Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama jauno suaugusiojo amžiaus psichologiniai ypatumai, streso samprata, faktoriai, streso įveikos ypatumai bei streso įveikos ryšys su kitais psichologiniais ypatumais - vidine darna, emociniu intelektu, saviverte. Straipsnyje remiamasi psichologine literatūra šia tematika bei tyrimų duomenų statistinės analizės rezultatais.
Tiek formalioje, tiek ir neformalioje sferoje gyvenime kaupiamos žinios ir patirtis, tam kad pasirūpintume savo autonomija ir taptume savarankiškomis asmenybėmis. Auga ir atsakomybės ir galimybės, o taip pat kartu nesustoja ir vystymasis.
Jauno suaugusiojo psichosocialinė raida
Raidos psichologijos tekstuose dažnai pažymima, kad ši psichologijos sritis buvo orientuota tik į vaikus, net paauglystė gana ilgą laiką buvo pamirštas periodas ir buvo manoma, kad vystymasis sustoja suaugusiojo amžiuje. Apžvelgiama jauno suaugusiojo vystymosi perspektyva - tai yra socialinis psichologinis modelis, kuris susijęs su daugybe pasikeitimų gyvenime ir į kuriuos turi būti atkreiptas dėmesys studijuojant gyvenimo tęstinumą. Suaugusiojo vystymasis pereina tam tikrus gyvenimo ciklus ir susiduria su daugybe socialinių procesų, įtraukdamas ir kitus žmones. Kritiniai socialiniai santykiai padeda pripažinti naujus narius ir įvykius. Dalyvavimas darbo pasaulyje - tai dar vienas fundamentalus žingsnis į suaugusiojo įsitvirtinimą gyvenime. Vaidmenys, santykiai, tam tikri įvykiai turi svarbią įtaką individo vystymuisi ir jo dalyvavimui visuomenėje.
Šiame skyriuje santykiai ir vaidmenys apžvelgiami iš šeimos, kaip mikro-sistemos, o antroje dalyje jie apžvelgiami ir iš visuomenės, kaip makro-sistemos pusės. Visas skyrius apžvelgimas per fundamentalios kategorijos - būtent lyties prizmę, kuri turi lemiamą reikšmę tam, kaip žmonės planuoja savo, kaip suaugusiojo gyvenimo kursą. Apžvelgiami jauno suaugusiojo socialiniai ir psichologiniai raidos aspektai. Jauni suaugusieji susiduria su daugybe naujų problemų, su nauja patirtimi, jie sprendžia naujas vystymosi užduotis, kurios tiesiogiai susijusios su su patiriamais stresais. Daugelis patiria stresus ieškodami darbo, keisdami darbą ir pan.
Amžiaus ribos
Tiksliai pasakyti, kuomet prasideda suaugusiojo žmogaus amžius, yra gana sudėtinga. Asmens vystymosi periodų trukmė gali būti tik apytikslė, ir kiekvienas amžiaus periodas tai jautrusis laikotarpis tam tikriems vystymosi uždaviniams įgyvendinti ir tam tikrus gebėjimus įgyti. Šas (1990) jauno suaugusiojo amžių vadina pirmu brandos amžiumi ir nurodo šiek tiek skirtingas amžiaus ribas vyrams ir moterims - vyrams (22 - 35 metai), o moterims - (21- 35 metai).
Taip pat skaitykite: Gebėjimų Modelio Apžvalga
Levinsonas (1978; 1986 pagal Durkin K., 2002) sukūrė suaugusiojo vystymosi teoriją, kurios pagrindas yra stadijos, ciklai arba sezonai, kurie yra kiekvieno individo gyvenime. Levinsonas išskyrė tris aspektus gyvenimo struktūroje - gyvenimo tęstinumas (periodas nuo gimimo iki mirties), gyvenimo kursas (apima individo tam tikrą gyvenimo laikotarpį - išgyvenimus, specifinius įvykius, kuriuos patiria), ir gyvenimo ciklas (Levinsonas jį apibūdina kaip kelionę per visą gyvenimą, kaip sezonus, kurie pasižymi pasibaigimu ir atgimimu iš naujo). Autoriui ši struktūra atrodo itin svarbi, todėl, kad kiekvieno individo psichologinė charakteristika gali būti suprasta tik turint omeny viso gyvenimo ciklo struktūrą. Levinsonas šį modelį plėtojo atlikdamas interviu su Amerikos vyrais (35 - 45 m). Iš interviu atsakymų išaiškėjo keturi periodai - sezonai, kurie būdingi daugeliui žmonių. Pirmas - vaikystė ir jaunystė, kurioje mes sprendėme pakankamai daug uždavinių susijusių su vystymusi ir kitais gyvenimo iššūkiais. Anot Levinsono, mes koncentruojamės į šiame amžiaus periode, kuris susijęs su suaugusiojo gyvenimo vystymusi. Kiti trys svarbiausi suaugusiojo gyvenimo sezonai pagal Levinsoną tai: jauno suaugusiojo gyvenimas (apie 17 - 45m); vidutinio suaugusiojo (apie 40 - 65m) ir vyresniojo suaugusiojo sezonas ( po 60m). Žinoma, neabejotinai kiekvienas periodas, sezonas seka vienas paskui kitą. Ankstyvasis suaugusiojo gyvenimas, anot autoriaus, prasideda nuo jaunojo suaugusiojo (17 - 22m) perėjimo tarpsnio, per kurį individas ieško autonomijos nuo tėvų ir naujų formų, kurias Levinsonas vadina svajone - žmogaus gyvenimo tikslo vizija, kuri atsižvelgiant į ateitį jį motyvuoja. Šiuo nustato savo asmeninius santykius (pvz. veda). Taip jis pereina į kitą periodą - perėjimo periodą (28 - 33m). Šiuo žmogus nustato savo gyvenimo prioritetus ir pasiruošia kitam gyvenimo periodui, t. y., ramybės (nusistovėjimo) (33 - 40m) periodui. Šiame periode indvidas atranda savo nišą visuomenėje, priima sąlygas plėtoti savo karjerą. Svarbi jauno suaugusiojo gyvenimo sezono ypatybė - patarėjo pasirinkimas, kuris apipila patarimais, kaip plėtoti karjerą.
Roberts ir Newtton (1978; pagal Durkin K., 2002) atliko tyrimą su moterimis, kad išsiaškintų, ar tokia pati ir moterų gyvenimo struktūra, kaip Levinsono tirtų vyrų. Buvo nustatyta, kad moterų gyvenimo struktūra yra panaši į vyrų, tik didžiulis skirtumas yra tame, kaip moteris supranta svajonę. Moterų ir vyrų svajonės yra skirtingos savo prioritetais. Tik nedaugelis moterų pažymėjo kaip pirmaujančiu komponentu - mokymąsi, kuris turi ypatingą reikšmę karjerai. Taip pat daugelis moterų pirmu komponentu suaugusio gyvenime laikė vedybas. Apskritai moterų svajonės buvo daug sudėtingesnės ir labiau padrikos negu vyrų. Jose dažnai atsispindėjo pjūvis tarp individualių veiksmų ir privalomybės. Tuo tarpu, kai Levinsono tirti vyrai matė savo gyvenimą gerai organizuotą, kur siekiami individualūs tikslai, karjera ir gera šeima. Moterys savo svajones pastatė šalia santykių su vyrais ir šeima bei šalia asmeninių poreikių patenkinimo. Įdomus pastebėjimas buvo atrastas 30-ties metų moterų periode. Moterys, kurios pažymėjo vedybas ir motinystę kaip svarbiausius dalykus jų gyvenime, kai joms buvo 20, turėjo tendenciją plėtoti individualius tikslus sekantį dešimtmetį, tuo tarpu kai, moterys, kurios jaunojo suaugusiojo amžiuje buvo orientuotos į karjerą, 30-ies metų amžiuje ypatingai buvo susikoncentravusios ties vedybomis ir šeimininiu gyvenimu (Roberts ir Newtton, 1987; pagal Durkin K., 2002).
Kitas autorius E. Eriksonas tvirtino, kad po paauglių tapatybės stadijos prasideda jauno suaugusiojo stadija, kurios metu formuojasi artimumas - mokėjimas kurti emociškai artimus santykius. Anot jo, šiame laikotarpyje (20-40 metai) jaunas suaugęs siekia artimų santykių ir kartu ugdo gebėjimą mylėti. Artumas, pasak autoriaus - daugiau nei seksualiniai ryšiai, tai gebėjimas atiduoti dalį savęs kitam žmogui nebijant prarasti savo tapatumo. Nesugebėjimas užmegzti tokių artimų santykių lemia psichologinę izoliaciją, vienišumą, kuris asmenybei kelia daug problemų. Šioje - beprasmiškumas. Barbara ir Philipas Newmanai išplėtojo Eriksono teoriją, anot jų, jauno suaugusiojo amžius prasideda nuo 22 - ejų metų ir trunka iki 34 - erių metų (šių amžiaus ribų buvo laikomasi ir šiame magistro darbe). Pasak autorių, jauno suaugusiojo amžiuje sprendžiamos šeimos kūrimo, vaikų gimdymo ir auginimo, darbo ir gyvenimo stiliaus vystymosi užduotys. Šiame amžiuje sprendžiama intymumo ir izoliacijos krizė. Šios sunkumų, psichosocialines krizes įveikia teigiamo poliaus naudai. Krizės sprendimas padeda Ego ugdyti naujus socialinius ir pažintinius gebėjimus. Kiekvienoje individo vystymosi fazėje jo poreikius susieti su kultūros reikalavimais padeda tam tikri mechanizmai - centriniai procesai. Jauno suaugusiojo amžiuje toks centrinis procesas - abipusis ryšys su bendraamžiais.
Žmogaus vystymasis neatskiriamas nuo santykių. Kiti žmonės mums turi didžiulę emocinę ir pažintinę reikšmę nuo pat gyvenimo pradžios. Šiais tampame. Būtų labai keista, jei visa tai staiga sustotų per žmogaus 21-ąjį gimtadienį. Aišku, taip atsitikti tiesiog negali. Visas žmogaus gyvenimas, jo principai yra paliesti žmogaus santykių su kitais žmonėmis. Šie niekur nedingsta. Nauji santykiai gali būti suformuluoti pagal tai, kaip mes suprantame save ir savo gyvenimo prasmę. Viena iš svarbių temų, tai žmogaus asmeninė organizacija, jo socialiniai prioritetai, kai žmogus tyrinėjamas gyvenimo ciklo sampratoje. Ką žmogus galvoja apie kitus žmones, visuomenę, koks yra jo santykis su kitais? Socialiniai tikslai, interesai labai susiję su pagrindiniais vystymosi uždaviniais, su kuriais individas susiduria per savo gyvenimą.
Bernice Neugarten įvedė terminą socialinis laikrodis tam, kad aprašyti sociokultūrinius apribojimus daugeliui suaugusiojo gyvenimo vystymosi aspektų. Šis susijęs su amžiaus normomis ir asmens elgesio apribojimais ir pasirinkimais per visą gyvenimą, kurie veda mus pirmyn, kartais tai mus sulaiko nuo tam tikro veiksmo, o kartais suerzina. Suaugusiojo vystymasis įjungia daugybę pasikeitimų, susijusių su statusu ir santykiais. Jis priklauso ne tik nuo jo progreso, bet taip pat ir nuo socialinio konteksto, kurio ribose žmogus vystosi.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir Pasekmės: Emocinis Suvokimas
Augame, kadangi nuo pat vaikystės mes kovojame už savo autonomiją ir nepriklausomumą. Atsiskyrimo nuo tėvų procesas tęsiasi visą žmogaus gyvenimą ir niekada nesibaigia (Levinsonas, 1978). Bowlby (1988) manė, kad prieraišumo sistema turi ypatingą efektą savivertės reguliavimui nuo lopšio iki karsto. Kadangi žmogus vystosi, tai jis suformuoja vis naują prieraišumą - silpnos draugystės ir romantiško bendravimo tipą. Viena iš prieraišumo naudų bet kurioje gyvenimo stadijoje - tai, kad tai yra žmogaus saugumo pagrindas, kuris mums padeda susidoroti su gyvenimo stresais (Bowlby, 1988; Levitt, 1991).
Formuojasi ir naujas (pvz. partneris, sutuoktinis). Iškyla klausimas, iki kokio lygio galima brėžti analogiją tarp tėvo - vaiko prieraišumo ir suaugusios poros prieraišumo? Feeney ir Noller (1993) atrado, kad užsidaręs žmogus turi mažai patirties meilėje, tuo tarpu susirūpinęs/ambivalentiškas žmogus, turi jos daugiau, o saugaus tipo žmonės turi daug pasitenkinimo meilės santykiais. Taip pat šie autoriai (1992) atrado, kad romantiški santykiai skiriasi pagal skirtingus žmonių stilius, reakcijas. Uždaras žmogus buvo laisvas, tuo tarpu kai susirūpinęs labai greitai įsimylėdavo. Levitt (1991) tvirtina, kad prieraišumo santykiai per visą gyvenimą tęsiasi ir vėlesnių santykių kokybė priklauso nuo pradinių tėvų ir vaiko santykių. Reikia neužmiršti, kad kiekvieni nauji santykiai, kuriuos individas formuoja, turi priimti ne tik asmeninę žmogaus vystymosi istoriją, bet ir ją susieti su partnerio gyvenimo raida.
Vedybos
Vedybos - tai vienas iš populiariausių socialinių atradimų (Durkin K., 2002). Nors formalumas jaunimo yra labiau ignoruojamas, daugelis žmonių, kurie juridiškai nesituokia, vis tiek gyvena ilgai trunkantį partnerystės gyvenimą, kuris panašus savo struktūra ir funkcijomis į vedybinį. Vedybos, arba panašaus pobūdžio susitarimas yra kritinis laikas socialiniame ir asmeniniame gyvenime daugumai suaugusiųjų ir daugumoje bendruomenių. Kodėl vedybos laikomos nuostabiu atradimu - tai, kad labai daug iš to tikimasi. Vedybos sudėtingais keliais yra susijusios su socialiniu vystymusi. Pradžioje, kaip pažymi Levinsonas, daugelis žmonių apsiveda visiškai tam nepasiruošę. Individai, kurie veda iki 20-ties, gali turėti nemažai seksualinės patirties, bet gerokai mažiau ilgalaikių santykių palaikymo ir plėtojimo patirties. Vedybos taip pat gali iššaukti stiprius pasikeitimus santykiuose su tėvais (Levinson, 1978; pagal Durkin K., 2002). Vedybos paprastai susijusios su radikaliais pasikeitimais pagrindiniuose individo šeimos struktūros principuose (Neff Lisa A., Karney Benjamin R., 2004). Vedybos yra susijusios su psichine ir fizine žmogaus sveikata. Vedę žmonės vidutiniškai yra sveikesni, nei nevedę. Vedybiniai santykiai gali pasikeisti ir dėl tėvystės. Daugeliui tėvystė - tai yra pagrindinė rolė. Statuso pasikeitimai turi radikalias pasekmes tam, kaip individas save priims (Baker 1989; Deutsch ir kt., 1988; Nicolson, 1986; J. Smyth, 1991), kokius santykius jis turės su nauja, didesne šeima. Akivaizdu, kad tapimas tėvais turi savyje daug streso ir be to dar naujos rolės reikalavimai. Tyrimai rodo, kad pasitenkinimas vedybomis sumažėja po pirmojo vaiko gimimo. Yra stiprūs įrodymai, kad poros santykiai…
Stresas
Šiandien stresas - kasdienis ir, kaip bebūtų gaila, dažnėjantis žmogaus gyvenimo reiškinys. Daugelio specialistų nuomone, šiuolaikiniame gyvenimo ritme stresas tapo nuolatiniu kiekvieno iš mūsų palydovu. Tyrinėjamos įvairios streso ypatybės, priežastys bei įtaka. Vieni įtakos veiksnius pabrėžia, kiti labiau pabrėžia streso poveikį. Žvilgsnis į specialią literatūrą leidžia tikėtis paaiškinimo, kas gi iš tikrųjų yra stresas? Kaip jį galima paveikti? Kaip jis susijęs su asmeninėmis psichologinėmis savybėmis? Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus magistrinio darbo objektu pasirinkau jaunojo suaugusiojo streso įveiką. Pastaruoju metu stresas ir jo įveika tai bene viena iš labiausiai studijuojamų psichologijos problematikų ir ši tema neprarado aktualumo iki šiol. Juk nesugebėjimas nustatyti ir tinkamai įveikti streso, jo padarinius sunkiai atsiliepia žmogaus fiziniams ir psichiniams ištekliams.
Emocinis intelektas ir psichikos ligos
Visi šie jauno suaugusiojo vystymosi uždaviniai įneša tam tikro streso į žmogaus gyvenimą. Šio daugybė pasirinkimų. Šis stresas, nerimas, egzistencinė tuštuma, o tai itin rimta kliūtis jaustis iniciatyvia, gabia ir brandžia asmenybe.
Taip pat skaitykite: Emocinio išsekimo simptomai
Ši tematika yra aktuali tiek teorine, tiek praktine prasme, kadangi Lietuvoje minėta problematika nėra pakankamai ištirinėta, tai gauti rezultatai ir išvados pildys turimą informaciją - galėsime aiškiau ir tiksliau suvokti jauno suaugusiojo streso įveikos stilius ir kitus psichologinius ypatumus - vidinės darnos, emocinio intelekto ir savęs vertinimo sąsajas, o tai galbūt padės planuoti ir įgyvendinti streso prevenciją.