Įvadas
Emocijos yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Nuo pat vaikystės patiriame įvairias emocijas - džiaugsmą, liūdesį, pyktį, baimę ir daugelį kitų. Gebėjimas atpažinti, suprasti ir valdyti savo emocijas yra svarbus ne tik asmeniniam gerovei, bet ir sėkmingiems santykiams su kitais. Šiame straipsnyje aptarsime emocijų valdymo metodus, jų svarbą ir kaip ugdyti emocinį intelektą.
Emocijų Raida Vaikystėje
Vaiko emocinis vystymasis yra ilga ir įdomi kelionė, paženklinta daugybės subtilių posūkių ir gilių transformacijų. Nuo pirmųjų kūdikio emocijų iki audringų paauglystės metų - vaiko emocijos sparčiai keičiasi, dažnai nustebindamos net patį vaiką ir jo tėvus ar globėjus. Šios emocijos - nuo tyro, nežaboto džiaugsmo iki retkarčiais kylančio nusivylimo ar liūdesio - labai svarbios kokybiškai patirčiai ir vaiko raidai.
Emocinis vaikų vystymasis apima jų gebėjimą atpažinti, suprasti, išreikšti ir reguliuoti savo jausmus. Tai sudėtingas procesas, kuris vyksta vaikams augant ir sąveikaujant su aplinka.
- Kūdikystė: Kūdikiai pirmiausia išreiškia emocijas veido išraiškomis, kūno kalba ir garsais.
- Ankstyvoji vaikystė: Vaikai pradeda pažinti savo emocijas ir atskirti pagrindinius jausmus, tokius kaip laimė, pyktis, liūdesys ir baimė. Šiuo laikotarpiu aktyviai ugdoma vaikų empatija ir gebėjimas pažinti savo bei kitų emocijas. Vaikų ugdymo specialistai pabrėžia emocijų įvardijimo ir pažinimo svarbą, net labiausiai nepatogių ir nemalonių emocijų priėmimą ir normalizavimą.
- Paauglystė: Patiriamos emocijos darosi vis sudėtingesnės. Vaikai gali atpažinti ir susidoroti su sudėtingesnėmis emocijomis, pradeda suprasti savo jausmų priežastis ir pasekmes. Gerėja emocinio reguliavimo įgūdžiai ir ugdomas gilesnis sudėtingesnių emocijų, tokių kaip meilė, kaltė ir gėda, suvokimas. Neretai šiuo laikotarpiu vaikai tampa uždaresni, jiems atrodo, kad aplinkiniai jų nesupranta, kartais vengia dalintis patiriamais išgyvenimais.
Pykčio Priepuoliai: Natūrali Vystymosi Dalis
Vaikai patiria įvairiausių emocijų - nuo džiaugsmo ir susijaudinimo iki nusivylimo, pykčio ir liūdesio. Pyktis yra natūrali vaiko emocinio vystymosi dalis, ypač ankstyvoje vaikystėje. Jis kyla dėl to, nes vaiką užvaldo emocijos ir jam trūksta įgūdžių jas tinkamai išreikšti. Pykčio priepuolius gali sukelti įvairūs veiksniai, tiek fiziologiniai pojūčiai (pvz.
Kai vaiką ištinka pykčio priepuolis, suaugusiems asmenims svarbu išlikti ramiems. Pasiūlykite vaikui jį apkabinti, skirkite raminančių žodžių, kad vaikas žinotų, kad yra saugus ir mylimas. Vaiką apkabinkite tik jam sutikus. Priimkite vaiko emocijas, pripažinkite jo jausmus. Keli pasirinkimo variantai gali suteikti vaikams kontrolės ir nepriklausomybės pojūtį. Skatinkite vaiką naudoti paprastus metodus, tokius kaip gilus kvėpavimas ar skaičiavimas, kad nusiramintų.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Kaip Padėti Vaikui Valdyti Emocijas?
Vaiko mokymas atpažinti ir valdyti savo emocijas yra esminis jo emocinio vystymosi žingsnis. Štai keletas patarimų:
- Įvardinkite emocijas: Nuo mažens įtraukite emocijų įvardijimą į kasdienius pokalbius.
- Pasidalinkite savo emocijomis: Modeluokite emocinę išraišką, dalindamiesi jausmais su savo vaiku.
- Skaitykite knygas apie emocijas: Yra daug vaikiškų knygų, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas emocijoms.
Taip, visiškai normalu, kad vaiko nuotaika dažnai keičiasi, o emocinės reakcijos yra intensyvios, ypač ankstyvoje vaikystėje. Šiuo laikotarpiu gebėjimas reguliuoti emocijas vis dar ugdomas, vaikai mokosi jas suvokti ir išreikšti savo jausmus žodžiais.
Empatijos ir Emocinio Intelekto Ugdymas
Empatijos ir emocinio intelekto ugdymas yra labai svarbus vaiko vystymosi aspektas.
- Rodykite pavyzdį: Parodykite empatiją savo veiksmuose ir bendraudami su kitais. Parodykite gerumą, supratimą ir užuojautą aplinkiniams.
- Skatinkite pažvelgti į situaciją plačiau: Padėkite vaikui pamatyti situacijas iš skirtingos perspektyvos.
Vaiko emocinės raidos puoselėjimas yra labai svarbus sėkmingam vaiko vystymuisi ir gerai savijautai. Suprasdami emocinio vystymosi etapus, atpažindami vaikų patiriamų emocijų įvairovę ir įgyvendindami veiksmingas strategijas pykčio priepuoliams valdyti, tėvai ir globėjai gali sukurti vaikų emociniam intelektui ir atsparumui ugdyti palankią aplinką. Atminkite, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl būtina pritaikyti šiuos metodus pagal individualius poreikius ir asmenybę.
Emocinis Intelektas: Pagrindiniai Aspektai
Emocinis intelektas (EQ) - tai gebėjimas atpažinti, suprasti, valdyti ir naudoti savo emocijas bei suprasti kitų žmonių emocijas. Tai apima socialinius ir emocinius įgūdžius, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus.
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
Emocinį intelektą ugdyti galima taikant įvairius principus, būdus ir priemones (mokėjimas mokytis, kūrybiškumas, aplinkos pažinimas, meninė raiška ir t.t.). Ankstyvasis vaikų intelekto ugdymas prasideda žaidimų stadijoje, vėlesniame ikimokykliniame amžiuje vaikai savo išgyvenamas emocijas perteikia per meną, dar vėliau skaičių ir raidžių pagalba. Per veiklas įgyta patirtis vaikui leidžia įgyti naujų žinių, kurias jis gali pritaikyti savo kasdieninėje veikloje, veikdamas vienas ar kartu su bendraamžiais, suaugusiais žmonėmis. Tyrinėjant vaikas jaučia tam tikras adaptyvias emocijas, kurias pasikartojus situacijai atsimena.
Emocinio intelekto ugdyme svarbūs du aspektai - ugdymui palanki emocinė aplinka ir pedagogas. Svarbu yra pedagogo emocinė kompetencija, jos tobulinimas ir gebėjimų perdavimo kultūra, ugdant vaikų emocinį intelektą. Darželio aplinka - puikus išorinio pasaulio atspindys. Darželyje mažylis bendrauja su įvairaus amžiaus vaikais bei suaugusiais, todėl natūralu, kad kyla nesusipratimų.
Šeimos Svarba Emociniam Ugdymui
Šeima yra lemiamas asmenybės formavimo veiksnys, nes emocinį stabilumą, pasitikėjimą savimi užtikrina šeima ir stiprūs tarpusavio ryšiai. Šeima - pirmoji aplinka, kurioje vaikas susipažįsta su emocijomis. Bendraudami su tėvais, vaikai mokosi reikšti emocijas, suprasti savo ir kitų jausmus.
- Dalinkitės savo išgyvenimais ne tik su vaiku, bet ir su kitais šeimos nariais. Paaiškinkite vaikui, kas nutiko ir kodėl taip jaučiatės, kad jis nesijaustų kaltas dėl jūsų prastos savijautos. Vaikui diegiamas supratimas, kad dalintis jausmais yra normalu, priimtina ir saugu.
- Domėkitės vaiko jausmais. Atkreipkite dėmesį į vaiko jausmus, rodykite nuoširdų susidomėjimą jais. Klauskite vaiko, kaip jis jaučiasi vienu ar kitu atveju. Jeigu vaikas mažas - paprašykite nupiešti, tai ką jis jaučia. Žinojimas apie tėvų susidomėjimą skatina vaiko atvirumą ir stiprina tarpusavio santykius.
- Gerbkite vaiko jausmus. Vaikas turi teisę išgyventi tokius jausmus, kokius jis jaučia. Artimi santykiai su tėvais teikia vaikui saugumo bei pasitikėjimo jausmą, geresnį savęs ir aplinkinių supratimą.
- Leiskite vaikui pačiam spręsti savo problemas. Suteikite galimybes jam susidurti su sunkumais, padėkite juos suprasti ir spręsti (pvz., skatinkite prieiti prie kitų vaikų, pradėti kartu žaisti). Siekite, kad vaikas išmoktų pats tvarkytis su savo problemomis. Neaiškios situacijos baugina, tačiau kiekvienas sunkumų įveikimas suteiks vaikui daugiau pasitikėjimo savimi ir drąsos.
Optimizmas ir Tikroviškas Mąstymas
Tikroviškas mąstymas yra priešingas saviapgaulei. Pavyzdinės istorijos yra geriausias šito įgūdžio formavimo būdas. Vaikas išmoksta apie savo sunkumus ar rūpesčius galvoti tikroviškai, jeigu mato teisingą ir tinkamą suaugusiųjų pavyzdį.
Optimizmas - depresijos ir menkų pasiekimų priešnuodis. Tai daugiau negu teigiamas mąstymas, tai teigiamo mąstymo įprotis. Šis įprotis gali būti tam tikras imunitetas prieš daugybę gyvenimo sunkumų. Pirmiausiai reikia vaiką mokyti atskirti optimistines ir pesimistines mintis. Optimistas mano, kad teigiamus, laimingus įvykius paaiškina nuolatiniai ir prasiskverbiantys dalykai. Optimistas įmasi deramų įsipareigojimų, kad tie geri dalykai nutiktų. Jei nutinka kas nors bloga, jis mano, kad tai laikina ir būdinga tik tai situacijai, ir ar jis tą situaciją sukėlė. Pesimistui viskas vyksta atvirkščiai, jis kaltina save ir kitus, ir mano, kad geri dalykai yra laikini.
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis
Kritikos Valdymas ir Humoras
Mokslininkai yra įrodę, kad loginis protas gali būti „apmokytas“ valdyti emocinį protą. Galvokite, kaip kritikuojate vaikus. Pirmoji kritikos taisyklė - TIKSLUMAS. Antra taisyklė - aiškintis problemą tikroviškai. Pirmas daugelio pažintinių įgūdžių formavimo būdų yra pagalba vaikui mokytis atskirti save nuo turimos problemos. Antras būdas - perkelti problemą iš savo gyvenimo, pasitelkus pasakojimą, didinti atstumą tarp vaiko ir problemos.
Humoras užima labai svarbią vietą EQ raidai. Jau nuo pirmųjų savaičių kūdikis turi humoro jausmą, nuo 6 savaičių, galima su vaiku žaisti slepiant veidą, kutenant, ir jis reaguoja juoku. Tikrasis humoras atsiranda antraisiais gyvenimo metais, kai vaikas ima suprasti simbolinę žodžių ir daiktų esmę. Ugdant EQ, humorą galima pasitelkti kaip būdą nukreipti dėmesį nuo iškilusios problemos. Humoras padeda vaikui tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu. Skatinkime vaikus juokauti ir pastebėti humorą net kebliose situacijose. Savo juokais jie perteikia pomėgius bei antipatijas ir gali išreikšti teigiamus ir neigiamus jausmus. Lengviausias būdas paskatinti vaiko humorą, tai žaidimas.
Draugystės Formavimas
Vaikų draugystės formavimosi etapai:
- Egocentrinė pakopa (3-7 m.): Geriausias draugas šiuo laikotarpiu yra arčiausiai gyvenantis vaikas. Uždarus, vienišius vaikus reikia supažindinti su panašaus amžiaus vaikais ir mėgstančius tą pačią veiklą.
- Poreikių patenkinimo etapas (4-9 m.): Šiuo laikotarpiu vaikas renkasi tuos draugus, kurie tenkina jų poreikius, pvz.: dalinasi žaislais. Palaikykite vaiko pasirinkimą, papasakokite apie savo draugus ir patirtis, mokėkite išklausyti vaiko apie jo draugus, neskubėkite kritikuoti ar blogai kalbėti apie jo draugus.
- Abipusiškumo etapas (6-12 m.): Čia būdingas lygybės poreikis. Svarbiausia šioje stadijoje palikite savo jausmus ir nuomonę apie vaiko draugus sau, stebėkite iš šalies, svarbiausia komunikuoti su savo vaiku.
- Intymumo pakopa (9-12 m.): Dalyvavimas grupėje. Negalite priversti vaiko žaisti su kitais vaikais, tačiau galite parodyti pavyzdį, kad jums dalyvavimas yra svarbus. Elgsena yra svarbi. Kartelė nuolat turi kilti. Jokiomis aplinkybėmis nepakęskite netoleruotino, nepagarbaus, grubaus elgesio. Jokių išlygų. Sukurkite taisykles, kurios yra pildomos ir kurių turi laikytis visi: pasisveikinti, padėkoti, paspausti ranką svetimam žmogui sveikinantis ir pan. Kai geros manieros taps prioritetu, skatinkite teigiamą elgesį pagyrimu, pritarimu.
Savęs Motyvavimas ir Pasiekimų Įgūdžiai
Savęs motyvavimas ir pasiekimų įgūdžiai:
- Sėkmės lūkesčiai: Motyvuoti vaikai tikisi sėkmės ir nesunkiai nusistato tikslus. Nemotyvuoti tikis šiokios tokios sėkmės ir nusistato žemiausio lygio tikslus, kuriuos pasiekę nesijaučia smagiai. Vaikų lūkesčiai dėl savo pasiekimų prasideda namie. Lūkesčiai nedaug ką reiškia, jeigu tėvai neugdo vaikų vertindami mokymosi. Pagyros turi būti labai atsargios ir pagrįstos.
- Meistriškumas: Suteikdami vaikams galimybę nusistatyti savo tikslus, labai padeda jiems išsiugdyti tokią kontrolę, kuri yra svarbus motyvavimo veiksnys ir viena iš skiriamųjų daug pasiekiančių žmonių savybių. (pvz.: taupyti labai norimam dviračiui). Tėvų klaida daugiau duoti vaikui ir kuo mažiau reikalauti. Kitas būdas savęs motyvacijai - savęs vertinimas. Geras pavyzdys, namų darbų ruoša, kai tėvai pirmiausia paprašo vaiko įsivertinti savo atliktą darbą, o po to vertina (tikrina) patys ir sulygina rezultatus. Taip pat reikia mokyti vaiką susidėlioti savo darbus ir tikslus, planuojant laiką, išteklius. Kai vaikas gebės paskirstyti savo laiką, bus daug lengviau siekti tikslų ir atlikti visus darbus, tuo pačiu ir pailsėti. Pirmieji planai turi būti suskirstyti į mažus žingsnelius. Tai labai aktualu SUP vaikų ugdymui. Išmokyti vaiką laiko valdymo įgūdžių galima net anksčiau nei pažinti laikrodį. Laiko valdymo įgūdžiai padeda vaikams išmokti ko nors siekti, aktyvindami naująją žievę. (pvz.: dirbome sunkiai, bet buvo smagu ir niekas net nepajautė, kiek daug ir kaip greitai prabėgo laikas). Todėl EQ įgūdžių, siejamų su motyvacija ir pasiekimu, vaikas gali mokytis per jo mėgiamą veiklą. Vaikai daug greičiau ir geriau įsimena tuos dalykus, kurie yra susiję su jų gyvenimu.
- Nesėkmės ir jų nugalėjimas: Daugelis šių laikų vaikų nemokomi pakęsti neigiamų jausmų, susijusių su nesėkme. Atidėliojimas yra priedanga bijant nesėkmės. Darbo vengimas, norint apsisaugoti nuo nesėkmės, yra būdingas daugumos užkietėjusių galimybių švaistytojų bruožas. Vaikai kartais griebiasi kraštutinių būdų, kaip susižalojimas, kad išvengti nesėkmės mokykloje. Reikia mokyti vaikus vertinti pastangas, ne tik rezultatą. Mokyti, kad sėkmė remiasi pralaimėjimu.
Jausmų Raiška ir Nežodinis Bendravimas
Kaip ugdyti vaikų jausmų raišką:
- Vienas paprasčiausių ir naudingiausių vaiko jausmų sritį ugdančių dalykų - emocinio žodyno turtinimas. Geras būdas sudaryti jausmų ir emocijų knygelę ar žurnalą, su tikromis žmonių nuotraukomis, paprašant vaikų apibūdinti, ką ir kaip tie žmonės jaučiasi. Aptariant jausmus reikia mokyti vaikus aktyvaus klausymo, kai formuojami kito asmens išklausymo įgūdžiai. Skatinkite vaikus išreikšti jausmus žodžiais kaip būdą tvarkytis su savo konfliktais bei rūpesčiais ir patenkinti poreikius.
- Nežodinis komunikavimas. Labai svarbus yra neverbalinis komunikavimas ir jo supratimas. Kitaip negu žodinis elgesys, kuris prasideda ir baigiasi, nežodinis tęsiasi visą laiką. Žmogus visuomet komunikuoja kūno kalba ir veido išraiška, ar jis tai suvokia, ar ne. Neverbalinio komunikavimo galios supratimas gali padėti vaikui išsiugdyti lyderiavimo savybes, tapti tvirtu ir įsijausti į kitų žmonių poreikius bei sunkumus. Psichologai išskiria 6 neverbalinio komunikavimo sritis, kurios vaikams būna sunkios ir dėl kurių jie dažnai laikomi „kitokiais“ ir patiria visuomeninę atskirtį. Padėkite vaikui išsiugdyti gebėjimą suprasti emocinio komunikavimo atspalvius, mokymąsi jį skaityti neverbalinę jausmų kalbą. Toks paprastas dalykas, kaip vaiko dėmesio atkreipimas į laikyseną, kai jis sėdi suole, gali pagerinti mokytojo nuomonę apie jį. Emocinį komunikavimą taip pat perteikia kalbėjimo būdas. Kai kuriems vaikams reikia padėti suprasti, kad jausmus perteikia ir balso tonas, kalbėjimo greitis ir pan.
Jausmų Valdymas ir Atsipalaidavimas
Jausmų valdymas. Pasak, S. Froido, išmokti jausmų valdymo - asmenybės raidos etalonas, apibrėžiantis civilizuotą žmogų. Augančio vaiko asmenybę lemia dvi galingos jėgos, viena - siekiant malonumo, kita - besistengianti išvengti skausmo ir nepatogumo. Dažniausiai emocinė problema, su kuria šiandien susiduria vaikai, yra susijusi su pykčio valdymu.
Emocinis dvasios ir kūno gydymas. Kiekvienas suaugęs žmogus, kuris padeda vaikui įveikti emocinius sunkumus, turėtų į savo pastangas įtraukti ir kokią nors atsipalaidavimo formą. Mokant atsipalaiduoti…
- Naudokite minčių valdymo techniką „STOP!“. Minčių sustabdymo technika padės „išmesti“ iš galvos neigiamas mintis, kurios ir sukelia neigiamus jausmus. Svarbiausia - veikti iškart, kai tik atpažįstate neigiamą mintį. Valdingai ir garsiai pasakykite „STOP!“. Tai tarsi staigus signalas sau pačiam, kad nepaskęsti liūdnų minčių liūne. Tai tarsi savęs supurtymas. Galite garsiai sušukti, kai esate namuose. Vėliau išsiugdysite gebėjimą sušukti tyliai, t.y. vidiniu balsu. Kad sustiprintumėte poveikį, įsivaizduokite didelį raudoną ženklą su užrašu „STOP“. Galite įsivaizduoti, kad tą ženklą laiko kuris nors iš Jus mylinčių žmonių. Pradžioje gali tekti sau šaukti „STOP“ daug kartų per dieną, o kartais net ir keletą kartų penkių minučių bėgyje. Tai normalu, nes negatyvios mintys turi išreikštą savybę greitai „daugintis“ ir periodiškai vėl bandys sugrįžti. Todėl po „STOP“ galvokite apie ką nors visiškai kito. Jei nieko pozityvaus sugalvoti nepavyksta, įsijunkite televizorių ar radiją, atsiverskite knygą ar žurnalą.
- Išsirinkite laiką ir vietą negatyvioms mintims. Suraskite vietą, skirtą negatyviam galvojimui. Galite ją pavadinti „išpažinties vieta“. Tai gali būti kambarys, krėslas arba kuris nors langas. Bet tai turi būti vienintelė vieta, kurioje Jūs leisite sau galvoti apie liūdnus dalykus! Galite pasirinkti bet kokią vietą, tačiau tai jokiu būdu negali būti Jūsų lova arba vieta, kur valgote. Pastarosios vietos būtinai turi likti Jūsų „saugumo zonomis“. Kasdien skirkite laiko savo negatyvioms mintims. Nueikite į „išpažinties vietą“ ir 15 minučių galvokite apie liūdnus dalykus. Jei norėsite - verkite, bet kai tik baigsis 15 minučių, pasakykite „STOP“ ir palikite „išpažinties vietą“.
- Nukreipkite mintis. Neįmanoma vienu metu galvoti apie du dalykus. Kai tik negatyvios mintys ima plūsti, „perjunkite“ savo smegenis kitai veiklai. Galite užsimerkti ir pabandyti įsivaizduoti Jūsų mėgstamiausią vietą. Tegul tai užims nors keletą minučių, svarbiausia, kad pavyktų atsipalaiduoti ir pasimėgauti vaizdiniais. Galite pagalvoti apie tai, ko Jūs siekiate. Įsivaizduokite, kaip Jūs jaučiatės, kai pavyksta įgyvendinti savo planus ar išsipildo Jūsų svajonės. Kaip Jūs tuo metu atrodote, kaip džiaugiatės. Kuo daugiau detalių įsivaizduosite, tuo geriau! Vienas iš visai paprastų būdų „perjungti“ savo mintis - tai šliūkštelėti sau į veidą šalto vandens. Arba tiesiog pereiti iš vieno kambario į kitą.
- Pasiginčykite su savimi. Ar jūsų baimės pagrįstos? Ar negatyvios mintys turi realų pagrindą? Ko Jūs bijote? Kas Jus neramina ir liūdina? Ko Jums gaila? Surašykite visas mintis, kurios neduoda Jums ramybės, ant lapelio. Dabar tapkite savo oponentu. Suraskite bet kokią priežastį, dėl kurios Jūsų negatyvi mintis galėtų būti neteisinga arba perdėta. Būkite iš karto ir prokuroru, ir advokatu. Paklauskite savęs, ar nėra taip, kad matote situaciją tik juodomis spalvomis?
- Atsipalaiduokite. Kvėpavimo pratimai - tai veiksmingas metodas, padedantis sumažinti nerimą ir atgauti vidinę pusiausvyrą. Kvėpavimas prisiderina prie mūsų vidinės būsenos, todėl susijaudinę kvėpuojame greitai ir paviršutiniškai (t.y. mažai įkvepiame ir iškvepiame), o atsipalaidavę - kvėpuojame lygiai, giliai ir lėtai. Tačiau kvėpavimą gana lengvai galime kontroliuoti sąmoningai tuo pačiu keisdami ir savo vidinę būseną (tiek fizinę, tiek ir emocinę). Kvėpavimo pratimai naudingi tuomet, kai įtampa ar jaudulys pasireiškia ne tik kūno, bet ir psichologiniame ar emociniame lygmenyje. Gerai įvaldyta, ši technika užima apie 3-5 minutes ir leidžia nusiraminti, susitelkti bei pasiruošti įtampą keliančiam įvykiui. Todėl kasdien padarykite bent po vieną kvėpavimo pratimų seriją. Venkite tai daryti valandą po pietų, nes virškinimo procesas trukdys visapusiškam atsipalaidavimui. Pasistenkite atsisėsti patogiai ir užmerkite akis. Pradžioje, kol išmoksite kvėpuodami atsipalaiduoti, pasirinkite tokį laiką ir vietą, kad aplinkiniai Jums netrukdytų. Pratimo pavyzdys: Skaičiuodami iki 4 (1-2-3-4) lėtai įkvėpkite… ir taip pat lėtai iškvėpkite, skaičiuodami iki 4 (1-2-3-4). Taip pakartokite keletą kartų. Galite šiek tiek pasunkinti pratimą. Įkvėpdami mintyse sakykite sau: „vienas, ir iškvėpdami: „jaučiuosi atsipalaidavęs“. Paskui: „Du… jaučiuosi dar labiau atsipalaidavęs…“ … "Trys… jaučiuosi dar labiau atsipalaidavęs nei anksčiau…" … "Keturi… Prisiminkite, kad kiekvieną akimirką, kai liūdime, kenčiame, gailimės praeities, mes „vagiame“ laiką patys iš savęs. Mes „vagiame“ laiką iš savo dabarties!
#