Emocijos yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis, nuspalvinanti kiekvieną patirtį. Jos lydi bet kokią veiklą ir persmelkia visus psichinius procesus, būdamos psichinės sveikatos pagrindu. Dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės kreipiasi į psichoterapeutą, dažnai būna depresija ir nerimas, o tai rodo emocijų svarbą. Emocijos atlieka svarbų vaidmenį formuojant asmenybę ir auklėjant. Vien žinoti elgesio taisykles nepakanka - tikrai moralus žmogus integruoja žinias su jausmais. Emocijos padeda žmonėms išgyventi santykius su tikrove, kurią jie pažįsta per jutimus, suvokimą, mąstymą ir vaizduotę. Žmogus negali būti abejingas aplinkos poveikiui, nes vieni poveikiai patenkina poreikius ir yra naudingi, o kiti trukdo juos patenkinti arba yra žalingi. Abiem atvejais žmogus patiria įvairias emocijas: malonumą, džiaugsmą, nepasitenkinimą, liūdesį ar baimę.
Emocijų Apibrėžimas ir Komponentai
Emocijų sąvoka yra sunkiai apibrėžiama. Daugelis autorių emocijas apibrėžia kaip santykio su pasauliu išgyvenimą. Pavyzdžiui, anot S. Rubinšteino, emocijos yra žmogaus santykis su pasauliu, su tuo, ką jis patiria ir veikia. A. Jacikevičius teigia, kad emocijos yra žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimas. Carlson'as ir Haffield'as apibrėžia emocijas kaip tendenciją išgyvenimais ir fiziologiškai reaguoti į tam tikrus išorinius ir vidinius kintamuosius.
Taigi, emocijas sudaro:
- Subjektyvus, sąmoningas išgyvenimas (kognityvinis komponentas).
- Fiziologinis sužadinimas (fiziologinis komponentas).
- Išraiškingas elgesys (elgesio komponentas).
Emocijos yra labai asmeninis, subjektyvus patyrimas. Paprastai perteikti savo jausmus kitam žmogui yra be galo sunku. Žmonės interpretuoja savo jausmus, vertina, kiek jie yra malonūs ar nemalonūs ir pan. Tai yra kognityvinio emocijų komponento pasireiškimas. Fiziologinis emocijų komponentas - tai gausybė emocijas lydinčių fiziologinių pakitimų.
Emocinių Reiškinių Klasifikacija ir Funkcijos
Emocijų psichologijoje gausu terminologinių skirtumų. Skirtingi autoriai vienus ir tuos pačius emocinius reiškinius vadina skirtingai. Jau kasdieninėje kalboje baimę vadiname emocija, afektu, jausmu ar pojūčiu. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai emocijų ir jausmų terminus laiko sinonimais, kiti - jausmų terminą naudoja aukštosioms emocijoms (etinėms, intelektualinėms, estetinėms) , o emocijų terminą - žemosioms emocijoms reikšti. Bandymų suklasifikuoti emocinius reiškinius yra nemažai, tačiau vieningos klasifikacijos kol kas nėra. Daugumoje klasifikacinių schemų emocinių reiškinių skirstymo kriterijai yra prieštaringi ir nevienareikšmiai.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
V. Viliūnas siūlo klasifikuoti emocijas pagal jų atliekamas funkcijas. Jis išskiria vedančias ir situacines (išvestines) emocijas. Vedančios emocijos nuspalvina poreikių objektus ir paverčia juos motyvais. Jos nukreipia veiklai. Situacinės (išvestinės) emocijos atsiranda veiklos procese, jau esant vedančiai emocijai. Šios emocijos išreiškia subjekto santykį į tam tikras sąlygas, trukdančias ar padedančias patenkinti poreikį. Išvestinės emocijos yra universalios ir nepriklauso nuo poreikio specifikos, jos gali kilti tenkinant bet kokį poreikį.
Emocijos lydi, nuspalvina pažintinių procesų atspindintį turinį, įvertina ir išreiškia subjektyvią turinio reikšmę. Mes žavimės arba piktinamės, liūdime arba didžiuojamės kažkuo konkrečiu. Taigi, emocijos yra subjektyvus santykis į pažintinių procesų atspindimą turinį. Tačiau emocijos ne tik pasyviai lydi pažintinius procesus, bet ir yra svarbiausias pažinimo procesų reguliavimo faktorius. Emocinis fonas yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių nevalingą dėmesį ir įsiminimą. Emocijų faktorius gali palengvinti ar apsunkinti valingą šių procesų reguliavimą. Emocijos turi įtakos vaizduotei, jei žmogus atsipalaiduoja ir leidžia sau fantazuoti. Tuomet į galvą ateina tai, kas jam svarbu, pažymėta emocijom. Tačiau pernelyg intensyvios emocijos gali iškreipti suvokimo procesus. Taigi, pažinimo procesai nukreipia emocijas į reikšmingus žmogui įvykius ir tuo pačiu metu patys yra emocijų nukreipiami, kad būtų galima geriau tuos įvykius išnagrinėti ir surasti optimalų elgesio būdą.
Pagrindinės Emocijų Teorijos
Emocijomis domėjosi jau senovės Graikijos filosofai. Nuo to laiko vieningos emocijų teorijos dar nėra sukurta. Skirtingos teorijos aiškina skirtingus emocinio gyvenimo aspektus.
Evoliucinis Požiūris
Šio požiūrio pradininkas - Ch. Darwin'as. Jis pateikė daugybę paralelių tarp žemesniųjų gyvūnų ir žmonių reakcijų į įvykius. Ch. Šio požiūrio šalininkas ir modernus teoretikas R. Plutchik'as. Jis išskiria aštuonias biologiškai sąlygotas emocijas: baimę, nuostabą, liūdesį, pasibjaurėjimą, pyktį, laukimą, džiaugsmą, priėmimą. Jis taip pat mano, kad emocijos padeda prisitaikyti. Pavyzdžiui, baimės emocija padeda išvengti pavojaus. Jo nuomone, baimės emocija evoliucijos eigoje susiformavo, todėl, kad tam tikromis aplinkybėmis bijoti buvo naudinga. Kartojantis šioms aplinkybėms ir kyla baimė. R. Plutchik'as išskiria sudėtines (complex) emocijas, kurios yra bazinių poreikių kombinacijos. Pavyzdžiui, meilės jausmas susideda iš džiaugsmo ir jausmų priėmimo, panieka - iš pykčio ir pasibjaurėjimo.
Psichofiziologinis Požiūris (James-Lange Teorija)
Žymiausi šio požiūrio atstovai - W. James'as ir C. Lange'as (todėl ši teorija pavadinta James - Lange emocijų teorija). Priešingai nei evoliucinio požiūrio atstovai, kurie domisi emocijų funkcijom, šio požiūrio atstovai ieško emocijų priežasčių. Šis požiūris emocijas aiškina kaip psichologinę reakciją į fiziologinius reiškinius. Sveikas protas siūlo tokią seką: įvykis - emocija - fiziologinė reakcija (pvz., pamatom lokį - išsigąstam - bėgam). Tačiau W. James'as ir C. Lange'as teigia, jog ši seka turėtų būti atvirkštinė: įvykis - fiziologinė reakcija - emocija, t.y. pamatom lokį - bėgam - išsigąstam. Pagal juos, emocija - tai kūno fiziologinių reakcijų suvokimas.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Neurologinis Požiūris (Cannon-Bard Teorija)
Žymiausi atstovai: B. Cannon'as ir Ph. Bard'as. Šis požiūris taip pat siekia paaiškinti emocijų priežastis. B. Cannon'as nesutiko su psichofiziologiniu požiūriu. Jis teigia, kad fiziologiniai pokyčiai, atsirandantys tam tikroje situacijoje, nėra skirtingi kiekvienai emocijai. Taigi, jei šie pokyčiai yra emocijų pagrindas, kaip atskirti emocijas? Net jei ir yra fiziologiniai skirtumai, tai nėra rimtos priežasties tikėti, kad žmonės yra jiems jautrūs. B. Cannon'as manė, kad už emocijas yra atsakingos smegenys. Jis teigė, kad atsakydama į tam tikrą stimulą, smegenų žievė sukelia pakitimus kūne ir emocijas. Išgyvenimas vyksta ne paeiliui, o vienu metu. Ph. Bard'as išvystė šias B. Cannon'o idėjas ir dabar šis požiūris vadinamas Cannon - Bard emocijų teorija. Neurologiniam emocijų pagrindui išsiaiškinti atlikta daug tyrimų.
Dviejų Faktorių Teorija (Schachter-Singer Teorija)
S. Schachter'is ir J. Singer'is pasiūlė dviejų faktorių emocijų teoriją. Pirmasis faktorius - fiziologinis sužadinimas. Jie teigia, kad šios emocijos vienodą fiziologinį pagrindą. Antrasis faktorius - tai mūsų priskiriama šiam sužadinimui etiketė. S. Schachter'is ir J. Singer'is teigia, kad žmogus, esantis sužadinimo būsenoje, ieško jos priežasties. Kartais priežastis yra akivaizdi, o kartais žmogui prireikia atsakymo ieškoti aplinkoje. Ši teorija geriausiai pritaikoma, kai emocinių reakcijų priežastys yra neaiškios, dviprasmiškos.
Oponuojančio Proceso Teorija
Ši teorija. Šio požiūrio atstovai: R. Solomon'as ir J. Corbit'as. Emocijos kinta laikui bėgant. Šie autoriai emocijų kitimą aiškina naudodami homeostazės sąvoką. Kai mes susiduriam su tam tikra situacija, sukeliančią tam tikrą emociją, mes reaguojame tuoj pat ir intensyviai. Vėliau emocijos išblėsta. Tai kodėl gi emocijos kinta? Minėti autoriai teigia, kad kai mes išgyvenam tam tikra emociją, tuo metu yra pažeidžiama mūsų organizmo homeostazė. Todėl įgimti fiziologiniai procesai ima slopinti šiuos jausmus, kad būtų atstatyta pusiausvyra. Kadangi šie procesai trukdo (priešinasi) pradinei emocijai, ši teorija pavadinta oponuojančio proceso teorija. Oponuojantis procesas ne tik grąžina jausmus į pradinę padėtį (neutralizuoja), jis pats sukelia priešingą pradinei emocijai emocinę reakciją. Pvz., šokant iš parašiuto apima stipri baimė, krentant ji mažėja ir galiausiai, nusileidus ant žemės, virsta atsipalaidavimu ir baimės nebelieka.
Emocijų ir Motyvacijos Ryšys (Tomkins'o Teorija)
Šio požiūrio atstovas: S. Tomkins'as. Visos iki šiol minėtos teorijos palieka skirtingus svarbius emocijų aspektus. S. Tomkins'as bandė sukurti teoriją, kuri integruotų šiuos požiūrius. Ši teorija nurodo emocijų ir motyvacijos ryšį. S. Tomkins'as teigia kad emocijos padeda sustiprinti kūno poveikius tuo pačiu padarydamos juos akivaizdesniais. Taigi, S. Tomkins'as teigia, kad emocijos išryškina poreikius ir yra tikrosios elgesio priežastys. Ne fiziologinis deguonies poreikis, o panika ir nerimas verčia mus kovoti dėl oro gurkšnio, kai negalim kvėpuoti. S. Tomkins'as išskiria dešimt bazinių emocijų: susidomėjimas, džiaugsmas, nustebimas, liūdesys, baimė, gėda, pasibjaurėjimas, pyktis, neapykanta, kaltė. Jis mano, kad jos visos turi įgimtą fiziologinį pagrindą. Taipogi S. Tomkins'as manė, kad veidas yra labai svarbus, nes jis išreiškia mūsų emocijas ir tuo pačiu motyvus. Galimybė perteikti kitiems žmonėms savo poreikius, norus yra labai svarbi. Tam tarnauja veido išraiška.
Emocijų Svarba Vaikų Raidoje
Vaikiškų knygų gausa su spalvingomis iliustracijomis pabrėžia, kad svarbu pradėti skaityti vaikams knygas nuo mažens. Knygose aprašytos istorijos sužadina vaikų vaizduotę, plečia jų žodyną, padeda suvokti supantį pasaulį ir formuoja vertybes. Klausydami pasakų ar nuotykių istorijų, vaikai mokosi susikaupti, lavina atmintį ir empatiją. Susitapatinę su knygų personažais ir jų išgyvenimais, vaikai turi galimybę atpažinti ir saugiai išgyventi įvairius jausmus. Pažinti jausmus yra taip pat svarbu, kaip išmokti skaityti ar skaičiuoti.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Kaip Aptarti Emocijas Skaitant Knygas su Vaikais
Norint, kad vaikas išmoktų atpažinti jausmus ir suprastų, kaip tinkamai juos išreikšti, svarbu aptarti skaitomas istorijas kartu su vaiku.
Skaitymui numatykite tinkamą vietą ir laiką. Pasirinkite ramią, be pašalinių dirgiklių vietą, kuri neblaškytų vaiko dėmesio.
Prieš skaitant knygą vaikui, perskaitykite arba peržiūrėkite ją patys. Iš anksto susipažinus su istorija, bus lengviau įsijausti į veikėjų išgyvenimus ir vaizdingiau juos perteikti vaikui.
Skaitydami darykite pauzes aptarimui. Priklausomai nuo istorijos apimties, reikėtų skaitymo metu daryti pauzes ir aptarti, kokias emocijas dabar veikėjas patiria. Jei istorija trumpa, aptarti galima ir ją perskaičius.
Aptariant veikėjų emocijas ir jausmus, atkreipkite dėmesį į jų kūno kalbą ir poelgius. Istorijose aprašyta veikėjų kūno kalba ir reakcijos padeda atpažinti jų emocijas ir jausmus. Kaip jaučiasi istorijos veikėjas, galima sužinoti iš jo veido išraiškos, balso intonacijos, kūno laikysenos ar judesių, taip pat iš to, ką jis sako ar kaip elgiasi.
Užduokite vaikams konkrečius klausimus apie jausmus. Klausimai turėtų būti formuluojami įtraukiant konkrečias detales iš situacijos. Pagrindiniai klausimai galėtų būti tokie:
- Kaip veikėjas jautėsi? (pvz., Kaip zuikis jautėsi, kai voverytė puikavosi savo uodega?)
- Iš ko sprendžiame, kad veikėjas taip jautėsi? (pvz., Iš ko sprendžiame, kad zuikis pavydėjo voverytei jos uodegos? - ką jis sakė, kaip elgėsi?)
- Ar vaikas kada nors irgi panašiai jautėsi? (pvz., Ar tu kada nors irgi pavydėjai? Kam pavydėjai?)
Aptarkite alternatyvius veikėjų elgesio būdus. Aptardami veikėjų patiriamus išgyvenimus, akcentuojame, kad emocijos ir jausmai nėra nei blogi, nei geri. Tik priklausomai nuo to, kaip mes išreiškiame savo emocijas, mūsų elgesys gali būti tinkamas arba netinkamas. Analizuojant veikėjų elgesį, galima vaiko paklausti:
- Kaip veikėjas reagavo į situaciją? (pvz., Kaip zuikis reagavo, kai voverytė jo paklausė: „Ko čia purkštauji, gal pavydi?“)
- Kaip dar kitaip veikėjas galėjo reaguoti į situaciją? (pvz., Kaip kitaip zuikis galėjo reaguoti į voverytės klausimą? - jei vaikas nepasiūlo variantų, pateikite jam savo pavyzdį)
- Kaip vaikas reagavo panašioje situacijoje? (pvz., Prisimink situaciją, kai tu kažko pavydėjai, ką tada sakei ar darei? Ar tai buvo tinkamas elgesys?)
Aptarimo metu galima vaikui pasiūlyti išbandyti kai kuriuos tinkamo elgesio būdus (pvz., nusiraminimo būdus pykstant arba kaip patiriant patyčias pasakyti „stop, man tai nepatinka“ ar pan.). Pagrindinė žinutė vaikams turėtų būti apie tai, kad savo emocijų ir jausmų nereikėtų slėpti ir slopinti.
Populiariausios Knygos Vaikams Apie Jausmus
- Šarūnė Baltrušaitienė „Kaip zuikis jausmus pažino“
- Anna Llenas „Spalvų monstriukas“
- Trace Moroney knygos: „Kai jaučiuosi geras“, „Kai jaučiuosi piktas“, „Kai jaučiu pavydą“, „Kai jaučiuosi laimingas“ ir kitos
- Rasa Dumchovskienė „Skruzdėliukas Nežiniukas“
- Rūta Dzin „Peliūnės vasara“
- Karen Young „Ei, karžygy“
- Aurélie Chien Chow Chine „Mano jausmai: kaip elgtis kai užvaldo įvairios emocijos“
- Evelina Daciūtė „Laimė yra lapė“
- Debi Gliori „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“
- Cristina Nunez Pereira, Rafael R. Valcarcel „Pasakyk, ką jauti“.
Išvados
Perskaičius nemažai literatūros ir panagrinėjus ją, suvokiau, kad emocijos terminas psichologijoje nėra nusistovėjęs. Dažnai tas pats dalykas vadinamas skirtingais terminais. Emocijas bandyta klasifikuoti pagal įvairiausius kriterijus, tačiau vieningos klasifikacijos dar nėra. Emocijos įtakoja pažintinius procesus ir tuo pačiu yra jų įtakojamos. Egzistuoja požiūris, kad emocijos motyvuoja elgesį. Nors emocijomis domėtasi jau senovėje, tačiau sukurtos vieningos emocijų teorijos taip ir neradau. Egzistuojančios teorijos bando aiškinti skirtingus emocinio gyvenimo aspektus: vienos jų domisi emocijų funkcijom, kitos siekia paaiškinti emocijų priežastis ir t.t. Vienaip ar kitaip, emocijos atlieka svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime ir jas galima apibrėžčiau, kaip santykiu su pasauliu išgyvenimą.