Epizodinis psichikos gydymas: kas tai?

Įvadas

Panikos sutrikimas, dar žinomas kaip epizodinis paroksizminis nerimas, yra nerimo sutrikimas, kuriam būdingi staigūs ir netikėti stipraus nerimo (panikos) priepuoliai. Šie priepuoliai gali sukelti įvairius fizinius ir psichologinius simptomus, kurie gali būti labai baugūs ir varginantys. Šiame straipsnyje aptarsime panikos sutrikimo simptomus, priežastis, diagnostiką ir gydymo būdus.

Nerimo sutrikimų paplitimas ir aktualumas

Nerimo sutrikimai yra vieni iš labiausiai paplitusių psichikos sutrikimų. Moterys serga dažniau nei vyrai. Nerimas apsunkina žmogaus ir jo artimųjų kasdienį gyvenimą. Tyrimai rodo, kad šie sutrikimai gali turėti įtakos sergamumui bei mirtingumui per neuroendokrininius bei neuroimuninius mechanizmus ar tiesiogiai neurostimuliacijos būdu (pvz., hipertenzija, širdies aritmija). Be to, sunkūs ir ūminiai, su stresu susiję nerimo sutrikimai gali paskatinti savižudybes. Didelės apimties apklausų duomenimis, nerimas ir su juo susiję sutrikimai suicidinių bandymų riziką didina net 1,7-2,5 karto. Tokią riziką didina ir tai, kad nerimo sutrikimai dažnai pasireiškia kartu su depresija, alkoholio ar narkotikų vartojimu. Lėtinis nerimas dažnai apsunkina kardiovaskulines ligas, didina mirštamumą nuo jų.

Nurodoma, kad nerimas vargina apie 24 proc. visų dėl psichikos sutrikimų besikreipiančių ligo­nių. Dažniausi iš jų yra tokie pirminiai nerimo sutri­kimai, kaip generalizuotas nerimo sutrikimas, pani­kos sutrikimas ir socialinė fobija. Plačiai paplitęs ir antrinis, arba reakcinis, nerimas. Jį sukelia įvairios somatinės priežastys ir psichologiniai procesai. Ne­nuostabu, kad nerimo diagnostika ir gydymas gydy­tojo praktikoje yra aktualus klausimas.

Apie 40 proc. pacientų, kuriems diagnozuotas nerimo sutrikimas, vis dar nėra tinkamai gydomi.

Kas yra panikos sutrikimas?

Panikos sutrikimas (epizodinis paroksizminis nerimas) - tai būklė, kuriai būdingi pasikartojantys, staigūs netikėto ir stipraus nerimo (panikos) priepuoliai. Jie nėra susiję su kokia nors specifine situacija ar objektu, tad jų negalima prognozuoti. Panikos priepuoliai gali skatinti vengiantį elgesį (panikos sutrikimas su agorafobija). Panikos priepuolio baimė dažnai yra susijusi su generalizuotu nerimu.

Taip pat skaitykite: Kaip įveikti panikos sutrikimą

1984 m. nustatyta, kad panikos sutrikimas per gyvenimą būna 1,5-3,8 % gyventojų kasmet, iš 3000 žmonių 45 ištinka panikos atakos pirmą kartą gyvenime, dažniau moterims negu vyrams. Šis sutrikimas dažniausiai prasideda nuo 20 iki 40 metų žmonėms, 26 % - iki 20 metų. Panikos sutrikimą dažnai lydi agorafobija ir depresija. Dėl panikos sutrikimo gali labai sumažėti darbingumas, prasidėti agorafobija, dėl kurios pacientas negali išeiti iš namų.

Panikos sutrikimo simptomai

Panikos ataka prasideda greitai gausėjančiais somatiniais simptomais, pacientą apima baimė, jis ieško pagalbos. Visa ataka paprastai pasibaigia per 30 minučių. Po pasikartojančių panikos atakų pacientai išmoksta jų laukti, vengti situacijų, ir taip pradeda formuotis agorafobija. Galiausiai išryškėja triada: panikos atakos, išankstinis nerimas, kad ataka vėl prasidės, ir agorafobinis vengimas.

Panikos priepuolių simptomai yra individualūs, nors dažniausiai būna:

• Staigus širdies plakimas
• Sunku kvėpuoti
• Svaigsta galva
• Tirpsta kūnas ar galūnės
• Mirga akyse
• Didžiulė mirties baimė
• Išprotėjimo baimė
• Savitvardos praradimo baimė
• Drebulys, prakaitavimas, širdies plakimas, pagreitėjęs kvėpavimas
• Susiaurėjęs aplinkos suvokimas, aplinka gali atrodyti nutolusi
• Skausmas ar nemalonus pojūtis krūtinės srityje, springimo, kąsnio gerklėje jausmas
• Galūnių ar viso kūno drebėjimas
• Depersonalizacija (kai patys sau atrodome lyg nutolę, svetimi, išgyvenantys ne savo, o kito žmogaus jausmus ar emocijas)
• Derealizacija (kai atrodo, kad mus supantis pasaulis - netikras, nerealus)

Turintieji nerimo sutrikimų gali jausti psichologinius ar somatinius nerimo simptomus. Kraštutinės nerimo būsenos metu pacientams gali būti daug somatinių simptomų. Šios būsenos metu dauguma pacientų susikoncentruoja į gresiantį pavojų, ypač fizinę grėsmę. Dažniausiai užplūstančios mintys būna “aš galiu mirti“, “man bus infarktas“, aš apalpsiu“, “aš išprotėsiu“. Panikos metu žmonės bijo fizinės, psichologinės, ar socialinės katastrofos. Kraštutinė nerimo būsena, vadinama priepuoliu (ataka),pasireiškia ūmių psichologinių ir somatinių simptomų kompleksu, lydimu kraštutinės baimės. Vieni ligoniai tuo metu gulasi ant grindų, kiti bėga į atvirą orą, vėl įbėga į uždarą patalpą, “apalpsta“. Priepuoliu trukmė būna nuo kelių minučių iki kelių valandų, vidutiniškai apie 10-20 minučių. Priepuoliai gali pasikartoti kelis kartus per dieną. Kai pacientas jaučia bendrą nerimą, klinika pasireiškia “laisvai plaukiojančiu“ autonominiu nerimu.

Panikos sutrikimo priežastys

Panikos atakos turi biologinį pagrindą ir pasireiškia išsiskiriant per daug noradrenalino iš melsvosios vietos. Panikos ataką gali sukelti laktato infuzija, anglies dioksido (CO2) inhaliacija, johimbinas ir kiti vaistai. Panikos sutrikimas turi ir genetinį komponentą: pirmosios eilės giminėms panikos sutrikimas būna 10 kartų dažniau negu kitiems asmenims. Kartais atrodo, kad panikos ataka prasideda spontaniškai, be streso, tačiau neretai išaiškinamas dažnesnių stresų periodas.

Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis

Kaip ir visi kiti psichikos sutrikimai, panikos sutrikimas turi dvi kilmes - biologinę ir psichologinę. Biologinę galima aiškinti organizmo polinkiu formuotis nerimo reakcijoms. Tai yra arba paveldima, arba įgyta labai ankstyvais gyvenimo periodais ir lieka visam gyvenimui. Panikos, įvairių fobijų formavimosi priežastys gali būti įvairios, o viena jų - stresas. Paniką paprastai sukelia tam tikras streso tipas - toks, į kurį žmogus negali iš karto sureaguoti. Svarbios ir žmogaus charakterio savybės, ypač tai gali veikti tuos, kurie linkę kaupti emocijas. Yra atvejų, kai žmogus nemoka išreikšti emocijų arba tam tikrose situacijose negali leisti joms pasireikšti. Tarkime, emocijos sutramdomos, nes gal kitaip žmogus negalės dirbti ar atlikti kokių nors funkcijų. Tuomet panikos priepuolis formuojasi panašiai kaip potvynis: kai vanduo kyla, o žmonės deda maišus, kad vanduo neužlietų namų. Vanduo kyla, namų neužpila, bet paskui, kai prasilaužia, nušluoja viską. Taip pat ir su nerimu - emocijos išstumiamos, bet pasiekus tam tikrą ribą jų jau neįmanoma sulaikyti ir ištinka priepuoliai. Jie gali pasireikšti net visiškoje ramybės būsenoje. Emocijų neįmanoma palaidoti, jos vis tiek kokia nors forma iškils - ar panika, ar kūniškais simptomais, tokiais kaip širdies plakimas, spaudimo pakilimas ir kt. Kitas dalykas, kai panikos priepuolius sukelia biologiniai faktoriai, pavyzdžiui, alkoholis, rūkymas, kava. Tipiška situacija, kai žmogus turi polinkį nerimui, pavartoja alkoholio, ryte išgėrė kavos, surūkė cigaretę ir priepuolis…

Dažnai panikos priepuoliai išsivysto žmonėms, kuriems būdingas vidinis susirūpinimas, baimė išgirsti kitų neigiamą nuomonę, drovumas, nesavarankiškumas.

Panikos sutrikimo diagnostika

Panikos sutrikimas diagnozuojamas, jei per keturias savaites įvyksta ne mažiau kaip keturi panikos priepuoliai, kurių metu pasireiškia bent keturi panikos priepuoliui būdingi simptomai.

Panikos sutrikimą reikia nustatyti kuo anksčiau, kai dar vyrauja somatinio nerimo požymiai. Tokiems ligoniams tipiška, kad jie kreipiasi į ligoninės priėmimo kambarį ar kviečia į namus greitąją medicinos pagalbą ar gydytoją, nurodydami somatinius simptomus (krūtinės skausmą, alpimą). Jie stengiasi nusiraminti atlikdami tyrimus, nori išgirsti, kad nėra jokios ligos, nereikia jokio gydymo.

Nerimo paroksizmų (panikos) diagnozė jau nedrąsiai nustatoma kai kuriose mūsų gydymo įstaigose, nors šį sutrikimą pasaulio mokslininkai ir klinicistai išaiškino 1960 metų pradžioje, o oficiali diagnozė nustatyta Amerikos psichiatrų asociacijos parengtame psichikos sutrikimų diagnostikos vadove DSM-III-R 1980 metais, o vėliau tarptautinėje psichikos ligų klasifikacijoje. Dažniausiai su šiais sutrikimais susiduria pirminės grandies gydytojai. Terapeutai, neurologai, kardiologai, endokrinologai, gastroenterologai paprastai nustato vegetodistoniją, angiovegetodistoniją, neurocirkuliacinę distoniją ir pan. Šie specialistai gydo tuos pacientus daugelį metų, ir dažniausiai tai neduoda gerų rezultatų. Tik tada, kai atrodo jau nieko nebegalima padėti, šie žmonės siunčiami psichiatro, psichoterapeuto konsultacijai, neretai pavėluotai, kai jau reikia pradėti tvarkyti invalidumą. Su nerimo paroksizmais susiduria vienas iš 75 žmonių, dažnas jų palydovas yra baimė arba agorafobija. O agorafobija kaip savarankiška liga pasitaiko vienam iš 160 žmonių. Ligai būdinga baimės ar diskomforto, blogumo būsenos, krizės, priepuoliai, paprastai trunkantys apie 10 minučių ar kiek ilgiau. Diagnozei nustatyti pakanka bent keturių simptomų, kurie būna paroksizmo metu.Paroksizmai gali būti dieną ir naktį, miego metu. Per mėnesį tokie paroksizmai turi pasikartoti keturis kartus.

Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe

Diferencinė diagnostika

Nerimo paroksizmai gali būti sergant paprasta fobija (pavyzdžiui, gyvūnų, aštrių daiktų, aukščio baimė), socialine fobija, kai asmenys baiminasi būti kitų žmonių dėmesio centre, t.y. kalbėti auditorijoje, kitur viešai pasisakyti, būti tarp žmonių gatvėje, viešoje maitinimo įstaigoje, teatre ir kt.; panašūs simptomai būna sergant generalizuotu nerimu ir piktnaudžiaujant psichostimuliatoriais (kofeinu, kokainu, amfetaminais).

Panikos sutrikimo gydymas

Panikos sutrikimai gydomi psichoterapija ir antidepresantais. Labai svarbi į emocijų slopinimą ir išstūmimą nukreipta psichoterapija, kad žmogus realiai suprastų, iš kur ateina, kokia nerimo, kuris yra palaidotas, kilmė. Kitas psichoterapijos tikslas - veikti taip, kad žmogus daugiau taip nebesielgtų, neslopintų emocijų, o bandytų jas įsisamoninti ir užkirsti kelią tam emocijų laidojimui. Antra gydymo dalis yra vaistais. Gydymo antidepresantais kursas skaičiuojamas ne dienomis ar savaitėmis, o mėnesiais, bet tikslesnė gydymo kurso trukmė priklauso nuo to, kiek sutrikimas yra įsisenėjęs ir nuo to, kiek žmogus pasiruošęs keisti savo gyvenimo būdą, streso įveikimo mechanizmus. Antidepresantais galima gerai pagydyti, simptomai dingsta, bet jeigu žmogus vėl pakliūna į tas nerimą keliančias situacijas, vėl daro tą patį, sutrikimas būtinai ir vėl pasikartos, nes priežastis, polinkis ir liguisti kovos su nerimu mechanizmai niekur nedingo.

Dauguma nerimo sutrikimų, įskaitant GNS, panikos sutrikimą, obsesinį kompulsinį sutrikimą bei socialines fobijas, veiksmingai gydomi selektyviaisiais serotonino reabsorbcijos inhibitoriais (SSRI), serotonino ir noadrenalino reabsorbcijos inhibitoriais (SNRI), noradrenerginiais ir specifiniais serotonerginiais antidepresantais (NaSSA), kt. Efektyviai nerimą gydo senesnės kartos antidepresantai (pvz., amitriptilinas, klomipraminas, doksepinas), tačiau skiriant jų reikia atsižvelgti į nepageidaujamus reiškinius bei apie juos informuoti pacientą.

Kartais naudinga skirti kitų grupių vaistų, pa­vyzdžiui, vaistų nuo epilepsijos (pvz., gabapentino), vaistų nuo psichozės. Straipsniuose, kai kuriuose ty­rimuose minima, kad veiksmingai nerimą slopina amisulpridas, flupentiksolis, haloperidolis, kvetia­pinas, olanzapinas. Galiu pridurti, kad tai patvirti­na ilgametė mano pačios praktika. Pastarųjų grupių vaistų dažniausiai verta rinktis tada, kai yra piktnau­džiavimo alkoholiu ar bet kokiomis priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis pavojus.

Įrodytas kognityvinės elgesio terapijos (KET) veiksmingumas. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai kartu taikoma farmakoterapija ir psichoterapija, gali pakakti trumpalaikio (2-6 savaičių) gydymo BZD. Sunku įsivaizduoti nerimo sutrikimų gydy­mą be BZD. BZD efektyvumas gydant nerimo su­trikimus yra įrodytas daugeliu klinikinių tyrimų. Šiais laikais susintetinta daugiau nei 30-ties pava­dinimų BZD. Kadangi jie visi veikia per BZD re­ceptorius, jų klinikinis farmakologinis poveikis bei su tuo susijusios nepageidaujamos reakcijos yra pa­našūs. Neretai, ypač įvairių nerimo sutrikimų gy­dymo pradžioje ir kai reikia greito poveikio, BZD yra iš tiesų naudingi. Nerimą mažinantis poveikis pasireiškia per 30-60 min. vaisto išgėrus ar pa­vartojus jo parenteraliai. Priešingai nei antidepre­santai, jie nesustiprina pirminio nerimo. Vartojant BZD, reikia perspėti pacientą, nes gali susilpnėti budrumas. Gydantis alprazolamu, pacientams būti­na patarti nevairuoti, nevaldyti sudėtingų, dėmesio reikalaujančių mechanizmų. Ilgai vartojant BZD, gali išsivystyti fizinė ir psichologinė priklausomy­bė. Rizika išsivystyti priklausomybei yra dides­nė, kai pailgėja gydymo trukmė ir padidėja vais­to dozė. Be to, ši rizika didesnė pacientams, kurie linkę piktnaudžiauti alkoholiu ir vaistais.

Šiuolaikinis gydymas

Sergančius nerimo paroksizmais gydo įvairių specialybių gydytojai, įvairiais vaistais ir dažniausiai nesėkmingai. Skiriami kraujagysles plečiantys, nootropai, vitaminai, neuroleptikai, b blokatoriai, benzodiazepinai. Ligoniams taikomos ir kitos medicininės ir nemedicininės intervencijos (akupunktūra, operacijos, ekstrasensų gydymas, užkalbėjimas, jie geria vaistažoles, šlapimą, gydosi magnetais ir kt.). Šie plačiai Lietuvoje paplitę gydymo būdai paprastai trunka ne ilgiau kaip mėnesį: savaitę kitą ligonis jaučia pagerėjimą, galvoja jau pasveikęs, nutraukia tolesnį gydymą, o netrukus, sveikatai pablogėjus renkasi kitą gydytoją ir vėl pradeda naują gydymo kursą. Šiuo metu jau sukurti gydymo būdai, kurie garantuoja ilgalaikį sveikatos stabilumą. Gydymas laikomas efektyviu, jei nerimo paroksizmai nesikartoja 6 mėnesius, nėra baimės jausmo, depresijos, grįžta darbingumas.

Pasaulyje plačiausiai paplitę šios trys gydymo galimybės: kognityvi-biheivjorinė psichoterapija, farmakologinis gydymas ir abiejų variantų kombinacija.

Kognityvi-biheivjorinė gydymo technika pradėta taikyti palyginti neseniai. Gydymas kognityviąja (pažinimo) rekonstrukcija padeda pakeisti ydingą mąstymą, formuoti ligos priežasčių ir sąlygų, palaikančių susirgimą, supratimą, pašalina daugelį klaidingų kitų “konsultantų” paaiškinimų (“druskos”, “nervai”, “kraujagyslių užlinkimas, susiaurėjimas”, “apsinuodijimas”, “spazmas” ir pan.). Kognityvi terapija paprastai taikoma kartu su biheivjorinės (elgesio) terapijos technikomis: relaksacija, kvėpavimo mokymu, veiklos koregavimu, kuri susieta su įtampa, baime, padidėjusiais nemaloniais pojūčiais kūne (širdies plakimas, galvos svaigimas, dusulys, silpnumas ir kt.). Gydymo kursas, lankantis kartą per savaitę, paprastai trunka 8-12 savaičių.

Lietuvoje labiausiai paplitęs farmakologinis gydymas. Jau minėta, kad skiriama daug nespecifinių vaistų, įvairių jų derinių, neretai “pagal schemą”, tačiau jų efektyvumas esti laikinas, trumpalaikis. Dažniausiai gydymui vartojami keturių grupių vaistai: tricikliniai antidepresantai, monoamino oksidazės inhibitoriai, benzodiazepinai ir selektyvieji serotonino sugražinimo inhibitoriai. Žymi ligonių dalis nelengvai toleruoja antidepresantus (anafranilį, melipraminą), todėl labiau mėgsta benzodiazepinus (xanax, clonazpam, relanium). Tačiau tyrimais nustatyta, kad pacientai jaučiasi tvirčiau, daug retesni būna paroksizmai per 8-32 gydymo savaites, vartodami antidepresantus, o ne benzodiazepinus. Benzodiazepinai efektyvesni per pirmąsias savaites, tuo tarpu terapinis efektas nuo antidepresantų būna po 3-6 savaičių. Benzodiazepinai dar gali būti skiriami nerimui tarp paroksizmų koreguoti. Skiriant vaistus privaloma laikytis šios taisyklės: gydomoji dozė pasiekiama ir gydymas baigiamas palaipsniui, kad būtų išvengta pašalinio vaistų veikimo ar nutraukimo reakcijos. Monoamino oksidazės inhibitorių Lietuvos vaistinėse jau senokai nėra. Tačiau reikia įsidėmėti, kad šie vaistai vartotini labai atsargiai, dažnai tada, kai nepadeda jau minėti gydymo būdai, nes gydymosi laikotarpiu reikia laikytis specialios dietos.

Norėtume paminėti kai kuriuos papildomus faktorius, kurie daro įtaką gydymui, nes grynos nerimo paroksizmų (panikos) formos būna ne taip jau dažnai. Pirmiausia, gydymo planą reikia koreguoti, kai ligonis serga širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo trakto, endokrininėmis ligomis; kai ligonis serga ligomis, kurių dažnas simptomas yra nerimas (skydliaukės ligos, policitemija, sisteminė vilkligė, plaučių veiklos nepakankamumas); kai skiriami kraujagysles sutraukiantys, bronchus plečiantys, steroidiniai vaistai, kurie gali sukelti nerimą; taip pat esant neštumui, maitinant krūtimi. Antra, daugiau nei 70 proc. ligonių, sergančių nerimo paroksizmais (panika), būna antrinė depresija arba gali būti ir kiti psichikos sutrikimai, kuriuos taip pat reikia lygiagrečiai gydyti, pavyzdžiui, bipolinis nuotaikos, disociacinis, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, depresijos epizodas, socialinė fobija, mitybos sutrikimas, piktnaudžiavimas alkoholiu.

Ligos eiga

Dėl nerimo paroksizmų maždaug trečdalis pacientų ima sirgti agorafobija, kiti suserga depresija, hipochondrija, nepagrįstai lankosi poliklinikose, prašo, kad juos tirtų įvairiausi specialistai, konsultuojasi su “žymiais” liaudies medicinos ar paramedicinos specialistais. Jie netiki Lietuvos specialistais, tiriasi užsienyje, moka dideles pinigų sumas ir grįžta… nepasveikę. Jei ligoniui pasireiškia depresija, vystosi hipochondrija, jis pats pradeda gydytis “savo” priemonėmis (alkoholiu, vaistais, dieta, šlapimu ir kt.), šeimose kyla vis daugiau konfliktų, prieinama iki skyrybų, sutrinka darbingumas - reikia manyti, kad visa tai rodo, jog liga komplikavosi. Ligoniams tik laikinai padeda labai išpopuliarėję ekstrasensai, parapsichologai, užkalbėtojai. Šia liga dažniausiai serga jauni žmonės, nors ji gali prasidėti bet kuriame amžiuje. Ankstyva ligos diagnostika ir gydymas gali padėti išvengti minėtų komplikacijų, sutrumpinti sirgimo laiką.

tags: #epizodinis #psichikos #gydymas