Žmogaus pažinimas - tai neaprėpiama ir nuolat besikeičianti sritis, kurioje kiekvienas atradimas tik dar labiau pabrėžia mūsų nežinojimo mastą. Kaip teigia autorius, „negalima pernelyg didžiuotis ir puikuotis, kai kalbama apie žmogaus pažinimo pagrindus. Priešingai, tikrasis žmogaus pažinimas verčia mus tapti kuklesnius, nes suvokiame, prie kokios milžiniškos užduoties žmonija triūsia nuo savo kultūros ištakų.“ Šiame straipsnyje panagrinėsime žmogaus pažinimo psichologinius aspektus, remiantis Alfredo Adlerio įžvalgomis, pateiktomis jo veikale "Žmogaus pažinimas".
Žmogaus pažinimas kaip neįmanoma misija?
Prieš pradedant gilintis į žmogaus psichologiją, verta prisiminti: „Gal pamąstyk, neskubėk pažinti žmogaus, nes tai, beveik, neįmanomas dalykas“. Ši mintis skatina mus būti atsargius ir nuolankius bandant suprasti kitus. Klausimai „Kas mes? Kokia mūsų prigimtis? Kur ir kodėl mes einame?“ yra esminiai, o atsakymai į juos slypi giliai žmogaus psichikoje.
Individualiosios psichologijos pagrindai
Alfredo Adlerio "Žmogaus pažinimas" atskleidžia psichodinamines jėgas, kurios formuoja mūsų asmenybes. Vienas pagrindinių Adlerio teiginių yra tai, kad mes visi esame priimančios sprendimus būtybės, atsakingos už savo veiksmus ir elgesį. Ši knyga telkia dėmesį į žmogų pasaulyje, kuris daro įtaką ir pats yra veikiamas santykių su kitais žmonėmis. Adleris pabrėžia, kad žmogus nėra izoliuotas individas, bet socialinė būtybė, nuolat sąveikaujanti su aplinka.
Pagrindinės temos ir principai
Adlerio darbas apima įvairias temas, kurios padeda suprasti žmogaus elgesį ir motyvaciją. Jis analizuoja vaiko ir visuomenės santykius, subjektyvų pasaulio suvokimą, nerealumo aspektus, charakterio bruožus bei raiška, jausmus ir emocijas. Autorius pateikia savo sukurtų principų praktinę reikšmę kasdieniame gyvenime kontroliuojant santykius su kitais. Pagrindinis Adlerio siekis - padėti žmonėms gyventi efektyviai bei jausti, jog jie priklauso visuomenei.
Alfredo Adlerio indėlis į psichologiją
Alfredas Adleris (1870-1937) buvo austrų gydytojas, psichiatras, pasižymėjęs „klinikiniu žvilgsniu". Jis sugebėdavo atpažinti organines ligas ir atspėti žmogaus būdą iš jo gyvenimo istorijos fragmento, prisiminimo ar sapno. Adleris sukūrė individualiosios psichologijos sistemą, kuri pabrėžia kiekvieno žmogaus unikalumą ir siekį įveikti savo silpnumą. Jis atskleidė gimimo eiliškumo svarbą formuojantis konkretiems asmenybės bruožams, nepriežiūros ar lepinimo įtaką vaiko vystymuisi, iškėlė idėją, kad pacientai turi būti tiriami ir gydomi atsižvelgiant j visuminį žmogaus vaizdą. A. Adler padarė didelį poveikį šių laikų asmenybės teorijai ir psichoterapijai.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Afektai: Būdo bruožų išraiška
Adleris nagrinėja afektus, kaip būdo bruožų išraiškas. Afektai - tai laikinos psichikos organo veiklos formos, kurios spaudžiant sąmoningai ar nesąmoningai būtinybei pasireiškia kaip staigi iškrova. Afektai, kaip ir būdo bruožai, visada tikslingi. Jie atsiranda ten, kur yra prasmingi, atitinka žmogaus gyvenimo metodą, pagrindinę jo raidos liniją. Jais siekiama pakeisti aplinkybes taip, kad jos taptų palankesnės žmogui. Tai ypatinga, pabrėžiama raiška, kurios gali griebtis tik tas žmogus, kuris atsižadėjo kitų galimybių išsikovoti pripažinimą, tiksliau, netiki ar jau nebetiki turįs kitų galimybių.
Nevisavertiškumo jausmas ir afektai
Vienas iš pagrindinių afektų aspektų yra nevisavertiškumo, nepajėgumo jausmas, verčiantis žmogų sukaupti visas jėgas ir reikštis stipriau, nei įprasta. Tokiomis pastangomis siekiama atsidurti dėmesio centre ir triumfuoti. Žmonės, kurie nesitiki pasieksią savo tikslą, pranašumą, ir jaučiasi netikri, anaiptol neatsisako šio tikslo, bet siekia jo energingiau, pasitelkdami afektus. Tai metodas, kurį naudoja nevisavertiškumo jausmo kurstomas žmogus: jis sukaupia visas jėgas ir stengiasi išsikovoti pripažinimą, apginti tikrąsias ar tariamas teises kaip primityvus, nekultūringas laukinis.
Afektų universalumas
Afektai neatsiejami nuo asmenybės esmės ir apskritai nėra būdingi tik pavieniams žmonėms, juos dažniau ar rečiau patiria daugelis. Atitinkamomis aplinkybėmis kiekvieną gali ištikti afektas. Tai vadinamoji psichikos organo parengtis afektui. Afektai - tokia neatskiriama žmonių gyvenimo dalis, kad visi galime juos patirti. Daugmaž pažindami žmogų galime įsivaizduoti ir tai, kokie afektai jam būdingi, net jei niekada jų nepastebėjome.
Kūno ir psichikos ryšys
Psichika ir kūnas glaudžiai susiję, tad toks lemtingas psichikos gyvenimo įvykis kaip afektas neišvengiamai turi veikti ir kūną. Afektą lydintys fiziniai reiškiniai - kraujotakos sistemos ir kvėpavimo organų pokyčiai (padažnėjęs pulsas, raudonis ir blyškumas, kintantis kvėpavimo dažnis).
Skiriantys afektai: Pyktis ir liūdesys
Adleris išskiria du pagrindinius afektus: pyktį ir liūdesį, analizuodamas jų priežastis ir pasekmes.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Pyktis: Galios ir viešpatavimo siekis
Pyktis - tai afektas, kuris tiesiog simbolizuoja galios, viešpatavimo siekį. Ši raiškos forma aiškiai išduoda tikslą: greitai ir prievarta įveikti pasipriešinimą, su kuriuo susiduria pykstantysis. Tai žmogus, iš visų jėgų siekiantis pranašumo. Pripažinimo siekis kartais taip išsigimsta, žmogų užvaldo toks kvaitulys, kad į menkiausią jo galios pojūtį silpninantį impulsą jis reaguoja pykčio priepuoliu. Žmogus jaučia, kad šiuo veikiausiai jau nesyk išmėgintu būdu paprasčiausia primesti savo valią, priversti kitą paklusti.
Vis dėlto pasitaiko, kad pykčio priepuolį galima iš dalies pateisinti. Tačiau Adleris daugiausia dėmesio skiria tiems asmenims, kuriems pyktis yra įprastas. Tai arogantiški, be galo jautrūs žmonės, nepakenčiantys, kad kas nors būtų viršesnis ar prilygtų jiems, jie visada privalo jaustis pranašesni, todėl nuolat sergi, ar kas pernelyg neprisiartino, ar juos pakankamai aukštai įvertino. Paprastai su tuo susijęs ir begalinis nepatiklumas, jie nenori niekuo pasikliauti.
Itin sunkiais atvejais toks pernelyg ambicingas žmogus pabūgsta bet kokios rimtos užduoties ir sunkiai įsilieja į visuomenę. Jei jam kas nors nepasiseka, jis težino vienintelį reakcijos būdą: sukelti skandalą, kuris labai skausmingas artimiesiems. Pvz., sudaužyti veidrodį ar sugadinti vertingą daiktą. Tačiau anaiptol neverta tikėti išsisukinėjimais, kai jis mėgina įtikinti nežinojęs, ką darąs. Ketinimas užgauti aplinkinius pernelyg akivaizdus.
Išorinė šį afektą lydinti laikysena iškyla prieš akis, vos išgirdus afekto pavadinimą. Tai priešiška pozicija kito atžvilgiu, atsiskleidžianti itin aiškiai ir stipriai. Sis afektas rodo, kad bendrystės jausmo atsižadėta kone visiškai. Žmogus taip siekia galios, kad net gali sunaikinti varžovą. Tad piktus žmones apibūdiname kaip tokius, kurie perdėm priešiški gyvenimui.
Svarbu pabrėžti, kad galios siekis apskritai grindžiamas silpnumo, nevisavertiškumo jausmu. Žmogus, kuris pasitiki savo jėgomis, niekada nesigriebs tokios pabrėžtinos raiškos, tokių prievartinių priemonių. Pykčio priepuoliu itin aiškiai atsiskleidžia žmogaus veržimasis aukštyn, jo noras silpnumo jausmą pakeisti pranašumu. Tai pigus triukas, atliekamas siekiant sustiprinti asmenybės jausmą kito sąskaita ir jo nenaudai.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Iš veiksnių, itin skatinančių pykčio priepuolius, pirmiausia minėtinas alkoholis. Alkoholiu apsinuodijęs žmogus elgiasi taip, tarsi niekada nebūtų buvęs kultūringas. Jis nesivaldo, nepaiso kitų, apsvaigęs nevaržomai demonstruoja tai, ką būdamas blaivus vargais negalais sutramdo ir nuslepia, būtent priešiškumą kitiems.
Vaikų pykčio priepuoliai daug dažnesni nei suaugusiųjų. Neretai pakanka menkutės dingsties, kad vaikas supyktų. Tai lemia ta aplinkybė, kad vaikai itin stipriai jaučia silpnumą, atitinkamai labiau išryškėja ir jų pripažinimo siekis. Supykęs vaikas visada kaunasi dėl pripažinimo, akivaizdu, kad pasipriešinimas, su kuriuo jis susiduria, jam atrodo jei ne neįveikiamas, tai bent labai didelis.
Įprastinis pykčio priepuolių turinys - tai plūdimas ir smurtiniai veiksmai, kurie kartais įgyja tokį mastą, kad pykstantysis pats susižaloja. Tai kiek padės suprasti savižudybę. Ja siekiama įskaudinti giminaičius ar kitus aplinkinius, šitaip atkeršijant už patirtą skriaudą.
Liūdesys: Netekties ir praradimo išraiška
Liūdesio afektas pasireiškia, kai žmogus patiria netektį, praradimą, su kuriuo nelengva susitaikyti. Liūdesiu taip pat siekiama pašalinti nemalonumo, silpnumo jausmą, susikurti geresnę situaciją. Šiuo atžvilgiu liūdesys pravartus kaip ir pykčio priepuolis, tik jis randasi kitomis progomis, kitokios jo apraiškos ir metodai. Tačiau siekiama to paties, būtent pranašumo. Pykstant judesys nukreiptas prieš kitus, pykstančiajam jis turi nedelsiant suteikti pergalės, priešininkui - pralaimėjimo jausmą, o liūdint pirmiausia įvyksta psichikos aktyvo apribojimas, kurį netrukus neišvengiamai keičia plėtra, liūdintis individas pasijunta išaukštintas ir patenkintas.
Tačiau tai tegali įvykti kaip iškrova, kaip judesys, kuris, nors kiek kitaip, pradžioje irgi nukreiptas prieš aplinką. Juk liūdintysis iš tikrųjų yra kaltintojas, kaltindamas jis nusiteikęs priešiškai aplinkiniams. Kad ir kaip natūralu žmogui liūdėti, vis dėlto perdėtas liūdesys slepia priešiškumą aplinkiniams, kenkia jiems.
Liūdintysis jaučiasi išaukštintas dėl aplinkinių požiūrio į jį. Dažnai liūdinčiam žmogui palengvėja, jei kas padaro jam paslaugą, jį užjaučia, remia, ramina, kažką duoda. Jei iškrova vyksta lydima ašarų ir skundų, aplinkiniai ne tik puolami, liūdintysis iškyla virš jų kaip kaltintojas, teisėjas ir kritikas. Reikalavimas, primygtinumas čia akivaizdūs. Vis labiau apeliuojama į aplinkinius. Liūdesys tampa tarsi neįveikiamu argumentu, kuriuo siekiama suvaržyti kitą, ir šis turi paklusti.
Tad ir šis afektas liudija veržimąsi iš apačios į viršų, siekiant neprarasti atramos bei kompensuoti bejėgiškumo ir silpnumo jausmą.
tags: #psichologija #zmogaus #pazinimas #literatura