Įvadas
Viduramžiai - tai laikotarpis, kuris dažnai asocijuojasi su tamsa, prietarais ir ribotomis medicinos žiniomis. Sveikatos suvokimas tuo metu buvo stipriai paveiktas religijos, filosofijos ir antikos autoritetų, o veiksmingų gydymo metodų trūkumas lėmė didelį mirtingumą nuo įvairių ligų, ypač maro. Tačiau būtent šis laikotarpis padėjo pamatus vėlesniam medicinos vystymuisi ir visuomenės sveikatos apsaugos sistemų kūrimui.
Maras Viduramžiais: Mirties Šokis
Maras - viena iš pačių seniausių ligų, kurios sukėlėjo - Yersinia pestis - pėdsakai aptikti prieš penkis tūkstančius metų bronzos amžiuje gyvenusių žmonių dantyse. Ši bakterija sukėlė dvi didžiausias pandemijas žmonijos istorijoje ir sunaikino kelis šimtus milijonų žmonių. Infekcija plito kaip gaisras, naikindama ištisus miestus, o gydytojai neturėjo jokių kovos priemonių - daugiausia dėl prietarų ir žemo medicininių žinių lygio. Tik antibiotikų ir vakcinų išradimas leido žmonijai įveikti marą, nors iki šiol įvairiose pasaulio vietose, net ir išsivysčiusiose šalyse, įvyksta jo protrūkiai.
Ligos Formos ir Plitimas
Liga prasideda kaip peršalimas ar gripas: pakyla temperatūra, tampa silpna, ima skaudėti galvą. Žmogus net neįtaria, kad jo negalavimo priežastimi tapo nematoma bakterinė bomba - blusa, kurios vidaus organai pripildyti maro lazdelių. Vabzdys priverstas atryti atgal į žaizdelę prarytą kraują, ir taip į organizmą patenka visa mirtinai pavojingų bakterijų armija.
Jeigu bakterijos prasiskverbia į limfinius mazgus, ligoniui prasideda buboninė ligos forma. Mazgai smarkiai ištinsta. Viduramžiais juos pradurdavo ir pridegindavo, o tai sukeldavo tik dar daugiau žalos pačiam pacientui ir būdavo mirtinai pavojinga tiems, kas būdavo šalia.
Kai maro lazdelės patenka į kraują ir sukelia jo krešėjimą kraujotakos sistemos indų viduje, prasideda septiceminė ligos forma. Krešuliai sutrikdo audinių maitinimą, o nesukrešėjusio kraujo prasiskerbimas į odą sukelia būdingus juodus išbėrimus. Manoma, kad būtent dėl odos patamsėjimo maro pandemiją Viduramžiais pradėjo vadinti Juodąja mirtimi. Septiceminis maras pasitaiko rečiau nei kitos jo formos, bet jo mirtingumas anksčiau būdavo beveik šimtaprocentinis, kol nebuvo atrasti antibiotikai.
Taip pat skaitykite: Sveikatos psichologija pasaulyje
Na ir pagaliau, plaučių maras - tai kuo pasižymėjo Juodoji mirtis. Per pirmąją žinomą pandemiją - Justiniano marą - beveik neužsimenama apie atsikosėjimą krauju, tačiau Viduramžiais šis simptomas jau toks pat dažnas kaip ir bubonai. Bakterijos prasiskverbdavo į plaučius ir sukeldavo jų uždegimą, o ligonis iškvėpdavo maro lazdeles, kurios patekdavo į kitų žmonių kvėpavimo organus. Juodosios mirties metu liga plito nuo žmogaus žmogui ir jau nebereikėjo jokių užkrato pernešėjų blusų. Patogeno patekimas į plaučius anksčiau beveik garantuotai reiškė neišvengiamą mirtį - be gydymo antibiotikais, žmogus mirdavo po dviejų ar trijų dienų. Būtent plaučių maro forma atsakinga už dešimčių milijonų žmonių mirtį XIV amžiuje.
Maro Pandemijos: Mirties Bangos Istorijoje
Pasaulio istorijoje žinomos trys didelės maro pandemijos. Justiniano maras prasidėjo 541 metais ir atskiromis bangomis tęsėsi ilgiau nei šimtmetį. Ši pandemija nužudė per šimtą milijonų žmonių visame pasaulyje ir sunaikino pusę Europos gyventojų. Konstantinopolyje, kuris tuo metu buvo vienas iš pagrindinių žemyno ir viso pasaulio miestų, marui atsitraukus, gyvas liko tik kas trečias gyventojas.
Juodoji mirtis - antroji ligos banga - siautėjo du dešimtmečius XIV amžiaus viduryje. Įvairiais paskaičiavimais, ji nusinešė nuo šimto iki dviejų šimtų milijonų žmonių gyvybių visame pasaulyje ir tapo daugiausiai aukų pareikalavusia pandemija per visą rašytinę žmonijos istoriją.
Per trečiąją pandemiją, prasidėjusią Kinijoje ir trukusią apie šimtą metų (nuo 1855 iki 1960 metų), mirė daugiau nei dešimt milijonų žmonių.
Maro Priežastys ir Plitimo Būdai
Maro istorija prasidėjo prieš dešimt tūkstančių metų, kai santykinai nekenksminga žmonėms dirvos bakterija Yersinia pseudotuberculosis, sukelianti tik lengvus žarnyno veiklos sutrikimus, patyrė kelias mutacijas, leidusias jai kolonizuoti žmogaus plaučius. Vėlesni geno Pla pokyčiai bakteriją pavertė ypatingai toksiška: ji išmoko suardyti baltymus plaučiuose ir išplisti po visą organizmą per limfinę sistemą, suformuodama bubonus. Tos pačios mutacijos suteikė jai galimybę persiduoti oro lašeliniu būdu.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
Kaip ir daugeliu kitų atvejų, epidemijos priežastimi tapo artimi žmonių ir laukinės gamtos kontaktai. Maždaug prieš keturis tūkstančius metų įvyko mutacijos, dėl kurių Yersinia pestis įgijo galimybę per blusas būti perduodama graužikams, žmonėms ir kitiems žinduoliams. Ant žinduolių parazituojantys kraujasiurbiai vabzdžiai kartu su savo šeimininkais įveikdavo didelius atstumus. Blusos įsikraustydavo į pirklių prekes ir bagažą, todėl prekybos vystymasis tapo viena iš pandemijos priežasčių.
Justiniano maras prasidėjo Centrinėje Azijoje, bet prekybos keliais iš pradžių prasiskverbė į Afriką, o iš ten pasiekė Konstantinopolį Bizantijoje - tankiai apgyvendintą miestą ir pasaulinį pirmojo mūsų eros tūkstantmečio centrą. Buboninė ir septiceminė ligos formos epidemijos piko metu 544-aisiais nužudydavo po penkis tūkstančius miesto gyventojų kasdien.
Juodąją mirtį sukėlė kitas maro lazdelės štamas, kuris nėra tiesiogiai išsivystęs iš Justiniano maro sukėlėjo. Manoma, kad vienu iš veiksnių, padėjusių kilti pandemijai, buvo mongolų užkariavimai XIII amžiuje, sukėlę prekybos ir žemės ūkio nuosmukį, o po to ir badą. Įtakos turėjo ir klimato pokyčiai, kai ilgai užsitęsusi sausra sukėlė masinę graužikų, tarp jų ir švilpikų, migraciją arčiau žmonių gyvenviečių. Dėl gyvūnų susibūrimų kilo epizootija - epidemijos tarp žmonių analogas gyvūnijos pasaulyje. Kadangi švilpikų mėsa buvo laikoma delikatesu, tai ligos išplitimas tarp žmonių tapo tik laiko klausimu. Maras iš pradžių smogė Azijai, Artimiesiems Rytams, Afrikai, o su prekybos laivais prasiskverbė ir į Europą, kur nusinešė, apytikriais skaičiavimais, 34 milijonų žmonių gyvybes.
Trečioji pandemija prasidėjo nuo buboninio maro protrūkio Kinijoje 1855 metais, o po to išplito po visus žemynus, išskyrus tik Antarktidą. Gamtinis židinys buvo Junano provincijoje, kurioje iki šiol egzistuoja epidemiologinė maro grėsmė. Antroje XIX amžiaus pusėje kinai, norėdami suintensyvinti didelę paklausą turinčių naudingųjų iškasenų gavybą šiame rajone, pradėjo jį sparčiau apgyvendinti. Dėl to padažnėjo artimi kontaktai tarp žmonių ir vietinių žiurkių, ant kurių gyveno maru užsikrėtusios blusos. Miestų gyventojų skaičiui augant ir atsiradus intensyviems transporto srautams, buboninis maras ėmė plisti už šios teritorijos ribų. Iš Honkongo maras pateko į britų Indiją, kur nusinešė milijono žmonių gyvybes, o per kitus tris dešimtmečius - dar 12,5 milijono.
Klaidingas Sveikatos Suvokimas ir Prietarai
Kaip ir kitų pandemijų atveju, puikias sąlygas marui plisti sudarė tuo metu vyravęs klaidingas infekcinių susirgimų priežasčių suvokimas. Viduramžių gydytojams Antikos mąstytojų Hipokrato ir Aristotelio autoritetas buvo nenuginčijamas. Kruopštus jų veikalų studijavimas buvo privalomas visiems tiems, kurie ketino savo gyvenimą paskirti medicinai. Pagal Hipokratą, ligą sukelia aplinkos faktoriai ir žmogaus gyvenimo būdas. Jo epochoje ši mintis iš esmės buvo labai pažangi, nes iki Hipokrato manyta, kad ligos atsirasdavo dėl antgamtinių jėgų įsikišimo. Tačiau Senovės Graikijos gydytojas turėjo labai menkas žinias apie žmogaus anatomiją ir fiziologiją, todėl manė, jog norinti pagydyti ligonį, būtina jį teisingai slaugyti, kad organizmas pats susidorotų su liga.
Taip pat skaitykite: Apie VPSC nuostatus
Universitetus baigę viduramžių gydytojai ne ką daugiau išmanė apie ligų gydymą, tačiau užėmė aukštą socialinę padėtį ir naudojosi dideliu autoritetu. Jie prastai išmanė anatomiją, o chirurgiją laikė purvinu amatu. Bažnyčios autoritetai pasisakydavo prieš lavonų skrodimą, todėl Europoje buvo labai mažai universitetų, kuriuose būdavo skiriama dėmesio žmogaus kūno sandarai. Pagrindiniu medicinos principu buvo humorų teorija, pagal kurią žmogaus sveikata priklausė nuo keturių skysčių - kraujo, limfos, geltonosios tulžies ir juodosios tulžies - balanso.
Daugelis viduramžio gydytojų teoretikų tikėjo Aristotelio principu, kad marą sukeldavo miazmai - nešvarumai, padarydavę orą „blogu“. Vieni manė, kad miazmai susiformuodavo dėl nepalankaus dangaus kūnų išsidėstymo, kiti dėl visko kaltino žemės drebėjimus, nuo pelkių dvelkiantį vėją, pasibjaurėtiną mėšlo ir pūvančių lavonų kvapą. Viename iš 1365 metais parašytų medicinos traktatų teigta, kad maro neįmanoma išgydyti, nemokant humoralinės teorijos ir astrologijos, kas labai svarbu praktikuojančiam gydytojui.
Visos profilaktinės kovos su maro priemonės apsiribodavo nuodingo oro, neva ateinančio iš pietų, išsklaidymu. Gydytojai rekomenduodavo statyti namus su langais į šiaurinę pusę. Taip pat derėdavo vengti jūros pakrančių, nes tas faktas, kad maro protrūkiai prasidėdavo uostuose, neliko nepastebėtas medicinos autoritetų. Tik jiems negalėjo ateiti į galvą, kad liga plito per prekybos kelius, o ne pleveno jūros ore. Norint nesusirgti maru, neva reikėjo sulaikyti kvėpavimą, kvėpuoti per audinį ir smilkyti aromatines žoleles. Nuo ligos saugotasi parfumerija, brangakmeniais ir metalais, pavyzdžiui, auksu.
Manyta, kad bubonuose yra susikaupę maro nuodai, kuriuos būtina išvalyti. Juos pradurdavo, pridegindavo, tepdavo nuodus ištraukiančiais tepalais, bet tokiais atvejais į aplinką pasklisdavo bakterijos, kurios galėdavo užkrėsti aplinkinius. Nors gydytojai imdavosi, kaip jiems atrodydavo, visų būtinų apsaugos priemonių, daugelis iš jų numirė. Kiti, supratę, kad jų gydymas neefektyvus, pasinaudojo savo pačių patarimu ir pabėgo iš miestų, bet maras pasiekė juos ir toli nuo židinių.
Nors maras pademonstravo visišką Viduramžių medicinos bejėgiškumą, gydytojai dar negreitai įveikė savo priklausomybę nuo senovės autoritetų ir pradėjo remtis savo pačių stebėjimais ir patirtimi.
Nauja Era: Karantinas ir Medicinos Vystymasis
Vienas iš nedaugelio veiksmingų metodų (nors ir ne visada sėkmingas) pasirodė esąs karantinas, nors dėl jo nuolat protestuodavo laisvę mėgstantys piliečiai ir pirkliai. Venecijoje buvo įvesta atidėto leidimo įplaukti į uostą taisyklė. Tokio leidimo laivai laukdavo 40 dienų (žodis „karantinas“ kilęs iš itališko quaranta giorni - „keturiasdešimt dienų“). Tokia pati taisyklė buvo įvesta ir žmonėms, atvykstantiems iš maru užkrėstų teritorijų. Miestų tarybos ėmė samdyti gydytojus - maro daktarus - specialiai šios ligos gydymui, po ko jie taip pat užsidarydavo karantinui.
Kadangi daugelis įtakingiausių teoretikų taip pat mirė per pandemiją, į medicinos mokslą ėmė lengviau skverbtis naujos idėjos. Universitetinė medicina patyrė nesėkmę, tad žmonės ėmė dažniau kreiptis į praktikuojančius specialistus. Vystantis chirurgijai, vis daugiau dėmesio imta skirti tiesioginėms žmogaus kūno studijoms. Medicinos traktatus imta versti iš lotynų į platesnei auditorijai suprantamas kalbas, o tai taip pat stimuliavo senų idėjų reviziją ir naujų raidą.
Iš esmės pandemija skatino sveikatos apsaugos sistemos vystymąsi. Tikroji maro priežastis - Yersinia pestis - buvo atrasta tik praėjus keliems šimtmečiams po Juodosios mirties. Prie to prisidėjo pažangių Louis Pasteuro idėjų, XIX amžiuje pakeitusių požiūrį į įvairių ligų priežastis, plitimas tarp mokslininkų. Mikrobiologijos pradininku tapęs mokslininkas sugebėjo įrodyti, kad infekcines ligas sukelia mikroorganizmai, o ne miazmai ar organizmo balanso sutrikimai, kaip manė jo amžininkai, įskaitant ir mokytoją bei kolegą Claude'ą Bernard'ą. L.Pasteuras sukūrė juodligės, choleros ir pasiutligės gydymo būdus, o taip pat įkūrė institutą, tapusį kovos su pavojingomis infekcijomis centru.
Karantinas: Istorinė Būtinybė
Karantino metodas pasaulio istorijoje tikrai nėra naujovė. Apie sunkių ligonių izoliaciją dar Biblijoje buvo rašyta. Tokia praktika pirmą kartą paminėta Senajame Testamente, kai raupsuotieji buvo atskirti nuo sveikųjų. Taigi senovės žmonės šį metodą naudojo gerokai anksčiau, nei sužinojo apie įvairius mikrobus ir ligų sukėlėjus. Raupsai paminėti tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamentuose, yra pirmoji rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota liga, kuriai buvo pritaikytas karantinas. Viduramžiais raupsuotųjų kolonijomis rūpinosi Katalikų bažnyčia, todėl jos plačiai pasklido po visą pasaulį ir buvo klaidingai manyta, jog tai lengvai plintanti liga. Tik 1873 m. kuomet buvo atrastas raupsų sukelėjas, bakterija mycobacterium leprae, pavyko nuodugniau ištyrinėti ligos prigimtį.
Paties termino karantinas ir jo kaip koncepcijos suvokimas, siejamas su Juodosios mirties protrūkiu 1347 m. Kai maro užkratas tarytum amžinas mirties patalas nuklojo visą Europą, žmonės neturėjo žalio supratimo nei kas tai per daiktas, nei iš kur jis atsirado. Tačiau svarstant kaip užkirsti kelią pandemijai kilo minčių - galbūt liga užkrečiama? Nors ir nemažai buvo tokių kurie visa gerkle plėšė jog tai visagalio Dievo pirštas ar blogų astrologinių spėjimų pasekmė, visgi laimei atsirado ir racionaliai mąstančių piliečių, kurie ėmė ieškoti sąsajų tarp sergančiųjų. Taip gimė suvokimas, kad juos reikia izoliuoti nuo sveikų žmonių, o kad tragedija nepasikartotų ir vėl, buvo imtasi realių veiksmų.
1377 m. Venecijos kontrolėje buvęs Ragusos uostamiestis (šių dienų Dubrovnikas), paskelbė trentina. Šis terminas kilęs iš italų kalbos ir reiškia skaičių 30. Trentina buvo taikyta laivams, grįžusiems iš maro nualintų teritorijų. Laivai su įgula privalėjo 30 dienų likti atvirame vandenyje iki prisišvartavimo doke. Jei kas nors pažeisdavo trentina norėdamas aplankyti įgulą, taipogi turėjo laikytis 30 dienų saviizoliacijos. Tačiau laikotarpis buvo pratęstas iki 40 dienų, o nuo itališko žodžio - quaranta (skaičius 40), pradėtas vartoti karantino terminas. Didžioji taryba Ragusoje pirmoji patvirtino karantino įstatymą, kuris epidemijos metu ribojo žmonių ir prekių judėjimą, siekiant sutramdyti užkrato plitimą. 80-ties metų laikotarpyje panašias priemones įteisino Marselis, Piza bei kiti miestai.
Ilgai laukti neteko ir maro ligoninių, kurios buvo statomos atokiau nuo miestų. Pirmąją nuolatinę tokią ligoninę, Santa Maria di Nazareto saloje, 1423 m. atidarė Venecijos Respublika. Biblijoje minima, kad Nazarete apsireiškė arkangelas Gabrielius ir Švč. Mergelei Marijai išpranašavo, esą ji stebuklingai pagimdysianti kūdikį nuo Šventosios Dvasios. Taip pat joje rašoma ir apie Lozorių, kurį Jėzus prikėlė iš numirusių. Taigi dėl simbolikos ir vietos vardo panašumų, šios ligoninės pradėtos vadinti lazarettos.
Kodėl izoliacinis periodas buvo pratęstas būtent iki 40 dienų nėra tiksliai žinoma, tačiau mokslininkai turi keletą spėjimų. Šis skaičius svarbus religijos bei kultūros istorijoje, o taip pat minimas ir Biblijoje. Juk Jėzus dykumoje pasninkavo 40 dienų, o Mozė ant Sinajaus kalno išsėdėjo 40 parų. Tačiau kiti mokslininkai į viską žiūri paprasčiau ir mano, kad 30 dienų buvo tiesiog per mažai. Tiesa, kaip pabrėžia Niujorko universiteto istorikas Karl Appuhn, karantinas galiojo ne visiems. Turtingiems žmonėms izoliacija buvo pasirinkimas. Kas turėjo užtektinai pinigų, galėjo nusipirkti “bilietą” iš karantino ir sugrįžti tik praslinkus epidemijai. Taigi labiausiai kentėjo vadinami varguoliai. Tie žmonės neturėjo galimybės pasirinkti. Anglija pirmuosius savo karantino įstatymus parengė 1663 m., kuriuose buvo numatyta riboti įplaukiančių laivų judėjimą, jei įgulos nariai buvo įtariami užsikrėtę maru. Gaila, tačiau tai britų neišgelbėjo.
Higiena ir Stalo Kultūra Viduramžiais
Neabejotina, kad šiandien niekam į galvą nešautų idėja išsišnypšti nosį į staltiesę, dalintis vienu dubenėliu prie stalo ar puošti iškeptą mėsą nudirta paukščio oda, tačiau viduramžių visuomenėje tokia praktika buvo kasdienybė. Nors šiandien toks elgesys gali pasirodyti absurdiškas ir nesuvokiamas, stebėtis tuo, anot to laikmečio tyrėjų, visai nereikėtų atsižvelgiant į tuomet gyvenusių žmonių mentalitetą ir išsilavinimo galimybės. Tiesa, kai kurie įpročiai atsiradę viduramžiais pasiekė ir mūsų laikus, pavyzdžiui, ritualas sudaužti taurėmis ar suvokimas, kad nemandagu kalbėti pilna burna.
Elgesio Prie Stalo Taisyklės
Socialinių mokslų daktaras, prancūzų kultūros žinovas Eugenijus Skerstonas teigia, kad pirmosios elgesio prie stalo taisyklės atsirado gerokai anksčiau. Anot jo, dar iki Liudviko XIII rafinuotu elgesiu Prancūzijoje pasižymėjo monarchai Fransua I ir Henrikas II, kurie sekė garsaus Nyderlandų dvasininko-humanisto intelektualo Erazmo Roterdamiečio tezėmis.
„Dar anksčiau kėlęs klausimus, kuris asmuo turėtų apsitarnauti pirmas, ar mandagu maisto likučius laižyti, išspjauti pusiau sukramtytą maistą, kaip ir kuo nusišluostyti pirštus, filosofas pateikia pastabas apie tai, kad nevalia peiliu arba nagais krapštinėti tarpdančiuose įstrigusių maisto likučių, išplėsti akis geriant, žvilgsnį nukreipiant į „niekur“, taip pat išriečiant kaklą staigiu judesiu atmesti atgalios galvą taip ištuštinant taurę“, - pasakoja E. Skerstonas.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad kai kurie E. Rotardamiečio pamokymai išliko aktualūs iki šių dienų, pavyzdžiui, prieš valgį nusiplauti rankas ar nesisūpuoti kėdėje. Socialinių mokslų daktaro teigimu, šio intelektualo pamokymai dažnai būdavo griežti ar įsakmaus tono, o kartais net keisti. „Servetėlę, kai nenaudojama, buvo siūloma persimesti per petį, prie stalo buvo siūloma sėdėti tylint“, - šypsosi E. Skerstonas.
tags: #sveikatos #suvokimas #viduramziais