Laisvė yra kertinis akmuo, skiriantis žmogų nuo gyvūno. Nors gyvūnai jaučia emocijas ir sprendžia užduotis, tik žmogus turi savimonę, suvokimą apie save ir savo mirtingumą. Žmogus yra laisvas rinktis, kaip reaguoti į situacijas, skirtingai nei gyvūnai, kurių elgesį galima prognozuoti. Žmoguje slypi tiek dieviškumo, tiek demoniškumo, leidžiančio mylėti priešą ar žiauriai elgtis su kitatikiais.
Laisvė ir atsakomybė
Laisvė yra žmogaus pasirinkimas ir atsakomybė aplinkos atžvilgiu. Šis klausimas sudėtingas ir reikalauja filosofinės analizės, tačiau pasaulėžiūros įvairovė neleidžia rasti vienintelio teisingo atsakymo. Todėl, remiantis subjektyviu požiūriu, kyla klausimas, ar socializacija padeda, ar trukdo individo kokybiškai egzistencijai šiandienos realijose.
Individo egzistencijos pagrindimas
Religija ir filosofija sprendžia žmogaus išganymo klausimą - dėl ko verta gyventi ir numirti. Ieškant prasmės, galima teigti, kad žmonija turi vystytis, nes gamtoje viskas, kas gyva, auga arba žūsta. Tačiau kokia prasmė vystytis dėl vystymosi?
Austrų psichoterapeutas V. Frankl žmogaus egzistenciją pagrindžia individo gyvenimo asmeninės prasmės suradimu. Neturint asmeninės gyvenimo prasmės, formuojasi egzistencinis vakuumas, vedantis į surogatinių laimės pakaitalų paieškas ir susinaikinimą. Save realizuojantis žmogus įprasmina savo gyvenimą, jaučiasi laimingas ir pasiekia apčiuopiamų rezultatų. Pastovus save realizuojančio žmogaus palydovas yra meilė, kuri pagal Erich Fromm yra aktyvus suinteresuotumas mylimo objekto gyvenimu ir augimu.
Socializacija ir individo augimas
Socializacija yra socialinės patirties perėmimas ir atgaminimas, individo tapimas visuomeniniu žmogumi. Socializuotas žmogus yra labiau adaptuotas visuomenėje ir geriau prisitaiko prie besikeičiančių situacijų, patenkina socialinius poreikius ir padidina išgyvenimo tikimybę. Tačiau visuomenė gali stabdyti individo asmeninį augimą, sukurdama konfliktą tarp norų, siekių, tikslų ir socialiai priimtinų normų.
Taip pat skaitykite: E. Fromm'o teorijos apžvalga
Kyla klausimas, ar visuomenė visuomet verta individo? Visuomenė yra individų visuma, ir kiekvieno individo kokybė kelia visuomenės kokybę. Išsivysčiusioje visuomenėje turėtų būti skatinamas kiekvieno individo asmeninis augimas, savirealizacija. Deja, degradavusi visuomenė siekia individą paversti statistiniu vidurkiu.
Žydai, kurių vertybių hierarchijoje aukščiausią vietą užima kiekvieno individo išsimokslinimas, yra tapę pasaulio mastu pačia konkurencingiausia nacija. Aukšti socialiniai standartai kelia aukštus reikalavimus individams ir tai užtikrina kiekvieno asmeninį augimą ir visuomenės išsivystymo lygį. Jei visuomenė yra purtoma vertybių krizės, sulaužytomis tradicijomis ir neturi aiškaus identiteto kryptingumo, ji sugeba individą tik traukti prie „pilkosios masės". Tokiu atveju asmenybė turi ir privalo įveikti sociumo reaktyviąsias jėgas, trukdančias savirealizacijai. Tai jokiais būdais nereiškia atviros individo konfrontacijos su visuomene.
Šeimos įtaka socializacijai
Vaikas socialinę patirtį intensyviai priima per pirmuosius penkerius gyvenimo metus. Vaikas gimsta kaip kompiuteris, kurio parametrai priklauso nuo genetikos, įgimtų savybių. Socialinė aplinka, pirmiausia tėvų pavidalu, įrašo programas socialinių normų, nuostatų pavidalu. Jeigu vyrauja daug netobulų programų, žmogaus veikla bus neefektyvi.
Kaip vyksta tas programų įrašymas? Kaip beždžionė, vaikas mėgdžioja tėvų, artimiausios aplinkos elgesį. Problemos iškyla, kai deklaruojama viena, o elgiamasi kitaip. Antras įrašomų programų šaltinis yra tėvų ir artimiausios aplinkos nurodymai ir vertinimai. Deja, dažnai tėvai, norėdami gero, įrašo programas, kurios ateityje tampa asmeninių problemų šaltinių, pasireiškia neurozėmis, diskomfortu, neveiksnumu.
Pavyzdžiui, vaikui įrašoma programa nuostatos „daryk gerai, arba iš viso nedaryk!". Programos destruktyvusis veiksmingumas įtvirtinimas pasikartojančia kritika, asmenybės vertinimu ir sąlygine meile. Rezultatas akivaizdus: vaikas, siekdamas tėvų meilės, imasi daryti tik tuos dalykus, kuriuos sugeba. Kadangi pastangos daromos ne dėl savęs, o dėl tėvų, egzistencinė prasmė tai veda į aklavietę. Žmogus gali tapti neiniciatyvus, nes bijo imtis dalykų, kurie negarantuoja puikių rezultatų; taip pat per daug dėmesio ir laiko skiria antraeiliams dalykams, nes siekia atlikti viską tobulai ir taip pražiopso žymiai svarbesnius dalykus. Suaugęs, tikėtina, jis bus kruopštus į procedūrų atlikimą orientuotas darbuotojas, siekiantis vadovo pripažinimo, tačiau dėl perfekcionizmo ir baimės rizikuoti žymesnės karjeros padaryti nesugebės.
Taip pat skaitykite: Erich Fromm: religijos ir psichologijos sąsajos
Taigi, per pirmuosius penkerius metus susiformuoja mažojo žmogaus vidinio pasaulio pagrindai - vertybės, nuostatos, principai, ritualai, moraliniai imperatyviai. Deja, tai praktiškai yra perimta „copy - paste" principu ir gyvenimo eigoje reikalauja revizijos - kad gyventume savo, o ne kitų primestą gyvenimą, principai turi būti priimami arba jų atsisakoma.
Be aprašytos destrukcijos „daryk gerai arba iš viso nedaryk" dažna programa būna „pirma rūpinkis kitais, o paskui savimi". Chroniška visuomenės liga yra viską lyginti ir vertinti. Vaikai irgi yra lyginami su kitais ir vertinami. Tokie ir panašūs motyvaciniai pokalbiai veda prie to, kad žmogus savaime nesijaučia geras, vertingas. Kad jaustųsi gerai, ji turi būti tokia pat kaip Onutė, jis - kaip aš, arba dar geresnis. ir pasiekimus sąlygoja kitų pasiekimai, žmogus gyvena nuolatinio diskomforto zonoje.
Auklėjimo tikslas
Problematiška yra tai, kad tėvai dažnai vaikui primeta savo gyvenimo tikslus - savo nerealizuotas svajones, savo įsivaizdavimus apie būsimą atžalos profesiją arba šeimos tradicijų tęsimą. Man asmeniškai labai patraukli yra Tomo Girdzijausko seminare išgirsta mintis, kad tėvai turėtų išmokyti ir išauklėti savo vaikus mokėti auklėti save pačius. Kadangi vaikas yra tarsi beždžionė, kuri pirmiausiai mokosi mėgžiodamas, tai visų pirma tėvai turi būti elgesio pavyzdys ir pirmiausia rūpintis savo asmeniniu, o ne vaikų auklėjimu.
Sąžinė: autoritarinė ir humanistinė
Turbūt Jums kartais kyla klausimų: „O kas ta Sąžinė? Iš kur ji? Gal tai Dievo balsas, tariantis mums, kas gerai, o kas blogai?". Sąžinė, tai balsas, kviečiantis atsigręžti į save, leidžiantis suprasti, ką žmogus turi daryti, kad taptų savimi. Daugelis psichologų teigia, jog esą dvi sąžinės rūšys: autoritarinė ir humanistinė sąžinė. Kiekvienas žmogus turi šias abi „sąžines".
Autoritarinė sąžinė - lyg išorinio autoriteto - tėvų, valstybės, ar bet ko kito tam tikroje kultūroje - balsas. Dažnai išgyvenimai, kuriuos žmonės laiko jų sąžinės pažadinta kalte, iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip tokių autoritetų baimė. Sąžinė yra veiksmingesnis elgesio reguliatorius nei išorinių autoritetų baimė; mat nuo pastarųjų žmogus gali pabėgti, o nuo savęs, t.y. Jeigu šios normos pasirodys geros, sąžinė nukreips žmogaus polinkius gera linkme. Tačiau šios normos tampa sąžinės normomis ne todėl, kad yra geros, o dėl to, kad duotos autoriteto. Vis dėlto, nors santykis su autoritetu tampa internalizuotas, šios internalizacijos nereikia laikyti tokia pilna, kad būtų galima atskirti sąžinę nuo išorinių autoritetų. Paprastai autoritarinę sąžinę turintis žmogus būna prisirišęs prie išorinių autoritetų ir jų internalizuoto atvaizdo. Faktiškai tarp jų egzistuoja nuolatinė sąveika. Jeigu realybėje autoritetai neegzistuoja, t.y., jeigu žmogus neturi pagrindo jų bijoti, autoritarinė sąžinė susilpnės ir praras galią. Kartu sąžinė daro įtaką žmogaus nuomonei apie išorinius autoritetus. Mat tokia sąžinė visada nuspalvinta žmogaus poreikio žavėtis, turėti kokį nors idealą, siekti tam tikros tobulybės, ir šis tobulybės įsivaizdavimas projektuojamas į išorinius autoritetus. Autoritarinės sąžinės turinį sudaro autoriteto įsakymai ir draudimai, o jos stiprybė remiasi autoriteto baime arba žavėjimusi juo.
Taip pat skaitykite: Apie humanistinės pedagogikos principus
„Pareiga pripažinti autoriteto pranašumą lemia keletą draudimų. Pats svarbiausias iš jų yra tabu jaustis, kad esi lygus autoritetui, arba tikėtis kada nors tokiam tapti, nes tai preštarautų pastarojo besąlygiškam pranašumui ir unikalumui. Autoritarinėse sistemose autoritetas užima padėtį, kuri iš esmės skiriasi nuo jo pavaldinių padėties. Jis pasižymi savybėmis, kurios niekam kitam nepasiekiamos: magiška valdžia, išmintim, jėga, kuriuomis jo pavaldiniai niekada negalės jam prilygti. Vienas ypač svarbus autoriteto unikalumo aspektas yra jo privilegija būti tuo vieninteliu, kuris nepaklūsta svetimai valiai, o vadovaujasi sava, kuris esti ne priemonė, o pats sau tikslas, kuris kuria, o ne yra sukurtas. Esan autoritarinės sąžinės orientacijai, savo valios reiškimas ir kūrimas - autoriteto privilegijos. Tačiau žmogus niekada nesiliovė siekęs gaminti bei kurti, nes produktyvumas yra stiprybės, laisvės ir laimės šaltinis. Net mūsų neautoritatirinėje kultūroje pasitaiko, jog tėvai nori, kad vaikai būtų „paslaugūs" ir taip kompensuotų jiems tai, ko jie neteko gyvenime.
Humanistinė sąžinė - tai mūsų pačių balsas, duotas kiekvienam žmogui ir nepriklausantis nuo išorinių sankcijų bei apdovanojimų. Kokia šio balso prigimtis? Humanistinė sąžinė - tai visos mūsų asmenybės reakcija į jos teisingą funkcionavimą arba nefunkcionavimą. Sąžinė vertina, kaip mes atliekame savo žmogiškąją paskirtį. Ji yra (tai rodo žodžio są-žinė šaknis) žinia mumyse, žinia apie mūsų sąlygišką sėkmę ar pralaimėjimą gyvenimo mene. Vis dėlto, nors sąžinė ir yra žinia, žinojimas, ji kai kas daugiau nei paprastas žinojimas abstraktaus mąstymo srityje. Ji turi emocinę jėgą, nes yra visos mūsų asmenybės, o ne tik proto, reakcija. Taigi sąžinė - tai mūsų re-akciją į save pačius. Tai mūsų sąžiningumo sargas; tai „galėti laikyti save geru ir tuo didžiuotis, vadinasi, ir galėti sau pačiam pasakyti „taip".
Bet ar neprieštarauja mūsų sąžinės analizė tam faktoriui, jog daugelyje žmonių šis balsas pernelyg silpnas, kad būtų išgirstas ir parodytų jiems kelią? Jeigu sąžinė visada kalbėtų garsiai ir pakankamai aiškiai, tik nedaugelis suklystų savo moralinių tikslų atžvilgiu. Kuo neproduktyviau gyvena žmogus, tuo silpnesnė darosi sąžinė. Kitas atsakymas į sąlygišką sąžinės neveiksmingumą yra mūsų nenoras klausyti ir - dar blogiau - mūsų neišmanymas, kaip klausyti. Vis dėlto išmokti klausyti, ką sako sąžinė, labai sunku - daugiausia dėl dviejų priežasčių. Mes klausomės visų įmanomų balsų, bet tik ne savęs. „Įsiklausyti į save taip sunku dėl to, kad šis menas reikalauja sugebėjimo, kurį šiuolaikinis žmogus retai turi: sugebėjimo pabūti vienumoje su savimi. Mes tiesiog bijome vienatvės; mes verčiau renkamės pačią banaliausią ir net nemaloniausią kompaniją, pačius beprasmiškesnius užsiėmimus, negu buvimą vienumoje; atrodo, jog mus gąsdina susitikimo su savimi perspektyva. Manau, baimė likti vienumoje su savimi yra veikiau sumišimas, kuris kartais ribojasi su siaubu, kad išvysime žmogų, kuris taip gerai pažįstamas ir kartu toks svetimas; mes išsigąstame ir bėgam šalin. Taip prarandame šansą išklausyti save ir toliau ignoruojame sąžinę. Mums gali atrodyti, kad tai paprastas nerimavimas (o gal net liga), sukeltas priežasčių, kurios neturi nieko bendra su mūsų sąžine. Bene dažniausia mūsų ignoruojamos sąžinės reakcija yra miglotas, neapibrėžtas kaltės bei prislėgtumo jausmas arba tiesiog nuovargis ir abejingumas. Kartais tokie jausmai racionalizuojami kaip kaltė dėl kažkokio neatlikto darbo, nors iš tikrųjų neatlikimai, dėl kurių žmogus jaučiasi kaltas, nėra tikra moralinė problema. Atrodytų, mes galime nutildyti savyje sąžinės balsą ir galime daryti ką tik norime be jokių draudimų.
Humanistinės psichologijos esmė
Per visą savo gyvenimą žmogus vystosi fiziškai, kognityviai, socialiai, emocionaliai ir dvasiškai. Humanistinės psichologijos mokyklos pradininkas Abraham Maslow siekė praturtinti asmenybės vystymosi sampratą aukštesnių žmogaus prigimties lygmenų analize. Socialiniai mokslininkai, aiškindami žmogaus elgesį, daugiausia remiasi žemesniaisiais poreikiais ir nepakankamai atsižvelgia į aukštesniuosius poreikius.
Humanistinės psichologijos atstovai A. Maslow, Carl Rogers, Rollo May ir kt. aktyviai tyrė tik žmonėms būdingus aukštesniuosius saviaktualizacijos grupės poreikius (kūrybiškumą, spontaniškumą, saviraišką, religingumą, moralę, grožio ir laisvės siekius) bei jų įtaką žmogaus vystymuisi ir elgesiui. Vaiko saviraiška yra vienas svarbiausių saviaktualizacijos grupės poreikių, padedantis sėkmingai išreikšti savo prigimtinius sugebėjimus ir vystytis link pilnos suaugusiojo saviaktualizacijos, t. y. visiško prigimtinių galių atskleidimo.
Visapusiškas sveiko vaiko vystymasis priklauso ne tik nuo žemesniųjų poreikių patenkinimo. Vien to nepakanka. Iš prigimties kiekvienas vaikas taip pat siekia save išreikšti kokioje nors veikloje. Mažas vaikas bando save išreikšti nesudėtingoje veikloje ir įvairiuose žaidimuose. Tai yra vaiko įgūdžių ir kūrybiškumo ugdymas, kuris vėliau padeda tapti visaverčiu visuomenės nariu. Sėkmingam aukštesniojo vaiko saviraiškos poreikio patenkinimui turi didelę įtaką šeimos socialinis institutas. Viena svarbiausių šeimos funkcijų yra vaiko auklėjimas.
Siekiant apibrėžti šeimos vaidmenį vaiko saviraiškos galimybėms, ašiame darbe tiriamos vaikų saviraiškos ypatybės ir ašis vaikų tėvų naudojams auklėjimo stilius charakteristikos.
Darbo aktualumas ir naujumas
Visapusiškai sveikas ir savo prigimtinius gebėjimus aktualizavęs žmogus paprastai yra pilietiškas ir pilnavertis visuomenės narys, prisidedantis prie jos gerovės kūrimo. Nepatenkinantis saviraiškos poreikio vaikas naikina savo prigimtinius sugebėjimus ir ilgainiui gali juos negrįžtamai prarasti. Todėl valstybė ir visuomenė yra suinteresuota, kad tėvai vaikų auklėjimu skatintų vaiko saviraišką ir taip vystytų jo prigimtinius sugebėjimus.
Žmogaus saviraiškos poreikis yra prigimtinė žmogaus teisė, nes jo patenkinimas yra būtinas žmogaus vystymuisi. Tai reiškia, kad tėvai yra teisiškai įpareigoti sudaryti pakankamas galimybes šeimoje vaikų vystymuisi svarbiam saviraiškos poreikio patenkinimui. Tėvai turi taip auklėti savo vaikus, kad jie sėkmingai galėtų išreikšti savo prigimtinius sugebėjimus. Tačiau tėvai dažnai netinkamai auklėja savo vaikus ir per mažai teikia jiems dėmesio.
Lietuva turi vieną didžiausių emigracijos lygių Europos Sąjungoje. Daug tėvų laikinai išvyksta į užsienį, siekdami užtikrinti šeimos naris materialinę padėtį (tame tarpe patenkinti vaikų žemesniuosius poreikius). Tyrimai rodo, kad daugumai vaikų ašis išsiskyrimas su tėvais yra skausmingas išgyvenimas, pasireiškiantis nesaugumu, užsidarymu ir liūdesiu. Nesaugioje šeimos aplinkoje, kur nėra patenkinti žemesnieji vaiko poreikiai neatsiras aukštesnysis saviraiškos poreikis, todėl vaikas nesieks išreikšti savo sugebėjims veikloje ir jų nevystys.
Šiuo metu Lietuvoje socialiniai mokslininkai, analizuodami tėvų ir vaikų santykius, daugiau gilinasi į socialinės rizikos šeims funkcionavimą, negatyvius šeimos naris santykis aspektus (pvz.: smurtą, alkoholizmą ir t.t.) bei vaikų žemesniuosius (saugumo, meilės, savigarbos) poreikius. Daug mažiau dėmesio skiriama darnioms šeimoms, kuriose tėvai sudaro palankiausias sąlygas vaiko vystymuisi ir saviraiškai.
Tyrimo tikslai ir uždaviniai
Tyrimo tikslas - atskleisti vaikų saviraiškos ypatumus ir jų tėvų naudojamus auklėjimo stilius kontekste.
Darbo uždaviniai:
- Išanalizuoti Humanistinės psichologijos mokyklos atstovų idėjas.
- Suformuluoti, Humanistinės psichologijos pradininko A. Maslow sukurta žmogaus elgesio motyvacijos teorija ir apibrėžtu saviaktualizacijos poreikiu paremta, vaiko saviraiškos samprata.
- Išanalizuoti auklėjimo stilius ir apibrėžti jų charakteristikas.
- Apibūdinti vaiko saviraiškos galimybis šeimoje teisinius aspektus.
Tyrimo klausimai
Svarbiausias tyrimo klausimas: Kokios vaikų saviraiškos ypatybės ir auklėjimo stiliai jų šeimose?
Siekiant atsakyti į svarbiausią tyrimo klausimą, iškeliami trys papildomi klausimai:
- Kokios vaikų saviraiškos ypatybės?
- Kokios ašis vaikų tėvų naudojams auklėjimo stilius charakteristikos?
Teorinė ir praktinė nauda
Vaiko saviraiškos problematikos analizė, susijusi su vaikų ir tėvų santykiais šeimoje, potencialiai yra naudinga teoriniu ir praktiniu požiūriu. Kaip jau buvo minėta, aktualūs aukštesnieji saviraiškos poreikiai yra mažiau tyrinėjami ir nėra išsamiai įvertinta jų įtaka žmogaus vystymuisi bei visuomenės gerovei.
Šiame darbe, remiantis Humanistinės psichologijos idėjomis apie vaiko vystymąsi, suformuluojama vaiko saviraiškos samprata. Platesni vaiko saviraiškos poreikis tyrimai gali prisidėti prie visapusiško žmogaus prigimties ir jos poveikio žmogaus elgesiui bei visuomenės gerovei pažinimo. Humanistinės psichologijos atstovai taip pat mažai dėmesio kreipė į išorinės aplinkos (šeimos, mokyklos, bendruomenės) įtaką aukštesniųjų poreikių patenkinimui ir žmogaus vystymuisi.
Šis žmonių tyrimas gali geriau atskleisti natūralias žmogaus vystymosi kryptis. Šis vaikų ypatums ir jų tėvų naudojams auklėjimo stilius charakteristiks tyrimas gali padėti geriau suprasti, kokios tėvų elgesio ir auklėjimo charakteristikos skatina vaiko saviraišką ir eventualiai sveiką vaiko vystymąsi. Pasinaudoję tokio pobūdžio tyrims išvadomis socialinę pagalbą teikiantys specialistai galės efektyviau padėti nedarnios šeimos nariams kurti vaiko vystymąsi, saviraišką ir sugebėjims atskleidimą skatinantį tėvų ir vaikų santykį.
Darbo metodai
Analizės lygmuo - mikro. Tiriami vaikų subjektyvūs vertinimai apie savo saviraiškos ypatybes ir jų tėvų naudojamus auklėjimo stilius. Šiomis Humanistinės psichologijos idėjomis apie žmogaus prigimtį, įvairis autorių tyrimais apibrėžtomis auklėjimo stilius charakteristikomis ir simbolinės interakcijos teorija apie žmonių sąveikos poveikį vienas kito elgesiui, bandoma dedukcijos būdu teoriškai apibrėžti vaiko saviraiškos sampratą ir tėvų pasirinkts skirtings auklėjimo stilius įtaką vaiko saviraiškos galimybėms šeimoje. Teorinio metodo pagalba suformuojami pagrindai kokybiniam tyrimui apie vaikų saviraiškos ypatybes ir jų tėvų naudojams auklėjimo stilius charakteristikas. Tyrime naudojamas empirinis pusiau struktūruoto interviu metodas. Teorinėje darbo dalyje apibrėžtos koncepcijos pagrindu pagrindžiamas tyrimo pobūdis, metodas, tyrimo imtis, iškeliami tyrimo klausimai.
Darbo struktūra
Darbas yra suskirstytas į tris pagrindines dalis. Pirmiausia apibrėžiama vaiko saviraiškos samprata, apibrėžiamos šeimos funkcijos, nusakoma auklėjimo stiliaus samprata, apibūdinamas tėvų auklėjimo poveikio vaikui pobūdis, pateikiami vaiko saviraiškos galimybis šeimoje teisiniai aspektai. Antroje dalyje apibrėžiama atlikto tyrimo metodologija: apžvelgiami tyrimo filosofiniai pagrindai, apibrėžiami tyrimo metodai, aprašomi tyrimo etikos principai. Trečioje dalyje analizuojami atlikto tyrimo gauti duomenys ir bandoma atskleisti Šiaulių vaikų saviraiškos ypatybes jų tėvų naudojams auklėjimo stilius kontekste. Taip siekiama suformuluoti išvadas apie vaiko saviraiškos galimybes šeimoje.
Vaiko saviraiškos samprata
Teorinėje darbo dalyje apibrėžiama vaiko saviraiškos samprata. Saviraiška yra siejama su aukštesniuoju žmogaus saviaktualizacijos poreikiu - siekiu išreikšti save įvairioje veikloje ir pilnai aktualizuoti savo sugebėjimus. Aukštesniuosius žmogaus poreikius (saviraišką, kūrybiškumą, spontaniškumą, religingumą ir kt.) konceptualiai tyrė Humanistinės psichologijos mokyklos pradininkai. Šiame darbe analizuojama žymiausio Humanistinės psichologijos atstovo A. Maslow sukurta žmogaus elgesio motyvacijos teorija ir jo išskirtas aukštesnysis saviaktualizacijos poreikis. Motyvacijos teorija padeda atskleisti žemesniuosius ir aukštesniuosius poreikius skirtumus ir pabrėžia pastars reikšmę žmogaus elgesiui bei jo sugebėjimų vystymui. Taip pat siekiama teoriškai apibrėžti šeimos socialinio instituto vaidmenį vaiko saviraiškai. Šiam tikslui įgyvendinti pirmiausia analizuojama šeimos samprata, jos formos ir funkcijos. Viena svarbiausių šeimos funkcijų yra vaiko auklėjimas. Šiame darbe šeimos vaidmuo vaiko saviraiškos galimybėms apibrėžiamas per tėvų naudojams auklėjimo stilius prizmę. Todėl teorinėje dalyje analizuojama auklėjimo stiliaus samprata. Išskiriami trys šeimose dominuojantys tėvų auklėjimo stiliai. Teoriškai įvertinamas skirtings auklėjimo stilius poveikis vaiko saviraiškai. Simbolinės interakcijos teorijos požiūriu nagrinėjama, kaip tėvų elgesys (auklėjimas) veikia vaiką (vaiko saviraišką) ir kartu teoriškai pagrindžiamas kokybinio tyrimo pasirinkimas.
Atsakyti į klausimą, kokios vaiko saviraiškos galimybės šeimoje, galima tik apibūdinus vaiko saviraiškos sampratą, nes ji yra viena kertinis ašio klausimo ašis. Humanistinės psichologijos mokyklos pradininkai pradėjo tirti aukštesnįjį ir su vaiko saviraiška glaudžiai susijusį suaugusio žmogaus saviaktualizacijos poreikį. Šioje dalyje pateikiamos svarbiausios Humanistinės psichologijos mokyklos idėjos apie žmogaus prigimtį. Remiantis Humanistinės psichologijos idėjomis apie žmogaus prigimtį ašiame darbe aiškinami visi su vaiko saviraiška susiję ypatumai. Žymiausias Humanistinės psichologijos atstovas A. Maslow sukūrė žmogaus elgesio motyvacijos teoriją ir išskyrė žemesniuosius bei aukštesniuosius poreikius. Šioje dalyje apibrėžiamos aukštesnis jų poreikių charakteristikos. Aukštesnysis suaugusio žmogaus saviaktualizacijos poreikis yra glaudžiai susijęs su vaiko saviraiška. Remiantis A. Maslow teorija, saviaktualizacija yra aukščiausias žmogaus poreikis, kuris skatina žmogų siekti pilno savo potencialo atskleidimo.
Saviraiškos sampratos analizė
Dažnas saviraiškos termino vartojimas įvairiose srityse, akademinėje literatūroje ir viešoje erdvėje sukuria iliuziją, kad yra susiformavęs konvencinis saviraiškos apibrėžimas. Tačiau, kaip ir kiekviena socialinė sąvoka, saviraiška neturi vienintelio tikslaus apibūdinimo. Skirtinguose socialiniuose moksluose akcentuojami atskiri žmogaus saviraiškos aspektai. Iliustratyvus pastarojo teiginio pavyzdys yra teisinėje literatūroje analizuojama saviraiškos laisvės teisė. Ši teisė kartu su minties, tikėjimo ir sąžinės laisvėmis sudaro svarbią tarptautinės ir Lietuvos teisės dalį. Teisės moksluose nagrinėjama ir tarptautiniuose bei demokratinis valstybė teisės aktuose įtvirtinta saviraiškos laisvė yra daugiau susijusi su nuomonės ir informacijos raiška, teise turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją, laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus.
Tokia siaura saviraiškos (tiksliau informacinės raiškos) samprata neatskleidžia įvairiapusiško saviraiškos reiškinio. Žmogaus saviraiška apima kur kas daugiau žmogaus elgesio elementų. Saviraiška, kaip ir kūrybiškumas, spontaniškumas, moralė, grožio ir laisvės siekiai yra priskiriami aukštesniajam žmogaus elgesio motyvaciniam lygmeniui, kurį įvairiapusiškai pradėjo tirti Humanistinės psichologijos mokyklos pradininkai. Šioje darbo dalyje pristatomas Humanistinės psichologijos mokyklos teorinis požiūris. Humanistinės psichologijos mokykla, skirtingai negu kitos žinomos psichologijos kryptys, gali efektyviausiai padėti suprasti sudėtingą žmogaus saviraiškos problematiką. Pastarąjį teiginį gali pagrįsti biheiviorizmo, psichoanalizės ir Humanistinės psichologijos požiūris į žmogaus saviraišką atskleidimą. XX a. pirmoje pusėje tarp JAV psichologijos atstovų dominavo biheiviorizmo ir psichoanalizės mokyklos. Biheivioristai griežtai taikė gamtos mokslų metodus ir siekė objektyviai aiškinti žmogaus elgesį kaip reakciją į išorinės aplinkos stimulus. Šiai didele įtaką padarė rusų mokslininko Ivan Pavlov eksperimentai su gyvūnais. Biheiviorizmo pradininkai John Watson, Burrhus Skinner ir kt., aiškindami žmogaus elgesį, griežtai rėmėsi per eksperi…
tags: #erich #fromm #humanistine #psichoanalize