Eriko Eriksono asmenybės raidos teorija yra vienas iš įtakingiausių ir plačiausiai pripažintų asmenybės vystymosi modelių psichologijoje. Ši teorija, besiremianti psichoanalitinėmis įžvalgomis, pateikia išsamų žvilgsnį į tai, kaip žmogaus asmenybė vystosi visą gyvenimą, nuo kūdikystės iki senatvės. Eriksonas, Z. Froido mokinys ir pasekėjas, išplėtė pastarojo teoriją, įtraukdamas socialinius ir kultūrinius veiksnius, kurie, jo nuomone, vaidina svarbų vaidmenį asmenybės formavimesi.
Erikas Eriksonas: gyvenimo kelias ir indėlis į psichologiją
Erikas Eriksonas (1902-1994) buvo ne tik Z. Froido mokinys, bet ir savarankiškai mąstantis psichologas, sukūręs asmenybės nuolatinio keitimosi gyvenime teoriją. Jis įvertino somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi.
Nors Eriksonas pripažino Z. Froido indėlį, jis išplėtė jo teoriją, akcentuodamas socialinės aplinkos svarbą. Eriksonas neatmetė pagrindinių Z. Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus (Id, Ego, Superego) ir psichoseksualinės raidos stadijas, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka.
Pagrindiniai teorijos principai
Eriksono teorijos esmė - psichosocialinė raida, kuri vyksta pagal epigenetinį principą. Tai reiškia, kad fizinė raida nustato psichosocialinės raidos trukmės pagrindines ribas, o tam tikra kultūra gali tik pastūmėti, sulėtinti, patobulinti arba pažeisti žmogaus raidą. Kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizės), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Teigiamai įveikus krizę padidėja žmogaus jėgos, patirta nesėkmė ją sprendžiant reiškiasi į S. Freudo aprašytą žmogaus elgesį panašiu fiksacijos atveju. Autoriaus nuomone, žmogus savo gebėjimus realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu įveikia tam tikras krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas.
Kiekviename raidos etape žmogus išgyvena savitą psichosocialinę krizę, kurios turinį lemia tiek biologinė individo branda, tiek socialiniai reikalavimai, keliami tam tikro amžiaus individui. Visos krizės tarpusavyje susijusios. Kiekviena krizė geriausiai išryškėja tam tikroje stadijoje, tačiau, kad ir ne tokia stipri, ji trunka visą gyvenimą. E. Eriksonas apibūdino du ribinius krizės sprendimus, bet pripažino, kad yra daugybė tarpinių sprendimų ir kad dauguma žmonių renkasi kurį nors iš jų.
Taip pat skaitykite: Eriksono raidos etapai
Eriksonas pabrėžė, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, o tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiami senatvėje. Išmintis pagal E. Eriksoną - tai besąlygiškas gyvenimo reikšmės supratimas mirties akivaizdoje. Eriksonas, kaip ir Jungas, yra tos nuomonės, kad asmenybė pasiekia brandą antroje gyvenimo pusėje.
Aštuonios psichosocialinės raidos stadijos
Eriksono teorija apima aštuonias stadijas, kurių kiekviena pasižymi specifine krize, kurią reikia išspręsti, kad asmenybė galėtų toliau sėkmingai vystytis:
1. Kūdikystė: pasitikėjimas vs. nepasitikėjimas (0-1 metai)
Pirmoji stadija. Šioje stadijoje formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. E. Eriksonas teigė, kad tuomet, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus kitose vaiko augimo stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus. Visa tai apsunkina jo asmenybės formavimąsi kitose stadijose. Tačiau E. Eriksonas mano, kad šiame laikotarpyje įgytas nepasitikėjimas vėliau gali būti nugalėtas, nes kūdikis turi įgimtą vidinį sugebėjimą, susidarius palankesnėms sąlygoms, pasitikėjimą įgyti. Motina, pirmoji globėja ir rūpintoja, kūdikiui teikia jo patirties tęstinumą ir jos užtikrinimą. Motinos, teigia Eriksonas, sukuria vaikams pasitikėjimo jausmą savo aprūpinimo būdu, kuris sujungia kūdikio individualius poreikius ir ir tvirtą asmeninio patikimumo jausmą. Tai sudaro pamatą vaikučio tapatybės jausmui.
Bendra pasitikėjimo būsena taip pat reiškia, kad kūdikis išmoko ne tik remtis aprūpintojo pasikartojančiu ir tęstiniu elgesiu bet taip pat pasitikėti „savimi“, t.y. Pasitikėjimu nepalankios sąlygos. Jei kūdikis ilgai paliekamas vienas, ilgai nemaitinamas, jaučia šaltį, staigius judesius, bauginančius garsus ar patiria motinos ar kito rūpintojo nervingumą, baimę, piktumą, nenorą juo rūpintis. Tada jis junta nesaugumą, baimę.
2. Ankstyvoji vaikystė: autonomija vs. gėda ir abejonės (1-3 metai)
Antroji stadija. Joje psichosocialinės krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasiruošimo suteikti vaikams laisvę jų galimybių ribose. Antraisiais - trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais sugebėjimais. Savarankiškumo atsiradimas ir augimas tuo pačiu stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą. Jei vaikutis sugeba savo elgesį kontroliuoti, jis instinktyviai išlaiko jausmą, kad save valdo ir junta savo autonomiją, o jei ne, tai tėvams perdėtai įsikišus, jame kyla abejonė savimi, savo sugebėjimais ir net gėda. Autonomijos pajutimui įgyti vaikutis turi turėti pamatinį pasitikėjima, išvystytą pirmajame kūdikystės amžiuje. Abejonė tiek savimi, tiek kitais kyla, kai vaikutis nebesusigaudo, ka jis sugeba ir ko ne, ypač tėvams neesant tvirtiems arba per daug jiems kontroliuojant jį.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Sferą autonominei veiklai sudaro fizinis kūno judėjimas (sustiprėjus kojų raumenims), paėmimas (sustiprėjus rankoms), pažinimas, pradėjimas kalbėti ir ypač pajutimas savęs kaip, atskiro individo, atskiro nuo viso kito. Kūdikis neatskiria savęs nuo visos aplinkos. Jis viską junta, bet neatpažįsta savęs kaip juntančiojo visa kita. „Savimonė yra įgyjama palaipsniui pirmų penkerių ar šešerių metų laikotarpyje, ypač atėjus kalbai antraisiais metais“. Su kalbos mokymusi atsiranda nauja galimybė atskirti save. Pirmiausia, gautas vardas. Paskui, pabrėžtas negatyvistinis, priešinimosi elgesys, išreiškiamas žodeliu „ne“. Atsiranda noras daryti pačiam, be kitų pagalbos. Tuo noru grindžiamas autonomijos poreikis. Jis jungiasi su prabundančia savigarba.
3. Žaidimų amžius: iniciatyvumas vs. kaltės jausmas (3-6 metai)
Trečioji stadija. Pagal E. Eriksoną tai - žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant, auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgos. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, tai formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti. Iniciatyva yra kiekvieno veiksmo reikalinga dalis, o žmogui reikia iniciatyvos pajutimo, ka tik jis mokėsi ir daro, o vaisius renkant, ir planuojant sistemą - Eriksonas. Tad jei šitokia iniciatyva yra reikalinga ir kiekvienam veiksmui, ir mokantis, ir darant tai savaime suprantama, kad ji gali ar turi atsirasti 4 6 metų vaikams, kurie pradeda „veikti“. Eriksonas randa charakteringus skirtumus vaikų veiksmuose: berniukuose - puolant ir nugalint, mergaitėse - sugaunant ar pasipuošiant. Tarp vaikų, ypač broliu ir seserų, jie pastebi pavydą ir varžymasi, o savivokoje - daug fantazijos, kurią veikia noras būti dideliu ir stipriu. Tačiau sapnuose iškyla baimė ar nuogąstavimas.
Kaltės jausmo atsiradimą Eriksonas jungia su Freud‘o vaikiško seksualumo teorija, pagal kurią tame periode vaikas geidžia priešingos lyties gimdytojo, kartu norėdamas atsikratyti savo paties lyties gimdytojo. Tuo laiku jis išgyvena pirmuosius lyties malonumus - konkrečiai arba vaizduotėje. Visa tai sukelia kaltės jausmą, nes, sąžinė yra kaltės valdytoja. Eriksonas nurodo 4 6 metų amžiaus vaiko tikslą: „vaikas dabar privalo atrsti kokiu asmeniu jis gali tapti“ . vaiko uždavinys „atrasti“, kuo jis gali tapti. Ir tam uždaviniui atlikti jis turi ypač pabudusį sugebėjimą - vaizduotę, o taip pat ir jai atitinkanti charakteringą veiksmą - žaidimą, o tame žaidime nuolat pasireiškiantį potraukį - sekti, imituoti. Šis laikotarpis vadinamas „žainimų ir vaizduotės amžiumi“ .
4. Mokyklinis amžius: darbštumas vs. menkavertiškumas (6-12 metai)
Ketvirtoji stadija. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklausys uo to, kaip vaikui seksis mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaikys artimieji. vaiko atitinkamos laikysenos vertė - ką jis turi išsiugdyti kaip šio periodo pagrindinę ego savybę. Šiam periodui tai yra darbštumas. Mokydamasis vaikas turi tapti darbštus. Tai laikysena, kuri jam padeda gerai išmokti, atlikti bet kokį darbą ir ateityje. Šio periodo pagrindine dorybe Eriksonas laiko kompetentingumą, sugebėjimą ir išmokti, ir darbą tinkamai atlikti. Mokymosi amžiuje didelę reikšmę turi motyvacija. Vaikams reikia mokytis dalykų, kurie gali būti visai nemalonūs. Tačiau šalia malonumo atsiranda ir kitos vertybės, kurias vaikas, pabudus protui, gali suvokti ir vertinti. Mokymasis ir darbštumas gali būti pagrįsti įvairiomis vaikui suvokiamomis ir branginamomis vertybėmis: pavyzdžiui, vyresniųjų pagyrimas, vidinis pasitenkinimas, darbo vaisiaus nauda.
Mokymuisi yra įvairių kliučių, pvz.; vaiko priklausomumas t.y. vaikas per daug prisirišęs prie mamos, arba motyvacijos stoka, kai vaikas nori vien malonumo; tada jam mokytis gali būti neidomu, nuobodu. Mokymesi yra tam tikra pažanga. Vieni vaikai - pažangūs, kiti - ne. Vaikas gali labai atsilikti ir „iškristi“ iš besimokančiųjų, darbščiųjų ar darbingųjų.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
5. Jaunystė: tapatumas vs. vaidmenų sumaištis (12-20 metai)
Penktoji stadija. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią, formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, ir čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys, turi atsakyti į klausimą „kas aš esu“ įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kt. į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, ir sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą E. Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Pvz., jei asmuo nesugeba pasirinkti specialybės, jis gali studijuoti keliuose universitetuose, išeiti į kariuomenę, ir tuo būdu susitapatinimo su profesija klausimas atidedamas ilgesniam laikui. Jaunųjų žmonių nesugebėjimą surasti savo tapatumą E. Eriksonas pavadino identiškumo krize. Teigiamas šio etapo krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę - ištikimybę, kurią E. Eriksonas suprato kaip gebėjimą priimti visuomenės dorovę, etiką ir ideologiją.
Vaikystėj pasibaigus, per paauglystę žengiama į jaunystės amžių, kuris pasižymi fiziologine revoliucija, vaiko kūnui keičiantis į suaugusiojo ir bręstant lytiškai. Kyla reikalas ruoštis suaugusio gyvenimui. Ieškant naujos tapatybės „viršindentifikuojamasi“ su bendraamžių grupe, taip pat su herojais ir įžymybėmis. Eriksonas mano, kad jaunuolio įsimylėjimas dažnai nėra tiek lytinis, kiek ieškojimas savo tapatybės kitame. Todėl didelę reikšmę turi išsikalbėjimas. Turi susidaryti savojo „aš“ tapatybės jausmas kaip „sukauptas pasitikėjimas, kad praeityje susidaręs vidinis tapatumas ir tęstinumas atitinka tapatumą ir tęstinumą, kuri teikia nauja reikšmė kitų asmenų atžvilgiu“ . Šiame amžiuje pavojų sudaro vaidmenų maišatis. Tai liecia užsiėmimo tapatybę, t.y. jaunuoliai pasimeta, neįstengdami ateičiai pasirnkti amato, užsiėmimo, profesijos. Vaidmenų maišatis gali būti susijus su stipria abejone dėl savo lyties iš anksčiau. Iš ankstyvesniųjų „amžių“ išlaikytos savybės tarpusavio atpažinimas, valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas - padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę. • Ankstyvoji jaunystė (12 - 14 metų - stipriai negatyvi, maištaujanti, emocinga. Neigiama tai, kas vaikiška, praeitis ir priklausomybė, tėvų autoritetas, atsižadama to, kas „sena“. Eksperimentuojama apranga, elgesiu, pažiūromis. • Vidurinioji jaunystė (14 - 16 metų - ne tik negatyvi, bet ir energinga, entuziastinga. Neigiama laikysena sumažėja. Mažiau emocijų. Domimasi sportu. • Vėlyvoji jaunystė (16 - 19 metų - mažiau negatyvumo, emocijų, jausmų nepastovumo. Labiau sukalbami. Daugiau žiūrima į ateitį. Tinkamas laikas patirti intymius išgyvenimus ir pirmąją meilę.
6. Ankstyvoji branda: artumas vs. izoliacija (20-25 metai)
Šeštoji stadija. Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį ir jo laukia nauji išbandymai. Jei žmogus jau yra atradęs savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors - siekiui, idealui, kitam asmeniui, nebijodamas prarasti savęs. Kito artumas jo nebaugina. Šio tarpsnio krizės įveikimo teigiamos pasekmės - tai vidinės laisvės pajautimas. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam socialiniam ryšiui, įkvėptiems išgyvenimams, jis praturtina savo asmenybę vertinga patirtimi. Baimė prarasti savąjį „aš“ veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Neįveikus šio amžiaus krizės, laukia neigiamos pasekmės: baimė pasimesti kito akivaizdoje, prarasti save kito artumoje. Jaunas žmogus jaučiasi nežinąs, ką daryti, neturįs ką kitam duoti. Iš tiesų, jis neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo. Ankstyvojoje suaugystėje „aš“, ego, turi būti pakankamai stiprus sugebėti atsiduoti ar tai „artimam socialiniam ryšiui ar lytiniai jungčiai, artimoms draugystėms ir fiziniai kovai“ . baimė prarasti savąjį „aš“ veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Sutikdamas kitą asmenį jaunas žmogus nebijo prarasti savęs, kito artumas jo nebaugina. Jis gali prie kito prisiartinti, o kitas prie jo. Tas, kuris savęs, savo tapatybės nesuranda, o lieka susimaišęs - bijo „pasimesti“ kito akivaizdoje, prarasti save kito atstumoje ar jaučiasi nepajėgu, nežinąs ką daryt, neturįs ką kitam duoti, negalįs kuo nors su kitu dalintis. Tad jei ir užsimezga ryšys su kitu asmeniu, tie ryšiai yra neasmeniški, bet stereotipiški, nespontaniški, šalti ir formalūs.
7. Vidurinio amžiaus branda: produktyvumas vs. sąstingis (26-64 metai)
Septintoji stadija. Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Veiklumas apima produktyvumą ir kūrybingumą. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, gimdyti, auginti vaikus, juos auklėti. Sugebėti bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti šeimą, namų židinį - tai savotiškas menas. Net ir netapę gimdytojais, žmonės gali ugdyti ir auklėti jaunąją kartą, formaliai mokydami vaikų darželiuose ar mokyklose, tapdami globėjais ar dirbdami įvairiose, vaikais besirūpinančiose organizacijose. Pagal E. Eriksoną ne tik vaikai priklauso nuo tėvų, bet ir tėvai - nuo vaikų, o vyresnioji karta priklauso nuo jaunosios. Rūpindamasis kitais, žmogus praturtėja pats, o jei jis to nedaro ir tesirūpina savimi, tada jis regresuoja. Šios krizės įveikimo teigiamos pasekmės - kūrybiškumo, altruizmo pasireiškimas žmoguje. Neįveikus šios stadijos psichosocialinės krizės, atsiranda stagnacija. Žmogus nesugeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius. Tokie žmonės turi darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar net neįmanima. Tie kurie jaunystėje atranda save, savo tapatybę, atėjus suaugusiojo gyvenimui yra pasirengę ne tik intymumui su kitu, bet ir kitai suaugusiojo fazei - gimdymui plačiąja prasme. Gimdymumas apima produktyvumą ir kūrybingumą. Gimdymumas siaurąja prasme: - vyrui - tėvystė, moteriai - motinystė. Gimdymumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Suaugusiojo gyvenimo laikotarpiui atėjus, arba gimdo, stato, gamina ar kuria, arba regresuoja, t.y. eina priešingai.rūpindamasis kitais ar ką nors statydamas pats žmogus praturtėja. O jei jis to nedaro, tai lieka pats skurdžius: tada tesirūpina savimi, lyg pats būtų savo paties vienturtis vaikas. Tiems, kurie jaunystėje ar vėliau nesuranda savęs, savo tapatybės, iškyla pavojus blaškytis, nenusistovėti nei darbe, nei šeimoje. Tokiems sunku atsiduoti, pasišvęsti kam nors kitam, ne sau. Jie turi darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar neįmanoma. Jie turi sunkumų surasti draugą(ę), sukurti šeimą; jei ir tampa biologiniais tėvais, nesugeba tinkamai vaikų auginti ir auklėti.
8. Vėlyvoji branda: vientisumas vs. neviltis (nuo 65 metų iki mirties)
Aštuntoji stadija. Žmogus stengiasi suprasti ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis arba mato savo gyvenimo svarbą, arba supranta, kad nepasiekia savo gyvenimo tikslų. Tai paskutinioji žmogaus brendimo stadija, kuri prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties. - praeities, t.y. - dabarties, t.y. - ateities, t.y. Paskutinės stadijos krizes įveikimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos praeitų etapų krizės. E. Eriksonas mano, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, o tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiami senatvėje. „Tik tai tokiame asmenyje, - rašo Eriksonas, - kuris kokiu nors būdu rūpinasi daiktais ir žmonėmis ir prisiderina prie jų gyvenimą lydėjusių laimėjimų ir nusivylimų - t.y. kaip kitų gimdytojas ar produktų bei idėjų gamintojas - tik jame gali palaipsniui prinokti šių septynių stadijų vaisius“ . desperacija yra ego integracijos priešingybė. Stokojamt vientisumo kyla neviltis, nes juntama, jog jau per vėlu ką nors kitaip pradėti. Paskutinioji žmogaus brendimo stadija vyksta senatvėje, maždaug sulaukus 70 metų amžiaus, ir trunka iki mirties. Tame laikotarpyje vyksta svarbus ir galutinis vidinis „susitvarkymas“, kurio rezultatas, jei teigiamas - vidinė darna, jei neigiamas - vidinė nedarna. Jei vidinė struktūra yra darni, tai juntama gyli, džiugi, padėtimi patenkinta ramybė, o jei ne darni, tai ją, ypač artėjant mirčiai, lydi neviltis ir depresija. • Praeitis. Senatvėje žmogus dažnai prisimena „senus laikus“ , kas atsitiko gera, kas bloga. Jei jis sprendžia, jog buvo prasminga gyventi, tai prisideda prie jo vidinės darnos ir ramybės. Senatvėje bręstantis žmogus prisimena ir tai, kas praeityje buvo bloga. Kai kurie stambesni dalykai iškyla savaime. Reikia būti sau atviram. Jei tai kaltė - apgailėjus, susitaikiu, sąžinė nurimsta, ateina ramybė, atsiranda drna. • Dabartis. Senatvės laikas su ribojimais gali būti skaudus. žvelgti optimistiškai, tada lengviau juos bus pakelti. Juos pakeliant, jie priimami; tada priimama ir senatvė, ypač sunkioji jos dalis. Reikia priimti ir senatvės malonumus, nors ir sunku būtų juos atrasti. Prasmingo gyvenimo pasekmė. Tai vidinė darna, nes gyvenime turėtas tikslas ir buvo eita ir gyventa to tikslo link. Daug patirties, daug išminties, daug susikaupusių išgyvenimų. Ir artėjančios mirties akivaizdoje, sugebėjimas neišvengiamą mirtį pasitikti be didelio nusivylimo ir be kartėlio. Neprasmingo gyvenimo pasekmė. Jei jaunystėje nebuvo surasta savęs tapatybė su vertingais tikslais, kurių būtų verta siekti, jei progos ir galimybės buvo iššvaistytos besiblaškant ar temedžiojant malonumus, jei jaučiama, kad praleistas gyvenimas buvo bergdžias, tai negalima šiame senatvės etape patirti darnos, o vyrauja nusivylimas, kartėlis, mirties baimė ir depresija.
Teorijos kritika ir reikšmė
Nors Eriksono teorija yra labai populiari, ji nėra be trūkumų. Kai kurie kritikai teigia, kad teorija yra pernelyg bendra ir neatsižvelgia į individualius skirtumus. Be to, teorija gali būti kultūriškai šališka, nes ji buvo sukurta Vakarų kultūroje.
Nepaisant kritikos, Eriksono teorija išlieka svarbiu įrankiu suprantant asmenybės vystymąsi. Ji padeda mums suprasti, kaip socialiniai ir kultūriniai veiksniai veikia mūsų asmenybę, ir kaip mes galime sėkmingai įveikti gyvenimo iššūkius.