Kai žmogus sužino sergantis vėžiu, jo pasaulis akimirksniu pasikeičia, užplūsta nerimas, baimė ir nežinia. Gydymo metu iškyla nauji psichologiniai sunkumai, keičiasi gyvenimo situacija ir santykiai. Šiame kontekste, psichoterapija gali padėti nepalūžti ir atsiskleisti teigiamam asmenybės potencialui. Straipsnyje panagrinėsime, kaip psichologinis ir dvasinis suvokimas gali tapti esminiu vaistu nuo ligų, ypač vėžio, remiantis įvairių Jungo analitikų įžvalgomis ir Roberto Karvausko mokymais.
Psichologinė Pagalba Onkologijoje: Reikalingumo Suvokimas
Lietuvoje organizuotos psichologinės pagalbos onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms trūksta. Valstybės mastu ne visada suvokiama, kaip tai reikalinga. Esama tik pavienių, savanoriškų ar privačių iniciatyvų. Todėl svarbu skleisti žinią apie tokios pagalbos reikalingumą ir šviesti visuomenę apie psichoterapijos naudą.
Tradicinės kultūros ir religijos turėjo atsakymus į klausimus apie kančios, ligos ir mirties prasmę. Tačiau XXI amžiuje ne visiems tai tinka. Italijoje atlikta apklausa parodė, kad net 84 proc. žmonių labiausiai bijo vėžio. Tai rodo didelį visuomenės nerimą ir nežinomybę, susijusią su šia liga.
Jungo Analitikų Požiūris į Vėžį
C. G. Jungas teigė, kad vėžys gali atsirasti žmogui sustojus tam tikrame individuacijos taške arba negalint prasigauti pro kliūtį. Niekas negali to padaryti už jį, turi prasidėti vidinis augimo procesas. Jei žmogaus prigimtis pati neatlieka šios spontaniškos kūrybinės veiklos, rezultatas gali būti mirtinas. Tačiau, lygiai taip, kaip vėžys gali išsivystyti dėl psichinių priežasčių, jis gali dėl jų ir išnykti.
Žymi Jungo psichologijos analitikė dr. Jean Shinoda-Bolen teigė, kad susirgę sunkia lėtine liga, pacientai praranda savo naivumą, tampa labai pažeidžiami ir jau nebėra tokie patys, kokie buvo prieš diagnozę. Anot jos, žmogus atsiduria tarp gyvenimo ir mirties galimybės, ribiniame laike, ant perėjimo nuo matomo materialaus pasaulio į nematomą slenksčio. Šiuo tarpiniu laiku skirtingi elementai gali pakreipti svarstykles viena ar kita kryptimi, tačiau taip pat įmanoma pagilinti savo ryšį su tais žmonėmis, kurie tiki galimybe išgyventi. Po ligos mes esame priversti eiti į neatrastą žemę ieškoti dar neatrasto reljefo.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Mirtazapinas Actavis
Italų analitikė Marta Tibaldi, pati sirgusi vėžiu, pateikia įžvalgų apie šią ligą. Ji apie vėžį kalba kaip apie užduotį surasti atsparą ir pačiam gydyti save. M. Tibaldi teigia, jog labai svarbu kalbėti apie vėžį ir žinoti šios ligos savybes, dar iki tol, kol patys asmeniškai su juo nesusiduriame, jei norime iš anksto suvaldyti šį įvykį. Terapeutė kalba apie traumą atkuriantį gydymą per įsivaizdavimą, kai vėžys susiejamas su aukštesne dimensija ir su objektyviais mūsų psichikos vaizdiniais. Tačiau, anot M. Tibaldi, gera vėžio prevencija taip pat reiškia ir pacientų neįtraukimą į viską, kas vyksta onkologinės priežiūros šviesoje (o kartu ir jos šešėlyje).
Lorna Wood, parašiusi knygą „Vėžys ir aktyvi vaizduotė“, pasakoja apie savo pačios patyrimą sergant krūties vėžiu. Po šoko, kilusio išgirdus savo ligos diagnozę, ji buvo pasirengusi ieškoti vėžio prasmės, net kreiptis į ligą kaip į gyvą subjektą. Psichologinis darbas su savimi asmeninės analizės metu ir aktyvios vaizduotės praktika leido jai pakelti savo baimę ir pasigilinti į ją, atrasti tai, ko negalėjo įsileisti į savo gyvenimą.
Jungiškosios krypties analitikas dr. Russelas Lokhartas aptaria vaizdinius ir metaforas, susijusias su vėžio liga, ypač vėžio „aukos“ sąvoką. Pati vėžio liga, atrodo, yra tokių stiprių kolektyvinių projekcijų auka, kad vėžys gali būti pagrįstai laikomas moderniu šių dienų mitu. Lokhartas teigia, kad liga visada priartina mus prie mirties klausimo. Gelmė reiškia mirtį gundymams paviršutiniškumu, su visu jo greičiu ir neįsišaknijimu. Gelmė reikalauja vienareikšmiško pasirinkimo, o ne begalės iliuzinių pasirinkimų, ir mirtis yra puiki būtent savo vienareikšmiškumu. Jis taip pat pabrėžia, kad sapnai jautriai atspindi nepastovius organizmo organinius procesus gerokai prieš pasirodant bet kokiam klinikiniam vaizdui.
Prancūzų Jungo analitikas daktaras Rolandas Kohenas kalba apie sunkumus, su kuriais susidūrė, dirbdamas onkopsichologinių tyrimų srityje. Tačiau jis yra įsitikinęs savo tyrinėjimų šioje srityje ir savo požiūrio prasmingumu. Koheno nuomone, ši blogybė (vėžio liga) žmogų, kaip subjektą, paklūstantį vyraujančiam mūsų dienų ekstravertiniam požiūriui, įpareigoja iš naujo atrasti žmogų savyje, savo intravertinę dalį, kuri yra kita mūsų modernaus pasaulio pusė. Nes galbūt, kai mes nepaisome ir nusilpniname šį mūsų gyvenimo ir buvimo aspektą, tada galiausiai ir atsiranda degeneruojantys vėžio simptomai.
Dr. J. Shinoda-Bolen savo darbe dažnai remiasi mitu. Anot jos, mito kalba paliečia sielą. Siela įsiklauso į metaforas, pasakojimus, poetinę išraišką ir muziką. Sielą paliečia visa, kas turtinga emocijų.
Taip pat skaitykite: Sertralin Actavis: ką reikia žinoti
Energetinis Požiūris į Sveikatą ir Ligą
Daugeliui iš mūsų liga yra nelauktas ir nemylimas svečias, užsukantis į mūsų kūnus “neprašytas”. Mes dažniausiai sąmoningai vengiame sveikatos negalavimų kaip įmanydami, tačiau savo gyvenimo būdu ir mąstymu juos patys susikuriame. Anot Roberto Karvausko, mes esame ne tik fizinės, bet ir energinės būtybės, visa apimanti ir persmelkianti sąmonė, neatskirti, o sujungti su visuma.
Puikiai žinome, kad norėdami būti sveiki, turime įgauti vidinę ramybę. Tam padeda pilnavertė mityba, taisyklingas kvėpavimas, reguliarus darbo ir poilsio rėžimas, kūno lavinimas, savalaikis miegas. Gyvybę teikia laisvoji gyvybinė energija, kuri ateina į mus iš kosmoso ir teka mūsų energetiniais kanalais. Jeigu jie yra neužblokuoti emocijų sankaupomis, mes jaučiame pusiausvyrą - ramybės, pasitikėjimo, džiaugsmo būseną.
Kurdami savyje įtampas bei streso būseną, mes pritraukiame tokią pačią energiją ir situacijas, iššaukiančias mumyse atitinkamą būseną. Kuomet sąmoningai nusprendžiame nukreipti dėmesį į ramybę, atsipalaidavimą bei meilę, pamažu nurimstame ir imame skleisti harmoningas vibracijas, gaminame meilės energiją, kuri ima tekėti į visatą ir grįžta atgal į mus, pripildydama laisvąja energija. Tereikia tiesiog būti, pasinerti į ramybę, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.
R. Karvauskas rekomenduoja puikų atsipalaidavimo metodą: pradėkite nuo šypsenos. Tokiu būdu iš ją palaikančių veido raumenų sklis impulsai į smegenis, kad jums džiugu ir gerai jaučiatės. Smegenys siunčia impulsus į hormonines liaukas, kurios išskiria „laimės“ hormonus. Šie keičia ląstelių būseną, nuo kurios priklauso mūsų savijauta, o tai reiškia, kad kinta ir mūsų energinio lauko vibracijos. Nusišypsoję, išsitieskite, atsiloškite, pradėkite pilnai kvėpuoti nuo pilvo apačios iki bronchų. Deguonis yra fiziologinė energija, kurios mums reikia ištisą parą, tuo pačiu ramus ir tolygus kvėpavimas leidžia atsipalaiduoti.
Tikėjimas ir Depresija
Tėvas Wenceslao Vialis svarsto, ar depresijos atvejų padaugėjimas gali būti sietinas su tikėjimo trūkumu. Tikinčiajam tikėjimas Dievu nėra vaistas nuo depresijos, tačiau tai padidina resursus kovoti su ja, kadangi tikėjimas mums atveria aukštesniąją Būtį, kuriai mes duodame atsaką. Apibendrinant žmogus, kuris siekia artumo su Dievu, randa gyvenimo pilnatvę ir gali pasiekti didesnį stabilumą.
Taip pat skaitykite: Svarbūs aspektai apie triciklius antidepresantus
Tačiau norėdamas išvengti tam tikrų depresijos formų tikintysis taip pat turi laikytis tam tikro režimo ir pusiausvyros - skirti laiko poilsiui ir pramogoms, tarnaudamas kitiems, kasdieninėje veikloje, draugystėje ir darbe. Gyvenimas be Kristaus tampa kur kas sunkiau suvokiamas. Todėl nestebina, kad atsitolinimas nuo Kristaus gali pagilinti depresijos simptomus, kadangi tampa sunkiau priimti tokios daugybės gyvenimo situacijų prasmingumą.
Krikščionių tikėjimas taip pat atsižvelgia ir į žmogiškuosius veiksnius bei mokslo pažangą. Taigi, pirmasis patarimas žmogui, kenčiančiam nuo depresijos, būtų nueiti pas gerą gydytoją. Šiandien esama labai veiksmingų depresijos gydymo medikamentų bei psichoterapinių technikų. Dvasiniu požiūriu, žmogus, sergantis depresija - kaip ir bet kuris kitas asmuo - neabejotinai ras pagalbą maldoje, susitikime su Jėzumi Eucharistijoje ir išpažintyje. Šis atleidimo sakramentas yra ypač svarbus visiems, kadangi gebėjimas atleisti ir atleidimo gavimas yra esminis brandos, taip pat ir emocinės pusiausvyros kertinis akmuo.
Tėvas W. Vialis teigia, kad „gilus tikėjimas“, kuris nėra praktikuojamas, nėra nuoseklus. Toks esminis nenuoseklumas, „dvigubas gyvenimas“ kur kas labiau destabilizuoja žmogų. Galbūt netikintis žmogus, nuoseklus netikintysis, mažiau rizikuoja susirgti depresija, nei tikintis, kuris nepraktikuoja savo tikėjimo.
Sąmoningumas ir Misija
Anot R. Karvausko, mes visi esame vieno darnaus, sąmoningo, harmoningo energinio organizmo ląstelės, turinčios savo paskirtį ir misiją. Visa visata, viskas kas yra, tai yra organizmas, kurio pagrindas yra MEILĖ. Šita visata, gyvenimas, pasaulis, visuma tai yra Meilės organizmas, ir iš mūsų šitam organizmui, kaip iš ląstelės, reikia būtent gyvybinės energijos, ir jinai duoda mums žaliavą, kad mes pagamintume tą energiją. Jinai duoda laisvąją gyvybinę energiją, iš kurios mes turim sukurti pasitenkinimą, dėkingumą, atsipalaidavimą, ramybę, džiaugsmą, palaimą, t. y. besąlyginę Meilę, kitaip sakant, būseną GERA.
Pasak R. Karvausko, mums žinoti ir neprivaloma, turime tiesiog jausti širdimi. Reiktų save pastatyti į kito vietą - „įeiti“ ir nuoširdžiai pajausti jo emocijas bei būseną, tuomet aiškiai gausime atsakymą ką šiuo momentu galime duoti geriausio. Kuomet nustojame tikėtis iš kitų sau naudos, atveriame kelius besąlyginei Meilės energijai.
Lektorius dalinasi įžvalga, jog „kai žmogus pradeda rūpintis tik dėl savęs, iš karto tampa nebe magnetu gyvybinei energijai, kanalas užsidaro, pritekėjimo nėra, o likučius mes pradedam eikvoti gamindami įtampas. Dėl ko gyveni - paklausk savęs. Ką tu duodi? Kuomet valgai, miegi bei rūpiniesi savimi turėdamas vidinį ketinimą tarnauti kitiems, tuomet organizme vyksta stebuklai - maistas geriau įsisavinamas, o poilsis tampa kokybiškesnis. Todėl turime imti tam, kad duotume.