Kiekvieną dieną susiduriame su situacijomis, kurios sukelia fizinį diskomfortą: ima stipriau plakti širdis, padažnėja kvėpavimas, išmuša šaltis arba karštis, išpila prakaitas, parausta veidas ir pan. Šitaip organizmas pasiruošia gintis nuo pavojaus. Tokius pojūčius dažniausiai patiriame tada, kai susijaudiname. Dažniausiai į juos nekreipiame dėmesio, nes jie nėra labai stiprūs ir trunka neilgai. Tačiau kartais fiziologinės organizmo reakcijos mūsų dėmesį užvaldo. Tuomet patiriamos vadinamosios nerimo būsenos. Bene stipriausioji iš dažniau pasitaikančių nerimo būsenų - panika.
Viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria panikos priepuolius patiriantys ar panikos sutrikimu sergantys žmonės - panikos priežasčių ir pačios panikos, kaip reiškinio, nesupratimas. Šio darbo tikslas - pažiūrėti į paniką iš keleto pusių ir išsiaiškinti pagrindinės kilmės priežastis bei tam tikras aplinkybes sukeliančias panikos priepuolius ir trumpai aptarti keletą dažniausiai naudojamų panikos kontrolės bei panikos sutrikimų gydymo metodų. Nagrinėjama bus ne tik panikos psichologinės priežastys ir gydymas, tačiau ir pats panikos priepuolio ir panikos sutrikimo reiškinys, taip pat masinės panikos pasireiškimas, žmonės dažniausiai sergantys šia liga bei pagrindiniai jų bruožai.
Panikos Samprata ir Kilmė
Žodis „panika“ kilęs iš senovės graikų kalbos, kurioje Panu reiškė piemenų ir pievų dievą. Graikai manė, kad Pano pykčio paveiktos gyvulių bandos pakvaišta ir staiga metasi į vandenį arba kalnų prarają. Šį reiškinį gana sunku nagrinėti, kadangi žmogaus patyrusio paniką įspūdžiai būna labai iškreipti ir dažnai jis mažai ką teprisimena. Studijuojant panikos apimtų žmonių atsiminimus taip pat labai sunku atskirti tiesą nuo iškraipymų, kadangi jų reakcijos būna perdėtos.
Panikos Apibrėžimas
Paniką galima apibūdinti kaip labai emocionalų bei iracionalų vengimo elgesį, kuris pasireiškia tada, kai žmogui iškyla realus pavojus arba grėsmė. Panikai pasireikšti yra labai svarbus netikėtumas bei informacijos trūkumas. Ji dažniausiai kyla tada, kai žmonės susiduria su realiu arba numanomu pavojumi, kuriam nėra iš anksto pasiruošta, kai konkreti situacija yra neaiški ir neapibrėžta (tai trukdo priimti adekvačius sprendimus, suaktyvina žmonių vaizduotę - jie hiperbolizuoja pavojų ir t.t.).
Panikos Priepuoliai ir Sutrikimas
Panikos priepuoliai užklumpa „iš anksto nepranešę“ ir gali ištikti bet kurioje situacijoje. Panikos priepuolio metu staiga apima sparčiai artėjančio didelio pavojaus nuojauta ir visi minėtieji, tik daug stipresni, fiziologiniai pojūčiai (be minėtųjų, dažnai jaučiamas oro trūkumas, netgi dusulio priepuoliai, galvos svaigimas, pykinimas, alpulys, drebulys, nerealumo jausmas, galūnių tirpimas ir dilgčiojimas). Drauge kyla mirties, išprotėjimo baimė. Visa laimė, kad tokia būsena dažniausiai tetrunka kelias minutes. Tarp panikos priepuolių žmogus nerimauja, tarsi laukia, kada priepuolis vėl prasidės.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Esminis panikos sutrikimo požymis - pasikartojantys stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, nesusiję su kokia nors specifine situacija ar aplinkybėmis, todėl neprognozuojami. Dažniausiai tai pasireiškia staigiu širdies plakimu, skausmu krūtinėje, smaugimo pojūčiu, svaigimu bei realybės pojūčio sutrikimais. Kartu beveik visada atsiranda antrinė mirties baimė, savitvardos praradimo ar išprotėjimo baimė. Paprastai priepuoliai trunka 10-15 minučių, kartais ilgiau. Priepuolių dažnis ir eiga gali būti labai įvairūs. Žmogus panikos priepuolio metu paprastai patiria stiprų baimės ir vegetacinės nervų sistemos simptomų augimą, dėl to jis stengiasi pabėgti iš tos vietos, kurioje įvyko priepuolis. Jei tai atsitinka specifinėje situacijoje, pavyzdžiui, autobuse, minioje, žmogus ima vengti tokių situacijų. Po panikos priepuolio dažnai išlieka baimė, kad ištiks kitas priepuolis, žmogus bijo būti vienas ar viešose vietose.
Svarbu paminėti, kad panikos atakos ne visada reiškia sutrikimą - per metus apie 10% sveikų žmonių pajunta paniką. Be to, panikos atakos gali pasirodyti esant socialinei fobijai, generalizuoto nerimo sutrikimui, didžiajam depresijos epizodui. Panikos sutrikimas diagnozuojamas, kai žmogus patiria bent du netikėtus priepuolius ir susirūpina dėl jų pasikartojimo.
Panikos sutrikimas dvigubai dažniau pasitaiko moterims nei vyrams. Dažniausiai prasideda vėlyvoje paauglystėje, gali prasidėti ir brandžiame amžiuje. Jaunystės nerimo sindromas - atsiskyrimo nerimo sutrikimas. Jauname amžiuje prasidėjęs panikos sutrikimas byloja apie didesnę riziką, kad jis taps tęstinis, chroniškas. Todėl labai svarbu yra savalaikis gydymas.
Panikos Priežastys
Klausimas kodėl tai vyksta yra labai dažnas, kadangi dažnai panika prasideda be jokios aiškios priežasties. Supratimas kaip ir kodėl prasideda panika gali neabejotinai padėti, kadangi tada bent jau yra loginis reiškinio paaiškinimas, nuo kurio galima pradėti panikos reiškinio supratimo procesą. Panika paprastai pasireiškia kaip uždelstas atsakas į tai kaip mes gyvenome keletą pastarųjų mėnesių ar metų, kaip mes reaguodavome į kasdieninius stresorius, kaip prisitaikydavome prie reikšmingų pasikeitimų ir kaip susitvarkydavomes su emocinėmis problemomis. Ši reakcija gali pasireikšti ir paties streso metu, tačiau dažniausiai panika atsiranda praėjus tam tikram laiko tarpui, kai galvojama, kad viskas jau praeityje. Tai gali sukelti labai didelį nerimą, kadangi nėra jokio akivaizdaus ryšio su tuo, kas vyksta esamuoju laiku ar buvo netolimoje praeityje ir pačia reakcija. Taigi tuo, kad panika dažnai būna uždelsusi reakcija, galima paaiškinti aiškios jos priežasties nebuvimą. Tikslaus atsakymo, kiek ji gali uždelsti, nėra, tai gali būti laikotarpis nuo keleto dienų iki keleto mėnesių. Priklausomai nuo asmenybės, nuo kitų išorinių ir vidinių veiksnių bei aplinkybių.
Gyvenimo Būdo Įtaka
Tai, kaip mes išgyvename gyvenimo iššūkius ir kivirčus, stipriai įtakoja jausmus susijusius su gyvenimu, su kitais asmenimis ir su pačiu savimi. Esminiai gyvenimo būdo pasikeitimai reikalauja prisitaikymo prie naujų situacijų. Tarp dažnesnių pasikeitimų įeina persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, finansinis spaudimas, rimta liga ar operacija, nesėkmės ar pasikeitimai darbe, santykių pradžia ar pabaiga, santykių problemos, netektis, nelaimingas atsitikimas ir t.t. Tokiems pasikeitimams reikalingas psichikos ir elgsenos lankstumas, o ne konservatyvumas, kurio tikslas išlaikyti esamą padėtį. Toks lankstumas yra įprastas reiškinys vaikų ir paauglių tarpe, tačiau žmonėms senstant, lankstumas dažnai išnyksta. Trūkstant lankstumo, pasikeitimai gali būti nepaprastai įtempti - net jei simptomai pasireiškia ir ne iš karto.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Kadangi visas emocinis stresas yra generuojamas iš vidaus, tai savo ruožtu yra nuoroda į stresą, kuris kyla iš sugebėjimo ar nesugebėjimo susitvarkyti su mūsų pačių mintimis ir jausmais. Pagrindinės panikos sutrikimo priežastys ar faktoriai kurie prisideda prie panikos sutrikimo: besitęsiantis nerimas, vidinis konfliktas, savikritika ir neapykantos jausmas sau, pyktis, pasipiktinimas, kaltė, emocinis blokavimas, perdėtas rimtumas (savo paties ar kitų atžvilgiu), mėginimai būti „galiūnu“ ir padėti visiems nepatenkinant savo poreikių ir t.t.
Fiziologinės, Psichologinės ir Socialinės Priežastys
Paniką gali sukelti fiziologinės, psichologinės ir socialinės-psichologinės priežastys. Fiziologinės panikos priežastys - tai pervargimas ir fizinė depresija, badas, apsvaigimas nuo alkoholio, ilgalaikė nemiga. Psichologinės priežastys: nepaprastas nustebimas (apstulbimas), visiškas nepasitikėjimas savo jėgomis, netikėtas išgąstis, ilgesnė izoliacija. Socialinės psichologinės priežastys - tai grupinio solidarumo trūkumas, nepasitikėjimas vadovavimu, informacijos deficitas arba nepasitikėjimas ja.
Panikos sutrikimas dažnai prasideda dėl netikėto ir akivaizdžiai nepaaiškinamo adrenalino antplūdžio - nerimo antplūdžio. Dėl nesupratimo kas vyksta bei kodėl tai vyksta, supanikuojama. Prarandamas pasitikėjimo savimi ir situacijos valdymo jausmas. Tai savo ruožtu sukelia dar didesnio adrenalino kiekio išsiliejimą, o šis - dar didesnę baimę. Po pirmosios panikos paprastai sužinoma šiek tiek daugiau apie organizmo pojūčius ir reakcijas bei tuo pačiu dėl jų susirūpinama, o atsakas į tai būna labai atidus atsiribojimas nuo bet kokio susijaudinimo jausmo. Šio padidėjusio dėmesio padarinys yra baimė, baimė, kad kada nors tai vėl pasikartos. Taigi kitos panikos baimė palaiko šio užburto rato sukimąsi.
Labiausiai paplitęs aiškinimas, kad neigiamų emocijų šaltinis yra ne patys įvykiai, o žmonių lūkesčiai ir tų įvykių interpretacijos. Žmogus suvokia ir aiškinasi įvykius remdamasis prielaidomis ir taisyklėmis, kurių išmoko ankstyvoje vaikystėje. Tam tikras specifinis dabarties įvykis tarsi sužadina ankstyvąją patirtį. Pavyzdžiui, taisyklė, kuria sava vertė matuojama aplinkinių pritarimu: „Jeigu manęs niekas nemyli, tai aš esu bevertis“. Ši taisyklė verčia žmogų manyti, kad pokalbio metu atsirandančios tylos pauzės reiškia, jog jis pašnekovui yra nuobodus, todėl jį pradeda imti nerimas. Kraštutinio nerimo atveju tokia interpretacija skatina suvokti fizinį ar psichologinį pavojų, o panikos priepuolio atveju žmogus yra linkęs savo kūno pojūčius interpretuoti tiesiog kaip „katastrofą“.
Kasdienybėje dažnai pasitaiko situacijų, kurios yra objektyviai pavojingos, bet nerimo būsenų kamuojami žmonės yra linkę tą pavojų pervertinti. Toks pervertinimas gali „paleisti“ visą nerimo mechanizmą. Žmogus patiria visuotinį nerimą, nes dauguma situacijų jam atrodo grėsmingos. Organizmo nerimo reakcijos kadaise turėjo svarbią išlikimo funkciją - įspėdavo pirmykštį žmogų apie gresiantį pavojų ir būtinybę gintis. Ši nerimo paskirtis naudinga ir šių dienų pasaulyje, bet kai pavojus kyla iš neteisingo suvokimo, pats nerimas tampa pavojaus šaltiniu.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Panikos priepuoliai ištinka, kai niekuo neypatingi fiziologiniai pojūčiai suprantami kaip pavojingi ir net „katastrofiški“, ima atrodyti, jog tuoj atsitiks kažkas baisaus. Pvz., sunkumo kvėpuojant pojūtis suvokiamas kaip uždusimo ir mirties grėsmė. Žmonės, kuriuos ištinka panikos priepuoliai, nuolat tikrina savo kūno pojūčius. Jie labai dėmesingi, todėl pastebi tokius pojūčius, į kuriuos daugelis žmonių tiesiog neatkreiptų dėmesio. Taigi vėl užburtas ratas: smarkiau suplakus širdžiai, išsigąstama mirties, kuri stovi su dalgiu už durų, išgąstis skatina dar labiau daužytis širdį, todėl imama manyti, kad mirtis jau čia pat.
Asmenybės Bruožai ir Baimės
Tam tikri asmeniniai bruožai gali sukelti arba padidinti tam tikras baimes. Žmonės turintys problemų susijusių su nerimu pasižymi panašiais bruožais. Žmogaus sergančio panikos sutrikimu asmenybė yra didesnio nervingumo. Žemiau išvardinti bruožai yra būtent tai nuo ko priklauso padidinto nerimo asmenybės susiformavimas. Jie būna labai kūrybingi ta prasme, kad sugeba labai aiškiai matyti vaizduotės vaisius. Žmogus kurio nerimas yra didelis yra linkęs galvoti apie gąsdinančius dalykus, kurie galėtų atsitikti tam tikroje situacijoje. Tendencija visą gyvenimą matyti kaip dviejų galimų alternatyvų seriją. Tai dažnai yra nuoroda į žemą asmens savigarbą ar žemą pritarimo sau lygį. Žmogus savęs vertinimo klausimu yra tiesiog priklausomas nuo kitų. Tendencija galvoti “viskas arba nieko” būdu, kalbant apie kieno nors veiksmų įvertinimą bei tendencija susikoncentruoti į mažus trūkumus ir klaidas, o ne į progresą ar bendrus pasiekimus. Žmogus labai daug reikšmės suteikia tam, kad jis būtų ramus ir kontroliuojamas. Netikėti pasikeitimai prieš tai numatytame plane gali sukelti dideles kančias todėl, kad labai sunku save kontroliuoti jei nesi visiškai tikras kas bus toliau. Žmogus, kuriam reikalingas aukštas kontrolės lygis gali patirti labai didelio nerimo simptomus, tačiau stebėtojui iš pašalės jis/ji gali atrodyti visai normalus. Šis bruožas dažnai atsispindi tokiu požiūriu, kad kūnas yra nesvarbus.
Masinė Panika
Panika vadinama didelis, siaubingas išgąstis, didelė baimė, siaubas. Dažnai žodžiu panika apibūdinama ne vieno atskiro žmogaus išgąstis, bet didesnio žmonių sambūrio, esančio vienoje vietoje, bendras siaubas, vien tik savisaugos instinkto vedami. Panika kyla tada, kai yra didelis pavojus, kuris betarpiškai gresia vienoje vietoje susirinkusių žmonių gyvybei, sveikatai arba turtui, pvz., gaisras, žemės drebėjimas, staigūs potvyniai, audros, karas, laivo skendimas ir t.t. Reikia pabrėžti, kad paniką dažnai sukelia ir netikras, bet tik įsivaizduojamas pavojus, pvz., tegu tik kine sėdintiems ir ramiai žiūrintiems filmą kas nors garsiai sušuks „gaisras!“ - bematant kils panika, žmonės puls prie išėjimo, grūsis viens per kitą, stengdamiesi kuo greičiau išbėgti laukan, nors dar nemato nei gaisro dūmų, nei ugnies. Žiūrėdami iš šalies į tokį vaizdą, iš karto pamatysime, kad žmonės visiškai nebegalvoja: dar jokių gaisro žymių nėra, ir namas juk ne parako statinė, iš karto nesprogs, tad protingiau, atrodo, būtų išsiskirstyti visiems ramiai, nekeliant triukšmo ir nerizikuojant būti aplaužytam, o gal ir negyvai sutryptam. Dėl minėtų priežasčių atsiranda įtaigos ir mėgdžiojimo reiškinių. Pavojaus akivaizdoje žmonės bėga, gelbstisi mėgdžiodami vieni kitus. Panika prasideda nuo kokio nors šokiruojančio stimulo. Tas stimulas žmones sukrečia - suvokiamas milžiniškas situacijos pavojus. Pirmoji baimės reakcija būna verksmas, šauksmas, nekoordinuoti judesiai. Jei šiame etape baimės reakcijos nepertraukiamos ryžtinga komanda, baimė didėja, daro Įtaką kitiems. Didėjant baimei, mažėja galimybių kritiškai Įvertinti situaciją, didėja nepasitikėjimas.
Štai kaip aprašė Džeimsas O.Džeksonas paniką, kilusią estų kelte „Estonia“. Keltas, plaukdamas iš Talino Į Stokholmą, nuskendo ir pražudė apie 900 keleivių. „Baisi buvo siaubo ir panikos atmosfera pasmerktojo laivo viduje, kai keleiviai plūstelėjo iš savo kajučių ir užtvindė koridorius bei laiptus. Viena moteris susilaužė kojas ir maldavo duoti jai gelbėjimosi liemenę, - pasakoja Kentas Herstenas, keleivis švedas, - bet aplinkui viešpatavo džiunglių Įstatymas. Niekas Į ją nekreipė dėmesio. Sužeistajai nebeliko jokios vilties. Tomas Džonsonas, vienas pareigūnas iš švedų policininkų grupės, pasakoja išbėgęs iš kajutės vien su apatiniais baltiniais. „Koridoriuje pamačiau ant grindų gulinčių žmonių. Daugelis buvo be sąmonės,pasakoja jis. - Siaubo apimti žmonės bėgo tiesiog per kūnus“. Džonsonas pasiekė denį tuo metu, kai laivas ėmė virsti, ir buvo išmestas į vandenį. Andrus Maidrė, 19 metų keleivis iš Estijos, pasakoja, kad pagyvenę ir vaikai neturėjo jokių galimybių išsigelbėti. „Kai kurie senukai jau buvo netekę vilties ir verkė stovėdami, - pasakoja jis. - Aš ėjau pro vaikus, kurie verkė įsitvėrę turėklų. Ten nebuvo įstatymo, skelbiančio, kad pirmenybė turėtų būti teikiama moterims ir vaikams“, - sakė Rodžeris Koenas, tarptautinės jūrų organizacijos atstovas. - Tai riterių laikų įstatymas“.
Panika yra individualistinė ir egocentristinė elgsena. Jos apimti žmonės stengiasi pirmiausia patys gelbėtis. Panika baigiasi bėgimu, agresyviais veiksmais ar visišku sustingimu. Panika priklauso nuo aplinkos fizinių charakteristikų ir dažniausiai kyla tada, kai minia atsiduria uždaroje erdvėje, iš kurios yra sunku pasitraukti.
Schemų Terapija
Sprendžiant asmenybės sutrikimų psichoterapijos iššūkius nei viena teorija ar terapinis požiūris nėra pakankama sudėtingoms asmeninės sutrikimų problemoms spręsti. Schemų terapija (ST) ( Dr. Jeffrey E. Young 1990, 1999) - tokio integruoto asmenybės sutrikimų gydymo metodo pavyzdys. Čia svarbi egzistencinė humanistinė kryptis, pagrįsta psichodinaminiais elementais, taip pat naudojamos modifikuotos intervencijų technikos iš geštalt terapijos, tranzakcinės analizės, psichodramos. Ši terapija, siekia išsiaiškinti kliento vaikystės, paauglystės patirtis, traktuojant jas kaip bazinių poreikių netinkamą patenkinimą ir iš to kylančių psichologinių problemų priežastis. Tuo pačiu siekiama išspręsti nepatenkintus frustruojančius poreikius sveikais būdais.
Schemos Apibrėžimas
ST naudojasi „schemos“, kaip apjungiančiu elementu, koncepcija. Schemos - netinkamai tenkinamų bazinių poreikių elgesio modeliai, apimantys mąstymą, informacijos apdorojimą, elgesį ir emocijas. „Schema“ - tai automatine biografinių prisiminimų, vaikystės trauminio patyrimo ir su tuo susijusio išmokto disfunkcinio tvarkymosi būdo aktyvacija. Tai visuma ne tik kognityvinių iškraipymų, bet ir sankaupa kūno pojūčių, emocijų, ar psichosomatinių disfunkcinių kūno reakcijų. Schemos kyla iš emocinės implicitinės (lot. implicitus - supainiotas, neišreikštas, neišplėtotas, numanomas) atminties apie reikšmingus įvykius vaikystėje, pasireiškia kaip individui jautrios ir pažeidžiamos vietos. Schemą lemia vaiko įgimtas temperamentas ir ankstyvosios patirtys, sustiprintos neigiamų interakcijų su kitais. Pagal Young‘ą, šios teorijos kūrėją, pagrindinė schemos funkcija - gynybinė. Schemos aktyvuojasi tam tikru stiprumu, afektų ryškumu, ilgai besitęsiančiu distresu. Kai kurie nors įvykiai tampa mūsų schemas sužadinančiais faktoriais (trigeriais), mūsų mintys ir jausmai yra tokie, kaip suaktyvintos schemos. Schemos formuojasi nepatenkinant ar netinkamai tenkinant vaikystėje bazinius emocinius poreikius.
Pagrindiniai Vaiko Emociniai Poreikiai
Pagrindiniai vaiko emociniai poreikiai: prisirišimo, saugumo, autonomijos, pastovios savivertės, malonumo (žaidimai, linksmumas), identiteto, sveikų ribų.
- Patikimo prisirišimo nebuvimas ir atmetimas. Trauminės patirtys, nuoskaudos vaikystėje; nestabilus šeimos gyvenimas; atmetimas ir žeminimas; jautimasis kitokiu.
- Sutrikusi autonomija ir veikla. Kai buvome vaikai, dažnai perdėtai saugojo ir kontroliavo.
- Pažeistos ribos. Neišsivystęs vidinis kontrolės, ribų jausmas; sunku gerbti kitų teises; vaikai neturėjo apribojimų.
Schemas grupuojant, laikoma, kad I-III domenų schemos yra pirminės, vystėsi asmenybei formuojant savęs suvokimą, jos yra pamatinės asmenybės dalys. IV-V domenų schemos yra labiau kompensacinės kilmės, antrinės, susiformavusios siekiant išvengti I-III domeno suaktyvintų schemų.
Neadaptyvių schemų aktyvacija lemia negatyvias emocines būsenas ir, suaktyvinus schemą, pradeda veikti ir ydingas (disfunkcinis) tvarkymosi su schema būdas (individualus kelias įveikti aktyvuotą schemą) . Toks tvarkymosi su schema būdas (angl. schema coping style), yra gynybinis tvarkymosi su nepatenkinto poreikio frustracija mechanizmas, dažniausiai pasitaikanti schemą turinčio individo elgesio strategija, įprastai naudojama įvairiose gyvenimo situacijose.
Tvarkymosi Strategijos
- Hiperkompensacija („puolimas“).
- Vengimas, pabėgimas.
- Pasidavimas, paklusimas. Susitaikoma su schema.
Hiperkompensacijos strategijos - tai aktyvios kovos su suaktyvinta scehema būdai. Gali pasireikšti konstruktyviomis pastangomis ir argumentacija, taip pat ir agresyvumo išraiškomis. Vyraujanti pagrindinė emocija - pyktis, kuris gali būti ir paslėptas. Hiperkompensacijos atveju žmogus elgiasi priešingai, negu diktuoja pati schema, reaguoja pastiprintai save įtvirtindamas, kovodamas prieš ar rodydamas pyktį. Pavydžiui, „Palikimo/nestabilumo“ schemos atveju, suaktyvinus schemą, atitinkama reakcija yra palikimo baimė. Šiuo atveju hiperkompensacija pasireikštų kaip partnerio kontrolė, nuolatinis noras nepaleisti ryšio ar būti kartu, kraštutiniais atvejais -net persekiojimu. Kita hiperkompensacijos forma yra idealizavimas ir labai didelis pasitikėjimas.
Kai naudojamos kitos, „Pasidavimo“ tvarkymosi strategijos, schemai aktyvuojantis žmogų užplūsta schemą atitinkančios neigiamos emocijos, kūno pojūčiai, fantazijos, vidiniai išgyvenimai arba vaizdiniai, bet jis nesiima jokių aktyvių veiksmų. Tos pačios „Palikimo/nestabilumo“ schemos atveju žmogus pasineria į stiprius jausmus, tokius kaip baimė, liūdesys, beviltiškumas. Žmogus jaučiasi nusivylęs, vienišas, nemylimas, laiko save nevertingu ir nenusipelniusiu būti mylimu.
Kitas hiperkompensacijos ir pasidavimo tvarkymosi būdų pavydys, kai aktyvuojasi schema „Jautrumas/pažeidžiamumas“ (Vulnerability). Schemai suaktyvėjus, žmogus susijaudina ir jį apima didžiulės baimės apie savo sveikatą, nerimas dėl ateities. Hiperkompensacijos atveju jis atlieka eilę profilaktinių tyrimų (tame tarpe brangių ir sudėtingų), pradeda lankytis pas įvairius gydytojus ir tikrintis sveikatą.
Nereikėtų maišyti Pasidavimo, kaip schemos įvekimo būdo, kuris labiau yra vidinė, asmenybinė charakteristika nuo „Pasidavimo/paklusimo“ schemos. Paklusimas (Subjugation) - yra viena iš 18 schemų, kuri pasireiškia dažnu susitaikymu ir pasidavimu. Tai schema, kai poreikiai ir emocijos užgniaužiamos dėl kito žmogaus, taip pat ir perdėtai orientuojamasi į kitų spaudimą ir lūkesčius. „Paklusimo“ schema, kaip ir schemos „Pasiaukojimas“(Self-sacrifice), „Pritarimo siekimas „(Approval- Seeking) -priskiriamos sričiai (domenui) „Dėmesys kitų poreikiams savo poreikių sąskaita“.
Vengimas - tai atsitraukimo nuo schemų keliamų frustracijų, nuo probleminių situacijų ir žmonių strategija. Šiuo atveju vengiama netgi įsisąmoninti su šia schema asocijuojamas emocijas, prisiminimus ir kognityvinius procesus. Pavyzdys su ta pačia „Palikimo/nestabilumo“ schema: kai ji aktyvuojasi, žmogus gali vengti bet kokių santykių, užsidaryti mėgstamoje veikloje, darbe, knygose ar fantazijose. Kai naudojama vengimo tvarkymosi stratgija, žmogus pasyviai arba aktyviai vengia schemos aktyvavimosi. Aktyvus elgesys gali būti intensyvi darbinė veikla (darboholizmas), rizikingas elgesys (ekstremalus sportas, hobi), reiškiasi aktyvia intensyvia veikla pabėgant nuo schemos problematikos. Pasyvus elgesys pasireiškia kaip socialinė izoliacija, atsiribojimas, nieko neveikimas. Buvimas atsiribojusiame gynybiniame režime schemų terapijoje vadinamas Atsiskyrusio gynėjo režimu (angl. Detached Protector mode). Viena iš pabėgimo formų gali būti savęs guodimas, kaip aukščiau paminėtas guodimas malonumais (alkoholiu, internetu, seksu) ar, pavyzdžiui, - perdėtu maisto vartojimu. Toks savęs guodimo režimas schemų terapijoje vadinamas Atsiskyrusio savęs guodėjo režimu (angl. Automatiškai suaktyvinta schema lemia (iššaukia) individo konkrečią tvarkymosi su stresu strategiją. Vienos ar kelių schemų aktyvacija ir įveikos strategija padeda stabilizuoti emocinę asmenybės būseną.
Schemų Režimai
Schemų režimas - kažkuriuo laikotarpiu pastovi emocinė žmogaus būsena ir su ja susijęs elgesys. Režimai gali pasireikšti psichologiniais arba psichofiziologiniais simptomais. Psichologiniai simptomai dažnai yra išraiška disfunkcinio tvarkymosi su schema būdo arba vaikystėje pažeistos vaiko būsenos atspindys. Persijungimai į schemų režimus yra stipresnio laipsnio schemos (ar kelių schemų) pasireiškimas. Stiprios emocijos, staigus elgesio pasikeitimas, perdėta neproporcinga reakcija - tai įvyksta individui jautriose vietose ir emociškai svarbiuose įvykiuose (trigeriai, kaip aktyvuojantys faktoriai). Kitais žodžiais tariant, režimai - kaip vaikystės patyrimų žinutės iš praeities, tai - tarsi langai į praeitį. Šių dienų emocinė įtampa aktyvuoja praeityje susiformavusių schemų režimus, su jomis susijusiu elgesiu bei kognityvinėmis nuostatomis. Jų turinys - kaip aidas, ką sakė tėvai (ar tėvinės figūros), tai lyg tėvų balsai galvoje.