Įvadas
Asmenybės klausimas psichologijoje yra vienas iš centrinių ir labiausiai diskutuojamų. Nuo Antikos laikų žmonės bandė suprasti, kas nulemia žmogaus individualumą ir kaip formuojasi asmenybė. Šiandienos visuomenėje, kurioje kiekvienas individas susiduria su kitomis asmenybėmis, asmenybės supratimas tampa ypač svarbus tiek savęs pažinimui, tiek tarpusavio santykių gerinimui. Šiame straipsnyje apžvelgsime asmenybės sampratą, jos teorinius pagrindus, struktūrą ir formavimosi veiksnius, remiantis psichologijos mokslo įžvalgomis ir vartotojo pateikta informacija.
Asmenybės Apibrėžimas ir Svarba
Asmenybė - tai individo savitumas, reikšmingų ir pastovių psichologinių bei elgesio savybių, kuriomis vienas asmuo skiriasi nuo kito, visuma. Jai būdinga aktyvumas, kryptingumas, sąmoningas santykis su tikrove. Nors asmenybės apibrėžimų yra įvairių, bene plačiausiai vartojamas Gordono Allporto pasiūlytas asmenybės apibrėžimas, teigiantis, kad asmenybė yra dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas.
Asmenybės supratimas yra svarbus dėl kelių priežasčių:
- Savęs pažinimas: Padeda geriau suprasti savo stiprybes, silpnybes, motyvus ir elgesio ypatumus.
- Santykiai su kitais: Leidžia efektyviau bendrauti, suprasti kitų žmonių elgesį ir kurti harmoningus tarpusavio santykius.
- Psichikos sveikata: Padeda atpažinti asmenybės sutrikimus ir laiku kreiptis pagalbos.
- Karjera: Leidžia pasirinkti tinkamą profesiją, atsižvelgiant į asmenybės savybes ir polinkius.
- Organizacijų valdymas: Padeda vadovams suprasti pavaldinius, motyvuoti juos ir kurti efektyvią darbo aplinką.
Asmenybės Teorijos
Asmenybės samprata psichologijoje pateikiama remiantis asmenybės teorijomis, kurios teikia sisteminių asmenybės studijų žinių. XX a. pradžioje sukurtos psichoanalitinės psichodinaminės teorijos, vėliau - bruožų, biheivioristinės teorijos. XX a. viduryje kaip priešybė šioms atsirado humanistinės teorijos, biheivioristines teorijas papildė kognityvinė psichologija. Toliau apžvelgsime pagrindines asmenybės teorijas.
Psichoanalitinės (Psichodinaminės) Teorijos
Psichoanalitinių psichodinaminių teorijų šalininkai (S. Freudas, C. G. Jungas, A. Adleris, E. Frommas, H. S. Sullivanas, O. Kernbergas, M. Klein ir kiti) asmenybę interpretuoja atsižvelgdami į įgimtas paskatas (gyvenimo ir mirties instinktus), psichinės energijos panaudojimo dėsningumus, aiškina asmenybės raidą ir integraciją psichikos dalijimu į sąmoningas ir nesąmoningas sritis.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
- S. Freudas sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo organizacijos modelį ir išskyrė tris pagrindines dalis: "id" (arba "tai"), "ego" (arba "aš") ir "superego" (arba "aukščiau negu aš"). "Id" - žmogiškų troškimų šaltinis, seksualiniai ir agresyvūs troškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant. "Ego" - sąmonė, reguliuojanti pirmojo ir trečiojo psichikos lygių konfliktą, kontroliuojanti "id" ir "superego". Ji paklūsta realybės dėsniams ir ieško galimybės patenkinti poreikius ir norus atsižvelgdama į išorinius faktorius. "Superego" - auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis (sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius. „Superego“ formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu. Freudas taip pat pateikė asmenybės raidos stadijas (oralinė stadija, analinė stadija, latentinė stadija, falinė stadija, genitalinė stadija).
- K. G. Jungas pritarė daugeliui Z. Froido idėjų, tačiau jų nuomonės išsiskyrė principiniuose nesutarimuose. Jungas manė, kad elgesį lemia tiek žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Žinomiausia Jungo "asmenybės teorijos" dalis - žmonių skirstymas į intravertus ir ekstravertus. Ekstravertai susikoncentravę į išorinį pasaulį ir yra komunikabilesni. Intravertai orientuojasi į savo vidinį pasaulį, subjektyvius pojūčius, yra uždaresni.
- A. Adleris manė, kad socialiniams žmogaus interesams ir norui vadovauti, pirmauti reikėtų skirti daugiau dėmesio, nei tai darė Froidas. Jo sukurta teorija kaip tik ir sukoncentruota į šiuos aspektus. Savo teorijoje Adleris įrodinėjo, kad noras pirmauti - pagrindinis žmogaus noras.
- K. Horni nustatė, kad vaiko baimės atsiranda dėl blogų santykių su tėvais ir aprašė tų baimių reiškimosi vėlesniame bendravime formas.
- H. Salivanas tyrinėjo žmonių santykius ir priėjo išvadą, kad asmenybė - tai tiesioginis tarpasmeninių santykių atspindys.
- E. Fromas tyrė ryšius tarp psichinių procesų ir socialinių žmogaus gyvenimo sąlygų. Jis teigė, kad kai kurie žmonės ar žmonių grupės, neturėdamos galimybių patenkinti socialinių poreikių, tampa lyderiais-maniakais.
Psichoanalitinės teorijos pabrėžia pasąmonės svarbą, ankstyvosios vaikystės patirtį ir vidinius konfliktus, kurie formuoja asmenybę.
Bruožų Teorijos
Bruožų teorijų (H. J. Eysencko, R. B. Cattellio, G. W. Allporto) šalininkai teigia, kad asmenybė yra pastovi bruožų, arba būdingų elgesio, mąstymo, jausmų, reakcijų, visuma. Ankstyvųjų bruožų teorijų atstovai nagrinėjo bruožų derinius, šiuolaikinių - jų įtaką asmenybės raidai, veiklai ir elgesiui.
G. W. Allportas bruožą laikė neuropsichinę struktūrą, kuri transformuoja stimulus ir aktyvuoja adaptyvų žmogaus elgesį. Jis išskyrė tris bruožų tipus: erdvinius (dominuojančius) bruožus, esminius bruožus ir antrinius bruožus.
Bruožų teorijos akcentuoja pastovias asmenybės charakteristikas, kurios leidžia prognozuoti žmogaus elgesį įvairiose situacijose.
Bihevioristinės Teorijos
Įtakingų biheivioristinių asmenybės teorijų mažai; jų šalininkai tyrė, kiek elgesio pastovumą lemia bruožai, o kiek - aplinkos veiksniai ir bausmės. Plėtojantis kognityvinei psichologijai buvo siekiama paaiškinti kompleksines socialinio elgesio prielaidas. Bihevioristinės kognityvinės asmenybės teorijos atstovai G. Milleris, A. Dollardas, A. Bandura nagrinėja įsiminimo, reakcijų atidėjimo, savireguliacijos procesus.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Bihevioristinės teorijos teigia, kad asmenybė formuojasi per mokymąsi ir patirtį, o elgesį lemia aplinkos stimulai ir pasekmės.
Humanistinės Teorijos
Humanistinių asmenybės teorijų šalininkai (C. R. Rogersas, A. H. Maslow) žmogų traktuoja kaip unikalią, visybišką sistemą, galinčią save realizuoti, iškelia asmenybės subjektyvumo, atsakomybės, laisvės, prasmės, meilės ir kitų jausmų vertę, nagrinėja potencialias asmenybės galimybes tobulėti.
A. Maslow sukūrė poreikių hierarchiją, kurioje aukštesnieji poreikiai nepasireiškia, kol nėra patenkinami žemesnieji. Žemiausias lygis - fiziologinis, kuris apima visas pagrindines normalaus žmogaus funkcionavimo ir gyvenimo sąlygas. Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo samprata. Būdamas saugus, žmogus pereina į kitą lygį ir patenkina atsiradusius socialinius poreikius. Kai visi prieš tai minėti poreikiai patenkinami, žmogus rūpinasi saviraiška ir potencialių galimybių realizavimu, talento atskleidimu.
C. Rogersas žiūrėjo visoje gyvenimo eigoje, kaip asmenybės saviaktualizacija - per "Aš" koncepciją - savęs suvokimo, savo vertybių ir savo santykių su kitais. Jis akcentuoja besąlygišką pagarbą visiems žmonėms, o ypač vaikui.
Humanistinės teorijos pabrėžia žmogaus individualumą, laisvę, saviraišką ir siekį tobulėti.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Kitų Teorijų Įtaka
Be minėtų teorijų, asmenybės sampratai įtakos turėjo ir kitos teorijos bei faktoriai: lauko teorija, motyvacijos teorija, savisuderinamumo teorija, logika ir kūryba, intuicija ir įpročiai.
Asmenybės Struktūra
Asmenybė yra sudėtinga psichinių savybių sistema. Psichinę asmenybės struktūrą sudaro sąmonė, savimonė ir pasąmonė.
- Sąmonė susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
- Savimonė susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai.
- Pasąmonė - primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla, kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia mūsų kasdienį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota, simboline forma sapnuose, fantazijose ar žaidimuose.
Minėtosios asmenybės struktūros pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl jas galima išskirti ir atskirai išanalizuoti. Poreikių ir motyvacijos kontekste galima analizuoti, kodėl tam tikra veikla atliekama, kokia yra tos veiklos prasmė asmenybei. Veiklos dinamika, tempas, greitis bei intensyvumas - tai jau asmenybės temperamento ir charakterio sritis. Galimybės atlikti tam tikrą darbą priklauso nuo sugebėjimų ir intelekto. Tačiau asmenybės struktūrų sąrašas bus nepilnas, jeigu nepaminėsime sąžinės. Kiti asmenybės tyrinėtojai linkę analizuoti asmenybę per santykių sistemą. Bene daugiausia asmenības tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes.
Asmenybės Formavimosi Veiksniai
Asmenybės tapsmas pirmiausia priklauso nuo įgimtų savybių. Žmogus gimsta žmogumi, su jam būdinga kūno struktūra, medžiagų apykaitos ir jutimo organais, žmogiška nervų sistema ir kt. Anatominė žmogaus struktūra bręsta nuo gimimo iki 22-25 metų amžiaus. Jos skirtumai didesne dalimi priklauso nuo paveldėtų ypatybių, perduodamų genais iš tėvų vaikams.
Psichinių asmenybės savybių formavimuisi didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Juos pirmiausia sudaro socialinė aplinka, kurioje gyvena ir bręsta asmenybė. Tarp socialinių veiksmų ypatingą reikšmę turi organizuoto ugdymo sistema, padedanti bręsti asmenybės normatyvinei struktūrai, padedanti įgyti daugybę žinių, mokėjimų, įgūdžių, ištobulinti sugebėjimus, susiformuoti etinių ir estetinių vertybių ir vertybinių orientacijų sistemoms.
Kai susiformuoja asmenybės savimonė, savęs vertinimas ir savo impulsyviosios pusės reguliavimas, vis daugiau reikšmės asmenybės formavimuisi turi pačios asmenybės pastangos formuoti save, savo "Aš". Individas virsta asmenybe palaipsniui, įsijungdamas į grupes, užmegzdamas santykius su kitais grupės nariais ir priimdamas grupėse susidariusias vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas. Šis ilgas procesas vadinamas socializacija.
Asmenybės formavimuisi turi įtakos temperamentas, charakteris, mąstymo būdas, įsitikinimai, patyrimas ir daugelis kitų dalykų, bet, kita vertus, kaip savo pačios projektas asmenybė koreguoja savo charakterį, mąstymo būdą, įsitikinimus, neleidžia pasireikšti kai kuriems temperamento bruožams, plečia savo patirtį pageidaujama kryptimi ir pan. Šiuo atžvilgiu asmenybė yra tokia, kokią ji pati save daro.
Asmenybės Sutrikimai
Apie 10 % žmonių turi asmenybės sutrikimų. Asmenybės sutrikimai gali smarkiai sutrikdyti asmens funkcionavimą darbe, šeimoje, socialinius bei kitus santykius. Šie sutrikimai susiję su dažnesniais konfliktais šeimoje, skyrybomis, darbo santykių nutraukimu, tėvystės teisių apribojimu ar praradimu, benamyste, piktnaudžiavimu psichoaktyviomis medžiagomis, smurtu ir nusikalstamu elgesiu, problemomis su teisėtvarka. Asmenybės sutrikimo buvimas dažnai apsunkina gretutinių ligų, psichikos sutrikimų eigą, gydymą ir prognozę. Jie susiję su prastesniu gydymo laikymusi, ankstyvu gydymo nutraukimu, dažnesniais atkryčiais ir dažnesniu medicinos ir psichiatrijos paslaugų naudojimu.
Svarbu suprasti, kad asmenybės sutrikimai nėra beprasmiški ir nurodo, kad žmogus neteisingai gyvena.
tags: #asmenybes #samprata #psichologijoje