Įvadas
Emocijos yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, turinti įtakos mūsų elgesiui, sprendimams ir santykiams su kitais. Šiame straipsnyje nagrinėjama emocijų būsenų ir paslaugumo sąsaja, atsižvelgiant į įvairius psichologinius ir socialinius aspektus. Straipsnyje remiamasi psichoanalitinėmis įžvalgomis, streso teorijomis ir krikščioniškosios antropologijos perspektyvomis, siekiant išsamiai aptarti šią temą.
Emocijų Įvairovė ir Jų Reikšmė
Amerikiečių psichologas C.E. Izardas išskyrė dešimt pagrindinių emocijų: džiaugsmą, susidomėjimą-susijaudinimą, nuostabą, liūdesį, pyktį, pasibjaurėjimą, neapykantą, baimę, gedą ir kaltę. Kitos emocijos gali būti apibūdinamos kaip šių dešimties emocijų deriniai, pavyzdžiui, meilė yra džiaugsmo ir susidomėjimo-susijaudinimo derinys. Ne kiekvienas žmogus patiria meilę, ne kiekvienas sugeba mylėti. E. Fromas teigia, kad žmogaus sugebėjimui mylėti esminės įtakos turi jo emociniai santykiai su tėvais ankstyvoje vaikystėje. Motina mylėdama išmoko vaiką, vėliau suaugusį suvokti, kad jis yra vertas meilės. Labai svarbu tikėti, kad gali būti mylimas. Tėvo meilė, E. Fromo nuomone, yra kiek kitokia: tai meilė, kurios vaikas turi nusipelnyti - jis turi kažką padaryti, ko nors pasiekti, kad tėvas jį mylėtų. Tėvas mylėdamas padeda suvokti, kad pastangomis galima nusipelnyti meilės. Tas suvokimas yra nepaprastai svarbus ir vėliau gyvenime gali būti reikšmingas.
Emocijos ir Stresas
Stresinės situacijos gimdo baimę. Reikėtų trumpai prisiminti Hanso Selje streso teoriją. Stresas - tai nespecifinė organizmo reakcija į aplinkos poveikį. Išskiriamos 3 streso stadijos: 1) aliarmo (kai, veikiant pavojų keliančiam faktoriui, mobilizuojami visi žmogaus organizmo resursai); 2) atsparumo; 3) išsekimo. Reakcija į stresą sukelia biocheminius ir fiziologinius organizmo pakitimus. Kadangi stresas yra nespecifinė organizmo reakcija, visai nesvarbu, kas jį sukelia, kokios prigimties tas stresas (distresas - kai stresą sukelia nemalonūs išgyvenimai, eustresas - kai stresą sukelia malonūs išgyvenimai). Pavojus taip pat gali būti realus arba laukiamas, įsivaizduojamas. Nuo įsivaizduoto pavojaus organizmas mobilizuojasi nė kiek ne mažiau, kaip nuo realaus. Tai labai svarbu kalbant apie vaikus, ypač ikimokyklinio amžiaus, kai vaikai pasižymi vadinamuoju „magišku” mąstymu, kuris neturi suaugusiųjų logikos. Tuomet tai, ko vaikas tikisi, ką jis įsivaizduoja, jam yra tikra ir baisu, ir nors tai, kas aplinkui vyksta, gali ir neatitikti realybės, vaikui sukelia stresą. Stresas laikomas bendruoju adaptacijos mechanizmu, padedančiu prisitaikyti, neigiama tik trečia, išsekimo, stadija, jei stresorius veikia ilgai ar yra per stiprus.
Žmogaus gyvenime vyksta nuolatiniai konfliktai tarp jo viduje susiformavusių agresyvių ir pasyvių tendencijų ir aplinkos kultūrinių normų bei reikalavimų. Simpatinė ir parasimpatinė autonominės nervų sistemos dalys reaguoja į skirtingus stresorius arba vidinius konfliktus. Simpatinė nervų sistema reaguoja tuomet, kai siekiama atsikratyti agresyvių tendencijų. Ji suaktyvina kovos arba bėgimo reakciją. Dažnai pasitaiko situacijų, kai nei kovoti, nei bėgti neįmanoma, reikia išbūti ir neparodyti pykčio. Kai pyktis, agresija nuolat neišreiškiami, slopinami, simpatinė nervų sistema pertempiama. Ilgalaikė emocinė įtampa gali sukelti įvairius psichosomatinius sutrikimus, tokius kaip neurodermitas.
Adaptacija - tai prisitaikymas prie aplinkos pokyčių. Jos apimtis ir tempas yra individualūs. Prisitaikymas vyksta nuolat, kiekvieną dieną. Kiekvienas gyvenimo pokytis reikalauja adaptacijos. Imunitetas šiame modelyje suprantamas kaip adaptacinės sistemos dalis. Išsekus adaptacinėms galimybėms, jis sumažėja. O priklausomai nuo to, koks organas yra taikinys, arba koks yra biologiškai determinuotas individo polinkis sirgti viena ar kita liga. Svarbu suprasti, kodėl ir kokiu būdu imunitetas mažėja. Ypač didelę įtaką turi ilgalaikės emocinę įtampą keliančios situacijos vaiko aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Dar Hipokratas rašė, kad emocijos turi įtakos fiziologijai, ir atvirkščiai. Tarp kūno ir psichikos vyrauja harmonija ir abipusės sąveikos ryšys. Kiekviena emocija tarsi perduodama tam tikram organui, todėl labai svarbu pabandyti pajusti ir suprasti, kodėl skauda vieną kūno dalį, o ne kitą. Tam tikroms specifinėms nuolat sprendžiančioms vidinius konfliktus emocijų rūšims būdingos tam tikros specifinės organų reakcijos. Pavyzdžiu galėtų būti galvos skausmai, nes jie labai dažnai susiję su emocijomis. Galvos skausmais vadinami įtampos skausmai, atsirandantys dėl emocijų sukeltų sprando ir pečių juostos chroniško įsitempimo. Šie skausmai dažnai išplinta po visą galvą, bet gali būti ir galvą juosiantis spaudžiantis skausmas ar kaktos, pakaušio, smilkinio skausmai. Pagal statistiką industrinėse šalyse apie 70% žmonių skundžiasi praeinančio pobūdžio galvos skausmais, apie 7% jaučia lėtinius skausmus. Svarbiausios yra psichosocialinės priežastys. Dažnai įtampos situacijų metu tiek suaugę, tiek vaikai, dažniau paauglystėje, patys pasako, kad tai ,,nuo nervų”.
Vaikams galvos skausmas gali būti susijęs su įvairiomis situacijomis, tokiomis kaip noras išvengti nemalonios situacijos, įniršis, kad ją reikia iškęsti ir nėra galimybės pabėgti. Dažniausiai žmogus tuo metu išgyvena vidinį konfliktą ir pats to neįsisąmonina. Dar vienas dažnas konfliktas, sukeliantis vaikų galvos skausmus - konfliktas tarp sau keliamų reikalavimų ir sugebėjimų, galimybių juos įgyvendinti. Vaikui bręstant, tai pereina į asmenybės bruožus. Tokie vaikai ir jaunuoliai neįsivaizduoja, kad gali kažko nepasiekti, neįveikti. Kai jie kažko nesugeba ar aplinkybės trukdo, kyla agresija, sukelianti galvos skausmą.
Skausmas Kaip Pojūtis
Skausmas yra pojūtis. Kiekvieną pojūtį sudaro visas kompleksas galinčių jį keisti veiksnių ar sąlygų. Žmogaus kūne nėra tokio impulso kaip skausmas, yra elektriniai impulsai, plintantys neuronais. Skausmu jie tampa tik smegenyse. Šio pojūčio kaip skausmo įsisąmoninimas yra psichologinis procesas, kuriame dalyvauja daug smegenų struktūrų. Skausmas - reikalingas pojūtis, tai tarsi pavojaus signalas. Vaikai, kaip ir suaugusieji, pasižymi individualiu ir subjektyviu reagavimu į patiriamą skausmą. Gali būti nevienodas skausmo jautrumo slenkstis. Jį lemia nemalonaus impulso intensyvumo stiprėjimas, kol šį pojūtį imame vadinti skausmu. Svarbu, kaip į skausmą reaguojama ir kokį skausmą vaikas gali iškęsti. Skausmas gali būti labai įvairaus pobūdžio ir intensyvumo. Tai labai subjektyvu, nes nėra objektyvių ir patikimų būdų patiriamam skausmui išmatuoti. Ką jaučia vaikas, kai jam skauda? Labai dažnai skausmą lydi baimė ir įtampa, ir šios trys emocijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Skausmo pasikartojimo baimė taip pat kelia nerimą ir įtampą, ir dažnai tai veikia kaip provokuojantis mechanizmas skausmui išlikti. Didelę reikšmę turi skausmo baimė. Dažniausiai patiriamą skausmą žmonės identifikuoja su ligomis, vyrauja įsivaizdavimas arba tikėjimas, kad kuo stipriau skauda, tuo sunkesnė liga.
2-5 metų vaikai yra labai jautrūs skausmui ar kūno sužalojimui. Invazinės procedūros, nepriklausomai nuo to, ar jos skausmingos, ar ne, šio amžiaus vaikams sukelia baimę ir stresą, nes jų savo kūno suvokimas dar nėra galutinai susiformavęs. Savo baimę, bejėgiškumą, protestą ir nepasitenkinimą atliekamomis procedūromis vaikai išreiškia verbaliai (kviesdami tėvus, prašydami palaikyti ant rankų, paleisti, rėkdami ir pan.) ir/ar įvairiais galimais fiziniais būdais (personalo stumdymu, bėgimu, technikos laužymu ir pan.). Vaikai mažiau supranta procedūrų esmę ir labiau bijo įvairų medicininių procedūrų, nei suaugusieji. 5-12 metų amžiaus vaikai mažiau išgyvena dėl galimo skausmo, gali su juo susitaikyti. Tai padaryti jiems lengviau, nei susitaikyti su ilgalaike negalia ar neapibrėžtu pasveikimo laiku. Didžiausia šio amžiaus vaikų baimė yra nepasveikti. Labai svarbu pastebėti, kaip vaikas pasakoja apie savo skausmą, kaip tą skausmą suvokia ir supranta, ką pats vaikas laiko savo skausmo priežastimi ir kaip reaguoja į skausmą. Dažnai vaikai atsiradusį skausmą sąmoningai arba pasąmoningai suvokia kaip jiems skirtą bausmę: jiems skauda, nes jie pasielgė blogai. Taip pat labai svarbus yra šeimos narių, bendraamžių, vaiką supančių žmonių, ypač senelių, mokytojų, auklėtojų bei gydytojų požiūris ir reagavimas į vaiko patiriamą skausmą, ligos simptomus. Kai kuriose šeimose skausmas yra kaip tradiciškai nusistovėjęs būdas komunikuoti. Tokiu atveju, jiems irgi pradeda skaudėti taip pat, kaip jų šeimos nariui ar pažįstamam, ar taip, kaip jie mato per TV. Vaikai dažnai kalba labai panašiai kaip suaugę, o kartais išsako, jog skauda „taip, kaip seneliui, mamai ar močiutei“.
Kita vertus, skausmas kaip simptomas ir kaip bet kuris kitas mūsų gyvenimo reiškinys turi savo pliusų ir minusų, teigiamų ir neigiamų pusių. Neigiamus aspektus jau minėjome, dar reikia paminėti ir teigiamus, vadinamuosius „simptomų pliusus“. Jei vaikas dėl jam atsiradusių ligos simptomų sulaukia išskirtinio dėmesio namuose, tėvų rūpesčio, globos, ko anksčiau labai trūko, arba auklėtojų, mokytojų nuolaidų, yra labiau saugomas, tausojamas, nebaudžiamas, jam sumažinami reikalavimai („kaip gi čia reikalausi ar bausi, juk vaikas liguistas, silpnas, serga“), tai tikimybė, kad greitai išnyks vaiko ligos simptomai, yra labai nedidelė. Jiems reikia, kad jaustųsi saugūs, ramūs, jie kreipiasi į tuos žmones nuliūdę ar įskaudinti. Dažniausiai tai būna tėvai ar kiti šeimos nariai, auklė, mokytojai ar kiti asmenys, su kuriais vaikas artimai bendrauja.
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
Atskyrimo Nerimas ir Fobijos
Visiškai normalu, jei maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai rodo tam tikro laipsnio nerimą gresiant ar įvykus atsiskyrimui nuo žmonių, prie kurių jie prisirišę. Atskyrimo nerimas atsiranda 7-8 mėn. (jis ima jautriai reaguoti į mamos ar kito prižiūrinčio asmens išėjimą), didėja iki 18 mėn. Atskyrimo nerimo sutrikimas turėtų būti diagnozuojamas tik tada, kai atsiskyrimo baimė vaikui tampa nerimo priežastimi, kai šis nerimas atsiranda ankstyvoje vaikystėje ir yra gerokai didesnis nei kitų bendraamžių, sutrikdo įprastą gyvenimą ir psichosocialinę adaptaciją pagal vaiko amžių. Svarbiausias diagnostikos požymis yra perdėtas nerimas dėl atskyrimo nuo žmonių, prie kurių vaikas yra prisirišęs. Šis nerimas gali įgauti įvairių formų. Pavyzdžiui, vaikai nuolat nerimauja, kad jiems ar jų artimiems žmonėms gali nutikti kas nors blogo, jie susirgs, pateks į ligoninę arba mirs ir pan. Jie bijo ir nenori atsiskirti nuo jiems artimų žmonių, nenori ir neadekvačiai bijo likti vieni namuose, eiti į darželį ar mokyklą, nes, pavyzdžiui, kol bus mokykloje, gali kas nors baisaus nutikti artimiems žmonėms. Šie vaikai bijo ir nenori eiti į mokyklą ne dėl kitų priežasčių, pvz., tam tikrų dalykų ar įvykių mokykloje baimės, o dėl atskyrimo nerimo. Tokie vaikai nerimauja dėl to, kad reikia miegoti vieniems kambaryje, naktį gali eiti tikrinti, ar nieko nenutiko jų artimiems žmonėms, nori atsigulti šalia jų, kartais sapnuoja pasikartojančius košmarus ar baisius sapnus apie atskyrimą nuo jiems artimų žmonių. Būdingi įvairūs psichosomatiniai simptomai: vaikui gali skaudėti galvą, pilvą, pykinti, būti bloga, jis gali vemti, kai tenka išsiskirti su artimais žmonėmis, pvz., išeinant iš namų į darželį ar mokyklą, arba kai su nerimu to laukiama. Vaikai gali būti irzlūs, pikti, užsispyrę, kaprizingi, nuolat ko nors reikalauja, gūžiasi arba zirzia.
Atskyrimo nerimas gali būti susijęs su įvairiais potencialiais stresoriais ar nerimo šaltiniais. Šis sutrikimas pagrįstas tuo, kad vaikui didesnį nei įprasta nerimą įvairiose situacijose sukelia atsiskyrimas nuo pagrindinio prisirišimo objekto (svarbaus, artimo žmogaus). Ši problema dažniausiai susijusi su atsisakymu eiti į mokyklą („mokyklos fobija“). Atskyrimo nerimo sutrikimą vaikystėje reikia diferencijuoti nuo normalaus atsiskyrimo nerimo tada, kai jo lygis yra neįprastas ir kai jis yra susijęs su socialinio elgesio problemomis.
Specifinis fobinis nerimas būdingas perdėta tam tikrų situacijų ar daiktų baime. Jei natūralios tam tikro amžiaus tarpsnio vaiko baimės užsitęsia per ilgai, yra labai ryškios, sutrikdo vaiko psichosocialinį funkcionavimą pagal amžių, jos yra laikomos sutrikimu, kuriam gydyti reikalingos terapinės intervencijos. Gyvūnų baimė, kraujo, injekcijų baimė nėra normali vaiko psichosocialinės raidos dalis, šis sutrikimas koduojamas pagal suaugusiųjų fobinio nerimo sutrikimų šifrus. Dauguma fobinio nerimo sutrikimo metu pasireiškiančių baimių atspindi tam tikros vaiko raidos periodo specifiškumą ir švelniau pasireiškia daugeliui vaikų.
Socialinis Nerimas ir Konkurencija Tarp Brolių/Seserų
Svetimų ir nepažįstamų asmenų saugojimasis yra normalus fenomenas pirmųjų gyvenimo metų antroje pusėje. Tam tikras socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ir ankstyvojoje vaikystėje, kai vaikas susiduria su naujomis, nepatirtomis ar gąsdinančiomis situacijomis. Ši diagnostinė kategorija vartojama tik sutrikimams, pasireiškiantiems iki šešerių metų amžiaus, kurie yra neįprasti savo laipsniu ir lydimi socialinio elgesio problemų bei nėra kito, bendresnio emocijų sutrikimo dalis. Vaikai su šiuo sutrikimu jaučia nuolatinę ar besikartojančią svetimų asmenų baimę arba šių asmenų vengia. Vaikas gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių, arba ir suaugusiųjų, ir bendraamžių. Ši baimė yra susijusi su normaliu prisirišimu prie tėvų ar kitų pažįstamų asmenų. Svarbu atskirti, kada šios baimės peržengia normalias vaiko amžiui ribas ir yra susiję su kliniškai svarbiais socialinio funkcionavimo sunkumais. Dauguma vaikų jaučiasi saugiau, kai jiems artimi žmonės yra šalia. Tačiau socialinis nerimas gali pasireikšti ir baimėmis būti stebimiems, vertinamiems kitų akivaizdoje (pvz., bijo valgyti, gerti, rašyti kitų akivaizdoje ir kt). Šiose situacijose atsiranda įvairių vegetacinių simptomų: paraudimas, rankų virpėjimas, pykinimas, staigus poreikis šlapintis.
Daugumai mažų vaikų pasireiškia tam tikras emocijų sutrikimo laipsnis po jaunesnio (dažnai nedaug jaunesnio) brolio ar sesers gimimo. Daugeliu atveju sutrikimas yra lengvas, tačiau kartais konkurencija ir pavydas, atsiradęs po gimimo, gali būti itin stiprus, užsitęsti ir likti nuolat, trikdyti vaiko raidą. Emocinis sutrikimas gali būti diagnozuojamas tik tada, kai: a) jis akivaizdžiai pasireiškia po jaunesnio brolio ar sesers gimimo; b) jis nebuvo pastebėtas anksčiau iki jaunesnio brolio ar sesers gimimo; c) yra anomalus pagal laipsnį ir/arba pastovumą ir lydimas psichosocialinių problemų. Konkurencija, pavydas gali pasireikšti nuolatinėmis varžybomis tarp brolių ar seserų dėl tėvų dėmesio ar prisirišimo; anomalumo kriterijus šiuo atveju yra neįprastas negatyvių jausmų sustiprėjimas. Sunkiais atvejais tai gali būti jaunyliui rodomas atviras priešiškumas, fizinis jo traumavimas, iš anksto planuojami pikti sumanymai ar slaptas kenkimas. Lengvesniais atvejais tai gali pasireikšti stipriu nenoru dalintis, pozityvaus požiūrio trūkumu ir draugiško bendravimo nutrūkimu. Emocinis sutrikimas gali įgauti vieną iš keleto formų, dažnai su tam tikra anksčiau įgytų įgūdžių (pvz., tuštinimosi ar šlapinimosi valdymas) regresija ar praradimu ir tendencija elgtis kūdikiškai. Gali sutrikti miegas. Taip pat būdinga, kad vaikas dažnai bando mėgdžioti kūdikio veiklą, reikalaujančią tėvų dėmesio (pvz., maitinimas). Bendraudamas su tėvais vaikas labiau konfrontuoja ar priešgyniauja, padaugėja jo įniršio priepuolių ir nerimo, liūdesio ar socialinio atsiribojimo diforinių būsenų.
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis
Gydymo Būdai
Taikomas psichoterapinis gydymas (kognityvinė elgesio, psichodinaminė, žaidimų, meno terapija) ir, esant reikalui, medikamentinis (serotonino reabsorbcijos inhibitoriais, antidepresantais, benzodiazepinais, buspironu). Prognozė geresnė tais atvejais, kai sutrikimai nedidelio laipsnio, kartu nėra komorbidinių sutrikimų. Nerimo sutrikimai gali keistis vaikui augant. Pastebėta, kad nerimo sutrikimų turintys vaikai turi tam tikrų temperamento ypatumų: kūdikystėje būna labai jautrūs, o ankstyvoje vaikystėje jų elgesys būna prislopintas, bendraudami jie mažiau šypsosi, lėčiau kalba, būna baikštesni.
Emocijos ir Krikščioniškoji Antropologija
Krikščioniškoji antropologija teigia, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (KBK 357). Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8. 16), todėl žmogus pašauktas meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas (KBK 1604). Vyro ir moters tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Dievas sukūrė vyrą ir moterį kaip vieną kitam (KBK 371), asmenų bendrystei, kuriai esant jie vienas kitam galėtų pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris (KBK 372).
Santuoka yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais (KBK 1603). Glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos kilnumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu.
Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės pėdsakas ir paveikslas (KBK 2205). Jos prokreacinė ir auklėjamoji veikla yra Tėvo kuriamojo darbo aidas. Šeima pašaukta dalyvauti Kristaus maldoje ir aukoje. Kasdienė malda ir Dievo žodžio skaitymas stiprina joje meilę. Krikščioniškoji šeima skelbia Evangeliją ir vykdo misiją.
Jėzus mokė vyro ir moters sąjungos pirminės prasmės, kurios nuo pradžių norėjo Kūrėjas: Mozės duotas leidimas atleisti žmoną buvo nuolaida dėl širdies kietumo; vyro ir moters santuokinis ryšys yra neišardomas - jį sudarė pats Dievas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6) (KBK 1614).
Aistros ir Dorovė
Pačios aistros nėra nei geros, nei blogos (KBK 1767). Moralės požiūriu jos vertinamos tiek, kiek iš tiesų priklauso nuo proto ir valios. Aistros yra vadinamos valingomis „dėl to, kad valia arba jas pažadina, arba joms nesipriešina“. Kad moralinis, arba žmogiškasis, gėris būtų tobulas, aistras turi tvarkyti protas.
Susivaldymas yra moralinė dorybė, tvardanti malonumų pomėgį ir padedanti išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis (KBK 1809). Ši dorybė laiduoja valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus savo juslinį geismą kreipia į gėrį, geba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis tenkindamas širdies troškimus. Susivaldymas yra dažnai giriamas Senajame Testamente: „Nesek paskui savo geismus, tvardyk savo geidulius“ (Sir 18, 30). Naujajame Testamente jis yra vadinamas „santūrumu“ arba „blaivumu“. Gerai gyventi yra ne kas kita, kaip mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu elgesiu. Tikra ir visiška Jo meilė išsaugoma susivaldymu; dėl žmogaus tvirtumo jos nepalaužia jokios nelaimės; teisingame žmoguje ji niekam kitam nepaklūsta; išmintingo žmogaus meilė budi, viską stebėdama, kad nejučiomis jos neužkluptų nei klasta, nei melas.
Auklėjimas ir Dorovė
Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia atsakingi tėvai (KBK 2223). Tą atsakomybę iš pradžių jie paliudija sukurdami šeimos židinį, kuriame paprastai viešpatauja nuoširdumas, atlaidumas, abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. Šeimos židinys yra tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti. Čia išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo, savitvardos - tikrosios laisvės sąlygų. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems“ dalykams. Didi tėvų pareiga rodyti gerą pavyzdį vaikams.
Krikščioniškasis tyrumas reikalauja švarios visuomeninės aplinkos, iš visuomenės komunikavimo priemonių - pagarbios ir santūrios informacijos (KBK 2525). Širdies tyrumas apsaugo nuo paplitusios erotikos ir atitolina nuo liguistą smalsumą bei apgaulingus jausmus keliančių reginių.
Auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis įgytas žmogiškąsias dorybes išskaistina ir išaukština dieviškoji malonė (KBK 1810). Dievui padedant, jos užgrūdina charakterį ir palengvina daryti gera. Dorybingas žmogus, gyvendamas tomis dorybėmis, jaučiasi laimingas.
Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė (KBK 1827). Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.
Santuoka ir Skaistumas
Tiek Santuokos sakramentas, tiek mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra iš Viešpaties (KBK 1632). Kas smerkia santuoką, kartu menkina mergeliškumo garbę; kas santuoką giria, dar labiau pagerbia įstabesnį mergeliškumą. Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su santuokinės meilės oruumu, dovanomis bei sunkumais, idant, išauklėti skaisčiai gyventi, būtų pasiruošę, atėjus metui iš taurių sužadėtuvių žengti į vedybas.
Skaistumo dorybė išsiskleidžia draugystėje (KBK 2347). Kristaus mokiniui ji nurodo, kaip reikia Juo sekti ir tapti į Jį panašiam; Jis mus išsirinko savo draugais, visiškai mums save padovanojo ir leido tapti Jo dievystės dalininkais. Skaistumas ypač pasireiškia draugiškumu artimui. Draugystė, puoselėjama tarp tos pačios ar skirtingos lyties asmenų, yra didelis gėris visiems. Ji veda į dvasinę bendrystę.
Santuokinė meilė yra visuotinė ir apima visas asmens dalis: kūno ir instinktų reikmes, jausmų ir emocijų galias, dvasios ir valios troškimus; ji siekia kuo didesnės asmenų vienybės, kuri sujungtų ne tik kūnus, bet ir širdis, ir sielas; abipusiu ir galutiniu atsidavimu ji reikalauja to abipusio dovanojimosi neišardomumo bei didžiausios ištikimybės ir yra atvira vaisingumui.
tags: #emociju #busenos #ir #paslaugumas