Koučingas šiandien yra viena sparčiausiai populiarėjančių pagalbos ir asmeninio tobulėjimo formų. Jis žavi savo paprastumu, bet kartu ir galia - padėti žmogui atrasti atsakymus, priimti sprendimus ir judėti į priekį. Tačiau iš kur gi atsirado koučingas?
Norint suprasti koučingą, verta pažvelgti į psichoterapijos istoriją. Būtent įvairios psichologijos ir terapijos kryptys paruošė dirvą koučingo gimimui. Jos padovanojo koučeriams tikėjimą žmogaus vidiniu potencialu, įrankius darbui su mintimis, emocijomis ir elgesiu, bei patį požiūrį į pokytį kaip natūralią augimo dalį.
Koučingas nėra dar viena psichoterapijos kryptis. Jis gimė iš to paties siekio - padėti žmogui tapti tuo, kuo jis gali būti, tačiau pasirinko kitą kelią: daugiau dėmesio skirti ateičiai, tikslams, stiprybėms ir veiksmui. Ir nors koučingas turi savitą identitetą, jo šaknys giliai įleistos į psichoterapijos dirvą.
Tad kviečiu jus į kelionę per dešimt psichoterapijos krypčių, kurios padarė ir vis dar daro didžiulę įtaką koučingui. Sužinosite, kaip iš humanistinės psichologijos koučingas paveldėjo besąlygišką priėmimą, iš kognityvinės terapijos - gebėjimą keisti ribojančius įsitikinimus, iš naratyvinės terapijos - gyvenimo istorijos perrašymo galimybę. Ir tai - tik dalis atradimų.
Galbūt perskaitę atrasite, kad kai kurie principai, gimę psichoterapijoje ir išsiplėtoję koučinge, jau dabar veikia ir jūsų gyvenime. O galbūt tai taps pirmu žingsniu į gilesnę pažintį su koučingu, kuri šiandien tampa ne tik profesija, bet ir gyvenimo filosofija.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Pirmosios psichoterapijos užuominos
Pirmųjų psichoterapijos užuominų reikėtų ieškoti dar Antikos laikotarpyje, nes būtent Senovės graikai buvo pirmieji, kurie psichikos sutrikimus pradėjo traktuoti, kaip sveikatos sutrikimus, o ne kaip piktavalių dievybių pasireiškimą. Tačiau jų supratimas apie psichikos ligos pobūdį ne visada būdavo teisingas, pavyzdžiui, jie tikėjo, kad isterija gali paveikti tik moteris. Graikai manė, kad tokia moters būsena atsiranda dėl gimdos blaškymosi po kūną (gr. hysteria - gimda). Įvairių psichikos sutrikimų gydymas taip pat būdavo neįprastas (pvz.: maudynės - depresijai gydyti, ar kraujo nuleidimas - psichozės atveju). Tačiau Senovės graikai kaip gydymą pripažino drąsinimą ir paguodžiančius žodžius. Tai buvo pirmosios savotiškos psichoterapijos apraiškos.
Viduramžių laikotarpis
Žlugus Romos Imperijai ir atėjus Viduramžiams, sugrįžo tikėjimas, kad psichikos negalavimai yra antgamtinių būtybių padarinys ir daugeliu atveju Europoje jie būdavo traktuojami kaip apsėdimai. Situacija pradėjo keistis tik XVIII amžiuje. Tuo tarpu, visai kitokia situacija buvo Artimuosiuose Rytuose, kur IX amžiuje tuometinėje Persijoje gyvenęs gydytojas bei mąstytojas Rhazes buvo vienas pirmųjų suformulavęs teorinius psichoterapijos pagrindus. Be to, jis vadovavo Bagdado (dabartinė Irako sostinė) ligoninei, kurioje taip pat buvo gydomi ir psichikos pažeisti pacientai.
Naujieji amžiai
XVIII a. psichologinių negalavimų gydymas buvo grindžiamas pseudo-mokslinėmis idėjomis. Vienas iš pseudomokslų pavyzdžių buvo frenologija. Frenologijos pradininkas buvo vokiečių kilmės gydytojas Franz Joseph Gall. Jis manė, kad iš žmogaus kaukolės formos galima gauti žinių apie jo charakterį, pomėgius, protinius gabumus ir t.t. pabaigoje pradėjo gydyti savo pacientus nuo įvairių ligų taikydamas hipnozę, kurią pats vadino magnétisme animal (pranc.). 1776 m. škotų gydytojas William Cullen sukūrė neurozės terminą (gr. neuron 'nervas' + osis 'ligota, nenormali būsena') , norėdamas pabrėžti ligos ryšį su nervų sistema. 1853 metais anglų psichiatras Walter Cooper Dendy pirmasis pristatė psichoterapijos terminą (“psycho-therapeia”) . Nuo tada pradėjo formuotis pirmosios psichoterapijos kryptys. Tuo tarpu, 1879 metais Wilhelm Wundt Leipcige (Vokietija) įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos kliniką.
Psichoterapijos krypčių susiformavimas
Prieš pradedant kalbėti apie psichoterapijos kryptis ir mokyklas, derėtų išsiaiškinti šių sąvokų prasmę. Kad būtų paprasčiau, pasitelkime religijos pavyzdį. Kaip žinia, pasaulyje egzistuoja trys pagrindinės religijos (pagal tikinčiųjų skaičių): krikščionybė, islamas ir induizmas. Jei imsimės nagrinėti kiekvieną religiją atskirai, pamatysime, jog krikščionybę sudaro trys šakos: stačiatikybė, katalikybė bei protestantizmas. Islamas bei induizmas taip pat turi savo šakas.
Psichoterapijoje, taip pat, kaip ir religijoje, egzistuoja trys pagrindinės psichoterapijos kryptys, kurios turi savo atskiras mokyklas:
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
I. Psichodinaminė psichoterapijos kryptis. Garsiausios mokyklos: psichoanalizė, C. G. Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio terapija (individualioji psichologija).II. Bihevioristinė psichoterapijos kryptis. Garsiausia mokykla - kognityvinė ir elgesio terapija.III. Egzistencinė ir humanistinė psichoterapijos kryptis. Garsiausios mokyklos - egzistencinė psichoterapija, geštalto psichoterapija, transakcinė analizė, psichodrama, logoterapija.
Psichodinaminė kryptis
Apie 1900-uosius pirmąją psichoterapijos mokyklą sukūrė austrų psichiatras Sigmund'as Freud'as, kuris manė, kad ne visi psichiniai susirgimai kyla dėl organinių priežasčių. S.Freud'as, dirbdamas su pacientais darė prielaidą, kad dalis protinių susirgimų atsiranda todėl, kad mūsų mąstymas ir tam tikri elgesio būdai kyla iš vaikystės išgyvenimų bei pasąmonės, t.y. mes atitinkamai elgiamės, mąstome, sapnuojame todėl, kad mūsų pasąmonėje ir vaikystės išgyvenimuose yra susiformavę tam tikri elgesio ir mąstymo būdai, atėję iš praeities. Pasak S.Freud'o, nesąmoningi potraukiai iškyla į sąmonės šviesą tam tikrais ypatingais atvejais ir pasireiškia sapnais, kalbiniais apsirikimais, neurozės simptomais. Todėl Freud'as manė, kad visa tai „ištraukus“ iš pasąmonės į dienos šviesą, galima padėti sumažinti simptomus arba blogą psichologinę būseną.
Psichoanalizė bandė paaiškinti ne tik tai, kad žmogaus elgesį nulemia pasąmonės reiškiniai, bet ir kaip tai vyksta. Freud‘o sukurtas metodas buvo pavadintas "Psichoanalize". Tokiu būdu susiformavo pirmoji psichoterapijos mokykla - psichoanalizė, bei buvo padėti pirmieji psichodinaminės krypties pagrindai ant kurių kūrėsi kitos garsios psichoterapijos mokyklos: C. G.Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio individualioji psichologija ir t.t. Psichoanalizė maždaug iki XX amžiaus vidurio buvo pagrindinė psichoterapijos mokykla, naudojama klinikinėje praktikoje.
Bihevioristinė psichoterapijos kryptis
Kita viena anksčiausiai atsiradusių psichoterapijos krypčių buvo bihevioristinė psichoterapijos kryptis, kuri buvo grindžiama Ivano Pavlovo eksperimentų su šunimis rezultatais. I. Pavlovas nustatė, kad šuns seilių sekrecijos liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o jau vos pamačius ėdalą. Jų išskyrimą taip pat gali sąlygoti koks nors dirginimas, pavyzdžiui, skambutis, reguliariai girdėtas prieš pat ėdimą. XX a. 7-jame dešimtmetyje bihevioristai (vienas garsiausių atstovų - Aaron T. Beck) išvystė savo darbo modelį ir pritaikė jį dirbant su žmonėmis. Šis darbo modelis buvo pavadintas kognityvine bei elgesio terapija.
Kognityvinė elgesio terapija pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi yra ne visada teisingų įsitikinimų išdava. Kiekvienas mūsų turime tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinėse situacijose. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis. Tam tikri mąstymo stereotipai sukelia simptomus, iškreipdami vaizdą to, kas realiai vyksta žmogaus gyvenime, priversdami jausti nerimą, depresiją arba pyktį. Šios terapijos tikslas yra išmokyti pacientą rasti tinkamesnius, geresnius problemų sprendimo būdus nei buvo naudojami iki tol.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Egzistencinė ir humanistinė psichoterapijos kryptys
Egzistencinės ir humanistinės kryptys dažniausiai yra sujungiamos į vieną bloką. Panašiu metu, kaip ir bihevioristinė kryptis, gimė dar viena - egzistencinė psichoterapijos kryptis, besiremianti egzistencinės filososfijos nuostatomis. Šios krypties terapeutų darbai gimė tokių filosofų kaip S. Kierkegaard, J. P. Sartre, M.Heidegger, F.Nietzsche įtakoje. Egzistecinės psichoterapijos atstovai siekia atskleisti žmogaus galimybes ir jo gyvenimo prasmę. Šios psichoterapijos žymiausiai atstovai: I.D.Yalom ir V.Frankl.
Greta didžiųjų (psichodinaminės, bihevioristinės ir egzistencinės) krypčių 6 ir 7 XX amžiaus dešimtmečiuose susiformavo ir kitos psichoterapijos mokyklos, kurias būtų galima apjungti į humanistinės psichoterapijos bloką. Šios krypties susiformavimas siejamas su Carl Rogers vardu. Jis sukūrė "į asmenį orientuotą psichoterapiją". Ši technika remiasi terapeuto ir kliento bendravimu bei asmeniniais tarpusavio ryšiais. Sesijų metu terapeutas skatina klientą dalintis savo patirtimis bei jausmais. Jis sukuria tinkamą aplinką kliento asmenybės vystymuisi ir augimui, išlaikydamas neutralią poziciją kliento emocijų ir minčių atžvilgiu, susilaikydamas nuo savo nuomonės reiškimo, taip pat rodydamas visišką nuoširdumą, supratimą, empatiją bei besąlygišką teigiamą nusiteikimą kliento atžvilgiu. Panašūs bruožai, tik skirtingi darbo metodai, yra būdingi ir kitoms šios krypties mokykloms: psichodramai (J.Moreno), transakcinei analizei (E.Berne), geštalto psichoterapijai (F.Perls).
Kognityvinės ir elgesio terapijos pradininkas Aaron T. Beck
Lapkričio 1 d. netekome Kognityvinės ir elgesio terapijos pradininko dr. Aarono T. Beck’o. Dr. Beckas mirė būdamas namuose ir apsuptas šeimos. Šiais metais sulaukęs 100 metų jubiliejaus, dr. Beck’as yra daugybės straipsnių ir knygų autorius, žmogus tyręs ir išpopuliarinęs kognityvinę ir elgesio terapiją, prisidėjęs prie efektyvios ir įrodymais grįstos terapijos sklaidos, kuri šiuo metu pasaulyje yra daugiausiai naudojama.
Julius Neverauskas - kognityvinės ir elgesio terapijos pradininkas Lietuvoje
Jau daugiau kaip du dešimtmečiai dr. Julius Neverauskas sėkmingai dirba inovacijų diegimo taikomojoje psichologijoje, psichoterapijoje ir žmogiškojo potencialo didinimo srityje. Lietuvoje pradėjo taikyti ir išvystė tokius šiuolaikinės psichoterapijos metodus kaip kognityvinė ir elgesio terapija (KET) ir dėmesingu įsisąmoninimu (mindfulness) grįstos metodikos. Jau 30 metų dirba praktinį gydytojo ir psichoterapeuto darbą.
Humanistinė psichologija - žmogus kaip auganti galimybė
Humanistinė psichologija XX a. viduryje tapo tikra revoliucija. Iki tol psichologijos pasaulyje vyravo du poliai: elgesio mokykla, akcentavusi žmogų kaip aplinkybių ir sąlyginių refleksų produktą, bei psichoanalizė, ieškojusi paslėptų traumų praeityje. Tarp šių dviejų stovyklų iškilo naujas požiūris, kurį formavo tokie psichologai kaip Carl Rogers ir Abraham Maslow.
Jie pasiūlė į žmogų žvelgti kitaip - kaip į būtybę, turinčią vidinį augimo potencialą, kurio tikslas yra savirealizacija. Rogers kalbėjo apie besąlygišką priėmimą, empatiją ir autentišką santykį tarp terapeuto ir kliento. Maslow iškėlė garsųjį poreikių hierarchijos modelį, kuriame viršūnėje - siekis tapti tuo, kuo iš tikrųjų gali būti.
Šios idėjos tapo kertiniais akmenimis koučingo filosofijoje. Koučingas paveldėjo įsitikinimą, kad žmogus iš esmės yra kūrybingas, išradingas ir kupinas išteklių. Koučeris nėra „mokytojas“, bet partneris, kuris tiki kliento gebėjimu atrasti atsakymus pačiam.
Humanistinė psichologija koučingui padovanojo autentišką klausymąsi. Koučeris mokosi klausyti ne tik žodžių, bet ir tylos, ne tik faktų, bet ir emocijų slypinčių už jų. Šis įgūdis atveria klientui galimybę tyrinėti save dar giliau. Ir būtent ši erdvė tampa terpe, kurioje gimsta pokytis.
Galima sakyti, kad be humanistinės psichologijos koučingas apskritai nebūtų įmanomas. Nes būtent ji įtvirtino požiūrį, kad kiekvienas žmogus yra auganti galimybė. Ir užtenka šiek tiek nuoširdaus palaikymo, kad ši galimybė imtų skleistis.
A. Maslow ir poreikių hierarchija
Abrahamas Maslow sukūrė garsiąją poreikių hierarchijos teoriją, kuri teigia, kad žmogaus poreikiai yra išdėstyti hierarchine tvarka, nuo žemiausių (fiziologinių) iki aukščiausių (savirealizacijos).
Pagal Maslow, žmogus negali siekti aukštesniųjų poreikių, kol nėra patenkinti žemesnieji. Ši teorija padeda suprasti žmogaus motyvaciją ir elgesį.
- Fiziologiniai poreikiai: Tai pagrindiniai poreikiai, būtini išgyvenimui: maistas, vanduo, miegas, oras ir kt.
- Saugumo poreikiai: Tai poreikis jaustis saugiai, apsaugotam nuo pavojų ir grėsmių.
- Socialiniai poreikiai: Tai poreikis priklausyti grupei, būti mylimam ir priimtam.
- Pripažinimo poreikiai: Tai poreikis būti gerbiamam, vertinamam ir pripažintam.
- Savirealizacijos poreikiai: Tai poreikis realizuoti savo potencialą, tapti tuo, kuo gali būti geriausiu.
Egzistencinė terapija - gyvenimo prasmės paieškos
Egzistencinė terapija gimė iš filosofijos, kuri kėlė klausimus apie žmogaus būties trapumą, atsakomybę ir prasmę. Tokie mąstytojai kaip Søren Kierkegaard ar Jean-Paul Sartre kalbėjo apie žmogaus laisvę, pasirinkimus ir baimę. Psichoterapijoje šias idėjas išplėtojo Viktor Frankl, Rollo May ir Irvin Yalom.
Frankl, išgyvenęs koncentracijos stovyklą, sukūrė logoterapiją, kuri teigia, kad žmogaus stiprybė kyla iš gebėjimo rasti prasmę net sunkiausiomis aplinkybėmis. Jis rašė: „Kas turi dėl ko gyventi, ištvers bet kokį kaip.“
Šios idėjos giliai įaugo į koučingo audinį. Koučeris neretai padeda klientui sustoti ir paklausti ne tik „ką noriu pasiekti?“, bet ir „kodėl tai man svarbu?“, „kokia yra to prasmė?“. Nes tikroji motyvacija slypi ne tiek tiksluose ar piniguose, kiek prasmėje, kurią žmogus atranda savo veikloje.
Egzistencinė terapija koučingui padovanojo kelis esminius principus:
- laisvės ir atsakomybės dialektiką - kiekvienas pasirinkimas yra mūsų laisvė, bet kartu ir atsakomybė;
- prasmės paiešką - žmogus kaip asmenybė auga tik tuomet, kai randa gilesnį „kodėl“;
- autentišką gyvenimą - drąsą gyventi pagal savo vertybes, o ne pagal kitų lūkesčius.
Egzistencinė psichoterapija
Egzistencinė psichoterapija, viena psichoterapijos mokyklų, tirianti žmogaus buvimą pasaulyje (būtis-pasaulis) ir jo gyvenimo procesą (čia-būtis). Vienintelė psichoterapijos mokykla, savo praktiką grindžianti ne vien psichologinėmis, bet ir filosofinėmis koncepcijomis. Tyrimo svarbiausias objektas - nuolat gyvenimo tėkmėje esantis žmogus, o ne statiškas bruožų, elgesio formų ir psichodinaminių mechanizmų rinkinys. Gyvenimo procese žmogaus savastis neatsiejama nuo jo egzistencijos konteksto.
Skiriami 4 svarbiausi šio gyvenimo pasaulio matmenys: fizinis (biologinis), socialinis, psichologinis (asmeninis) ir dvasinis (transcendentinis). Norint suprasti žmogų pirmiausia reikia tirti jo gyvenimą kaip santykių su išoriniu ir vidiniu pasauliu šiuose egzistencijos matmenyse visumą. Fizinė, socialinė, psichologinė ir dvasinė egzistencija vienu metu visada teikia tam tikras sėkmingo gyvenimo raidos galimybes, bet kartu ir jas riboja. Egzistencinės psichoterapijos pagrindinis tikslas - padėti žmogui geriau susivokti savo gyvenime, aiškiau pamatyti jo teikiamas galimybes ir šių galimybių ribas. Dar siekiama žmogui padėti suprasti tuos konkrečius gyvenimo proceso momentus, kurie kuria nepatenkinamą gyvenimo kokybę, aiškiau pastebėti saviapgaules ir iliuzijas, geriau suprasti savo norus bei troškimus, atrasti kasdienės veiklos prasmę.
Nuo kitų psichoterapijos mokyklų egzistencinę psichoterapiją skiria siekimas suprasti žmogų analizuojant jo individualų santykį su universaliaisiais egzistenciniais veiksniais, arba egzistencialais. Dažniausiai išskiriami šie egzistencialai: gyvenimo baigtumas, laisvė ir atsakomybė, egzistencinis nerimas, buvimas laike, egzistencijos prasmė ir beprasmybė.
Egzistencinė psichoterapija susiklostė Europoje 20 a. 3 dešimtmetyje, atsiradimą lėmė vokiečių filosofo M. Heideggerio knyga Būtis ir laikas (Sein und Zeit 1929). Egzistencinės psichoterapijos pradininkas - Šveicarijos psichiatras L. Binswangeris - pirmasis pasiūlė būties analizės koncepciją, kurioje pateikė sergančio žmogaus vidinio pasaulio fenomenologinį aprašymą ir egzistencinės psichoterapijos principus. Psichoterapinės egzistencinės praktikos principus pirmasis suformulavo Šveicarijos psichoterapeutas M. Bossas. Svarbiausias egzistencinės psichoterapijos metodas yra fenomenologinis, aprašytas vokiečių filosofo E. Husserlio (dėl to egzistencinė psichoterapija kartais vadinama egzistencine fenomenologine terapija).
Egzistencinės psichoterapijos teorijoms t. p. svarbios S. A. Kierkegaard’o, F. Nietzsche’s, K. Jasperso, M. Buberio, P. Tillicho, J.‑P. Sartre’o, G. Marcelio, E. Levino ir kitų filosofų idėjos. Kaip savarankiška egzistencinės psichoterapijos mokykla išskirtina austrų psichoterapeuto V. E. Franklio logoterapijos mokykla, akcentuojanti gyvenimo prasmės ieškojimo svarbą ir tam tikslui skirtus psichoterapinės pagalbos metodus. Egzistencinė psichoterapija daugiausia plėtojama vokiškai kalbančiose šalyse, žymiausias šios mokyklos atstovas - Šveicarijos psichologas G. Condrau. Ryškiausia yra anglų egzistencinės analizės (terapijos) mokykla, kurios svarbiausi atstovai - E. van Deurzen ir E. Spinelli. Egzistencinės psichoterapijos idėjos kartu su humanistinės psichologijos koncepcijomis pradėjo plisti 20 a. antroje pusėje.
Kognityvinė terapija - minčių galia
XX a. antroje pusėje psichiatras Aaron Beck iškėlė idėją, kuri sujudino visą psichoterapijos pasaulį: mūsų emocijas ir elgesį lemia ne tiek išorinės aplinkybės, kiek tai, kaip mes jas interpretuojame. Kitaip tariant, problema slypi ne pačiame įvykyje, o mūsų mintyse apie jį.
Kognityvinė terapija parodė, kad žmogaus gyvenimą stipriai formuoja automatinių minčių ir įsitikinimų rinkinys. Jei žmogus galvoja „aš nesugebu“, jis jausis menkas ir elgsis atitinkamai. Jei jis galvoja „aš galiu išmokti“, atsiranda visiškai kitokia emocinė būsena ir veiksmai.
Kognityvinė terapija koučingui padovanojo keletą svarbių principų:
- mąstymo schemos formuoja realybę - keisdami mąstymą, keičiame ir elgesį;
- ribojančių įsitikinimų atpažinimas yra kelias į proveržį;
- naujos perspektyvos kūrimas atveria kelią naujam elgesiui ir rezultatams.
Elgesio terapija - pokyčiai per veiksmą
Elgesio terapija gimė iš B. F. Skinner ir kitų elgesio psichologų darbų. Jie tyrinėjo, kaip mūsų elgesį formuoja aplinka, pastiprinimas ir įpročiai. Elgesio terapija teigia paprastą, bet labai galingą idėją: jei pakeisi savo elgesį, pasikeis ir tavo patirtis.
Elgesio terapija koučingui padovanojo keletą svarbių principų:
- įpročių galia - pokytis atsiranda tada, kai naujas elgesys kartojamas;
- mažų žingsnių metodas - dideli tikslai pasiekiami nuosekliai, mažais etapais;
- atsakomybės prisiėmimas - koučeris padeda klientui įsipareigoti konkrečiam veiksmui.
Pozityvioji psichologija - dėmesys stiprybėms
XX a. pabaigoje psichologas Martin Seligman, tapęs Amerikos psichologų asociacijos prezidentu, iškėlė klausimą: kodėl psichologija taip dažnai koncentruojasi tik į problemas ir sutrikimus? Jis pasiūlė naują kryptį - pozityviąją psichologiją, kuri tyrinėja ne tai, kas yra negerai, o tai, kas žmogų daro laimingą, stiprų ir klestintį.
Pozityviosios psichologijos esmė - kiekvienas žmogus turi stiprybių rinkinį, o gyvenimo pilnatvė atsiranda tada, kai šios stiprybės sąmoningai panaudojamos. Ji tyrinėja tokius reiškinius kaip laimė, srauto (FLOW) būsena, dėkingumas, optimizmas, atsparumas sunkumams.
Pozityvioji psichologija koučingui padovanojo kelis esminius principus:
- stiprybių atradimą - pokyčiai pavyksta, kai remiasi į tai, kas žmogui natūraliai sekasi;
- dėmesio perkėlimą nuo problemų prie galimybių - vietoj klausimo „kas blogai?“ atsiranda klausimas „kas veikia?“;
- klestėjimo (flourishing) sampratą - žmogaus gyvenimo tikslas nėra tik išgyventi, bet gyventi pilnavertį gyvenimą.
Gestalt terapija - čia ir dabar galia
Gestalt terapija, sukurta Fritz Perls XX a. viduryje, išsiskyrė savo unikaliu požiūriu į žmogų. Jos esmė - dėmesys čia ir dabar patirčiai. Užuot pernelyg gilinusis į praeities traumas ar abstrakčius ateities planus, Gestalt terapija kviečia žmogų pajausti, kas vyksta jo viduje šiuo momentu: kokios mintys, emocijos, kūno pojūčiai pasirodo dabar.
Perls pabrėžė, kad tikras pokytis įvyksta tada, kai žmogus įsisąmonina savo patirtį dabartyje. Šis sąmoningumas sukuria pasirinkimo laisvę - galimybę rinktis ne iš įprasto automatinio elgesio, bet iš naujų galimybių.
Gestalt terapija koučingui padovanojo kelis esminius principus:
- čia ir dabar - tikroji jėga slypi dabarties akimirkoje;
- sąmoningumo ugdymas - kai žmogus pamato, ką jaučia ir daro, atsiranda galimybė rinktis kitaip;
- eksperimentavimas - drąsa išbandyti naujus elgesio modelius, net jei jie atrodo neįprasti.
Kaip veikia Geštalto terapija?
Dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, ankstyvoje vaikystėje patirto nesaugumo ar atstūmimo jausmo, praeityje išgyventų netekčių, kitų traumuojančių ar baimę keliančių įvykių, žmogaus ankstesnės patirtys gali aktualizuotis ir virsti įvairiais gynybiniais mechanizmais. Jais žmogus nutraukia pilnavertį kontaktą su aplinka ir tarsi ima veikti priešingai savo prigimčiai ar esybei.
Dažnai jis tuo tikslu netgi išvysto gebėjimą nejausti arba slopinti savo norus, poreikius, jausmus, - praranda kontaktą su pačiu savimi.
Ši sustabdyta ar užslopinta energija niekur nedingsta. Ilgainiui gali pradėti vystytis įvairūs neurotiškumo požymiai ar neurotiško elgesio mechanizmai.
Kaip „neuždaryti geštaltai“ veikia mus?
Dažnai gali atrodyti, - taip tiesiog susiklostė, ir net nesusimąstome, kaip patys nuolat veikiame tuo pačiu būdu, nesąmoningai susikurdami tas pačias gyvenimo situacijas, kurias vėl ir vėl bandome nesėkmingai spręsti tuo pačiu būdu.
Taip sukamės lyg užburtame rate, kaupdami vis daugiau neužbaigtų ir neišspręstų situacijų - taip vadinamų „neuždarytų geštaltų“. Jie ilgainiui ima vis labiau neigiamai mus veikti, kelia įtampą ir nerimą.
tags: #elgesio #terapijos #pradininkas