Projekciniai testai: asmenybės tyrimo metodas

Projekciniai testai - tai asmenybės visapusiško tyrimo metodikos, pagrįstos projekcijos rezultatų psichologine interpretacija. Šie testai leidžia išplėtoti sąmoningus ir nesąmoningus asmenybės kompleksus, kurie slepiasi už pseudoracionalių samprotavimų.

Projekcijos esmė

Projekcija suprantama ne tik kaip psichikos gynybos mechanizmas, bet ir kaip suvokimo procesų priklausomybė nuo ankstesnio suvokimo pėdsakų atmintyje. Tai reiškia, kad žmogus, atsidūręs tam tikroje padėtyje, ją suvokia individualiai. Pavyzdžiui, piešinį kiekvienas interpretuoja savaip, o tą interpretavimą lemia asmenybės savybės. Projekcija - tai priskyrimas kitiems idėjų, minčių, nuomonių, norų, motyvų, ribojančių veiksnių, kurių žmogus nemano esant savų ir nuo kurių nesąmoningai atsiriboja.

Projekcinių testų veikimo principas

Projekciniai testai atliekami ne tiesiogiai, kaip tiriant klausimynais ar kitomis metodikomis, bet perkėlimo metodu. Tai yra, bandoma išprovokuoti žmogaus pasąmoningą elgesį jam pačiam to nesuvokiant. Kuo neaiškesni ir netikslesni tikslai, tuo geriau atsiskleidžia žmogaus asmenybė ir individualybė. Svarbu, kad tiriamajam galutiniai tikslai išliktų neaiškūs - taip apeinami gynybos mechanizmai.

Projekcinių testų tipai

Skiriami du pagrindiniai projekcinių testų tipai:

• Asociaciniai (verbaliniai) projekciniai testai: pasakojimų ir jų sekos konstravimas, sakinių ir pasakojimų užbaigimas.
• Ekspresiniai (neverbaliniai) projekciniai testai: psichodrama, piešimas laisva tema, žaidimas ir kita.

Projekcinių testų vertė

Projekciniai testai laikomi pačiais vertingiausiais asmenybės testais. Jie palyginti išsamiai parodo tiriamojo individualybę, emocines savybes, neurozines reakcijas, dvasinio pasaulio turinį, kurio pats žmogus dažniausiai neįstengia tiesiogiai išreikšti, padeda įvertinti sudėtingas asmenybės savybes. Jie leidžia išplėtoti sąmoningus ir nesąmoningus asmenybės kompleksus, kurie slepiasi už pseudoracionalių samprotavimų.

Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai

Istorija

Projekciniais testais susidomėta XIX amžiaus pabaigoje.

• 1857 m. vokiečių gydytojas ir dailininkas J. Kerneris pirmasis panaudojo rašalo dėmes kaip projekcinius stimulus. Jis pastebėjo, kad kai kurie žmonės, įvairiai interpretuodami rašalo dėmes, atskleidžia save.
• 1879 m. Didžiosios Britanijos psichologas, antropologas, statistikas F. Galtonas sukūrė žodžių asociacijos projekcinius testus.
• 1896 m. prancūzų psichologas A. Binet pasiūlė rašalo dėmes panaudoti nepsichopatologinei asmenybei vertinti.
• 1910 m. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas G. M. Whipple’is išleido pirmą projekcinių testų atsakymų rinkinį knygoje Intelekto ir fizinių testų vadovėlis (Manual of Mental and Physic tests). Tais pačiais metais Šveicarijos psichologas C. G. Jungas pritaikė projekcinius testus praktiškai neurotiniams konfliktams atpažinti.
• 1921 m. Hermanas Rorschachas sukūrė garsųjį Rorschacho testą. Tiriamojo atsakymai apie dėmes - tai jo asmenybės, būsenos, fantazijų, jausmų projekcijos. Tiriamajam viena po kitos rodomos dėmės, klausima „Kas tai? Ką jums primena šios dėmes?" Atsakymai analizuojami atsižvelgiant į lokalizaciją, determinantes ir turinį. Pagal lokalizaciją- dėmės vietą, kurią apibūdino pacientas, galima spręsti apie jo intelekto veiklos ypatumus- mąstymo abstraktumą, konkretumą, praktiškumą, kūrybingumą etc. Pagal determinantes- veiksnius, lemiančius atsakymo turinį- dėmės formą, įžvelgtą judesį, spalvas etc- galima spręsti apie paciento gebėjimą sutelkti dėmesį, emocinį brandumą, ekstraversiją, intraversiją, impulsyvumą, dirglumą, nerimą etc. Atsakymų turinys skirstomas į įv. kategorijas: gyvūnai, žmonės, augalai, architektūra etc. Praeito šimtmečio pradžioje jį sukūrė psichiatras Rorschachas.
• 1926 m. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologė F. L. Goodenough sukūrė piešimo projekcinių testų metodiką Nupiešk žmogų, skirtą vaikų intelekto tyrimams.
• 1943 m. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas H. Murray sukūrė apercepcijos projekcinius testus, skirtus vaikų nuo 3 iki 10 metų asmenybei tirti. Jis teigė, kad šie testai gali padėti nustatyti tarpasmeninių santykių dinamiką, poreikių svarbą, gynybos pobūdį ir kilmę.
• 1949 m. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologė K. Machover pirmą kartą pristatė piešinio psichodinaminio interpretavimo sistemą.

Populiariausi projekciniai testai

• Rorschacho testas.
• Teminis apercepcijos testas (TAT).
• Namų-medžio-žmogaus testas (HTP). Labiausiai paplitę yra „namas, medis, žmogus“, „nupiešk žmogų“. Jie atspindi žmogaus asmenybę, taip pat intelektą. Vertinama: detalės, proporcijos, perspektyva, piešinio dydis, linijos, šešėliai, keistenybės, taip pat pats piešimo procesas. Vertinant svarbu nustatyti, ar piešiniai skiriasi nuo vidutinio normalaus individo piešinių, jei skiriasi, tai kokiai nozologinei grupei galima juos priskirti. Vaikų piešiniai skiriasi nuo suaugusių, taip pat skiriasi skirtingų vaikų amžiaus grupių piešiniai. Būtina analizuoti piešinio visumą, o ne atskiras detales, kaip kokio nors požymio įrodymą. Patikimiau yra vertinti apibendrintas asmenybės savybes- prisitaikymą/neprisitaikymą, depresiškumą, neurotiškumą, organinių CNS sutrikimų buvimą, soc. kontaktų ypatumus etc.
• Sakinių užbaigimo testas.

Pavyzdys: Mini projekcinis testas

Perskaitykite žemiau pateiktus klausimus. Užsirašykite PIRMĄ į galvą atėjusią mintį, asociaciją.

1. Jūs ne viena(-s). Jūs vaikštote po mišką. Su kuo Jūs vaikštote?
2. Kaip atrodo miškas? Kokie medžiai aplink: spygliuočiai ar lapuočiai?
3. Testas skirtas dabartinei asmenybės struktūrai nustatyti. Išsirinkite Jums labiausiai patikusį paveikslėlį. Besirinkdami atkreipkite dėmesį tiek į formas, tiek ir į spalvas. Apžiūrėkite visas figūras ir išsirinkite vieną patinkančią. Nereikia daug galvoti, tiesiog spontaniškai rinkitės pasitikėdami elementaria trauka ar simpatija, be kažkokios logikos ar racionalaus paaiškinimo.

Projekcinių testų taikymas klinikiniame tyrime

Paciento psichikos būsenos įvertinimas yra svarbiausia klinikiniame ištyrime. Diagnozė nustatoma remiantis psichikos būsenos aprašymu, anamneze ir paraklinikiniais tyrimais. Aprašant psichikos būseną svarbu iš pradžių nusakyti, kaip pasireiškia tam tikras požymis, o tik tada užrašyti jo psichiatrinį pavadinimą, kad sumažėtų aprašymo subjektyvumas.

Klinikiniam psichikos sutrikimų sunkumui nustatyti, žmogaus psichika, elgesys, asmenybės organizacija ir funkcionavimas, taip pat bendravimas su kitais tiriami psichodiagnostiniais metodais. Tyrimo metodų esama įvairių: pokalbis, stebėjimas, testai, dokumentų studijavimas etc. Psichodiagnostika dažniausiai grindžiama įvairiais testais. Jie sukurti remiantis projekcijos principu- Manoma, kad kiekviena žmogaus veikla yra nelyginant jo asmenybės projekcija.

Anamnezės ir psichikos būsenos modelis

Svarbu surinkti išsamią anamnezę, kuri apima:

Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė

• Subjektyvią anamnezę:
  • Nusiskundimai (jų pobūdis, intensyvumas ir kt.).
  • Šeimos anamnezė.
  • Gyvenimo anamnezė (paciento gimimo ypatumai, simptomai vaikystėje, ikimokyklinis amžius, mokyklinis amžius, karinė tarnyba, lytinio gyvenimo ypatumai, vedybinis gyvenimas, žalingi įpročiai, kitos ligos).
  • Ligos (paūmėjimo) anamnezė (pradžia, veiksniai, galėję sukelti paūmėjimą, darbas, savijauta, elgesys, somatinės sveikatos pokyčiai, nuotaikos pokyčiai, elgesio pokyčiai, savižudiškos ir žudikiškos tendencijos).
  • Iš ko surinkta anamnezė, kada, gydytojo nuomonė apie informatoriaus asmenybę, jo santykį su pacientu, suinteresuotumas.
• Objektyvi anamnezė:
  • Asmenybė iki susergant (santykiai su draugais ir pažįstamais, bendravimo ypatumai, elgesys kolektyve, ekstraversinės, intraversinės tendencijos, požiūris į darbą ir bendradarbius, padėtis tarp jų, ambicijos, intelekto aktyvumas, interesai, nuotaikos, charakteris, pažiūros, požiūris į save, fantazijos).
• Psichikos būsenos įvertinimas:
  • Išvaizda (ar atitinka metus, soc. padėtį).
  • Laikysena ir judesiai.
  • Bendravimas ir elgesys (ar bendrauja noriai ar formaliai, mandagus ar familiarus, požiūris į gydytoją).
  • Sąmonė.
  • Suvokimas.
  • Mąstymas (kliedesiai).
  • Atmintis.
  • Emocijos ir nuotaika (veido išraiška, nuotaika prislėgta ar pakili, baimė, nerimas, disforija, santykiai su artimaisiais).
  • Valia.
  • Dėmesys (pasyvus/aktyvus, sutelktas/išblaškytas, paslankus/inertiškas).
  • Potraukiai.
  • Intelektas.
  • Kritiškumas.

Kiti psichodiagnostiniai metodai

Be projekcinių testų, psichodiagnostikoje naudojami ir kiti metodai:

• Objektyvūs testai: jų pagrindas yra užduotys, į kurių atsakymai iš anksto yra žinomi. Rezultatai gali būti paskaičiuoti ir palyginti su statistiškai vidutiniškos asmenybės rezultatais.
  • MMPI (Minesotos daugiafazis asmenybės inventorius): vienas populiariausių. Tyrimas ir rezultatų įvertinimas gali būti atliekami kompiuteriu. LT naudojamas variantas, turintis 14 skalių: 3 patikimumo, 9 klinikinės, socialinės intraversijos ir nerimo. Pagal psichopatiškumo skalę vertinama, kiek tiriamojo elgesys dera su soc. normomis. Socialinės intraversijos skalė rodo, ar tiriamas uždaras, drovus, vengia soc. kontaktų. Aukštas įvertis pagal MMPI nebūtinai rodo sutrikimą, tai gali būti vidinio diskomforto, vidinių konfliktų, emocinės krizės ar t.t.
  • Ketelio testas: Šiuo metodu vertinamos asmenybės savybės buvo išskirtos remiantis veiksnių analize. Autoriaus nuomone charakteris bręsta paauglystėje, tuomet jis ryškiausiai atsiskleidžia, tuomet yra ryškiausi ir topologiniai normos variantai- charakterio akcentuacija. Nuo to priklauso elgesys, afektinės reakcijos, neurozių formavimasis, tai palankus fonas psichikos sutrikimui atsirasti. Taigi charakterio akcentuacijos nustatymas turi prognostinę reikšmę.
• Intelekto testai:
  • Wechslerio intelekto testas: LT dažniausiai naudojami Wechslerio intelekto testas suaugusiems ir vaikams, Raveno metodas, t.p. projekciniai piešiniai. Intelekto koeficientas tai santykis tarp žmogaus proto amžiaus ir chronologinio amžiaus. Wechslerio suaugusiųjų intelekto testas tai bendrųjų gabumų ir intelekto tyrimo metodas, priskirtas prie objektyvių tyr. metodų. Jį sudaro 11 subtestų. Tai yra progresinio sunkumo testas.
  • Raveno testas: Skirtas mąstymo logiškumui tirti.
• Dėmesio ir atminties tyrimai:
  • Kraepelino ir Schultės lentelės: Dažniausiai naudojami Kraepelino ir Schultės lentelės. Šiems tyrimams svarbu atlikimo greitis ir tikslumas.
  • Skaičių eilės pakartojimas: Trumpalaikė atmintis tiriama atliekant skaičiavimo užduotį: skaičių eilutes reikia pakartoti tiesiogine ir atbuline tvarka.
  • Dešimties žodžių įsiminimas: Dešimties žodžių įsiminimas, kartojama, kol įsimins visus žodžius, po pusvalandžio patikrinama-šiuo tyrimu įvertinama atminties apimtis, dėmesio koncentracija ir perskirstymas, įsiminimo produktyvumas ir greitis, ilgalaikė atmintis.
• Mąstymo tyrimai:
  • Apibendrinimo ir asociacijų tyrimas: Naudojamos 2jop tipo užduotys-gebėjimas apibendrinti ir asociacijoms tirti. Apibendrinimo gebėjimams tirti naudojami objektų klasifikavimo, objektų ir sąvokų panašumo nustatymo metodai. Įvertinama, kokiais apibendrinimo būdais naudojosi tiriamasis, kiek jo mąstymas konkretus ar abstraktus. Šiais metodais tiriama organinė smegenų disfunkcija.
• Neuropsichologiniai tyrimai: Įvertinami pagrindiniai motoriniai įgūdžiai, taktiliniai ir kinstetiniai įgūdžiai, verbaliniai įgūdžiai, kalbos suvokimas ir kalbos išgavimas, rašymas, aritmetiniai gebėjimai, atminties ir intelektiniai procesai.

Laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai

Šiuo metu nėra specifinių laboratorinių tyrimų psichikos ligoms nustatyti. Lab. tyrimai naudojami tuo metu, kai reikia nustatyti galimai esančią somatinę ligą, tačiau kai kurie yra vertingi diferencijuojant psichikos sutrikimą nuo somatinės ligos. Kai kurie tyrimai įeina į somatinių tyrimų kompleksą, nes juos atlikus galima nustatyti esančią somatinę patologiją ir pagal tai koreguoti vaistų dozes, o taip pat ir dėl to, nes karais tai yra vienintelis būdas nustatyti ligą, kadangi psichiniai pacientai gali ir nesuskųsti. Nors specifinių tyrimų ir nėr, kai kurie gali būti vertingi, pvz., aminorūgščių apykaitos pokyčių tyrimas esant protiniam atsilikimui, sergant sifiliu, ŽIV, cukriniu diabetu, esant skydliaukės veiklos sutrikimams, inkstų funkcijos sutrikimams.

• Elektroencefalografija (EEG): Skaitmeninė EEG. Kiekybinė EEG. Tai matematinis skaitmeniniu būdu registruotos EEG informacijos apdorojimas siekiant išryškinti bangų komponentus, transformuoti EEG taip, kad galima būtų kiekybiškai įvertinti skirtingus bioelektrinio aktyvumo parametrus ir palyginti skirtingas EEG.
• Kompiuterinė tomografija (KT): Tai metodas pagrįstas rengeno sp[induliu, persmelkiančiu skirtingo tankio audinius, sugerties rodiklių matavimu. Informacija apdorojama kompiuteriu. KT padeda patikslinti atrofinius smegenų procesus, pvz., Alzheimerio ligą, kitas demencijas, galvos smegenų navikus. Manoma, kad lateralinių galvos smegenų skilvelių padidėjimas nustatomas ir sergant šizofrenija. KT plačiai taikoma psichiatrijoje tais atvejais, kai reikia atskirti procesinius ir organinės kilmės psichikos sutrikimus.
• Branduolinis magnetinis rezonansas (BMR): Šiuo metodu galima ištirti ne tik anatominę, bet ir biocheminę galvos smegenų struktūrą, biocheminių reakcijų dinamiką. Tai padeda nustatyti navikų histologinę struktūrą, demielinizuojančias ligas.
• Pozitronų emisijos tomografija (PET): Pagrindinis šio metodo tikslas- ne atvaizdų gavimas, o fiziologinių ir biocheminių procesų matavimas. PET tyrimo metodai skirstomi į keletą rūšių. Energetinio metabolizmo matavimo metodas, paremtas radioizotopu pažymėtos medžiagos, dalyvaujančios cheminėje reakcijoje, kaupimosi greičio matavimu, leidžia matuoti radioizotorų koncentraciją įvairiose galvos smegenų srityse ir spręsti apie medžiagų apykaitos sritinį aktyvumą. Dažniausiai naudojami du būdai. Pirmas-radioaktyviosios dezoksiribogliukozės kaupimosi greičio matavimas, leidžiantis apskaičiuoti gliukozės suvartojimo greitį. Baltymų sintezės greičio matavimas. Jo metu vartojamas karboksilu žymėtas l- leucinas. Manoma, kad ateityje šiuo metodu galima būtų tirti audinių augimą, regeneraciją, atsaką į vaistus ir hormonus. Neuroreceptorių tyrimas. Šis metodas leidžia patikimai nustatyti radioizotopais žymėtų neurotransmiterių arba vaistų susijungimo vietų skaičių galvos smegenyse.

Asmenybės tyrimo metodų klasifikacija

Asmenybės psichologinių apraiškų tyrimo būdų ir veiksmų visuma. Pagal tyrimo formą ir aplinkybes skiriama: eksperimentiniai ir neeksperimentiniai (pvz., biografijų analizavimo ir pan.), laboratoriniai ir klinikiniai, tiesioginiai ir šalutiniai, tyrimo ir psichodiagnostiniai asmenybės tyrimo metodai. Metodų skirstymas turinio atžvilgiu priklauso nuo to, kaip asmenybė yra interpretuojama. Yra 3 pagrindiniai interpretavimo aspektai - asmenybė gali būti tiriama: kaip individualybė, kaip socialinės veiklos ir tarpasmeninių santykių sistemos subjektas ir kaip idealus reprezentantas kituose žmonėse. Tyrimo metodai priklauso nuo to, kuris iš šių aspektų vyrauja. Kai asmenybės tyrimo metodai sudaromi remiantis pirmuoju aspektu, skiriama subjektinė ir objektinė orientacijos. Subjektinės orientacijos išraiška yra projekcinės ir psichosemantinės metodikos; jomis remiantis, apibūdinami pagrindiniai individualios sąmonės dariniai - prasmės ir reikšmės. Asmenybės bruožų teorija pagrįstos objektinės orientacijos metodikos yra asmenybiniai klausimynai, tarpas - meninio suvokimo skalės, intelektinių savybių išsivystymo ir individo mokslumo įvertinimo būdai, psichofiziologinių individo parametrų įvertinimo būdų visuma. Subjektinę ir objektinę tyrimų orientacijas iš dalies galima susieti traktuojant asmenybę veiklos požiūriu - pripažįstant tarpusavio ryšį tarp to, kas stabilu ir kas dinamiška sąmonėje ir veikloje (psichogenetikos metodai, asmenybės nuostatų ir dispozicijų, pretenzijų lygio ir kiti asmenybės tyrimo metodai). Asmenybės kaip individualybės tyrimo rezultatų negalima tiesiogiai panaudoti asmenybei kaip savitarpio santykių subjektui apibūdinti, nes individualumas ir tipiškumas reiškiasi visiškai skirtingai ir priklauso nuo bendrijos, kurioje yra integruota asmenybė, išsivystymo lygio. Todėl, interpretuojant asmenybę antruoju aspektu, grupėse ir kolektyvuose asmenybės tiriamos socialiniais psichologiniais būdais (sociometrija, referentometrija, vaidmenų sąlygojamo elgesio tyrimo būdai ir kt.). Asmenybė, interpretuojama trečiuoju aspektu, tiriama ir pagal tai, kokie yra jos tarpasmeniniai santykiai ir kokia ji už tų santykių ribų (ideali subjekto tąsa kituose žmonėse - personalizacija).

Psichikos sutrikimų klasifikacija

Siekiant kiek įmanoma suvienodinti psichikos sutrikimų diagnozavimą buvo sukurti struktūruoti diagnostikos interviu, pvz., SCID (DSM struktūruotas klinikinis interviu) arba MINI- tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa. Šie instrumentai leidžia unifikuoti psichikos sutrikimų diagnozavimo procedūrą, t.y. kokybinį psichikos sutrikimų vertinimą.

Psichikos sutrikimų klasifikacija- tai specifinių psichikos sutrikimų diagnozių sąrašas, sudarytas pagal tam tikrus diagnostikos kriterijus. 1980m išlesta DSM-III paplito visame pasaulyje. DSM-III buvo paremta Feighnerio diagnostokos kriterijais ir „Moksliniais diagnostikos krriterijais“. Esminiai šios diagnostikos sistemos bruožai yra šie: ateorinis, aprašomasis principas, diagnostikos kriterijai ir daugiaašė ligonio būklės įvertinimo sistema. Ateorinis principas reiškia tai, kad ši klasifikacija, diagnostika ir gydymas nėra siejami su kokia nors viena teorine psichikos sutrikimų koncepcija. Aprašomasis principas atspindi tai, kad šiuo metu nėra objektyvių tyrimų psichikos ligų diagnostikai. Kita DSM savybė- griežti specifiniai kiekveino sutrikimo diagnostiniai kriterijai, leidžiantys skirtingims gydytojams vienodai vertinti ligonio psichikos būklę. Trečias DSM bruožas- daugiaašis ligonio psichinės būklės įvertinimas. V ašis- bendro adaptacijos lygio įvertis. DSM klasifikacija yra gana lanksti ir greitai kintanti požiūrio į psichikos sutrikimus sistema, atspindinti šiuolaikinius mokslo laimėjimus.

Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas

Pirmoji tarptautinė ligų klasifikacija yra siejama su Farro ir d‘Esipine projektu, kurio tikslas buvo sukurti vientisą mirties priežasčių nomenklatūrą, tinkamą visoms šalims. Šiuo projektu buvo padėtas pagrindas TLK. 1948m buvo įkutra PSO ir ji perėmė šį darbą, tuomet buvo išleista TLK-6. Ji buvo pirmoji tarptautinė ligų klasifikacija, kurioje buvo ir psichikos ligų skyrius. Svarbiausias TLK tikslas- užtikrinti sekmingą sergamumo ir mirtingumo duomenų registravimą, aiškinimą ir lyginimą neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje, vietoje ir kada tai daroma. TLK-10 pasirodė 1992m. TLK -10 apima visą grupę klasifikacijų, sudarydama taip vadinamą TLK šeimą. Svarbiausia joje- ligų klasifikacija, t.y. pagal tam tikrus principus sugrupuotas patologinių būklių sąrašas. Jo pagrindas triženklis kodas, TLK-10 įvestas raidinis- skaitmeninis kodavimas. TLK-10 yra išsamus psichikos ir elgesio sutrikimų skyrius V(F). Jis išleistas keliais variantais: statistinis, skirtas kancelairiniam darbui; „TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika“, jis skirtas psichiatrams ir kitiems psichikos sveikatos priežiūros specialistams, gali būti naudojamas kaip mokymo priemonė; moksliniams tyrimams skirtas variantas turi griežtesnius diagnostikos kriterijus; vėliausiai pasirodė supaprastintas variantas, skirtas pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams.TLK-10 psichikos sutrikimai nustatomi remiantis tam tikrų simptomų buvimu arba nebuvimu ir jų trukme. Daugelis psichikos sutrikimų aprašymų nėra teoriškai pagrįsti ir atspindi PSO specialistų susitarimą, kaip apibrėžti diagnostikos kriterijus remiantis klinika.Psichikos ir elgesio sutrikimų skyrius koduojamas F raide. Antrasis kodo ženklas nurodo F skyriaus poskyrį: F0- organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai, F1- psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, F2- šizofrenija, šizotipiniai ir kliedesiniai sutrikimai, F3- nuotaikos sutrikimai, F4- neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai, F5- elgesio sindromai, susiję su fiziologiniais sutrikimais ir somatiniaias veiksniais, F6- suaugusių asmenybės ir elgesio sutrikimai, F7- protinis atsilikimas, F8- psichologinės raidos sutirkimas, F9- elgesio ir emocijų sutrikimai prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje; trečiasis poskyrio skirsnį, t.y. sutrikimą ar sutrikimų grupę; ketvirtasis, atskirtas tašku, nurodo sutrikimų ypatumus, ketvirtuoju ženklu .8 koduojami kiti, skirsnyje neįvardinti sutrikimai, o .9- nepatikslinti sutrikimai; penktas ženklasvartojamas sutrikimo savitumams arba eigai nurodyti.

tags: #asmenybes #projekciniu #testu