Asmenybės raida yra sudėtingas ir daugiaplanis procesas, kurį bando paaiškinti įvairios psichologijos teorijos. Erik Eriksono psichosocialinės raidos teorija yra viena iš įtakingiausių asmenybės teorijų, kuri pabrėžia socialinių ir kultūrinių veiksnių įtaką asmenybės formavimuisi visą gyvenimą. Šiame straipsnyje išsamiai aptariama Eriko Eriksono psichosocialinės raidos teorija, įskaitant kultūros veiksnių įtaką, vystymosi stadijas, asmenybės vystymosi stadijų charakteristikas ir teorijos reikšmę.
Eriko Eriksono Asmenybės Raidos Teorija
Erikas Eriksonas (1902-1994) buvo Z. Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės nuolatinio keitimosi gyvenime teoriją. E. Eriksonas neatmetė pagrindinių Z. Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus (Id, Ego, Superego) ir psichoseksualinės raidos stadijas, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. E. Eriksonas įvertino somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi. Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizės), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis.
E. Eriksonas praplėtė S. Freudo psichoseksualinės raidos teoriją, papildęs viso gyvenimo raidos sampratą, asmenybės raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. Psichosocialinės raidos koncepciją 1950 pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksonas knygoje Tapatumas ir amžiaus tarpsniai (Identity and the Life Cycle) vietoj austrų psichologo ir psichiatro S. Freudo sukurtos psichoseksualinės raidos.
Kultūros Veiksnių Įtaka
Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus vystymuisi, E. Eriksonas teigė, kad psichosocialinė raida vyksta pagal epigenetinį principą, tai yra fizinė raida nustato psichosocialinės raidos trukmės pagrindines ribas, o tam tikra kultūra gali tik pastūmėti, sulėtinti, patobulinti arba pažeisti žmogaus raidą.
Eriksono dėmesys krypsta į asmens identitetą. Kritiški vystymosi periodai yra „amžiai“. Juose iškyla „ego“ (aš) savybės, kuriomis individas parodo, „kad jo aš atitinkamoje fazėje yra pakankamai stiprus integruoti besivystančio organizmo vidinę programą su socialinių institucijų struktūra“. Dėmesys kreipiamas i vadinamąsias vidines būsenas žmogiškojo organizmocentro (ego), kuris reguliuoja organizmo derinimą prie aplinkos, ypač prie žmogiškųjų „institucijų“. O tos institucijos keičiasi: kūdikystėje - tai tėvų, ypač motinos, elgesys su juo; jaunystėje - sudėtingesnis ruošimasis suaugusiojo gyvenimui; senatvėje - žmogaus gyvenimo baigmės „institucija“.
Taip pat skaitykite: Asmenybės raida pagal Eriksoną
Vystymosi Stadijos
E. Eriksonas išskyrė aštuonias asmenybės psichosocialinės raidos stadijas. Kiekvienoje iš jų individas susiduria su nauju konfliktu ar krize, kurią reikia įveikti. Šios krizės skatina asmenybę arba tobulėti, arba regresuoti. Autoriaus nuomone, žmogus savo gebėjimus realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu įveikia tam tikras krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas.
Kiekviename raidos etape žmogus išgyvena savitą psichosocialinę krizę, kurios turinį lemia tiek biologinė individo branda, tiek socialiniai reikalavimai, keliami tam tikro amžiaus individui. Visos krizės tarpusavyje susijusios. Kiekviena krizė geriausiai išryškėja tam tikroje stadijoje, tačiau, kad ir ne tokia stipri, ji trunka visą gyvenimą. E. Eriksonas apibūdino du ribinius krizės sprendimus, bet pripažino, kad yra daugybė tarpinių sprendimų ir kad dauguma žmonių renkasi kurį nors iš jų.
E. Eriksonas išskyrė šias aštuonias psichosocialinės raidos stadijas:
I stadija. Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 m.). Šioje stadijoje vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pavyzdžiui, maitinimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu, formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. E. Eriksono teigimu, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus vaiko augimo kitose stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus, todėl jo asmenybė sunkiau formuojasi kitose stadijose.
Jei kūdikis ilgai paliekamas vienas, ilgai nemaitinamas, jaučia šaltį, staigius judesius, bauginančius garsus ar patiria motinos ar kito rūpintojo nervingumą, baimę, piktumą, nenorą juo rūpintis, tada jis junta nesaugumą, baimę. Šiame laikotrpyje susidaręs nepasitikėjimas gali būti vėliau nugalėtas, nes kūdikis turi įgimtą vidinį pajiegumą, susidarius palankesnėms sąlygoms pasitikėjimą įgyti.
Taip pat skaitykite: Raidos teorijų apžvalga
II stadija. Autonomija arba abejonė (1-3 m.). Šioje stadijoje vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti, arba ima abejoti savo gebėjimais. Krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasirengimo suteikti vaikui laisvę jo galimybių ribose. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti savarankiškumo ir ugdyti valią. Savarankiškumo atsiradimas ir augimas stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą.
Autonomijos pajutimui įgyti vaikutis turi turėti pamatinį pasitikėjima, išvystytą pirmajame kūdikystės amžiuje. Abejonė tiek savimi, tiek kitais kyla, kai vaikutis nebesusigaudo, ka jis sugeba ir ko ne, ypač tėvams neesant tvirtiems arba per daug jiems kontroliuojant jį. „Abejonė yra gėdos brolis“, - sako Eriksonas. Gėda - tai jausmas, kada esi išstatytas kitų akivaizdoje kai tam neesi pasirengęs ar apsirengęs. Sferą autonominei veiklai sudaro fizinis kūno judėjimas (sustiprėjus kojų raumenims), paėmimas (sustiprėjus rankoms), pažinimas, pradėjimas kalbėti ir ypač pajutimas savęs kaip, atskiro individo, atskiro nuo viso kito. Savęs atpažinimas. Kūdikis neatskiria savęs nuo visos aplinkos. Jis viską junta, bet neatpažįsta savęs kaip juntančiojo visa kita. „Savimonė yra įgyjama palaipsniui pirmų penkerių ar šešerių metų laikotarpyje, ypač atėjus kalbai antraisiais metais“. Su kalbos mokymusi atsiranda nauja galimybė atskirti save. Pirmiausia, gautas vardas. Paskui, pabrėžtas negatyvistinis, priešinimosi elgesys, išreiškiamas žodeliu „ne“. Atsiranda noras daryti pačiam, be kitų pagalbos. Tuo noru grindžiamas autonomijos poreikis. Jis jungiasi su prabundančia savigarba.
III stadija. Iniciatyva arba kaltė (3-6 m.). Šioje stadijoje vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Pagal E. Eriksoną, tai yra žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti.
"Iniciatyva yra kiekvieno veiksmo reikalinga dalis, o žmogui reikia iniciatyvos pajutimo, ka tik jis mokėsi ir daro, o vaisius renkant, ir planuojant sistemą - Eriksonas. Tad jei šitokia iniciatyva yra reikalinga ir kiekvienam veiksmui, ir mokantis, ir darant tai savaime suprantama, kad ji gali ar turi atsirasti 4 6 metų vaikams, kurie pradeda „veikti“. Eriksonas randa charakteringus skirtumus vaikų veiksmuose: berniukuose - puolant ir nugalint, mergaitėse - sugaunant ar pasipuošiant. Tarp vaikų, ypač broliu ir seserų, jie pastebi pavydą ir varžymasi, o savivokoje - daug fantazijos, kurią veikia noras būti dideliu ir stipriu. Tačiau sapnuose iškyla baimė ar nuogąstavimas."
IV stadija. Darbštumas arba nepilnavertiškumas (6-11 m.). Šioje stadijoje vaikas intensyviai mokosi siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus arba jaučiasi nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklauso nuo to, kaip vaikui sekasi mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaiko artimieji.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie asmenybės raidos teorijas
Šiam periodui tai yra darbštumas. Mokydamasis vaikas turi tapti darbštus. Tai laikysena, kuri jam padeda gerai išmokti, atlikti bet kokį darbą ir ateityje. Šio periodo pagrindine dorybe Eriksonas laiko kompetentingumą, sugebėjimą ir išmokti, ir darbą tinkamai atlikti. Mokymosi amžiuje didelę reikšmę turi motyvacija. Vaikams reikia mokytis dalykų, kurie gali būti visai nemalonūs. Tačiau šalia malonumo atsiranda ir kitos vertybės, kurias vaikas, pabudus protui, gali suvokti ir vertinti. Mokymasis ir darbštumas gali būti pagrįsti įvairiomis vaikui suvokiamomis ir branginamomis vertybėmis: pavyzdžiui, vyresniųjų pagyrimas, vidinis pasitenkinimas, darbo vaisiaus nauda.
V stadija. Tapatybė arba vaidmenų painiava (paauglystė). Šioje stadijoje paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys turi atsakyti į klausimą - kas aš esu - įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kita. Į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą E. Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Pavyzdžiui, jei asmuo negeba pasirinkti specialybės, jis gali studijuoti keliuose universitetuose, išeiti į kariuomenę, taigi susitapatinimo su profesija klausimas atidedamas ilgesniam laikui. Jaunų žmonių negebėjimą surasti savo tapatumą E. Eriksonas pavadino tapatybės krize (dažniausiai pasireiškia negebėjimu pasirinkti karjeros kelio arba tęsti mokslo). Teigiamas šios stadijos krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę - ištikimybę, kurią E. Eriksonas suprato kaip gebėjimą priimti visuomenės dorovę, etiką ir ideologiją.
Vaikystėj pasibaigus, per paauglystę žengiama į jaunystės amžių, kuris pasižymi fiziologine revoliucija, vaiko kūnui keičiantis į suaugusiojo ir bręstant lytiškai. Kyla reikalas ruoštis suaugusio gyvenimui. Ieškant naujos tapatybės „viršindentifikuojamasi“ su bendraamžių grupe, taip pat su herojais ir įžymybėmis. Eriksonas mano, kad jaunuolio įsimylėjimas dažnai nėra tiek lytinis, kiek ieškojimas savo tapatybės kitame. Todėl didelę reikšmę turi išsikalbėjimas. Turi susidaryti savojo „aš“ tapatybės jausmas kaip „sukauptas pasitikėjimas, kad praeityje susidaręs vidinis tapatumas ir tęstinumas atitinka tapatumą ir tęstinumą, kuri teikia nauja reikšmė kitų asmenų atžvilgiu“ . Šiame amžiuje pavojų sudaro vaidmenų maišatis. Tai liecia užsiėmimo tapatybę, t.y. jaunuoliai pasimeta, neįstengdami ateičiai pasirnkti amato, užsiėmimo, profesijos. Vaidmenų maišatis gali būti susijus su stipria abejone dėl savo lyties iš anksčiau. Iš ankstyvesniųjų „amžių“ išlaikytos savybės tarpusavio atpažinimas, valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas - padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę.
VI stadija. Intymumas arba vienatvė (jaunystė: 20-30 m.). Šioje stadijoje jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį, kur jo laukia nauji išbandymai. Kyla noras priartėti prie žmonių, intymumo poreikis, meilės siekimas, kartu ir baimė netekti individualybės. Jei žmogus jau yra atradęs savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors - siekiui, idealui, kitam asmeniui - nebijodamas prarasti savęs. Šios stadijos krizės įveikimas pasireiškia vidinės laisvės pajautimu. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam, įkvėptiems išgyvenimams jis papildo savo asmenybę vertinga patirtimi. Teigiamai išsprendęs šios stadijos krizę žmogus subręsta meilei, socialinis darinys, susiformavęs šioje stadijoje, yra etinis jausmas ir dorovė. Baimė prarasti savąjį Aš veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Neįveikęs šio amžiaus krizės žmogus neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo.
Ankstyvojoje suaugystėje „aš“, ego, turi būti pakankamai stiprus sugebėti atsiduoti ar tai „artimam socialiniam ryšiui ar lytiniai jungčiai, artimoms draugystėms ir fiziniai kovai“ . baimė prarasti savąjį „aš“ veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Sutikdamas kitą asmenį jaunas žmogus nebijo prarasti savęs, kito artumas jo nebaugina. Jis gali prie kito prisiartinti, o kitas prie jo. Tokia savybė: 1. tai vidinė laisvė; 2. pajėgumas atsiduoti; 3. pajėgumas būti patikimam. Tas, kuris savęs, savo tapatybės nesuranda, o lieka susimaišęs - bijo „pasimesti“ kito akivaizdoje, prarasti save kito atstumoje ar jaučiasi nepajėgu, nežinąs ką daryt, neturįs ką kitam duoti, negalįs kuo nors su kitu dalintis. Tad jei ir užsimezga ryšys su kitu asmeniu, tie ryšiai yra neasmeniški, bet stereotipiški, nespontaniški, šalti ir formalūs.
VII stadija. Tęstinumas arba uždarumas (vidutinis amžius: 40-65 m.). Šioje stadijoje suaugęs asmuo yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. Šios stadijos veiklumas (apima produktyvumą ir kūrybingumą) yra esminė suaugusiųjų savybė. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, auginti ir auklėti vaikus. Kai kurie asmenys dėl ypatingų polinkių ir talentų gali atsiduoti kūrybiniam darbui. Rūpindamasis kitais žmogus praturtėja pats, jei jis rūpinasi tik savimi, tada regresuoja. Šioje stadijoje įveikus krizę gali pasireikšti žmogaus kūrybiškumas, altruizmas. Tokie žmonės tiksliai žino, ko siekia gyvenime, dažnai sukuria darnią šeimą ir tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Neįveikus šios stadijos krizės atsiranda stagnacija. Žmogus negeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius.
Tie kurie jaunystėje atranda save, savo tapatybę, atėjus suaugusiojo gyvenimui yra pasirengę ne tik intymumui su kitu, bet ir kitai suaugusiojo fazei - gimdymui plačiąja prasme. Gimdymumas apima produktyvumą ir kūrybingumą. Gimdymumas siaurąja prasme: - vyrui - tėvystė, moteriai - motinystė. Gimdymumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Suaugusiojo gyvenimo laikotarpiui atėjus, arba gimdo, stato, gamina ar kuria, arba regresuoja, t.y. eina priešingai.rūpindamasis kitais ar ką nors statydamas pats žmogus praturtėja. O jei jis to nedaro, tai lieka pats skurdžius: tada tesirūpina savimi, lyg pats būtų savo paties vienturtis vaikas. Tiems, kurie jaunystėje ar vėliau nesuranda savęs, savo tapatybės, iškyla pavojus blaškytis, nenusistovėti nei darbe, nei šeimoje. Tokiems sunku atsiduoti, pasišvęsti kam nors kitam, ne sau. Jie turi darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar neįmanoma. Jie turi sunkumų surasti draugą(ę), sukurti šeimą; jei ir tampa biologiniais tėvais, nesugeba tinkamai vaikų auginti ir auklėti.
VIII stadija. Vientisumas arba nusivylimas (senatvė iki mirties). Šioje stadijoje žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas, mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų. Tai paskutinė žmogaus brendimo stadija, kuri prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties. Šiuo laikotarpiu vyksta svarbus ir galutinis vidinis apsvarstymas: praeities (kas jau įvyko), dabarties (kas vyksta šiuo metu), ateities (kas įvyks, tai yra mirties). Šios stadijos krizės įveikimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos ankstesnių stadijų krizės. Žmogus, kuriam pavyko jas teigiamai įveikti, įgyja pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, intymumo, veiksmingumo jausmą, senatvėje visa tai susilieja į vidinę darną - žmogus suvokia, kad ne veltui gyveno. Teigiamai neišsprendęs krizių žmogus darnos nejaučia, jį apima nerimas, gailestis dėl beprasmiškai pragyvento gyvenimo. E. Eriksonas teigė, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, bet tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiama senatvėje.
"Tik tai tokiame asmenyje, - rašo Eriksonas, - kuris kokiu nors būdu rūpinasi daiktais ir žmonėmis ir prisiderina prie jų gyvenimą lydėjusių laimėjimų ir nusivylimų - t.y. kaip kitų gimdytojas ar produktų bei idėjų gamintojas - tik jame gali palaipsniui prinokti šių septynių stadijų vaisius“ . desperacija yra ego integracijos priešingybė. Stokojamt vientisumo kyla neviltis, nes juntama, jog jau per vėlu ką nors kitaip pradėti. Paskutinioji žmogaus brendimo stadija vyksta senatvėje, maždaug sulaukus 70 metų amžiaus, ir trunka iki mirties. Tame laikotarpyje vyksta svarbus ir galutinis vidinis „susitvarkymas“, kurio rezultatas, jei teigiamas - vidinė darna, jei neigiamas - vidinė nedarna. Jei vidinė struktūra yra darni, tai juntama gyli, džiugi, padėtimi patenkinta ramybė, o jei ne darni, tai ją, ypač artėjant mirčiai, lydi neviltis ir depresija."
Asmenybės Vystymosi Stadijų Charakteristika
Žmogus žemėje gimsta, auga, bręsta, sensta ir miršta. Visą šią seką galima pavadinti raida - tai vystymosi, rutuliojimosi sinonimas. Šis žodis ypač tinkamas žmogaus asmenybės vystymuisi nuo genezės iki baikmės. Asmenybė yra „dinaminė organizacija individe tų psichofizinių sistemų, kurios nulemia jo charakteringa elgesį ir mintį“. Kiekvienas žmogus asmenybę suvokia kaip savąjį „aš“ (pats). Asmenybė yra centrinė, asmeninė, sąmoninga ir nors daugiausia pastovi, bet galinti dinamiškai kkeistis. Iš esmės asmenybė išlieka ta pati - tas pats „aš“. Tačiau, laikui bėgant, ji patiria ir kaitą, tiek reaguodama į savo vidų, aplinką, kitus asmenis bei įvykius, tiek pati kitaip norėdama, derindamasi, rinkdamasi, apsispręsdama ir siekdama. Išlikdama „savita“, bet ir keisdamasi, ji formuoja, kuria save. Gyvenimas yra procesas, kuriame atpažystamas charakteringų periodų ciklas nuo gimimo iki mirties. Tame cikle asmenybė lieka ta pati - su tuo pačiu „aš“, bet nesustingusi, o besivystanti.
- Kūdikystė (nuo gimimo iki 1 metų): Vaikui svarbiausia yra pasitikėjimas aplinka ir artimiausiais žmonėmis. Jei poreikiai patenkinami, formuojasi pasitikėjimas. Priešingu atveju, vyrauja nepasitikėjimas.
- Ankstyvoji vaikystė (1-3 metai): Vaikas siekia savarankiškumo ir autonomijos. Svarbu leisti jam pačiam veikti, bet saugiai. Jei vaikas nuolat kritikuojamas ar kontroliuojamas, jis gali pradėti abejoti savo jėgomis.
- Žaidimų amžius (3-6 metai): Vaikas tampa iniciatyvus, kuria, žaidžia. Svarbu skatinti jo smalsumą ir kūrybiškumą. Jei vaikas jaučiasi kaltas dėl savo veiksmų, jis gali tapti pasyvus ir nepasitikintis savimi.
- Mokyklos amžius (6-12 metų): Vaikas stengiasi būti darbštus ir kompetentingas. Svarbu jį palaikyti ir skatinti mokytis. Jei vaikas patiria nesėkmių, jis gali jaustis nepilnavertis.
- Paauglystė (12-18 metų): Paauglys ieško savo tapatybės ir bando suprasti, kas jis yra. Svarbu jam padėti atrasti savo stipriąsias puses ir interesus. Jei paauglys jaučiasi sumišęs ir nežino, ko nori, jis gali patirti tapatybės krizę.
- Jaunystė (18-30 metų): Jaunuolis siekia intymių santykių ir artumo su kitu žmogumi. Svarbu būti atviram ir pasitikėti partneriu. Jei jaunuoliui nepavyksta sukurti artimų santykių, jis gali jaustis vienišas ir izoliuotas.
- Suaugusiojo amžius (30-65 metai): Suaugęs žmogus stengiasi būti produktyvus ir naudingas visuomenei. Svarbu turėti darbą, kuris teiktų pasitenkinimą, ir šeimą, kurioje jaustųsi mylimas ir palaikomas. Jei suaugęs žmogus jaučiasi sustingęs ir nepasiekęs savo tikslų, jis gali patirti krizę.
- Senatvė (nuo 65 metų): Senyvas žmogus apžvelgia savo gyvenimą ir bando suprasti, ar jis buvo prasmingas. Svarbu susitaikyti su savo praeitimi ir priimti save tokį, koks esi. Jei senas žmogus jaučiasi nusivylęs savo gyvenimu, jis gali patirti neviltį.
Eriko Eriksono Asmenybės Vystymosi Teorijos Reikšmė
Eriko Eriksono psichosocialinės raidos teorija turi didelę reikšmę psichologijoje ir kitose srityse. Ši teorija padeda suprasti, kaip asmenybė vystosi visą gyvenimą, ir kaip socialiniai bei kultūriniai veiksniai daro įtaką šiam procesui. Eriksono teorija taip pat gali būti naudojama padėti žmonėms įveikti raidos krizes ir pasiekti pilną asmenybės potencialą.
Asmenybės raida gyvenime: egzistencinio apsisprendimo psichologija - I" yra kun. dr. Kęstučio Trimako antroji studija religijos psichologijos knygų serijoje. Joje svarstomas žmogaus asmenybės atsiskleidimas, sukeltas tiek vidinių poreikių, tiek gyvenimo keliamų uždavinių. Aptariamos Eriko H. Erikson'o, Danielio J. psichosociãlinė raidà, žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos (kultūrinės, istorinės ir visuomeninės) veiksnių poveikis asmenybės raidai.
Eriksonas, kaip ir Jungas, yra tos nuomonės, kad asmenybė pasiekia brandą antroje gyvenimo pusėje.
tags: #erikson #raidos #psichologijos