Įvadas
Erdvė ir laikas yra fundamentalūs mūsų pasaulio egzistavimo parametrai. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip erdvė ir laikas buvo suvokiami viduramžiais, remiantis istoriniais šaltiniais ir moksliniais tyrimais. Mūsų tikslas - suprasti, kaip viduramžių žmogus suvokė pasaulį, kokie veiksniai darė įtaką jų erdvės ir laiko sampratai, ir kaip tai skyrėsi nuo šiuolaikinio požiūrio.
Laikas tradicinėje kultūroje
Tradicinėje kultūroje laikas įprasminamas dieviškuoju veiksmu. Tik Dievui pradėjus kurti, laikas įvardijamas. Sakoma: nuo pasaulio kūrimo pradžios. Ikikrikščioniškasis pasaulio istorijos supratimas turi esmines architektoninės simbolikos kategorijas, kai kurias jų perėmė Šventasis Raštas, kuriame istorinis jausmas, interpretuojamas aukštesniais lygmenimis - alegoriniu, analoginiu ir tropologiniu - tampa ypač svarbus. Šventojo Rašto Pradžios knygoje pasaulio kūrimas vyksta šešias dienas.
Dievo vaidmuo kuriant laiką ir erdvę
Pasaulio pradžia tradicinėje kultūroje suvokiama kaip vienatinio Dievo buvimas laike ir erdvėje. Labai seniai, kuomet nebuvo dar pasaulio, gyveno tiktai vienas Dievas. Jisai gyveno miglose, o žemai po kojomis jo buvojo vanduo. Ilgą laiką jisai gyveno tose miglose… (LMD, 1,513(11)). Kitą kartą, kol da nieką nebūva ant svieto, o jau ponas Dievas mislijo pasaulį tverti (LMD, 1,1063/1225); Kada Dievs sutvėrė svietą, nebuvo nei dangaus, nei peklos. Žemės atsiradimas lėmė pasaulio pradžią: Sako pradžiai, prieš sutvėrimo pasaulio, kol dar nieko nebuvo, tiktai vieni vandenys visur Ponas Dievas žadėjo sutverti… (LTR, 1973/4). Sukūrus žemę, begalinė vandenų erdvė įgauna dabartinius parametrus: dangus, žemė, pekla. Kada Dievs sutvėrė svietą, nebuvo nei dangaus, nei peklos. Dievas iš molio nulipdė žmogų, ir Liuciferis užsinorėjo tokio žmogaus, kuris po jo ranka būtų. Dievas pamatė, kad jis slapta į burną žemės įsidėjo, ir liepė spjauti, o kai išspjovė, toj vietoj atsirado pekla (LTR, 2368/678).
Akmens simbolika
Lietuvių etiologinėse sakmėse Dievo kuriamas pasaulis dažnai apibrėžiamas savitu laiko matmeniu - akmenų augimu (užrašyta per 57 variantus). Akmenų garbinimas žymus visose indoeuropiečių kultūrose. Prasmės interpretacijose akmuo apibrėžiamas visų pirma kaip prosenovės, egzistencijos simbolis, jam gali būti suteikiama ir Motinos Žemės kaulo reikšmė. Jis gali turėti ir Saulės, ugnies, griausmo simbolines konotacijas. Religinėse interpretacijose akmuo žinomas kaip įvairių dievybių ir vienatinio Dievo ar net altoriaus simbolis, krikščionybėje jis priskiriamas Kristaus, Bažnyčios, šv. Petro reikšmių laukui. Akmuo - tai pradžios, sąryšio ir harmoningo suderinamumo su savimi simbolis. Mitologijoje ir tautosakoje akmuo suvokiamas kaip pasaulio pagrindas, centras arba spyna, sutvirtinanti dangų ir žemę. Akmenį sutrenkus, iš jo pasirodo ugnis arba vanduo - pagrindinės pasaulio kūrimo stichijos. Įdomi akmens kaip amžinybės simbolinė reikšmė.
Pradžioj svieto akmenys augo. Jie taip būtų augę, kad žemės nei kiek nebūtų likę ir būt reikėję visiems badu išmirti. Bet Dievas pagailėjo ir užleido tokią šalną, kuri tuoj akmenis sušaldė ir jie nebeauga. Dievui veikiant, laikas kūrimo akte įgauna baigtinį pobūdį: taip nuo šiol bus ir taip bus visada. Laiko senatis etiologinėse sakmėse pabrėžiama ir tradicinėmis pasakų formulėmis: Seniai, labai seniai, kada ten (LTR, 1352/3); Dideliai seniai (LTR, 1471/65); Senų senovėje, kada dar akmenys augo.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Šventa ir pasaulietinė erdvė
E. Meletinskio nuomone, išskirtinos kosminė ir „sociali“ erdvė. M. Eliade’s teigimu, yra du patyrimai - šventa ir pasaulietinė erdvė. J. Lotmano ir B. Pasaulietinė erdvė, susitikus su Dievu, virsta šventa ir būna šventa dėl bendravimo su Dievu. Anot A. Maceinos, „pati religijos esmė glūdi ne bendruomeninėje jos regimybėje, o dviejų asmenų - dieviškojo ir žmogiškojo - susitikime“. Religija vertinama kaip „dievžmogiškasis dalykas“. Tradicinės kultūros erdvėje - lietuvių etiologinėse sakmėse - Dievas ir žmogus susitinka realioje ir žmogui įprastoje aplinkoje. Vienas ponas išgirdo, kad po pasaulį vaikščioja Dievas. Paėmė jis smėlio, išbarstė kiemą, išpuošė kambarį ir laukia Dievo. Kaip tik tuo metu Dievas, pasivertęs pavargėliu, ėjo pro šalį. Ponas, pamatęs pavargėlį, užpjudė jį šunimis. Pavargėlis, šunų apkandžiotas, nuėjo toliau. Tik spėjo tas pavargėlis išeiti už vartų, tuojau to pono namą apsupo liepsna.
Laiko samprata etiologinėse sakmėse
Pirmykščiais laikais tikras buvo tik dabarties laikas. Pasak A. Gurevičiaus, „tai labai talpi ir plati dabartis, o ne esamasis momentas, joje telpa ir praeitis, ir ateitis, kurių nuo dabarties neskiria aiški riba“, kai cikliškai suprantamas laikas - praeitis kartojasi, ir būsimasis laikas tampa atsinaujinančia dabartimi arba praeitimi. Visi trys laikai - praeitis, dabartis ir ateitis - išsidėsto tarsi vienoje plokštumoje. Tai buvo tie laikai, kada dar Dievas vaikščiojo ant žemės (LMD, I, 851/2), - pabrėžiama lietuvių etiologinėse sakmėse.
Mitologinei laiko sampratai svarbi archajinio ir modernaus laiko distinkcija. Nuolat atgimstančios gamtos pasaulio įtaka lėmė archajinio laiko savitumą: periodiško, pasikartojančio, cikliško ir grįžtančio laiko supratimą suformavo, pasak M. Eliade’s, senovinės periodinės atpirkimo religijos. Skiriant pirmykštį sakralųjį ir empirinį laiką, pirmasis laikas E. Meletinskio pažymimas kaip ypatingas laikas. Mitinė epocha - tai pirmųjų objektų ir pirmųjų veiksmų epocha: pirmoji ugnis, pirmoji ietis, pirmasis namas.
Laiko samprata lietuvių etiologinėse sakmėse nėra vienalytė. Kada Dievas sutvėrė pasaulį, tai tuo sykiu sutvėrė ir akmenis. Akmenys, kaip ir kiti Dievo tvariniai, augdavo, kad neišnyktų. Kristus, vaikščiodamas ant žemės, nusimušo koją ir, tuo sykiu supykęs ant akmens, tarė: „Nuo šio sykio daugiau jums užteks augti ant žemės už tokį nemandaguriją“. Laikas, kaip ir pasaulis, pavaldus Dievo žodžiui. Lietuvių etiologinėse sakmėse jis įgauna tradiciniu tapusį matavimą; iki Kristaus ir po Kristaus.
Krikščioniškasis kalendorius
Krikščioniškasis metų kalendorius - pagrindinis žydų religijos paveldas - sudarytas lunariniu principu, ir tai ryšku senosiose žemdirbių kultūrose: žydams pirmąją Mėnulio jaunaties dieną prasidėdavo naujas mėnuo, skambėdavo trimitai, būdavo aukojamos aukos, nes jaimatis primindavo Dievo sukurtą pasaulio tvarką. Naujosios - krikščioniškosios - kultūros realijos tapo archajiškų veiksmų laiko dominantėmis: Da kai trys Karaliai aja iškoti užgimusia Dievą, ale anys trys nežinoja, kaip reik padūti dovenas. Tysiai iš ranka negražu. Ai sudėja piningų i nupirka rėčiuką - sytą, tokį pailgą, ka būtų gers pasiimti. Sudėja dovenas ant jo i padavi Molynai Švenčiausiai. Sietyno atsiradimas danguje - Švč. Dievo Motinos veiksmo pasekmė - liudija ikikrikščioniškos moteriškosios kūrybos reliktus.
Taip pat skaitykite: Erdvės ir laiko ugdymas vaikams
Pasaulio pabaigos suvokimas
Pasaulis nėra begalinis, jis turi pradžią ir pabaigą. Sūdna diena ateis. Aplink visą svietą yra apsirietusi didžiausia žuvis Vilioriba. Jos uodega įkasta į dantis. (Kaip baronka.) Ir kai Vilioriba versis ant kito šono, ištvinsjūrų vandenys, apsems visą žemę ir bus sūdna diena (LTR, 1977/25). Pasaulio pabaigą lemia mistinės žuvies veiksmas.
Laikas ir erdvė pirmykštėje sąmonėje nėra abstrakcijos ar apriorinės sąvokos, „egzistuojančios už ar iki patyrimo, jos duotos tik patirtyje ir sudaro neatimamą jos dalį, kurios negalima išskirti iš gyvenimo audinio. Todėl laikas ne tiek suvokiamas, kiek betarpiškai išgyvenamas“.
Polivalentiškas laiko supratimas
Lietuvių etiologinės sakmės pasakoja kūrimo istoriją, bet nepretenduoja į absoliučios tiesos reiškimą (tai mito privilegija pasakoti „sakralinę istoriją, t. y. pirmapradį įvykį, vykusį Laiko pradžioje“). Polivalentišką laiko supratimą lemia bikultūrinė erdvė, pirmapradžio modelio nevienalytiškumas ir įvairialypė laiko būtis. Pradinė laiko situacija aktualizuojama kiekvienu konkrečiu atveju, tik tuomet laikas yra identifikuojamas. „Greta žemiško, pasaulietiško laiko egzistavo sakralinis, ir tik jis buvo tikrai realus.
Erdvė viduramžiais
Erdvės suvokimo ypatumai
Viduramžiais žmonės optikos požiūriu erdvę suvokė taip pat, tačiau kitokios buvo su tuo suvokimu susijusios emocijos. Viduramžių epochos žmonių erdvės sąvokos ypatumus lėmė daugelis aplinkybių: jų santykis su gamta, teritorinis išsiskirstymas, akiratis, priklausęs nuo komunikacijos, bei visuomenėje vyravusių religinių ideologinių teiginių.
Dykumos ir miško simbolika
Dykuma gali būti suprasta geografiškai ir simboliškai. Ne kartą norėta nustatyti santykį tarp dykumos aplinkos ir religijos reiškinio . Dykuma (tikra ar simbolinė) suvaidino svarbų vaidmenį didžiosiose religijose, tame tarpe ir krikščionybėje, ir dažniausiai ji reiškė vertybes, priešingas miesto vertybėms, nes dykuma - miesto priešingybė. Tačiau, pasak J. Le Goff‘o, kalbant apie krikščionių vienuolystės pradžią, nereikėtų pernelyg supriešinti šių dviejų erdvių. Vienuoliai atsiskyrėliai šalindavosi miesto, tačiau jiems užplūdus oazes ar pusdykumes ir jas įdirbus, dykuma dažnai virsdavo miestu. Ankstyvaisiais viduramžiais lotyniškuosiuose Vakaruose vienuoliams peršasi gyvi vėlyvosios antikos miesto modeliai, kuomet vienuolynas tampa mikro miestu. Taip pasiekta pusiausvyra tarp miesto ir dykumos. Su dykuma glaudžiai susijusios vandenyno, mirties, pusiau pragariškos mirusiųjų buveinės, nors šios asociacijos svetimos krikščionybei. Vakarų eremitai, ieškodami dvasinių ir geografinių dykumų, iš pradžių teikė pirmenybę saloms, kur dykumos sąvoka jau svyruoja tarp rojaus ir išmėginimų sampratos . Įsivaizduojant dykumą kaip rojų, ji tampa kaip prieglauda. Tačiau dykuma - taip pat ir susidūrimo su blogomis jėgomis vieta, su šėtonu, demonu. Ši dykumos dvasingumo tema ankstyvaisiais viduramžiais Vakaruose nesusilaukia pasisekimo kaip Rytuose, iš kur ji atėjo. Į salų dykumą veržiasi keltų ir Šiaurės vienuoliai. Jūra jiems pakeitė Egipto dykumą. Tačiau salų ir jūrų atsiskyrėliai tik kraštutinė Vakarų dykumos riba, nes Vakarų pasaulyje dykuma - tai miškas.
Taip pat skaitykite: Šešėlio pažinimas psichologijoje
Ankstyvųjų viduramžių Vakarų ir Centrinės Europos kraštovaizdis skyrėsi nuo dabartinio. Didesnę teritorijos dalį užėmė miškai. Gyvenamosios vietos dažnai buvo tarp miškų, gūdžių ir didelių. Jie viliojo savo gėrybėmis (vaisiais, medžioklės laimikiais), bet tuo pačiu baugino galimais pavojais (laukiniais žvėrimis, plėšikais, paslaptingomis būtybėmis). Miško gamtovaizdis visada svarbų vaidmenį vaidino liaudies sąmonėje, tautosakoje, maitino poetų vaizduotę . Ši geografinė erdvė kartu yra ir religinė mitologinė. Pasak J. Le Goff‘o, „materialinis“ viduramžių miškas atstojo sieną, prieglobstį pagoniškiems kultams, atsiskyrėliams, nugalėtiesiems ir visuomenės atstumtiesiems, ir jis buvo naudinga teritorija: čia medžiojama, renkamos įvairios gėrybės, miško ruošos, stiklo gamybos, metalurgijos vieta, naminių gyvulių ganykla .
Žmogaus santykis su gamta
To meto Europoje gyventojų daugumą sudarė kaimo žmonės. Naujų ariamų žemių paruošimas: krūmų deginimas, miško kirtimas, esminis viduramžių kaimo bendruomenės formavimosi veiksnys. Santykis su žeme siejo individą (arba grupę, kuriai jis priklausė) su gamta, kadangi to meto socialinių ryšių tinklas dar buvo labai paprastas. Žmogus dažnai buvo vaizduojamas neatskirtas nuo gamtos, kartais pačiai žemiškai erdvei suteikiamas kūniškas pavidalas. Ši pasaulėjauta, anot A. Gurevičiaus, nyksta kai atsiranda kitoks žmogaus požiūris į gamtą - kaip į paprastą jo techninio poveikio objektą.
Istorikai teigia, jog viduramžių žmonės neturėjo estetinio jausmo gamtai ir nemokėjo ja gėrėtis, ji nebuvo jo estetinio stebėjimo objektas. Gamtos aprašymuose viduramžių literatūroje nėra lokalinių ypatybių. Tai būdinga ir epui „Rolando giesmė“, kur gamta nevaidina savarankiško vaidmens, ji tiesiog fonas ir vaizduojama tik tiek, kiek yra susijusi su pačių herojų veiksmais. Gamtos reiškiniai - tai ženklai, išreiškiantys gamtos liūdesį dėl kovoje žuvusio Rolando.
Viduramžių erdvės suvokimui būdinga tai, kad buvo ir nevienodo šventumo zonų. Kryžkelės turėjo nejaukumo simbolį. Medžiai ir šaltiniai buvo laikomi demonų arba fėjų buveinėmis . Gamtovaizdis kartais šventinamas krikščioniškąja prasme, laikoma kap prieglauda. „Rolando giesmėje“ prieglobsčio reikšmę turi medžiai (tiksliau - pušys): „Rolandas jaučia: traukiasi gyvybė, / Mirtis jau leidžias iš galvos į širdį. / Bėgte nubėga prie pušies ūksmingos, / Į žalią žolę gulas ant krūtinės“ , žolė (pieva): „Valdovas gulasi ilsėtis pievoj“ . Apskritai viduramžių kūriniuose miškas - tai riterio klajonių vieta, sodas - jo meilės nuotykio arba pokalbio vieta („Ir atveda <…> prancūzą sodan niekšas saracėnas. / Ten pradeda jie regzti bjaurų kėslą.“) , o laukas - mūšių vieta.
Religijos įtaka erdvės suvokimui
Viduramžių žmogaus požiūrį į gamtą daugiausia lėmė religingumas - pagrindinis viduramžių pasaulėžvalgos bruožas. Didžiausia vertybe buvo laikomas dievas ir žmogaus siela. Gamta tuo tarpu liko tik sąlygiška vertybe - jeigu ji neartino žmogaus prie dievo, tada ji išvis buvo bevertė, o jeigu trukdė jį pažinti, buvo laikoma blogiu. Gamta buvo laikoma dievybės simboliu, ir visi jos reiškiniai buvo suvokiami kaip moraliniai pamokymai. Gamtos paveikslas tampa žmogaus dvasinio gyvenimo simboliu. Tuo pačiu gamtovaizdis pajungiamas krikščionių Dievui, pastatant jo simbolį - kryžių . Dar labiau erdvė pašventėdavo pastačius kulto pastatą - koplyčią, bažnyčią. Koplyčia minima „Rolando giesmėje“, katedra - „Nibelungų giesmėje“ . Katedra tapo visatos simboliu. Kiekviena jos detalė turėjo simbolinę prasmę. Katedrų ir bažnyčių portalai, triumfo arkos, įėjimai į rūmus buvo suvokiami kaip „dangaus vartai“, o patys pastatai - kaip „dievo namai“ . su dangumi. Žemiškasis pasaulis praranda savarankiškumą ir taip pat siejamas su dangiškuoju. Šalia figūrų, išdėstytų žemėje, freskose vaizduojamos dangiškos jėgos: dievas tėvas, Kristus, dievo motina, angelai.apskritai erdvė hierarchizuojama. Brandžiuoju viduramžių laikotarpiu Europoje buvo populiari angelų hierarchijos idėja. Dangaus hierarchiją, kaip ir žemiškąją, sukūrė dievas, nurodęs angelų ir žmonių funkcijas. Pavyzdžiui, arkangelas Gabrielius - rojaus sargas, kurio pareiga nunešti Rolando vėlę į rojų .
Viduramžių autorių vaizduojama ano pasaulio erdvė iracionali: rojus - danguje, o pragaras - požemio karalystėje, tačiau rojus ir pragaras gali būti artimi . Dangus buvo tauraus, amžino, idealaus gyvenimo vieta, o žemė - nuodėminga, laikina žmogaus buveinė. Pomirtinis pasaulis beveik tapatinamas su žemiškuoju, tačiau jis amžinas. Taigi viduramžių krikščionių erdvės vaizdiniai apėmė ir pomirtinį gyvenimą, kur nuolatinė amžinos pražūties baimė.
Taigi viduramžių žmogaus erdvės daugiausia buvo simboliškos. Gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio, švento ir pasaulietiško suvokimas jungėsi su viršumi ir apačia, pasaulio šalimis ir pasaulinės erdvės dalimis.
Laikas viduramžiais
Laiko suvokimo ypatumai
Žmogus negimsta su „laiko jausmu“, jo laiko kaip ir erdvės sąvoką, lemia kultūra, kuriai jis priklauso. Vienai ar kitai tautai būdingas laiko suvokimas reiškėsi įvairiai: mituose, kultuose, ritualuose, atspindinčiuose liaudies sąmonę. Laiko sampratoje įsikūnija, su ja siejasi epochos pasaulėjauta, žmonių elgesys, sąmonė, gyvenimo ritmas, požiūris į daiktus. Viduramžiais jau žinomas pagrindinis skirtumas tarp „gamtinio“ ir „istorinio“ (socialinio) laiko. Viena vertu, laikas savaime buvo laikomas Dievo sukurtu gamtos fenomenu, dėl to jam buvo priskiriamas sakralus pobūdis, kita vertus, kaip permaina tai buvo žemiška savybė. Apskritai ankstyvaisiai ir brandžiaisiais Viduramžiais žmonės nebuvo abejingi laikui, tik nebuvo poreikio absoliučiai tiksliai matuoti laiką bei jį individualiai kontroliuoti.
Praktinis santykis su laiku
Kasdieniniame žmonių gyvenime daug svarbesnis buvo jų praktinis santykis su laiku. Ankstyvieji ir brandieji Viduramžiai dažnai vadinami „Bažnyčios laikais“, kadangi laiko skaičiavimas patarnavo religiniam gyvenimui, visų pirma maldos valandoms, vienuolynuose laikas būdavo skaičiuojamas ir matuojamas bei tikrinamas saulės, vandens, vaško bei aliejaus laikrodžiais. Bažnyčios varpo kviečiama maldai parapija galėjo orientuotis laike. Taip pat ir valstiečiai galėjo savo dieną tvarkyti pagal varpus. Buvo skiriami „pjūties varpas“, „gaisro varpas“, „gyvulių išgynimo varpas“. Visą žmonių gyvenumą reguliavo varpų skambesys, atitinkantis bažnytinio laiko ritmą.
Biblinis laikas
Biblinis laikas - tai absoliuti vertybė. Kristaus atpirkimas suteikė laikui dvilypumą: prasidėjo „paskutinis laikas“, arba „amžių pabaiga“, bet kartu laikas dar nepasibaigė. Krikščioniškoje pasaulėžiūroje laiko sąvoka atskirta nuo amžinybės sąvokos. Amžinybė yra dievo atributas, o laikas - sukurtas ir turi pradžią ir pabaigą. Čia istorinis laikas įgyja apibrėžtą struktūrą: jį sudaro dvi skirtingos epochos - iki Kristaus gimimo ir po jo. Taigi laiko samprata remiasi trimis momentais - pasaulio pradžia, kulminacija ir žmonių giminės pabaiga. Laikas tampa linijinis ir negrįžtamas.
Cikliškumas krikščionybėje
Vis dėlto krikščionybėje laikas neprarado ir cikliškumo. Krikščioniško laiko suvokimo cikliškumą rodo ir bažnytinės šventės, kasmet kartojančios ir atnaujinančios svarbiausius Kristaus gyvenimo įvykius. Metus skaidė šventės, pažyminčios Kristaus gyvenimo įvykius, šventųjų dienos. „Nibeluingų giesmėje“ taip pat išskiriama bažnytinė šventė: „Ir žmonės netikėtai Sekminių ankstų rytą“ . Įvairiose šalyse metai prasidėdavo ne tuo pačiu laiku: kalėdomis, didžiąja savaite, Marijos apreiškimo dieno. Atitinkamai laikas buvo skaičiuojamas savaitėmis - kiek jų liko iki kalėdų ar praėjo po jų .
Viduramžiais para buvo dalijama ne į vienodo ilgio valandas, o į dienos ir nakties valandas. Pirmosios - nuo saulėtekio iki saulėlydžio, antrosios - atvirkščiai . Paprastai laikas nustatinėjamas pagal saulės padėtį dangule. „Kai karstą atgabeno, vidurdienis jau buvo“ . Viduramžių Europoje buvo naudojamasi saulės laikrodžiu, smėlio laikrodžiu arba vandens laikrodžiu. Saulės laikrodžiu buvo galima naudotis tik giedrą dieną, kai valandos nebuvo galima nustatytai pagal saulę, ji buvo nustatoma pagal tai, kiek nudegdavo balana, žvakė ar aliejus lempoje. Vis dėl to pagrindinės viduramžių laiko kategorijos buvo metai, sezonas, mėnuo, diena, o ne valanda („Ir nei gegužio rytą, nei vasarą saulėtą.“ ). Aplinkybė, kad agrarinėje visuomenėje laiką reguliavo gamtos ciklai, lėmė žmogaus priklausomybę nuo metų laikų kaitos.
Gimininis laikas
Nors laikas buvo apskaičiuojamas netiksliai, viduramžiais buvo labai domimasi praeities faktais ir jų seka. Labai svarbiu laiko aspektu buvo kartų skaičiavimas. Nustačius asmens priklausomybę vienai ar kitai kartai arba nurodžius jų seką, buvo visiškai patenkinamai suvokiamas įvykių ryšys, reikalų eiga ir teisinių pretenzijų pagrįstumas. „Tikėjo, kad netrukus juos Zygfrydas valdys, <…> Nes kol gyva Zyglinda ir tėvas Zygizmundas,/Karališkas vainikas tikrai jo nesugundys!” . Feodaliniai senjorai rūpinosi savo genealogijomis, kildindami giminę iš tolimų, dažnai legendinių, kilmingų, šlovingų pirmtakų. Istorija viduramžiais visų pirma buvo senų feodalinių giminių ir dinastijų istorija. Tačiau tai lietė tik kilminguosius, o ne prastuomenę . Ilgus amžius istorija buvo bažnyčios istorija, ir ją paprastai rašė šventikai. Taigi viduramžiais mąstymą apie laiką gerokai veikė teologija. Tautų ir valstybių istorija iš tikro buvo mažai žinoma, ir tos žinios buvo nedaugelio išsilavinusiųjų privilegija . Viduramžiais buvo vertinama visa, kas sena, nes buvo paplitęs įsitikinimas, kad bet koks pasikeitimas veda į nuopolį.
Skaistyklos laikas
Laiko ir jo matavimo kontrolė - svarbus socialinių ir ideologinių konfliktų visuomenėje aspektas. Skaistyklos laikas nelieka nuošaly. Skaistyklos sąvoka įsitvirtina apie XII - XIII a., kai vyksta esminiai krikščionijos mantalinės ir intelektualinės aplinkos pasikeitimai. Skaistykla, viena vertus, padaro ne tokią ryškią ribą tarp žemiškojo gyvenimo ir pomirtinės būties, kuri tam tikra prasme yra gyvenimo tęsinys, antra vertus, skaistyklos sampratos padarinys - linijinio, „istorinio“ laiko tarpsnio prieš mirtį ir iškart po mirties dramatizavimas. Skaistykla - apraiška, nurodanti, kad paskutiniais viduramžių šimtmečiais vis daugiau reikšmės skiriama asmeniniam teismui. Skaistyklos laikas, kurį Dievas kiekvienas nustato jo mirties valandą - individualus laikas. Šis laikas - tai laikas nustatomas kiekvienam atskirai, ir už jį atsakingas tiek asmuo, individas, tiek bendruomenės, kurioms jis priklauso. Taigi individualios atsakomybės mirties valandą ir kolektyvinės atsakomybės po mirties iškėlimas rodo mirties jausmo pervartą.
tags: #erdve #ir #laikas #suvokimas #viduraziais