkumais arba sutrikimais. Ekspertai teigia, kad jų atsiradimo priežasčių yra daug, tačiau viena dažniausių - patologiniai vaikų santykiai su tėvais. Stokodami meilės ir prisirišimo, vaikai nesugeba suprasti savo kūno siunčiamų signalų ir reaguoja į juos nepriimtinais būdais.
Kas Yra Emocijų ir Elgesio Sutrikimas?
Emocijų ir elgesio sutrikimas yra žmogaus negebėjimas kontroliuoti savo emocijų. Tai dažnai pasireiškia vaikams, nes jų nervų sistema dar nėra subrendusi. Suaugęs žmogus paprastai geba sureguliuoti savo jausmus ir emocijas, atpažįsta, pavyzdžiui, smarkiau plakanti širdis reiškia nerimą, baimę ar stresą.
Vaikams savireguliacija turėtų prasidėti nuo 6-7 metų, kai vaikas išeina į mokyklą, tikėtina, kad jis turėtų gebėti susireguliuoti mokykloje, išbūti joje, suprasti, kad yra pavargęs ir kad galbūt jam reikia padaryti pertrauką.
Kada Reikėtų Sunerimti?
Vaikų, negebančių kontroliuoti savo emocijų, pasitaiko daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Elgesio ir emocijų sunkumai yra tada, kai matome, kad vaiko elgesys įprastoje situacijoje labai skiriasi nuo kitų vaikų. Dažniausiai tai yra pasikartojantis reiškinys, ne vieną ir ne du kartus. Sutrikimui būdinga, kad toks vaiko elgesys būtų ne vienoje aplinkoje. Jei vaiko elgesys yra neįprastas ir skiriasi nuo kitų to paties amžiaus vaikų elgesio arba nuo paties vaiko ankstesnio elgesio, permainos atsirado staiga arba lėtai, tai gali reikšti, kad vaikui gali reikėti pagalbos.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Pagrindinės Elgesio ir Emocijų Sutrikimų Priežastys
Elgesio ir emocijų sutrikimai vaikams atsiranda dėl trijų pagrindinių priežasčių:
- Biologiniai sutrikimai ir ligos: Žmogus, turintis tam tikras ligas, greičiausiai gali turėti ir aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, jis gali turėti nerimo sutrikimus.
- Netinkama aplinka švietimo įstaigoje.
- Patologiniai santykiai šeimoje: Emociniai sutrikimai gali atsirasti, jeigu vaikas neturi pakankamo prisirišimo prie mamos arba tėčio, jeigu vaikas nesijaučia pakankamai mylimas arba jam nėra skiriama dėmesio, jeigu jis mato netinkamus santykius šeimoje, smurtą tarp mamos ir tėčio, nukreiptą į patį vaiką. Gal jis jaučiasi nereikalingas, nes šeimoje yra keli vaikai.
Tėvų santykiai su savo atžalomis turi didžiulę reikšmę pastarųjų gebėjimui valdyti savo emocijas. Tėvai praleidžia didžiąją laiko dalį su vaikais ir vaikai, jausdami tėvų emocinę būseną, ją perima. Jeigu tėvai jaučia susierzinimą, pyktį, pagiežą, tai ir vaikai pradeda taip pat jaustis. Ir kai tėvai geba susitvarkyti su savo emocine būsena, identifikuoja, kokia dabar yra emocija, ją atpažįsta, tada ją validuoja, sako, kad taip yra normalu, kai užduoda klausimą, ką aš jausdamas susierzinimą dabartinėmis sąlygomis galiu padaryti, ir vaikas šalia rimsta.
Tam, kad vaikai gebėtų valdyti savo emocijas ir elgesį, yra labai svarbu, ir kaip mes, tėvai, į tą situaciją reaguojam. Labai svarbu, kad vaikas žinotų, jog gali pasitikėti savo tėvais. Mes, kaip tėvai, turim atliepti vaiko poreikį, pabandyti pabūti tais detektyvais ir ieškoti, kas slepiasi už to elgesio.
Svarbu visada atskirti vaiką nuo elgesio. Jeigu mes nuolat sakysim, kad šitas yra blogas vaikas, tai jis niekada nežinos, kur jis turi pasitaisyti, jam visą laiką tai bus kaip etiketė, kad „aš esu blogas“.
Neretai tais momentais, kada vaikas nekontroliuoja savo emocijų ir elgiasi netinkamai, tėvai gali jausti jiems pyktį, norą juos atstumti. Vaikai, kurie turi elgesio ir emocijų sutrikimų, dažniausiai yra tie vaikai, kuriems labiausiai reikia meilės ir pagalbos, o tais konkrečiais momentais atrodo, kad jie yra mažiausiai to verti, nes jie yra iššūkingi, jie yra labai labai sunkūs, jie mūsų neprisileidžia. Svarbu ryšys, tikėjimas tokiais vaikais ir supratimas, kad iššūkingi vaikai yra mūsų mokytojai. Iššūkis yra suaugusiems, o ne vaikui. Suaugęs turi surasti būdą, priemonę, žodį ir jausmą, nes šiems vaikams jo visą laiką reikia daugiau.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Jeigu tai įvyksta ir vieną kartą, ir antrą kartą, ir trečią, visi veiksmai, kuriuos įprastai atlikus vaikas turėtų taip nebesielgti, vis kartojasi ir mes matome, kad prie šitų veiksmų prisideda papildomi veiksmai (vaikas nenori valgyti pusryčių, nenori keltis iš lovos), mes turime kreiptis į specialistus. Čia jau bus kalba, kad reikia dirbti ne tiktai su vaiku, bet ir su visa šeima ir išmokti taikyti kitus pagalbos būdus.
Aktyvumo ir Dėmesio Sutrikimas (ADHD)
Apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD) - neurologinį sutrikimą, kuriam būdingi tokie pagrindiniai požymiai, kaip padidėjęs aktyvumas, dėmesingumo stoka ir impulsyvumas. Šis sindromas dažniausiai nustatomas ikimokyklinio amžiaus vaikams arba pirmą klasę lankantiems moksleiviams.
Klasikinis Trejetas: Aktyvumas, Impulsyvumas, Dėmesingumo Stoka
- Padidėjęs aktyvumas: Paprastai matomas jau 3-4 vaiko gyvenimo metais. Toks vaikas negali nusėdėti vietoje, yra nuolatiniame veiksme, jis labai šnekus, kalba greitakalbe. Toks perdėtas aktyvumas gali būti pastebėtas ir naktį, pavyzdžiui, kai vaikas labai dažnai vartosi.
- Dėmesingumo stoka: Pasireiškia kiek vėliau - 5-8 gyvenimo metais. Vaikas nesugeba išlaikyti dėmesio, nuo pagrindinės veiklos jį labai lengva atitraukti pašaliniais vaizdais ar garsais, vaikui nesiseka baigti pradėtų darbų, jis daro daug klaidų, yra užmaršus.
- Impulsyvumas: Pasireiškia tuo, kad pirmiausia atliekamas veiksmas, o tik po to galvojama, kas yra padaryta. Impulsyvus vaikas dažniausiai puola atsakinėti į klausimus jų iki galo neišklausęs, nesulaukęs savo eilės imasi veiksmo, įsiterpia į kitų pokalbius, trukdo, gali būti įkyrus kitų atžvilgiu, jam dažnai pasireiškia emociniai protrūkiai.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas 3-5 kartus dažniau nustatomas berniukams, nes berniukams šis sutrikimas pasireiškia tipiškai, kartu su dideliu aktyvumu, impulsyvumu ir dėmesio problemomis. Tuo metu mergaitėms aktyvumo ir dėmesio sutrikimas dažniausiai pasireiškia dėmesingumo stoka, pernelyg didelio aktyvumo gali ir nebūti. Dėl to visai gali būti, kad daliai mergaičių šis sindromas lieka nediagnozuotas, nors jos jį ir turi.
Kada Nereikėtų Ieškoti Diagnozės?
Ne kiekvienas vaikas, kuris yra aktyvus, impulsyvus ar sunkiai sukaupia dėmesį, serga ADHD. Pagrindinis kriterijus vertinant, ar tai temperamentas, ar sutrikimas, yra tai, kiek šios savybės trukdo vaiko kasdieniam gyvenimui.
Kai didelis aktyvumas, impulsyvumas, dėmesio stoka netrukdo vaiko ugdymosi procesui, bendravimui su kitais, socialinių kontaktų kūrimui, hobiams ir kitoms veikoms, tai labiau yra žmogaus charakterio apraiškos, o ne sutrikimas. Tuomet svarbu tokias vaiko savybes pakreipti tinkama linkme, pavyzdžiui, nukreipti aktyviai sportuoti. Visgi jei šios savybės trukdo ir ši situacija tęsiasi ilgiau nei pusę metų, tuomet būtų verta pasikonsultuoti su specialistu.
Nors šis sindromas laikomas paveldimu, vienos priežasties, kodėl kai kuriems pasireiškia ADHD, nėra. Dažniausiai tai lemia įvairios priežastys: paveldimumas, smegenų struktūros pokyčiai, motinos elgesys nėštumo metu, stipri galvos trauma, gimimas pirma laiko ar per mažo svorio.
Sunkumai, Su Kuriais Susiduria Vaikai Su ADHD
Šiems vaikams dažniausiai yra labai sunku išsėdėti pamokose, jie išmoksta labai nedaug, nes jų dėmesys nuolat pertraukiamas. ADHD turintys vaikai daro daug klaidų dėl savo išsiblaškymo. Jiems būna labai sunku, kai besimokydami susiduria su ilgesnėmis žodinėmis sąlygomis. Namų darbai jiems dažniausiai kančia. Jų tėvams irgi.
Kalbant apie socialinį gyvenimą, dėl savo nekantrumo, taisyklių nesilaikymo ar trukdymo kitiems žaisti šie vaikai dažnai yra atstumiami bendraamžių. Jiems sunku kontroliuoti savo emocijas - ypač susierzinimą, pyktį, - tad jie gali būti linkę susipešti su kitais.
Mokymosi sunkumai ir konfliktai su bendraamžiais gali lemti tai, kad pastabos iš mokyklos taps kasdienybe, kas ilgainiui vaikui sukels baimę, beviltiškumą, savęs nuvertinimą. Jis gali nebenorėti eiti į mokyklą, ruošti namų darbų, pradėti pyktis su tėvais.
Tuo metu tėvai, auginantys vaiką su ADHD, dažnai susiduria su aplinkinių priekaištais dėl netinkamo vaiko elgesio viešose vietose, netinkamo auklėjimo. Prasidėjus pastaboms iš mokyklos juos irgi gali apimti susierzinimas, bejėgiškumas, kas namie kelia nuolatinę įtampą. Jei tėvai pradeda pyktis tarpusavyje, tai dar labiau pablogina situaciją ir šeima papuola į užburtą ratą, kai netinkamas vaiko elgesys sukelia netinkamą praradusių kantrybę tėvų reakciją, o tai sukelia vaiko pyktį, pasipriešinimą ir tolesnį netinkamą elgesį.
Simptomų Sušvelninimas
Išgyti nuo šio sutrikimo neįmanoma, tačiau simptomus sušvelninti tikrai galima. Anksti nustačius šį sutrikimą ir suteikus reikiamą pagalbą, apie 20-50 proc. atvejų simptomai išnyksta pasiekus paauglystę. Tiems, kam simptomai neišnyksta, jie labai susilpnėja suaugusiame amžiuje dėl to, kad suaugęs žmogus išmoksta naujų adaptyvių elgesio modelių.
Visgi laiku nesiėmus dirbti su šiuo sindromu, suaugus simptomai gali tęstis ir sukelti dar didesnių sunkumų nei vaikystėje. Sergantys aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromu suaugusieji sunkiai planuoja laiką, jiems labai sunku suprasti, kas kiek užtruks, jie dažnai vėluoja, nemoka planuoti darbų.
ADHD turintys suaugusieji yra nuolatiniame bėgime. Tačiau priešingai nei vaikai, suaugusiame amžiuje žmonės turi daugiau atsakomybių, patiria daugiau spaudimo iš išorės dėl pareigų darbe, socialinio statuso ir pan., tad ši bėgimo būsena gali sukelti stiprų vidinį nerimą. Žmogus pervargsta fiziškai ir emociškai, neranda būdų, kaip sustoti ir pailsėti.
Kompleksinis Gydymas
Nustačius vaikui aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromą, paprastai taikomas kompleksinis gydymas. Turint galvoje mokykloje patiriamus sunkumus, jam gali būti sudaromas specialus ugdymo planas. Šeima nuolat dirba su specialistais, kurie vaiką moko skirtingų įgūdžių: kaip tinkamai bendrauti, reikšti emocijas, nusiraminti, atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį ir pan. Taip pat vaikui gali būti skiriamas medikamentinis gydymas.
Labai svarbi dedamoji gydant ADHD yra dienotvarkės ir gyvensenos įpročių koregavimas. Šį sindromą turintiems vaikams labai svarbu sudaryti aiškią dienotvarkę ir jos laikytis. Dienotvarkėje turi atsispindėti miego ir poilsio laikas, fizinė veikla, turi būti ribojamas laikas prie ekranų. Sudarant dienotvarkę svarbu įtraukti ir patį vaiką. Taip stiprinami jo planavimo įgūdžiai, be to, jam bus lengviau laikytis plano, prie kurio jis pats prisidėjo.
Vaikų Agresijos Prieš Mokytojus Priežastys
Vaikų agresija prieš mokytojus gali būti nulemta įvairių priežasčių, susijusių su individualiais vaiko ypatumais, šeimos aplinka, mokyklos atmosfera ir visuomenės įtaka.
Individualūs Vaiko Ypatumai
Kai kurie vaikai gali būti labiau linkę į agresiją dėl savo temperamento, asmenybės savybių ar psichikos sveikatos problemų. Pavyzdžiui, vaikai, turintys emocijų ir elgesio, aktyvumo ir dėmesio, autizmo spektro ar bendrai raidos sutrikimų, gali dažniau demonstruoti agresyvų elgesį. Taip pat, vaikai, kurie jaučiasi nesaugūs, nepilnaverčiai arba patiria sunkumų bendraujant su kitais, gali griebtis agresijos kaip būdo apginti save arba atkreipti dėmesį.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad agresyviai besielgiantiems vaikams sunkiau įžvelgti agresyvaus veiksmo priežastį bei tikslą, atpažinti savo ir kitų jausmus.
Šeimos Aplinka
Šeimos aplinka turi didelę įtaką vaiko elgesiui. Vaikai, augantys šeimose, kuriose vyrauja smurtas, konfliktas, nepriežiūra arba atstūmimas, gali išmokti agresyvaus elgesio kaip būdo spręsti problemas arba išreikšti savo jausmus. Taip pat, vaikai, kurių poreikiai nebuvo patenkinti ankstyvame amžiuje arba kurie nuolat susiduria su menkinimu ir žeminimu žodžiu, gali tapti agresyvūs. Fizinis smurtas prieš vaiką taip pat turi neigiamos įtakos. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs.
Tėvai, turintys šiltą emocinį ryšį su vaikais, kalbasi apie jų gyvenimą ir sunkumus, gali lengviau pastebėti pirmuosius sutrikimo simptomus ir laiku kreiptis pagalbos. Tačiau, jei tėvai patys išgyvena sunkų laikotarpį, yra pavargę, persidirbę arba pilni apmaudo, jie gali nesugebėti suteikti vaikui reikiamo palaikymo ir supratimo.
Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje. Todėl svarbu, kad tėvai būtų pavyzdys vaikams ir vengtų agresyvaus elgesio.
Tėvų auklėjimo nenuoseklumas, nepakankama priežiūra, nuoseklios disciplinos stoka taip pat gali būti priežastis. Vaikai tarsi nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, taigi jis pastiprinamas.
Mokyklos Atmosfera
Mokyklos atmosfera taip pat gali turėti įtakos vaikų agresijai. Mokyklose, kuriose vyrauja patyčios, diskriminacija, nesąžiningumas arba nepakankamas dėmesys mokinių poreikiams, gali susidaryti palanki terpė agresyviam elgesiui. Taip pat, mokyklose, kuriose mokytojai jaučiasi nepalaikomi, perkrauti darbu arba nekompetentingi spręsti elgesio problemas, gali būti sunku užtikrinti saugią ir pagarbią aplinką.
Svarbu, kad mokykla būtų vieta, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi saugus, gerbiamas ir vertinamas. Mokytojai turėtų būti apmokyti atpažinti ir spręsti agresyvaus elgesio problemas, o mokiniai turėtų būti skatinami bendrauti pagarbiai ir atsakingai.
Visuomenės Įtaka
Visuomenė taip pat daro įtaką vaikų agresijai. Mūsų visuomenėje toleruojama agresija, vaikai dažnai ją patiria tiek iš suaugusiųjų, tiek iš kitų vaikų, todėl ir patys mokosi elgtis agresyviai. Svarbu, kad visuomenė skatintų pagarbius ir taikius santykius, o žiniasklaida atsakingai rinktųsi turinį, vengdama smurto ir agresijos demonstravimo. Taip pat, tėvai turėtų riboti vaikų prieigą prie žalingo turinio ir mokyti juos kritiškai vertinti informaciją.
Suvokimo klaidos - prieštaringi stimulai interpretuojami kaip agresyvūs. Elgdamiesi agresyviai vaikai vis daugiau agresijos susilaukia iš aplinkos ir taip tarsi patvirtina savo nuostatą, kad kiti žmonės yra agresyvūs. Didėja ir agresija, ir atstūmimas. Sutrikusi moralinių normų raida. Vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir naudingą geram įvaizdžiui. Draugų įtaka - bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę. Bendraamžių atstūmimas dažnai sukelia agresiją.
Pedagoginės Korekcijos Prielaidos
Norint sumažinti vaikų agresiją prieš mokytojus, būtina taikyti kompleksines pedagoginės korekcijos priemones, apimančias individualų darbą su vaiku, darbą su šeima ir mokyklos bendruomene, bei visuomenės švietimą.
Individualus Darbas Su Vaiku
Individualus darbas su vaiku turėtų būti nukreiptas į agresijos priežasčių nustatymą ir korekciją. Svarbu ištirti vaiko elgesio motyvus, nustatyti, ar jis jaučiasi nesaugus, nepilnavertis, ar turi psichikos sveikatos problemų. Taip pat, būtina formuoti adekvačius socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius, ugdyti emocinį intelektą ir mokyti vaiką tinkamai išreikšti savo jausmus.
Individualaus darbo su vaiku metodai gali būti įvairūs: pokalbiai, žaidimai, meno terapija, elgesio terapija ir kt. Svarbu pasirinkti metodą, kuris atitiktų vaiko individualius poreikius ir galimybes.
Svarbu padėti vaikui susiprasti savo jausmuose, suvokti savo emocijas ir sukurti vaikui tokias sąlygas, kurios leistų jam kontroliuoti savo elgesį. Tikslingas yra ir atsipalaidavimo, susivaldymo technikų mokymas, kai prieš kaip nors pasielgiant išmokstama nusiraminti.
Svarbu tinkamai reaguoti situacijoje. Kai vaikas elgiasi netinkamai (pvz., muša kitus vaikus), imtis ryžtingų priemonių - atskirti nuo kitų vaikų, kad pabūtų kurį laiką vienas.
Darbas Su Šeima
Darbas su šeima yra būtinas, norint sukurti palankią aplinką vaiko elgesio korekcijai. Svarbu įtraukti tėvus į vaiko elgesio problemas ir padėti jiems suprasti agresijos priežastis. Taip pat, būtina mokyti tėvus efektyvių auklėjimo metodų, kurie skatintų pagarbius ir taikius santykius šeimoje.
Darbo su šeima metodai gali būti įvairūs: konsultacijos, tėvų mokymai, psichologinio tėvų mokymo grupės, šeimos terapija ir kt. Svarbu pasirinkti metodą, kuris atitiktų šeimos individualius poreikius ir galimybes.
Svarbiausia parodyti vaikui, kad jis yra mylimas toks, koks jis yra. Elgesio gerinimo veikla turi būti pastovi ir nuosekli.
Darbas Su Mokyklos Bendruomene
Darbas su mokyklos bendruomene turėtų būti nukreiptas į saugios ir pagarbios aplinkos kūrimą mokykloje. Svarbu mokyti mokytojus atpažinti ir spręsti agresyvaus elgesio problemas, o mokinius - bendrauti pagarbiai ir atsakingai. Taip pat, būtina kurti mokyklos taisykles, kurios draustų agresyvų elgesį ir numatytų atsakomybę už jų pažeidimus.
Darbo su mokyklos bendruomene metodai gali būti įvairūs: mokymai, seminarai, diskusijos, prevencinės programos ir kt. Svarbu pasirinkti metodą, kuris atitiktų mokyklos individualius poreikius ir galimybes.