Įvadas
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) - viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas. Jo gyvenimas ir kūryba neatsiejami nuo Lietuvos istorijos vingių, tautinio sąmonėjimo ir kultūrinės raidos. Šiame straipsnyje panagrinėsime J. Tumo-Vaižganto asmenybę, jo indėlį į lietuvių kultūrą ir visuomenę, jo kūrybos bruožus bei reikšmę.
Vaižganto Asmenybės Bruožai
Tautiškumas ir Tarnystė Tautai
Vaižgantas tautą suvokė kaip esmingą žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai: „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau - jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina.“ Įvairiašakės Vaižganto veiklos tikslas buvo jungti tautą, kad bendradarbiautų tėvynės labui.
Pozityvumas, Darbštumas ir Geraširdiškumas
Vaižgantas pasižymėjo pozityvumu, darbštumu, gera širdimi ir tautiškumu. Jis buvo tolerantiškas bet kokių pasaulėžiūrų ar politinių įsitikinimų žmonėms, atlaidus žmogiškoms silpnybėms ir reiklus sau, demokratiškas iš esmės - nuo buities iki viešojo gyvenimo. Tumas-Vaižgantas tapo mylimiausiu savo meto žmogumi, pasižymėjo tolerancija ir palankumu, - „man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai“.
Liberalumas ir Tolerancija
Nuo kitų dvasininkų Vaižgantas skyrėsi savo požiūriu į religiją. Amžininkų prisiminimuose jis vaizduojamas kaip liberalus, davatkiškumo negalėjęs pakęsti kunigas. Jis sutuokdavo visus norinčiuosius, net netikinčius ar skirtingų tikėjimų. Vaižgantas buvo aistringas teatro gerbėjas, nepaisydamas kunigams galiojusio draudimo lankytis teatre, jis net rašė spektaklių recenzijas.
Kuklumas ir Dosnumas
Kunigas buvo kuklus, o apie save yra sakęs: „Esu ne dievotas, mažapoteris“. Vaižgantas prisimenamas kaip dosnus, geraširdis žmogus, pasiryžęs padėti kiekvienam. Į mokslus jis išleido net 9 savo giminaičius. Be to, į jo namus pasiskolinti pinigų nuolat užsukdavo kauniečiai. Kai Vaižgantas pinigų neturėdavo, tai ant durų palikdavo lapelį su užrašu „pinigų neturiu - pats skolinuosi“.
Taip pat skaitykite: Tautinė savimonė ir psichologija Vaižganto kūryboje
Vaižganto Veikla ir Indėlis
Knygnešystė ir Lietuviškos Spaudos Puoselėjimas
Dirbdamas Žemaityjoje, Tumas visas savo jėgas paskyrė lietuviškai spaudai. Įsteigė, redagavo, leido ir platino laikraštį ,,Tėvynės sargas", kuriame daug rašė apie lietuvių spaudą ir jos svarbą tautai, ragino slapta vaikus mokyti namuose. Vėliau, ėmė organizuoti lietuviškas mokyklas. Spaudos draudimo metais J.Tumas aktyviai dalyvavo knygnešių veikloje, slėpė ir platino knygas, mokė vaikus skaityti, rašė į pogrindinius leidinius.
Dalyvavimas Politinėje Veikloje
1915 metais, A.Smetonos kvietimu, Vaižgantas išvyko į Sankt Peterburgą, kur dirbo labdaros organizacijoje, skirtoje padėti nuo karo nukentėjusiems lietuvių pabėgėliams. Šiame gyvenimo etape Vaižgantas atsiskleidė ir kaip gabus politikas. Aktyviai Vaižgantas veikė ir 1917 metų birželį Sankt Peterburge vykusiame Rusijos lietuvių seime, kuriame bene pirmą kartą aiškiai suformuluotas nepriklausomybės siekis. Tų pačių metų rudenį Vaižgantas dalyvavo konferencijoje Stokholme.
Rektoriaus Veikla Vytauto Didžiojo Bažnyčioje
1920 m. Vaižgantas tapo apleistos bažnytėlės, esančios paupyje, rektoriumi. Jo dėka visų užmiršta ir iki tol apleista Vytauto bažnyčia buvo ne tik prikelta antram gyvenimui, bet ir tapo traukos objektu. Visas Kaunas norėjo patekti į Vaižganto skaitomas pamaldas. Šventadieniais jis sakė įdomius, turiningus pamokslus, todėl bažnytėlę pamėgo Kauno inteligentai.
Dėstytojavimas Lietuvos Universitete
1922 m. Vaižgantą pakvietė dirbti Lietuvos universitetas. Jame iki 1929 m. dėstė spaudos draudimo periodo (1864-1904) literatūros istoriją, gyvu ir spalvingu žodžiu sutraukdamas būrius studentų iš įvairių fakultetų.
Kūrybos Bruožai ir Reikšmė
Stilius ir Pasakojimo Būdas
Gyvenimiškoji ir publicisto patirtis, įgimtas pasakotojo talentas subrandino labai savitą Vaižganto stilių - gyvą, temperamentingą, nepaprastai žodingą, iš kurio sklinda didžiulė meilė ir tikėjimas savo krašto ateitimi. Vaižganto pasakotojas suinteresuotai byloja apie kaimo žmonių gyvenimą, vertina jų poelgius, reiškia savo nuomonę. Jis pastebi ir subtiliausias detales ir sudeda akcentus, teikiančius prasmę žemdirbio kasdienybei.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Tautos Gyvybingumo Paieškos
„Vaizduose kovos dėl kultūros“ dėmesys sutelkiamas ne į fabulą, o į siekį rasti atsakymą į klausimą, kur slypi tautos gyvybingumas. Skirtingus vaizdus vienija pasakotojas, susirūpinęs lietuvių sąmoningumo ugdymu, dvasiniu tobulėjimu. Vaižgantas išryškina kaimo kultūros savitumą, svarbiausius nacionalinius lietuvio bruožus: artimumą gamtai, darbštumą, bendruomeniškumą, sumanumą, dorumą, santūrumą.
Žmogaus Prigimties Tyrinėjimas
Vaižgantą galima laikyti žmogaus prigimties metraštininku. Jam itin rūpėjo du dalykai: viena - tai žmogaus gebėjimas valingai brėžti pasirinkimų ir atsakomybių ribas, o kita - kas atsitinka žmogui ir jo gyvenimui, kai jis prieš savo paties norą ir valią tas ribas peržengia, jas sulaužo. Vaižgantas, rašydamas apie sąmoningas žmogaus pastangas suvaldyti savąją prigimtį - keliant sau reikalavimus, siekiant išlikti padoriam, neišduodant tam tikrų principų, - kartu rašė ir apie žmogaus silpnumą, negebėjimą tų sau keliamų uždavinių išpildyti.
Meilės Temos Atskleidimas
Meilės tema yra svarbi visoje Vaižganto stambiojoje prozoje. Personažų paveiksluose rašytojas atskleidžia įvairius meilės pavidalus, - meilė atveria biologinį žmogaus pradą, žmogaus vitališkumą, dvasingumą. Erosas Vaižganto vaizduojamas ir kaip gyvenimą nušviečianti laimė, ir kaip pavojinga, protui ir valiai nepaklūstanti demoniška galia, kuriai žmogus nepajėgia atsispirti.
Vaižgantas Amžininkų Akimis
Vaižgantas buvo populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, purslojančia beletristika ir publicistika. Augustinas Gricius: „Visai vaižgantiška istorija: negalėdamas taip sau tuščiai po šilą vaikštinėti, Vaižgantas ėmė rinkti kankorėžius ir nešti juos namo, virtuvėn. Po kurio laiko kankorėžių girioj pritrūko.“ Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas vienoje iš savo kalbų apie Vaižgantą sakė: „Mūsų kartai Vaižgantas buvo tarsi Dievas, visur kabojo jo paveikslai, mes daugiausiai mėgom skaityti Vaižgantą. Aš persirašydavau ištisus puslapius iš jo knygų. Be Vaižganto jaunystėje gal nebūčiau pamatęs ir supratęs Lietuvos grožio, jos žmonių dvasios.“
Vaižganto Įamžinimas
Šalia Vytauto bažnyčios netrukus atsiras skulptūrinė kompozicija, kurioje bus pavaizduotas kunigas ir jo ištikimiausias draugas - šunelis Kaukas. Be to, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje planuojama pastatyti Vaižganto biustą. J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus skyriaus vedėjas Alfas Pakėnas skaičiuoja, kad Kaune esantis skyrius per metus sulaukia apie 4 tūkst. lankytojų.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė