Emocijos - tai subjektyvūs išgyvenimai, apibūdinantys reikšmingus gyvūno arba žmogaus poreikiams (motyvacijai) įvykius, reiškinius, situacijas ir skatinantys veikti atsižvelgiant į juos. Jos yra neatsiejama žmogaus patirties dalis, reguliuojanti bendravimą ir daranti įtaką bendravimo būdų ir priemonių pasirinkimui. Šiame straipsnyje apžvelgsime emocijų teorijas, pradedant nuo klasikinių ir pereinant prie šiuolaikinių neuromokslinių požiūrių, aptarsime emocijų raišką, fiziologinius mechanizmus ir reguliavimo strategijas.
Emocijų Apibrėžimas ir Charakteristikos
Emocijos reiškėsi evoliucijoje kaip priemonė, padedanti individui nustatyti kūno būsenų ir aplinkos poveikių biologinį reikšmingumą pagal genetiškai įtvirtintą rūšies patirtį (instinktus). Stipresnės emocinės reakcijos fiziologinį organizmą sužadina (stipriau plaka širdis, įsitempia raumenys, džiūsta burna, išsiplečia vyzdžiai ir kita), reiškiasi išraiškos veiksmais (kūno, veido raiška, balso intonacija ir kita).
Emocijoms būdinga poliariškumas (teigiamos, neigiamos, aktyviosios, arba steniškosios, ir pasyviosios, arba asteniškosios, emocijos) ir ambivalentiškumas (vienu metu to paties objekto atžvilgiu gali būti juntami priešingi išgyvenimai, pvz., stiprus pavydas sukelia ir meilę, ir neapykantą). Poreikio patenkinimas kelia teigiamas (pvz., džiaugsmo, malonumo), nepatenkinimas - neigiamas (pvz., liūdesio, nemalonumo) emocijas. Aktyviosios emocijos skatina organizmo sistemą veikti ir didinti jos energiją, pasyviosios emocijos ją slopina. Aktyviosios emocijos paprastai sukuria įtampos, pasyviosios - palengvėjimo, arba atomazgos, būsenas. Emocijos gali būti stiprios ir silpnos (priklauso nuo to, kokią reikšmę organizmui turi emocijas sukėlę veiksniai). Žmogaus emocijos būna įsisąmonintos ir neįsisąmonintos (konfliktas tarp jų dažnai sukelia neurozes). Paprasčiausia emocijos forma yra emocinis tonas (pojūčių, suvokimų, vaizdinių, kartais minčių sukeltas išgyvenimas, suteikiantis pasitenkinimą arba nepasitenkinimą). Tobuliausia žmogaus emocijos forma - ilgalaikiai jausmai, kuriuos sukelia dvasiniai poreikiai. Kitos emocijų formos: afektas, aistra, baimė, fobija, frustracija, nerimas, nuotaika, stresas.
Istorinis Emocijų Teorijų Kontekstas
Emocijos atsiranda dėl organizmo nervų sistemos, pirmiausia galvos smegenų, veiklos. Ontogenezėje emocijos ypatybės vis labiau diferencijuojasi, emocijas sukeliantys objektai darosi vis sudėtingesni, didėja gebėjimas reguliuoti jas ir jų išorinę raišką. Žmogaus emocijos yra susijusios su asmenybės raida, kurią lemia bendravimas su kitais žmonėmis, jų atjautimas ir bendri išgyvenimai (empatija), meno kūrinių, informacijos poveikis ir kita. Emocijos reguliuoja žmonių bendravimą, turi įtakos renkantis bendravimo būdus ir priemones. Viena priemonių yra išorinė išraiška, arba emocinė ekspresija (mimika, kalba, gestai), turinti informacinį ir socialinį pobūdį.
Pirmasis biologinę emocijos raiškos paskirtį tyrė C. R. Darwinas (1872). Jis teigė, kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir kad psichikai formuojantis emocijos turėtų išnykti. Dabartinei emocijos fiziologinių mechanizmų sampratai pradžią davė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas W. Jamesas (1884) ir danų fiziologas C. G. Lange (1885), kurie atskirai vienas nuo kito paskelbė teoriją (vadinamoji Jameso ir Lange’s teorija), kad emocijos išgyvenimas yra organizmo fiziologinių reakcijų į jas sukeliančius dirgiklius įsisąmoninimas. Vėliau Jungtinių Amerikos Valstijų fiziologai W. B. Cannonas (1927) ir Ph. Bardas (1931) eksperimentais (vadinamoji Cannono ir Bardo teorija) įrodė, kad emocijas žadinantis dirgiklis tuo pačiu metu sukelia ir fiziologines reakcijas, ir subjektyvų emocijų išgyvenimą. 20 a. pradžioje S. Freudas pabrėžė tobuliausių emocijų reikšmę bei įtaką žmogaus gyvenimui ir raidai. 20 a. antroje pusėje dauguma mokslininkų teigė, kad pažinimo procesai (suvokimas, atmintis ir mąstymas) yra svarbi emocijos sudedamoji dalis. S. Schachteris, sukūręs dviejų veiksnių teoriją (1962), teigė, kad emociją sudaro 2 veiksniai: fizinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardijimas. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas R. Zajoncas teigė (1984), kad kai kurios emocijos kyla spontaniškai ir yra nesusijusios su sąmoningu pažinimu, t. y. emocijos pajuntamos anksčiau, negu spėjama pagalvoti (pvz., iš karto patinka koks žmogus arba daiktas, iš pradžių nežinant, kodėl jis patinka).
Taip pat skaitykite: Sartre'as apie emocijas
Filosofai (R.Descartes ir B.d.Spinoza), ašvietimo filosofai (I.Kant), daugelis Naujųjų amžių filosofs (J.P.Sartre) taip pat domėjosi emocijomis. Biologijos ir medicinos moksls atstovai nuo seno tyrinėjo emocinis reakcijs kūniškuosius simptomus. Keletas žymiausių tokios mokslinės tradicijos atstovs: T.Hipokratas, Galenas, W.B.Cannon, Ch.Darwinas. Štai T.Hipokratas, sukūręs vidinis žmogaus kūno sąvs teoriiją, davė pradžią mokslui apie temperamentus. Pasak T.Hipokrato, skirtumus tarp choleriko, melancholiko, sangviniko ir flegmatiko lemia pagrindinis žmogaus organizmo sąvs proporcija. Pavyzdžiui, Ch.Darwinas veikale "Žmogaus kilmė" (1871) žmogaus vystymąsi įrikiuoja į natūralią visos gyvybės evoliuciją.
Jau senojoje psichologijos istorijoje emocijos buvo centrinė tema. Vargu, ar kuris iš psichologijos klasiks savo teorijoje neskyrė dėmesio emocijoms. Emocijs teorijs istoriją psichologijoje 19a. pabaigoje pradėjo Watson (1919), James (1890), Wundt (1896), Meinong (1894) ir McDougall (1908) teoriniai veikalai. Šis mokslininks darbai padarė įtaką emocijs psichologijos raidai 20-tajame amžiuje. Pavyzdžiui Wundt'o emocijs teorija tampriai susijusi su ašis diens dimensinėmis emocinio išgyvenimo teorijomis (Rusell, 1989; Larsen ir Diener, 1992). Meinong emocijs teorija padėjo pagrindus moderniai kognityvinei teorijai (Weiner, 1986; Ortony, Clore ir Collins, 1988; Lazarus, 1991). Vis dėlto emocijs tyrinėjims istorija yra gana permaininga. Štai 20a. viduryje iškilus biheviorizmui Amerikoje, susidomėjimas emocijomis nuslūgo. Psichologijos objektas buvo susiaurintas iki stebims dirgiklis ir reakcijs į juos tyrimo. Pavyzdžiui Watson emocijas traktuoja kaip psichologines reakcijas. Biheviorists refleksijose nėra vietos subjektyviajam emocijs aspektui, t.y. tokiems jausmams kaip džiaugsmas, baimė, pyktis ar likūdesys. Štai biheviorizmo atstovas M.F.Meyer (1933) tvirtino, kad vėliausiai 1950-aisiais emocijs (traktuojams kaip jausmai) tyrinėjimas bus įvertintas kaip psichologijos mokslo kuriozas. Mokslininkas, apibūdindamas emocijs teorijs vietą tarp kitų psichologijos teorijs, palygino ją su banginiu tarp kitų žuvs. Šis) emocijoms atiteko marginalinė pozicija. Šiai buvo suvoktas tokio požiūrio ribotumas, todėl tolesnėje psichologijos mokslo raidoje emocijs psichologija vėl užėmė centrinę vietą. Nors K.R.Scherer 1981-aisiais metais emocijs psichologijos situaciją dar sulygino su vaiduoklis miestu aukso karaštligės apimtuose Amerikos Vakaruose, kur "tik keli nepataisomi vienišiai kasa kitų paliktuose telkiniuose", tuo metu jau pradėjo reikštis emocijs psichologijos renesanso pirmieji pozymiai. (Scherer, 1981, 305). Po kelis metų jau buvo tiek mokslinis publikacijs emocijs tema, kad js nebuvo įmanoma apžvelgti. Tarp 1986-2001m. buvo įsteigti net trys tarptautiniai žurnalai ("Emotion", "Cognition and Emotion" ir "Consciousness and Emotion"), kuris specifika empiriniai ir teoriniai darbai emocijs tema. Šios trumpos nuorodos į emocijs teorijs istoriją parodo, kaip intensyviai buvo stengiamasi nagrinėti ašį fenomeną. Šis. Šis galima ieškoti nepakankamame emocijs fenomens konceptualizavimo lygyje, nepaisant to, kad egzistuoja daug emocijos teorijs. Pavyzdžiui, Plutchik (1980) išskiria 28 emocijs teorijas. .Įvairios emocijs teorijos priskiriamos skirtingoms tradicijoms, todėl jas klasifikuojant taikomi skirtingi kriterijai (Merten, 2003). Scherer (1990) skirstymas remiasi tokiais komponentais: kognicija, neurofiziologija, išraiška, motyvacija, jausmu. Šiau ašis mokslininkas labiau atsižvelgia į įvairis teorinis tradicijs istorinę raidą.
Pagrindinės Emocijų Teorijos
Emocijų teorijos skirstomos į kelias kategorijas, atsižvelgiant į jų pagrindinius teiginius ir metodologiją. Tarp jų galima išskirti:
- Klasikinės - bihevioristinės emocijų teorijos (pvz., Watson, 1919).
- Kognityvinės - psichologinės emocijų teorijos (pvz., James - Lange, 1884/1885; Cannon, 1927; Schachter dviejų veiksnių emocijų teorija, 1964; Valins, 1966). Kognityvinės - psichologinės emocijų teorijos emocijas traktuoja kaip fiziologinis procesų padarinį (James - Lange). Vėlesnis emocijs teorijs atstovai Cannon (1927) teigia, kad emocijas žadinantis dirgiklis vienu metu sukelia fiziologines reakcijas ir subjektyvs emocijs išgyvenimą.
- Atribucinė emocijų teorija (B.Weiner, 1986; Schneider, 1971).
Emocijų Evoliucinė Teorija
Pagal emocijų evoliucijos teoriją egzistuoja mūsų emocijos, nes joms tenka prisitaikantis vaidmuo. Emocijos skatina žmones greitai reaguoti į aplinkos stimulus, kurie padeda pagerinti sėkmės ir išgyvenimo galimybes.
James-Lange Emocijų Teorija
Ši teorija rodo, kad kai matote išorinį stimulą, kuris veda į fiziologinę reakciją. Jūsų emocinė reakcija priklauso nuo to, kaip jūs interpretuojate šias fizines reakcijas.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Cannon-Bard Emocijų Teorija
Pirma, jis pasiūlė, kad žmonės gali patirti fiziologinių reakcijų, susijusių su emocijomis, nesukeldami tų emocijų. Cannon taip pat pasiūlė, kad emociniai atsakymai atsiranda pernelyg greitai, kad jie būtų tiesiog fizinių būsenų produktai.
Schachter-Singer Teorija
Taip pat žinoma kaip dviejų faktorių emocijų teorija, yra kognityvinės emocijų teorijos pavyzdys. Ši teorija rodo, kad fiziologinis susijaudinimas įvyksta pirmiausia, o tada žmogus turi nustatyti priežastį, dėl kurios šis susijaudinimas patiria ir žymi jį kaip emociją.
Lazarus'o Emocijų Teorija
Pagal šią teoriją įvykių seka pirmiausia apima stimulą, po kurio seka mintis, kuri veda prie vienalaikio fiziologinio atsako ir emocijų patirties.
Emocijos Veido Ir Grįžtamojo Ryšio Teorija
Veido grįžtamoji emocijų teorija rodo, kad veido išraiškos yra susijusios su patiriančiomis emocijomis.
Emocijos Ir Jausmai: Esminiai Skirtumai
Šis - tai dvi "emocijos" reikšmės. Pirmoji reikšmė - jausmas: pavyzdžiui, jei kažkas sako "aš bijau", reikėtų vartoti jausmo sąvoką. Kita emocijos reikšmė yra globalesnė ir apima ne tik jausmą, bet ir kūno būseną bei taip vadinamą išraišką. Jau McDougall (1923) nurodė, jog būtina skirti jausmo ir emocijos sąvokas. Labai taikliai emocijs definicijos problematiką apibūdino Jones ir Jones (1962): "Emocija - keistas žodis. Beveik kiekvienas tol mano, kad supranta, ką ašis žodis reiaškia, kol nepabando emocijos apibrėžti. Tuomet beveik nelieka ts, kurie teigts, jog supranta, ką ašis žodis reiaškia" (cit. iš W.U. Meyer, 2003, 18). Psichologijos žodynas (1993) pateikia tokį emocijs apibrėžimą: "emocijos - gyvūno ar žmogaus tiesioginis ašaliaškas aplinkos reiaškinių ir situacijs reikašmės išgyvenimas. Emocijs psichologijoje sutinkamos afekto, jausmo, nuotaikos, empatijos ir kitos sąvokos, kurios kartais vartojamos sinonimiaškai su emocija, o toks mints sąvoks tapatinimas nėra teisingas. Trumpai aptariant ašias sąvokas, išryškėja tam tikri skirtumai. šio intensyvumo" (Psichologijos atlasas, 205). Taigi, kalbant apie jausmo sąvoką iš tiess galvoje turimas tik vienas emocijos aspektas - emocijos jutimas. Tokiu būdu neatsižvelgiama į kitus emocijs komponentus. Na, o afekto sąvoka paprastai vartojama norint apibūdinti ypatingai intensyvias emocines būsenas. Šiau anglakalbėje mokslinėje literatūroje affect dažnai yra emocijos sinonimas, bet kartu ir platesnė sąvoka, kuri ašalia emocijs aprėpia kitas giminingas psichines būsenas (pavyzdžiui, nuotaikas). Kartais affect sąvoka žymi ir emocijs išgyvenimo aspektą (Lazarus, 1991). Atskiriant emocijas nuo nuotaiks, remiamasi daugeliu kriterijs. Pagrindiniai js: nuotaikos pasiżymi mažesniu intensyvumu, ilgesne trukme. Nuotaikoms taip pat būdinga tai, kad jos nėra tiesiogiai nukreiptos į objektą. Šis įvairias emocines būsenas: afektai, nuotaikos, jausmai, frustracijos ir t.t. Ts sąvoks gausa lemia sunkumus, su kuriais susiduria mokslininkai, siekiantys pateikti tiksls emocijs apibrėžimą.
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
Visi mokslininkai yra vieningos nuomonės, kad emocinis process kilmę ir eigą lemia vidinis ir išorinis dirgiklis subkortikaliniai ir kortikaliniai perdirbimo mechanizmai, neurofiziologiniai pakitimai, motorinė išraiška, motyvacijos tendencijos ir jausminės būsenos. Šiau dominuoja tendencija, kad psichologai savo emocijs definicijose iškelia tuos emocijs aspektus, kurie juos labiausiai domina. Todėl emocijos apibrėžimo bandymai, pateikiami psichologinėje literatūroje, yra labai skirtingi. Šis emocinę reakciją, įvertinimą. Panašs iaieities tašką apibrėžiant emocijas siklo Oatley ir Jenkins (1996) (Zimbardo, 1999). Šio emocijas suvokimo svarbą, ašie mokslininkai siklo atkreipti dėmesį ir į kūnišką emocijs simboliką. Scherer (1990) nuomone, emociniuose procesuose dalyvauja penki komponentai: kognityviniai, neurofiziologiniai, motyvaciniai, išraiškos, jausms. Šiau skirtings mokykls atstovai skirtingai vertina atskirs komponents vaidmenį emocijs atsiradimui. Šiu mažesnį dėmesį skirdami neurofiziologiniams simptomams, motorinei išraiškai ir jausmui). Pagal Meyer (1993), emocijos nebūtinai yra reakcija į dirgiklius, nes išorinė situacija gali likti stabili, o žmogus gali joje keistis ir išgyventi skirtingas emocijas. Kognityviniame lygmenyje tai gali būti tam tikrs situacijs įsivaizdavimas, somatiniame lygmenyje - hormoniniai pasikeitimai. Todėl Meyer siklo emocijas suvokti kaip būsenas. Būsena gali būti apibūdinama pagal trukmę, eigą, jos prasidėjimo laiką ir pabaigos laiką. Būsenas (angl. states) reikia skirti nuo savybis (angl. traites), taigi, nuo pożymių, kurie yra stabilks laiko atžvilgiu. Šis ir išoriai matoms pasikeitims (išraiška). Remiantis ašiais komponentais galima nustatyti emocijs intensyvumą ir kokybę. Apibendrinant tai, kas pasakyta apie emocines būsenas, reikia išskirti tris pagrindinius emocinis būsens pożymius: trukmę laike, kokybę ir intensyvumą (stiprus/silpnas). Šiai vyksta viename arba keliuose ia ašis lygmens: jausmo, kūno būsenos ir išraiškos.
Taigi, svarbi vieta apibrėžiant emocijas tenka trims emocijs aspektams: emocijs išgyvenimui, fiziologiniam aspektui, elgesio aspektui. Svarbus emocijs išgyvenimo aspektas. Jis psichologijoje dažnai apibrėžiamas kaip subjektyvus emocijs komponentas, o kasdieninėje kalboje - kaip jausmas (džiaugsmas, pyktis, baimė). Šis) išgyvenimo būds. Emocijs išgyvenimas metaforiškai įvardijamas kaip "karaštas", ne emocijs - kaip "ašaltas" (James, 1890/1950; Mandler, 1984 ia Meyer, Schützwohl, Reisenzein, 2001). Kai kurie teoretikai, pavyzdžiui, Wundt (1896), teigia, kad emocijs išgyvenimo specifika priklauso nuo malonumo/nemalonumo jutimo. Šiai, pasireiaškiantys kartu su emocijomis (James) (Merten, 2003). Ant baimę - noras bėgti (Frijda, 1986). Šio asmens charakterio savybis. Kadangi kiekvienas žmogus skiriasi nuo kits, emocijos yra išgyvenamos labai skirtingai. Emocijs išgyvenimo intensyvumas pirmiausiai priklauso nuo asmens emocionalumo. Šia, garbina ir niekina, pavydi ir atleidžia, juokiasi ir verkia, aistringai ko nors siekia ir nusivilia ir tt. ius, 1999, 106). Reikašminga hiperemocionaliems asmenims, kuris stiprios emocijos užkerta kelią objektyviam pažinimui bei sėkmingai komunikacijai su aplinka. Šiaus, tiesiogiai kontroliuoti emocijs neįmanoma. Šiau netiesiogiai reguliuoti emocijas galima intelekto-pagalba (jausmus įsisąmoninant bei juos reflektuojant, analizuojant situaciją bei ją kartojant). ius įvykius, nesugeba ts įvykis objektyviai analizuoti. Dažnai atsitinka ir taip, kad kai kurie tokis įvykis gali būti susiję su vaizduote (juk tarp jausms ir vaizdinis egzistuoja tiesioginis ryašys). Emocijs raiška atsispindi vaizdiniuose, tokiuose kaip svajonės, sapnai. C.G.Jungas, tyrinėdamas sapnus, atkreipė dėmesį ne tik į nakties sapnus, bet ir į sapnus nemiegant, t.y. dienos sapnus - sąmonės būsenai pavaldžią vaizduotės sritį. Vaizdiniai, iškylantys nepriklausomai nuo valios, yra simboliniai jausminio pasaulio reginiai, kuriuos lydi įvairaus intensyvumo jausmai (G.Harnisch, 1999). Pozityvi nuotaika teigiamai veikia vaizduotę, neigiamos emocijos - stiprina negatyvis vaizdinis kūrimą. Grendstad (1999), rašydama apie emocijs išgyvenimą, iškelia dar vieną svarbs momentą - individo sugebėjimą priimti arba nepriimti savo jausmus. Šis. Dažnai taip būna todėl, kad bijoma pripažinti savo jausmus, arba žmogus mano, jog "nedera" tokis jausms išgyventi. Nepriklausomai nuo to, kodėl nepripažįstami jausmai, po kurio laiko imama bijoti jausms. Šia baimė.<& >jausmai tampa svetimi. Svetims dalyks paprastai bijoma" (Grendstad, 1999, 48). Psichologai yra ištyrę, kad nepripažįstant jausms įsijungia psichologiniai gynybos mechanizmai. Psichoanalizės teorijos požiūriu, gynybos mechanizmai - tai Ego gynybos būdai nerimui sumažinti nesąmoningai iškreipiant tikrovę. ienė, 2003,26). Tik priimdamas savo patirtį, įsisąmonindamas savo jausmus, žmogus gali geriau save kontroliuoti. M.Behr ir M.Becker (2002) savo sukurta metodika SEE ("Skalen zum Erleben von Emotionen") atliko tyrimą su Vokietijos psichoterapijos klientais. Šiam tyrimui jie panaudojo BSI ("Brief Symptom Checklist", G.H. Franke, 2000) metodiką, kuri tiria įvairias baimės rėkašis, depresiją ir pan., ieškojo koreliacijs su savo sukurtomis emocijs išgyvenimo skalėmis.
Fiziologinis Emocijų Aspektas
Fiziologinis aspektas tapatinamas su periferiniais - fiziologiniais pasikeitimais, pavyzdžiui, paraudimu, kvėpavimo pasikeitimais, ranks prakaitavimu ir t.t. Tokius kūno pasikeitimus vadiname periferine - fiziologine reakcija, kadangi ji vyksta nervs sistemos periferijoje. Šiai taip pat vadinami autonominiais (Grossman (1967) ia Zimbardo, 1999).
Elgesio Aspektas
Šis emocijs aspektas apima dar du smulkesnius aspektus: ekspresyvs arba išraiškos aspektą ir instrumentinį arba veiksmo aspektą. Iašraiškos aspektas apima įvairias nesąmonings išraišks rėkašis: veido išraišką (mimika), gestus, kūno laikyseną (pvz., susmukusi laikysena likūdint), kūno orientaciją (pvz., palinkimas į dialogo partnerį), nesąmoningus kūno judesius (krėptelėjimas), o taip pat tam tikrus balso pożymius (Scherer ir Wallbott, 1984). Tai, kaip žmogus kalba, sėdi, juda, yra tam tikra komunikacijos forma, kuria perteikiama informacija apie emocijas. ėmiai signalai apie emocijas dažnai yra iškalbingesni už verbalinę ts emocijs išraišką. Tokios iavados at…
Polyvagal Teorija
Polyvagal teorija, kurią sukūrė Stephen Porges, paaiškina, kaip mūsų nervų sistema reaguoja į stresą ir emocijas. Ši teorija pabrėžia, kad mūsų kūnas ir protas yra glaudžiai susiję. Polyvagal teorija remiasi autonomine nervų sistema, kurią sudaro dvi pagrindinės dalys: simpatinė ir parasimpatinė nervų sistema. Simpatinė nervų sistema aktyvuojasi, kai jaučiame pavojų. Ji paruošia mus kovai arba bėgimui. Kita vertus, parasimpatinė nervų sistema padeda mums atsipalaiduoti ir atsigauti. Ji aktyvuojasi, kai jaučiamės saugūs ir ramūs. Nervas klajoklis yra svarbiausias nervas, susijęs su parasimpatine nervų sistema. Jis reguliuoja daugelį kūno funkcijų, įskaitant širdies ritmą, kvėpavimą ir virškinimą. Kai nervas klajoklis yra aktyvus, mes galime jaustis ramiau ir maloniau, net ir po stresinių situacijų. Dirbančios mamos dažnai jaučia didelį stresą. Jos jaučia spaudimą derinti darbą, šeimą ir asmeninį gyvenimą. Stresas gali paveikti ne tik emocinę, bet ir fizinę sveikatą. Suprasti, kaip stresas veikia mūsų kūną, yra svarbu. Kvėpavimo pratimai gali padėti aktyvuoti vagus nervą. Tai leidžia jums jaustis ramiau. Fizinis aktyvumas yra puikus būdas sumažinti stresą. Bendraukite su draugais ir šeima. Pasidalinkite savo jausmais ir patirtimi. Meditacija ir mindfulness praktikos gali padėti jums susikoncentruoti į dabartį ir sumažinti nerimą. Gerai išsimiegoti yra labai svarbu. Stresas yra natūrali organizmo reakcija, tačiau ilgalaikis stresas gali turėti neigiamų pasekmių. Polyvagal teorija padeda mums suprasti, kaip mūsų nervų sistema reaguoja į stresą ir emocijas. Jei jaučiate, kad jums reikia papildomos pagalbos, kviečiu užsiregistruoti terapijai. Taip pat kviečiu atsisiųsti mano nemokamą savipagalbos knygą, kurioje rasite naudingų įrankių ir strategijų, padedančių jums geriau suprasti save ir savo kūno reakcijas.
Emocijų Reguliavimas Ir Emocinis Darbas Organizacijose
Darbe nagrinėjama emocijų reguliacija ir emocinis darbas organizacijose, aptariama emocijų svarba darbovietėje. Praeityje emocijos buvo ignoruojamos organizacinio elgesio tyrimuose. Darbovietė matyta kaip racionali aplinka, kurioje emocijos buvo trukdis sklandžiam sprendimų darymui. Dabar pradėta tirti galimybes valdyti emocijas, taip gerinti darbo našumą. Atliekami tyrimai, kurie atskleidžia emocinio darbo strategijų (vidinio ar išorinio emocinio darbo) tiesioginę įtaką emociniam išsekimui, norui išeiti iš darbo, net psichikos sutrikimų dažniui.
Emocinis Darbas: Apibrėžimas Ir Perspektyvos
Grandey (2000) straipsnis, skirtas apžvelgti emocijų, kaip darbovietėje svarbaus psichologinio elemento, vadybą ir modifikaciją. „Emocinis darbas“ - tai centrinis terminas šiame straipsnyje, kuris apibrėžia emocijų valdymą už tam tikrą atlyginimą. Emociniam darbui priklauso emocijų stiprinimas, suvaidinimas ar užgniaužimas. Bendrai, emocijų reguliavimas dažniausiai pasireiškia kaip atsakas į organizacijoje susidariusias taisykle. Nors emocinis darbas gali būti labai naudingas organizacijai, darbuotojui jis gali sudaryti nuostolių, pavyzdžiui, darbuotojas gali „perdegti“ (ang. Burnout). Grandey A. A. įvardija tris emocinį darbo supratimo perspektyvas:
- Hochschild’s (1983) pirmasis suformavo emocinio darbo terminą ir apibrėžė jį, kaip vadovavimą jausmams, kuriant viešai stebimą veido ir kūno kalbą. Šis autorius pastebėjo, kad emocinis darbas gali sukelti stresą darbuotojui ir būti sukeltas organizacijos;
- Ashforth ir Humphrey (1993) apibrėžė emocinį darbą, kaip tinkamų emocijų rodymą, siekiant dalyvauti organizacijos įvaizdžio kūrime. Pastebėta, kad emocinis darbas gali būti pasąmoningas, tapti rutina ar nereikalauti daug pastangų. Taip pat, šie autoriai susiejo emocinį darbą su užduoties atlikimo efektyvumu.
- Morris ir Feldman (1996) apibrėžė emocinį darbą, kaip pastangas, planavimą ir kontrolę, kurių reikia reiškiant organizacijai palankias emocijas, tarpasmeniniuose mainuose.
Sužadinimas, dažniausiai patenka į emocijų apibrėžimą. Per ilgas sužadinimas ar jo užgniaužimas padeda suprasti mechanizmus, kuriais emocinis darbas sukelia stresą ir nulemia perdegimą. Gross (1998a, 1998b) įvesties ir išvesties (input-output) modelyje individas stimuliuojamas aplinkos, pateikia emocinį atsaką.
#