Įvadas
Mąstymas, kaip aukštesnė pažinimo funkcija, formuoja mūsų požiūrį į pasaulį ir jame vykstančius reiškinius, leidžia juos analizuoti, susieti, abstrahuoti, lyginti, apibendrinti bei rasti tam tikrus logiškus kylančių problemų sprendimo būdus. Šiame straipsnyje nagrinėsime emocijų ir proto sąveiką psichologijoje, jų įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui ir būdus, kaip pasiekti pusiausvyrą tarp jų.
Emocijų ir Proto Sąveika
Dzeno istorija apie Hogeną ir akmenį puikiai iliustruoja subjektyvaus suvokimo ir objektyvios realybės santykį. Vienuolis, teigiantis, kad akmuo yra jo proto viduje, atspindi požiūrį, jog mūsų mintys ir emocijos formuoja mūsų realybę. Tačiau Hogeno replika apie sunkų protą parodo, kad pernelyg didelis susitelkimas į savo vidinį pasaulį gali tapti našta.
Socionikos mokslas, remiantis Jungo tipologija, išskiria tam tikras psichikos struktūras (šešiolika tipų) ir nustato, jog žmonės tą pačią informaciją ir mintį supranta skirtingai. Tai rodo, jog vieni sociotipai geba lengviau daryti sprendimus, bendrauti, o kitiems - sunkiau rasti ryšį, valdyti emocijas, ir mintis. Tačiau daugiausia lemia ne tam tikras įgimtas charakterio repertuaras, bet pačios asmenybės gebėjimas priimti save ir pasikliauti minties galia.
Remiantis kognityvine elgesio terapija (KET), mūsų mintys, emocijos bei elgesys yra glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą, todėl mintis gali sukelti emociją, o emocija - atitinkamą elgesį. Tad pozityvus mąstymas priklauso nuo to, kaip dirbame su mintimis, kaip mokame atpažinti minties-emocijos-elgesio grandinės pasekmes kiekvienąkart, kai galvoje imame kurti negatyviausius scenarijus. Šie scenarijai dažnai sukelia vidinį diskomfortą, o blogiausia, kuomet juose įsigyvename, tampame ne tik irzlūs, bet ir į tą pelkę tempiame kitus.
Kaip Atpažinti Ir Suvaldyti Negatyvias Emocijas
Kyla klausimas, kaip laiku atpažinti šio ydingo minties-emocijos-elgesio rato pasekmes ir užkirsti kelią negatyvioms emocijoms? Visų pirma, galima pasitelkti minėtąją kognityvinę terapiją, jei nesiseka suvaldyti minčių - jas susirašyti ir tokiu būdu stebėti, kaip jaučiamasi kilus vienai ar kitai minčiai ir kaip tai lemia mūsų elgesį, tuomet pateikti kuo daugiau alternatyvių minčių (pozityvių), kurios leidžia į viską pažvelgti realiau. Išrašytos mintys įgauna apčiuopiamą pavidalą, lengviau įvertinti jų svorį ir seką, pasikartojamumą bei su jomis kylančius vaizdinius, kadangi, pasak psichologės-psichoterapeutės G. Petronienės, jie iššaukia tam tikras emocijas: „Vidiniai vaizdai dažniausiai būna panašūs į pusiau permatomą skaidrę, arba į mintį, bet yra ir tokių žmonių, kurie mato ištisus spalvotus filmus“.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Neviltis
Tikriausiai lengviausia pasiduoti nevilčiai, kadangi tai sumažina energijos lygį, sukausto ir atima gyvenimo džiaugsmą, o nuolatinė įtampa gali pastūmėti į priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų, kadangi taip greičiausia numalšinti vidinę sumaištį. Todėl šiuo atveju būtina praktikuoti minčių stebėjimą ir suvokti, jog ne viską galime kontroliuoti, kad naudingiau pasikliauti tuo, ką turime geriausia ir kas mums teikia prasmės. Kuo daugiau savyje randame stipriųjų pusių, tuo didėja savivertės jausmas ir energijos lygis: „Kasdien privalai rinktis, vėl ir vėl, iš naujo ir iš pradžių privalai įveikti savo neviltį. Kasdien privalai grįžti į save ir vėl save atrasti“ (A. Šliogeris).
Pyktis
Neišreikštas pyktis - tai prislopinta ugnis, kurios liepsnos dažnai spontaniškai paliečia mūsų artimiausią aplinką. Jei toks elgesys kartojasi, tai ima griauti santykius. Šiuo atveju naudinga mokytis nuosekliai apibūdinti pyktį sukėlusias situacijas ir pripažinti, kad kažkieno mus suerzinę žodžiai ar elgesys yra to paties asmens problema, o ne mūsų. Didžiausia klaida, susidūrus su tam tikra neteisybe, imame kaltinti visa, kas atsiduria mūsų kelyje, užuot ramiu protu ir taikia laikysena pasikalbėjus su mus įskaudinusiu žmogumi. Kitu atveju, jei tas asmuo nusiteikęs priešiškai ir nėra linkęs ieškoti kompromisų, geriausia atsiriboti nuo to žmogaus arba daryti tai, ką galima padaryti, o ne kaupti savyje tulžį.
Baimė
Galiausiai baimė verčia vengti tam tikrų situacijų, arba, atvirkščiai, nuolat gintis nuo įsivaizduojamos grėsmės. Todėl galima pabandyti susidaryti baimių sąrašą, įvardinant, kada jos pasireiškia ir kokią alternatyvią mintį duoti kiekvienai iš jų. Pavyzdžiui, kritikos baimė viešo kalbėjimo metu - įvardijamas šios baimės dydis (procentais), o pateikus alternatyvią mintį („noriu išgirsti kitų nuomonę ir tobulėti“), paprastai baimė atrodo mažesnė ir ne tokia baisi. Tad su laiku, pastoviai aiškiai įvardindami mintis ir kylančias emocijas, atkuriama vidinė pusiausvyra.
Verbalizacija ir Objektyvizacija
Kitas veiksmingas būdas ugdyti kritišką ir pozityvų mąstymą - kylančių minčių ir emocijų verbalizacija ir objektyvizacija. Kaip pastebi psichologė L. Vėželienė, „jei kažkada nebuvo patenkinti svarbiausi žmogaus poreikiai: jaustis saugiam, galinčiam, mylimam, - tai gali lemti jo polinkį į depresiją ateityje. Šiame kontekste depresija dar vadinama „išmoktu bejėgiškumu“. Akivaizdu, kad ir suaugus panašūs poreikiai neretai yra kitų ignoruojami - iki galo neišklausome kito, nesidomime kaip kitas jaučiasi, kadangi esame užsiėmę savaisiais interesais.
Vietoj to, kad lindėtume savo ankštuose kambarėliuose, geriau būtų išsakyti mintis ir jas objektyvizuoti (atskirti jas nuo subjekto - žmogaus) tiems, kuriais pasitikime ir galime atverti savo vidų. Kartais, per kitą asmenį daug geriau atpažįstama tai, kas dedasi galvoje, pamatoma kita problemos pusė, patiriama, jog dažnai mūsų susikurti vaizdiniai bei scenarijai nėra logiškai pagrįsti, nes esame linkę susitapatinti su jais, susikuriame tokius veikėjų charakterius, kurie, galbūt yra tik iš piršto laužti.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Minčių Lauko Reikšmė
Rytų filosofijoje akcentuojamos ne tik atskiro žmogaus mąstymo problemos, bet ir minčių lauko, bendros jų erdvės reikšmė. Akivaizdu, kad nuo to, koks mūsų santykis su Žeme, priklauso ir santykis su savimi ir aplinka: kuo daugiau generuojame nusivylimo, pykčio, baimės ir kitų negatyvių jausmų, tuo dažniau atsiduriame įtampos zonoje. Tai panašu į tam tikrus „mentalinius bruzdesius“ (D. Kajokas), kurie neleidžia išgyventi gyvenimo pilnatvės ir būti laimingiems.
Šiai „akmeninio proto“ civilizacijai būdinga kaupti negatyvias mintis, jų neišsakant, arba, trūkus kantrybei, išreiškiant pykčio bei agresijos forma, taip formuojant aplinką, kurioje tampa normalu keiksnoti kaimynus ar internetinėje erdvėje lieti juodžiausius komentarus. Agresijos šaknys glūdi šeimos terpėje, kurioje perimamos tam tikros elgesio normos, kalba bei kultūra, atsispindinti socialinėje plotmėje: „agresija visuomenėje - mūsų kompleksų atspindys“ (L. Vyšniauskienė).
Minties Laisvė ir Galimybės
Mintis turi būti laisva, vedanti į galimybes, o ne apribojimus, tuomet neigiama patirtis įgaus kitų bruožų - joje rasis galimybės, kurių nepastebėjome anksčiau. Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorius prof. R. Kočiūnas pastebi, jog „jei per daug sureikšminame apribojimus, o ne galimybes, tada savo laisvę apribojame patys. Dažnai esame daug laisvesni nei įsivaizduojame“.
Vidinė laisvė daug priklauso nuo kasdienių minčių: arba joms vergaujame ir klimpstame į dar didesnę priklausomybę nuo jų, arba į viską žvelgiame kaip į tam tikrą gyvenimo žaidimą, kuriame randame vis naujų galimybių, nepaisant itin griežtų taisyklių ir apribojimų. Sunkumai yra tam, kad tobulėtume, o ne sustingtume nuo prisirišimų prie malonumų, tinginystės matyti daugiau nei savo interesus, nepasitenkinimo tuo, ką turime.
Holistinis Požiūris Į Sveikatą
Mūsų kūnas tampriai susijęs su dvasine sveikata - holistinė medicina (remiasi kompleksinio gydymo koncepcija) būtent ir tiria, kaip veikia visas organizmas, o ne atskiri pavieniai organai. Todėl kuo darnesnės mintys, kuo mažiau šiukšlių galvoje - tuo sveikesnis kūnas, daugiau laisvės džiaugtis gyvenimu ir būti savimi, o ne kuo nors, kas galbūt visiškai neatitinka mūsų dvasinės paskirties ar individualaus asmeninių savybių derinio bei psichologinio tipo.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Emocijų Supratimas
Emocija - tai žmogaus pradinė, trumpalaikė reakcija į aplinką, į tam tikrą susidariusią situaciją. Po emocijos seka jausmas, kuris emocijai suteikia tarsi vardą ir kuris yra gana pastovus. Įprastai emocijas sudaro fiziologinis sužadinimas kaip stipresnis širdies plakimas, veido išraiška bei sąmoningas išgyvenimas - atitinkamas jausmas. Tinkamai suprasti savo emocijas ir jausmus yra be galo svarbu, kadangi dažnai žmonėms labiau rūpi, ką jie turėtų jausti tam tikrose situacijose nei ką jie iš tikrųjų jaučia. Visa tai lemia jausmų užgniaužimą savyje ar jų skirstymą į blogus ir gerus jausmus. Reiktų suprasti, kad tinkamų ar netinkamų jausmų nėra, kadangi visi jie savaip svarbūs ir visi jie praneša tam tikrą informaciją mums.
Pyktis
Pyktis yra emocija, kuri būdinga visiems. Ji dažniausiai pasireiškia tuomet, kai kažkas mums trukdo patenkinti svarbų poreikį. Kuomet pykstame, mums atsiranda tokie fiziologiniai požymiai kaip padažnėjęs širdies plakimas, padidėjęs raumenų įsitempimas. Pykčiu dažniausiai bandome įspėti kitus apie jų netinkamą elgesį ir, jei jie atsisakys jį pakeisti, prieš juos gali būti panaudotas smurtas ir mobilizuojame organizmą gynybai. Iš tiesų pyktį galima valdyti. Labai svarbu suprasti, kas yra pykčio adresatas, ant ko ir dėl ko pykstate. Reiktų suvokti, jog pykčiui būdingas plitimas, o taip pat jei žmogus nesistengia pykčio įveikti, gali pasireikšti kumuliatyvinis efektas, t. y. kuomet pyktis ilgainiui tik stiprėja.
Kaip galima atpažinti, kada yra vengiama pripažinti ir atvirai išreikšti savo pyktį žmonėms? Visų pirmiausia, pyktis gali būti nukreipiamas į save arba į žmogų, ant kurio yra saugiau pykti. Be to, gali būti panaudojamas aplinkkelis arba kitaip daug kam žinoma kaip pasyvioji agresija. Kaip bebūtų, ši emocija gali būti ir naudinga, ir žalinga. Naudinga tais atvejais, kuomet pyktis padeda pakovoti už save ar kitus, objektyviai pažvelgti į žmones bei pažinti save.
Baimė
Baimę galima apibūdinti kaip nemalonų jausmą, kylantį dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus, grėsmės. Taip pat kaip ir jaučiant pyktį, bijant padažnėja širdies plakimas, padidėja raumenų įsitempimas, arterinis kraujospūdis. Be to, šis jausmas lemia ir neharmoningą proto, valios, jausmų veiklą, pakeičia laiko suvokimą. Iš tiesų kai kurios žmogaus baimės yra net apspręstos genetiškai, o kai kurios kyla iš patirties.
Iš teigiamos pusės nedidelė baimė gali palankiai veikti psichiką - skatinti budrumą, išjudinti instinktus, daryti psichiką aktyvesnę, veiklesnę. Ji paruošia žmogaus kūną veiklai, kuri yra būtina pavojingose situacijose ir padeda išvengti neigiamų padarinių. Tuo tarpu, abstrakčios baimės, kaip mirties, bejėgiškumo, yra tarsi psichikos mankšta, neleidžianti sustingti, sustabarėti, nuolat aktyvinanti, aštrinanti protą. Iš kitos pusės, baimė gali būti ir žalinga, nes bijodami žmonės nepasiryžta veiksmams, kurie galėtų pagerinti gyvenimą, nebesuvokia visų padėties detalių.
Liūdesys
Visiems gerai žinoma emocija liūdesys yra nuotaika, pasireiškianti nepasisekimo, nepalankios padėties ir praradimo jausmu. Nors jis yra laikinas nuotaikos pablogėjimas, tačiau gali pasireikšti ir depresija - nuolatinis ir intensyvus pablogėjimas, kuris daro įtaką žmogaus funkcionavimui. Išgyvendami liūdesį, galime pastebėti tokius fiziologinius požymius kaip gerklės, akių įsitempimą ir rankų, kojų atsipalaidavimą.
Laimė
Priešinga emocija liūdesiui. Jausdami laimę, patiriame jausmus nuo pasitenkinimo iki intensyvaus džiaugsmo. Laimei įtaką gali daryti pasitenkinimas santuoka ar meilės ryšiais, religinis tikėjimas, geras miegas, optimizmas ir draugiškumas, geras savęs vertinimas, mankštinimasis ir darbo turėjimas. Patį džiaugsmą galima apibūdinti kaip malonią emociją, kuri yra tampriai susijusi su pasitikėjimu, didžiavimusi savimi, meile.
Pasibjaurėjimas
Pasibjaurėjimas yra emocija, kuri yra asocijuojama su dalykais, suvokiamais kaip nešvarūs, nevalgomi ar infekciniai. Visi jie mus atstumia ir suvokiami kaip bjaurūs. Dažniausiai pasibjaurėjimas yra siejamas su skonio pojūčiais, tačiau taip pat ir su lytos ir regėjimo jutimais. Jis gali būti skirstomas į fizinį, metaforinį, įsivaizduojamą pojūtį ir moralinį. Įdomu tai, kad lyginant su baime ir pykčiu, jaučiant pasibjaurėjimą, širdies plakimo dažnis ne padidėja, o sumažėja.
Kaltė ir Gėda
Kaltė - gilus tikėjimas tuo, jog padariau kažką, ko neturėjau, arba priešingai - nepadariau kažko, ką turėjau. Dėl to save pradedame laikyti „blogais“ žmonėmis, kas ir yra viena iš kaltės priežasčių. Kaltė yra be galo susijusi su vidiniu savęs vertinimu ir pasmerkimu, visiškai nepriklausomu nuo aplinkinių vertinimo, tuo tarpu gėdos jausmas - su laukiamu išoriniu vertinimu. Gėda dažnai siejasi su elgesiu, kuris visuomenės yra laikomas negarbingu, todėl ją supa slaptumas. Išgyvendamas gėdą, žmogų dažnai apima menkavertiškumo jausmas, liūdesys ar baimė.
Bejėgiškumas ir Pavydas
Bejėgiškumas yra žmogaus nenoras ar negalėjimas prisiimti atsakomybės už savo paties gyvenimą. Jis atsiranda tuo metu, kai žmogus mano, jog bet kas, ko jis bandys imtis, bus bevaisis. Kuomet matome, kad kitas turi tai, ko mes neturime, bet norėtumėme, patiriame pavydą. Jis kyla dėl nepalankaus socialinio lyginimo ir minėto bejėgiškumo gauti tai, ką kitas turi. Įprastai pavydūs žmonės pasižymi menka saviverte, noru valdyti, kontroliuoti ir savintis bei baime prarasti.
Pykčio Valdymas
Nevaldomas pyktis pridaro bėdų, užgniaužtas - sargdina fiziškai ir psichologiškai. Jei gyventume tobulame pasaulyje, kur visi vieni kitiems linki gėrio ir neegzistuoja piktavališki veiksmai, pyktis būtų visiškai nereikalingas dalykas. Tačiau, kol mūsų pasaulis nėra tobulas, pyktis saugo mus ir gina mūsų ribas. Kaip ir visos kitos emocijos, pyktis yra normalus ir reikalingas. Tačiau jo vis tiek vengiame. Kodėl? Nevaldantiems pykčio žmonėms sunkiau susirasti draugų, išlaikyti romantinių santykių darną, kilti karjeros laiptais. Galų gale jiems sunku sutarti su savimi - juk kasdien atsiranda progų pykti ant savęs. Tai gal reikėtų pykčio vengti? Tyrimai atskleidžia, kad tai - labai bloga mintis. Užgniaužtas, į save nukreiptas pyktis gali tapti rimtų ligų priežastimi. Pyktį slopinti linkę žmonės dažniau serga hipertenzija, širdies ligomis ir depresija. Kai neleidžiame sau pykti, šis jausmas gali tapti chronišku ir pradėti reikštis kaip pasyvi agresija. Ima prastėti emocinė savijauta, kamuoja nerimas, irzlumas.
Vadinasi, pykti sveika. Negalite priversti savęs nejausti pykčio, jei kažkas įžeidė, įskaudino, sulaužė duotą žodį. Pyktis gimsta kaip normali reakcija į nepagarbų, amoralų ar tiesiog mums nepriimtiną elgesį. Tačiau svarbu suvokti, kad pyktis - tai emocija, o ne veiksmas. Galite jausti pyktį, priimti jį ir vis dėlto nesiimti jo diktuojamų veiksmų, susilaikyti nuo agresijos ar įžeidžių žodžių. Gebėjimas jausti emociją, ją suprasti ir išmintingai pasirinkti jos raiškos būdą yra emocinio intelekto dalis.
Pyktis sužadina mūsų gyvybines jėgas - pakyla kraujo spaudimas, ima greičiau plakti širdis, „įkaistame“. Šios fizinės reakcijos rodo, kad pasirengėme gintis arba pulti. Užpykus išsiskiria adrenalinas ir noradrenalinas. Psichologijos ir psichiatrijos profesorius, knygų autorius Richardas J. Davidsonas teigia, kad pyktis „mobilizuoja išteklius, padidina budrumą ir padeda pašalinti kliūtis, trukdančias siekti tikslo, ypač jei pyktį galima atskirti nuo polinkio kenkti ar sunaikinti“. Taigi, apėmus pykčiui, užuot kėlę chaosą arba bandę šią emociją nuslopinti, galime išnaudoti pykčio dovanas savo naudai.
Pykčio Priežastys
Psichoterapeutas, knygos „Begydant piktas smegenis“ autorius Ronaldas Potteris-Efronas teigia, kad dažniausios pykčio priežastys yra šios: pernelyg didelis stresas, frustracija, fizinė ar emocinė trauma, piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, hormonų disbalansas, šeimos ar kultūros, skatinančios pyktį, įtaka. Tikrąją pykčio priežastį įžvelgti ne visuomet lengva. Kartais ji slypi po buitiniais menkniekiais. Pavyzdžiui, manote, kad pykstate ant sutuoktinio dėl neišplautų indų, tačiau iš tikrųjų jūsų pyktis atsivilko į namus iš darbo, kur jau kelinta diena turite dirbti už du ir klausytis priekaištų. Šią frustraciją išliejame ant pačių artimiausiųjų, nors su tikrąja pykčio priežastimi jie ir nesusiję.
Pyktis dažnai kamuoja tuos, kurie kažkurioje srityje leidžia lipti jiems ant galvos. Pavyzdžiui, šeimoje nuolanki, vyro engiama moteris darbe gali būti tironiška vadovė. Arba darbe su mobingu ir nuolatiniu spaudimu susiduriantis vyras atsigriebti gali grįžęs į šeimą. Pyktį paprastai pernešame tiems, kurie yra silpnesni, negali apsiginti ar yra nuo mūsų kažkokiu būdu priklausomi. Kad taip nenutiktų, kaip jau minėta, būtina suvokti tikrąją šio jausmo priežastį. Taip pat svarbu išmokti brėžti ribas, bendraujant su tikraisiais pykčio kaltininkais. Pavyzdžiui, jei darbe esate verčiami dirbti neapmokamus viršvalandžius, užuot parnešus nepasitenkinimą namo ir šokdinus šeimą, vertėtų problemą spręsti ten, kur ji ir kilo - darbe. Evoliuciškai pyktis atsirado kaip apsauginė reakcija nuo to, kas mums nepriimtina. Jei laiku ir vietoje pranešite, kad pažeistos jūsų ribos, nebeliks priežasties pykti. Tad svarbu mokytis ištarti „ne“, iškomunikuoti savo poreikius. Tai padaryti gali būti sunku - juk neišvengiamai teks kažką nuvilti.
Pasyvi Agresija
Ar prisimenate vaikišką juokelį: „Nervus į konservus - protą į kompotą“? Iš tikrųjų tai labai blogas patarimas. Mat į konservus patekęs (slopinamas ir kaupiamas) pyktis labai dažnai virsta pasyvia agresija ir išsilieja netikėčiausiais būdais. Pasyvi agresija - tai tas pats pyktis, tik išreikštas netiesiogiai. Jis gali būti neįsisąmonintas (kai nesuprantame, kad pykstame, tačiau tai daro įtaką mūsų elgesiui) arba įsisąmonintas (kai tyčia slepiame pyktį po malonybinėmis formomis ir apsimetame nepykstantys). Pasyviai agresyvus žmogus dažnai nieko bloga nesako ir nedaro, tačiau su juo pabendravus norisi kurį laiką pastovėti po dušu. Jausmas lyg paslapčiomis būtum apipiltas paplavų kibiru. Su tokiu žmogumi nesmagu dirbti, dar sunkiau megzti santykius. Jam ir pačiam ne pyragai - jis gali nuoširdžiai nesuprasti, kodėl aplinkiniai tokie atšiaurūs. Juk kartais pasyvi agresija kyla ir kaip noras įtikti kitiems. Bijoma pykti atvirai, išsakyti savo susierzinimą, todėl jis ištransliuojamas ne tokiais akivaizdžiais būdais, o kartais tampa tiesiog asmenybės dalimi. Pasyvi agresija - tarsi pilkas debesėlis, nuolat gaubiantis slogaus pykčio apimtą žmogų. Kad išsivaduotume iš pasyvios agresijos pinklių, visų pirma turime išmokti ir išdrįsti pykti. Juk geriau vieną kartą pasakyti žmogui, kad jis peržengė jūsų ribas, nei ištisai tyliai jį engti. Pasyvią agresiją pavertę atviru, nuoširdžiu ir teisingai išsakytu pykčiu, išsivaduosite iš jus supančio pilko debesėlio.
Kaip Išreikšti Pyktį Su Pagarba
Jau supratome, kad svarbu gerbti savo ribas, apie jas pranešti aplinkiniams, o kai jos pažeistos - legalu supykti. Tačiau kaip tai padaryti, kad nevaldoma pykčio banga neištaškytų visko aplink? Pažvelkite į pyktį sukėlusį žmogų su pagarba ir pasistenkite suprasti jo poziciją. Juk retai pykstame ant visiškai nepažįstamų žmonių. Dažniausiai mūsų pykčio nusipelno artimieji, kolegos, romantinis partneris. Taip, šią akimirką jūs pykstate. Tačiau apskritai pyktį sukėlęs žmogus veikiausiai jums yra brangus ar bent jau priimtinas. Taip, situacija nemaloni, tačiau greičiausiai iš jo pusės ji atrodo visiškai kitaip nei iš jūsiškės. Pabandykite išvysti kitą medalio pusę. Ar tikrai žmogus norėjo jus įžeisti? Ar pykčio priežastis - tyčinis piktavališkas veiksmas? Dažniausiai pykstamės dėl nesusikalbėjimo, nesusipratimų ir, nors skriauda reali, nė viena pusė iš pradžių neturi piktų ketinimų. Paklauskite savęs, ar norite jus supykdžiusį žmogų įžeisti, įskaudinti? Didelė tikimybė, kad atsakymas bus „ne“. Jūs tiesiog trokštate atkurti teisingumo jausmą. Tad iškomunikuokite savo pyktį su pagarba ir supratimu. Pavyzdžiui: „Aš mėginu suprasti tavo elgesio motyvus, tačiau mane jis labai pykdo ir skaudina, jaučiuosi blogai, nes…“ Tada paaiškinkite, koks elgesys būtų pageidautinas: „Norėčiau, kad tu…“. Venkite švaistytis įžeidžiais žodžiais, tačiau nenutylėkite to, kas jus slegia.
Atsitraukimas
Verda kraujas, kaista ausys, pagarba ir supratimas išgaruoja tarsi dūmas - ką daryti, kai pyktis ima viršų? Žinoma, atsitraukti. Nesvarbu, ar tai būtų darbinė, ar asmeninių santykių situacija, supykus trumpam atvėsti būtina. Net jei oponentas primygtinai reikalauja pasikalbėti dabar pat, padarykite sau ir jam paslaugą - bent trumpam atsitraukite iš fronto linijos. Tačiau nedinkite lyg į vandenį, susitarkite, po kiek laiko būtinai pasikalbėsite apie pyktį keliančią padėtį. Kartais atvėsti užtenka kelių minučių, kartais prireikia visos dienos ar dar daugiau.
Fizinis Aktyvumas
Olandų psichiatras, knygos „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ autorius Besselis van der Kolkas atkreipia dėmesį, kad visos mūsų psichologinės reakcijos yra labai glaudžiai susijusios su fizinėmis. Kai pykstame, pakyla kraujospūdis, išsiskiria pykčio hormonai, įsitempia raumenys. Kitaip tariant, pasiruošiate bėgti arba kovoti. Emocijos veikia kūną, o per kūną galime paveikti emocijas. Todėl sportas yra stebuklingas vaistas nuo pykčio. Jis subalansuoja pykčio sutrikdytą biocheminę organizmo pusiausvyrą, duoda darbo įsitempusiems raumenims, o malonus nuovargis po treniruotės atpalaiduoja tiek kūną, tiek protą. Taigi su prakaitu išgaruoja ir pyktis. Kiti būdai per kūną nuraminti sukilusias emocijas - masažas, joga, ilgas pasivaikščiojimas. Viskas, kas padeda fiziškai pasijusti geriau, turi didžiulį poveikį ir emocinei savijautai. Todėl, jei darbe sukaupėte daug pykčio, gal, užuot skubėjus namo, verta užsukti į sporto salę ar masažo kabinetą?
Pykčio Energija
Pyktis, kitaip nei liūdesys ar baimė, nėra gniuždanti, atsitraukti skatinanti emocija. Priešingai - pyktis suteikia jėgų ir ryžto pakovoti už save. Psichologijos profesorius, pripažintas už tyrimus neuromokslų srityje, Eddie Harmonas-Jonesas nustatė, kad tiek pykstant, tiek patiriant džiugesį mūsų smegenų aktyvumas būna panašus. Žinoma, tai nereiškia, kad pyktis yra malonus. Tačiau jis motyvuoja ir skatina veikti. Pykčio teikiamą energiją galite panaudoti savo gyvenimui keisti. Gal verta supykti ant nuolat jus engiančio viršininko ir pakeisti darbą? O gal šiek tiek pyktelėti ant savęs, kad vis nesiryžtate pradėti sportuoti ir pagaliau įveikti savo pirmuosius kilometrus? Įsisąmonintas, tiksliai nukreiptas ir konstruktyviai išreikštas pyktis padeda siekti savo tikslų, leidžia gyventi drąsiau, atviriau ir nuoširdžiau.
„Pykčio Šviesoforas“ Metodas
Kada pyktį galima išlieti, o kada pasilaikyti sau, kol šiek tiek nusiraminsime? Išbandykite „pykčio šviesoforo“ metodą.
- Raudona: Sustokite.
- Geltona: Apmąstykite.
- Žalia: Veikite.
O dabar, lyg stovėtumėte prie perėjos, vadovaukitės „pykčio šviesoforo“ signalais. Kol dega raudona, net negalvokite apie veiksmus. Užsidegus geltonai spalvai, apmąstykite, kaip elgsitės ir ką sakysite.