Pragaras - tema, kuri šiais laikais nėra itin populiari ir netgi Katalikų Bažnyčioje kalbos apie jį yra tapusios savotišku tabu. Tačiau pragaro egzistavimą liudija ne tik krikščionybė, bet ir kitos religijos bei mitologijos. Net ir netikintieji, gyvenantys nesąžiningai ar savanaudiškai, gali pajusti jo užuomazgas jau čia, žemėje. Šiame straipsnyje nesiekiama įrodyti pragaro buvimo ar pateikti išsamų jo aprašymą, o veikiau apmąstyti, kokios elgesio pasekmės, remiantis Dantės "Pragaru", laukia po mirties.
Pragaro idėjos neišvengiamumas ir Bažnyčios kritika
Svarbiausi klausimai, kylantys svarstant pragaro idėją, dažnai būna šie: ar teisinga pasmerkti žmogų amžinoms kančioms už laikinus prasižengimus? Argi ne arogantiška manyti, kad gyvensite amžinai? Koks gi tobulai mylintis Dievas gali pasmerkti savo mylimus sūnus ir dukras nesibaigiančioms kankynėms? O kaipgi žmonės, kuriems nepasisekė gimti po Kristaus? Šie klausimai gali atrodyti svarūs, tačiau iš tiesų jie yra ganėtinai paviršutiniški.
Net ir be religijos galima pastebėti, kad dėl širdies reikalų laikini, netgi vienkartiniai nusižengimai gali palikti nesibaigiančių pasekmių. Pavyzdžiui, santuoka gali amžiams sudūžti dėl vieno neištikimybės akto. Žmonės gali ir turėtų vieni kitiems atleisti, bet sąžinėje ir širdyje pasekmės lieka visam laikui, neretai paliesdamos ir aplinkinių gyvenimus. Todėl verta paklausti savęs: jeigu su dabartine sąžine gyvenčiau amžinai, ar tai būtų palaima, ar kančia?
Dievo meilė ir žmogaus laisva valia
Kiekvienam tėvui, mylinčiam savo vaikus, kelia siaubą mintis, kad šiems galėtų atsitikti kas nors bloga. Tad įsivaizduokime, kiek kartų stipriau tai išgyvena Dievas. Tačiau problema ta, kad taip mąstydami vertiname Dievą pagal žmogišką standartą ir ignoruojame tiesą, jog žmonės suvokia tam tikras nerašytas taisykles, bet vienintelė rūšis jų visiškai nesilaiko. Geri tėvai leidžia vaikams kentėti už savo elgesio pasekmes.
Šventajame Rašte pragaras nėra labai detalizuojamas. Galima rasti ir pamokymų, jog mums nėra privaloma sekti Kristumi, ir netgi ne visi yra pašaukti tą daryti. Taip pat yra epizodų, kai išgelbėjami ar pagiriami kitataučiai, žmonės už Dievo tautos ribų.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Tikimybė atsidurti pragare
Biblija tvirtai tikina, kad tikimybė pragare leisti amžinybę yra itin didelė dėl trijų dalykų:
- Ištvirkavimų: Dėl jų Dievas sunaikina vos ne visą žmoniją, o vėliau - ištisus miestus.
- Neapykantos artimui: Evangelijoje pagal Matą sakoma: "Tas, kuris sako savo broliui „beproti“, yra smerktinas pragarui".
- Savanaudiško gyvenimo: Praktikuojamas žmogaus laisva valia.
Mintys iššaukia veiksmus, veiksmai formuoja įpročius, o įpročiai formuoja mus pačius. Geri įpročiai gali perkeisti žmogų iš pagrindų, o blogi įpročiai tarnauja kūno malonumams. Kūnui mirus, lieka nerami sąžinė ir išduota siela, kupina apmaudo, paniekos ir pagiežos sau. Tokia siela blaškosi, nerimsta, negalėdama sugrįžti pas Dievą ir patiria antrąją mirtį - amžiną pragarą.
Išsigelbėjimo viltis
Kyla klausimas, o kaip tie žmonės, kurie gimė anksčiau už Kristų, kurie gyvena atskirti nuo civilizacijos ar šiaip nėra nieko girdėję apie Katalikų Bažnyčią ir Jėzų Kristų? Tai lyg ir nesiderina su katalikų skelbiama tiesa, kad už Bažnyčios ribų nėra išgelbėjimo. Tačiau Šventajame Rašte randame ne vieną teisųjį, pavyzdžiui, Lozorių, žemėje kentėjusį skurdą ir panieką, bet patekusį į Dangų. Taip pat prisimename puikius, šventus žmones, gerbiamus panašiai kaip katalikų šventieji.
Dievo Žodis visada yra paskutinis. Kaip nė vienas katalikas neturi garantuotos apsaugos nuo pragaro, taip ir nė vienas už Bažnyčios ribų nėra be vilties. Kiekvienas žmogus turi širdyje meilės tiesai bei sielos troškimą susijungti su Dievu, todėl kiekvienoje filosofijoje ir religijoje yra tam tikra dalis tiesos. Kiekvienas turi viltį pasiekti Dangų. Katalikų Bažnyčia įkurta paties Dievo, todėl ji turi ne tik viltį, bet ir Dievo pagalbą. Bažnyčia sujungia ir suderina racionalų mąstymą, tikėjimą, gamtiškumą, antgamtiškumą, dvasios ir kūno santykį. Jai yra perduotas Kristaus autoritetas - mokyti, teisti ir atleisti, kurio neturi jokia kita religija, filosofija ar sistema.
Dvasinės nuodėmės
Nors gali atrodyti, kad krikščionims katalikams neskaistumas yra baisiausia nuodėmė, tai nėra tiesa. Kūniškos nuodėmės yra blogos, bet jos mažiausiai blogos iš visų kitų. Visi blogiausi malonumai yra grynai dvasiniai: malonumas leisti kitiems neteisingai elgtis, būti viršininku ir "globoti", sugadinti, įkąsti; malonumas jausti valdžią ir neapykantą. Mumyse tūno gyvuliškumas ir demoniškumas, o pastarasis yra blogesnis iš tų dviejų. Todėl drungnas išpuikėlis, reguliariai lankantis bažnyčią, gali būti kur kas arčiau pragaro nei prostitutė.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Pragaro vaizdiniai
Didžioji dauguma žinių apie pragarą ateina iš mūsų pačių ar kitų žmonių vaizduotės. Tradiciškai Bažnyčioje vyravo šv. Tomo Akviniečio sudarytas pragaro vaizdinys:
- Pakraštys (lot. limbus): Panašus į Rojų, ten visai nekaršta, žaliuoja medžiai ir teka upės. Čia patekdavo teisiųjų žmonių sielos iki Kristaus.
- Vaikų pragaras: Kur patenka nekrikštyti vaikučiai. Jie nėra spėję nusikalsti, bet ir jų sielos nėra tinkamai subrendusios ir nėra atpirktos. Tai tarsi tuščia ola, kur šios sielos blaškosi, čia nei šilta, nei šalta. Svarbu pažymėti, jog tiek pragaro pakraštys, tiek ir vaikų pragaras nėra oficialaus Katalikų Bažnyčios mokymo dalis.
- Skaistykla: Čia sielos siunčiamos atkentėti už savo nepelnytus malonumus žemėje bei apsivalyti nuo nemirtinų nuodėmių.
- Tikrasis pragaras: "Vieta", priruošta pačiam šėtonui ir demonams, čia patenka žmonės, padarę mirtinų nuodėmių.
Dantės Alighierio "Dieviškojoje komedijoje" pragaras vaizduojamas tarsi piltuvo formos bedugnė, kurią perėjus patenkama į Rojų. Tokia pragaro vizija nėra oficialiai patvirtinta Bažnyčios, bet ji atspindi to meto žmonių pasaulėžiūrą.
Rekomendacijos
Rekomenduojama perskaityti Tomo Kempiečio knygą "Kristaus sekimas", kurioje gausu puikių, stoiškų patarimų apie dvasinį, bei fizinį gyvenimą. Joje rašoma: "Taigi nesididžiuok gerais darbais, mat Dievo teismas kitoks nei žmonių. Kas malonu žmogui, dažnai nemalonu Jam. Ir jeigu turi kiek nors gėrio, tikėk, kad kiti turi jo daugiau. Šitaip išsaugosi savo kuklumą. Juk nėra jokios žalos būti žemiau visų kitų, bet yra didelė žala iškelti save aukščiau vieno. Taika ir ramybė gyvena kuklioje širdyje, tuo tarpu išdidžią širdį graužia pavydas ir ėda nuolatinis puvėsis. Dėl lengva širdimi apleistų savo trūkumų mes nejaučiame sielos sielvarto, todėl veltui juokiamės, kai turėtume raudoti, ir todėl vargas tiems, kurie nepažįsta savo skurdo, bet dar didesnis vargas tiems, kurie myli šį apgailėtinai sugedusį gyvenimą. Kad ir ką darytum, prisimink pabaigą ir kaip stosi prieš griežčiausią teisėją, nuo kurio niekas nėra paslėpta, kurio nepaperka dovanos, nesugraudina pasiteisinimai, kuris teisia teisingai. O apgailėtinas nusidėjėli, kuris kartais bijai pataisymų įpykusio žmogaus, ką tu atsakysi prieš Dievą, kuris žino visas tavo nedorybes? Kodėl gi neapgalvoji teismo dienos? Kai nė vienas žmogus negalės būti atleistas ar apgintas kito žmogaus".
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas