Johanas Volfgangas Gėtė - vienas iš garsiausių šviečiamosios literatūros rašytojų, palikęs gilų pėdsaką pasaulio kultūroje. Jo kūryba apima poeziją, prozą ir dramas, tačiau labiausiai vertinamas jo filosofinis veikalas „Faustas“. Šiame straipsnyje nagrinėsime Fausto asmenybės bruožus, jo praeities veiklą, požiūrį į save ir aplinką, taip pat priežastis, kurios gali atvesti žmogų prie gyvenimo bedugnės.
Fausto asmenybė ir veikla
Faustas yra daug siekiantis, puikus destytojas, teisininkas, medicinos mokslų doktorantūros laipsnį turintis asmuo, teologas ir jis buvo labai atsidavęs savo veiklai. Jis - eruditas, studijavęs filosofiją, teisę, mediciną ir teologiją. Tačiau mokslas jam neatsakė į esminius klausimus apie gyvenimo esmę ir laimę. Faustas jaučiasi nepatenkintas tradiciniu mokslu ir gyvenimo ribotumu, nejaučia pilnatvės.
Fausto aplinka ir psichologinė būsena
Faustą psichologiškai veikia neigiamai, vien tik darbai ir beveik niekad nebūna poilsio. Jo darbo kambarys yra mažas, pro mažus langelius nepatenka net saulės spinduliai visur tik daug knygų, istorinių daiktų, visur netvarka. Ši aplinka atspindi jo vidinę būseną - nusivylimą savo darbais ir pasiekimais. Jam atrodo, kad jo visi pasiekimai yra niekam verti, jam labiau norisi pabėgti nuo knygų dėstytojavimo ir pradėti savo keliones, pabūti didingose vietose.
Fausto požiūris į save, ateitį ir mirtį
Faustas yra nusivylęs savo darbais, jam atrodo, kad jo visi pasiekimai yra niekam verti. Jam labiau norisi pabėgti nuo knygų dėstytojavimo ir pradėti savo keliones, pabūti didingose vietose. Jis - faustiškojo tipo žmogus, kuriam būdingas nepasitenkinimas ir nuolatinis troškimas. Kiekviena išsipildymo akimirka atneša naujus troškimus, todėl ilgalaikis pasitenkinimas jam neįmanomas.
Fausto sutartis su Mefistofeliu
Mefistofelis, suradęs tinkamą momentą, įkalbėjo Fausta sudaryti sutartį už kurią Mefistofelis padėtu jam perprasti visatos esmę. Faustas neturėjo jėgų atsispirti. Atsidėkodamas už tai, Faustas jam užrašė savo sielą, ir susitarė, kada Faustas pasakys: „Sustok, akimirka žavinga”, kada jo širdis pasijus laiminga ir nebebus troškimų, tada jis atiteks Pragarui. Ši sutartis simbolizuoja žmogaus troškimą peržengti ribas ir pažinti visatos paslaptis, net jei tai kainuoja sielą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės analizė: Faustas
Priežastys, vedančios prie gyvenimo bedugnės
Fausto istorija kelia klausimą, kokios priežastys gali atvesti žmogų prie gyvenimo bedugnės. Tai gali būti:
- Nusivylimas savo pasiekimais: Faustas, nepaisant savo didelių žinių ir pasiekimų, jaučiasi nepatenkintas ir mano, kad jo darbai yra beverčiai.
- Gyvenimo pilnatvės trūkumas: Faustas nejaučia pilnatvės, nes jam trūksta ne tik žinių, bet ir patirties, kelionių, naujų įspūdžių.
- Troškimas peržengti ribas: Faustas nori perprasti visatos esmę, tačiau tai ne visada įmanoma ir gali nuvesti prie nusivylimo.
- Aplinkos įtaka: Fausto darbo aplinka, kurioje trūksta šviesos ir tvarkos, neigiamai veikia jo psichologinę būseną.
J. V. Gėtės „Faustas“: kūrinio analizė
J. V. Getės „Faustas“ yra kūrinys apie tai, kaip šėtonas Mefistofelis susilažina su Dievu, kad jam pavyks pagrindinio veikėjo Fausto sielą atitraukti nuo aukštų siekių ir priversti tenkintis žemiškais dalykais. Šis kūrinys atspindi turtingą Europos civilizacijos patirtį: Antikos, Biblijos, Viduramžių, Renesanso, Apšvietos ir Romantizmo vaizdinius ir idėjas.
Fausto istorijos ištakos
Fausto istorija siejama su konkrečiu asmeniu, gyvenusiu Vokietijoje XVI a. pirmojoje pusėje. Neeilinė, skandalinga Viduramžių tyrinėtojo ir šarlatano asmenybė kėlė amžininkų susidomėjimą, vėliau jo gyvenimo istorija, bauginanti ir magiškai patraukli, apipinta legendomis, įkvėpė įvairių tautų rašytojus, kompozitorius, dailininkus. Pirmasis veikalas, perteikęs daktaro Fausto istoriją, buvo 1587 m. Frankfurte prie Maino išleista Daktaro Johano Fausto, garsiojo burtininko ir juodojo mago, istorija.
Fausto interpretacijos skirtingais laikotarpiais
Viduramžiais Faustas vaizduotas kaip nusidėjėlis, kuris sulaukia pelnyto pasmerkimo. XVI a. išleistoje Fausto istorijoje pažinimo troškimas ir dvasinis maksimalizmas dar neatsiejamas nuo šarlatano, burtininko, lėbautojo. Gėtės sukurtoje interpretacijoje Fausto pažinimo siekis yra tapęs pagrindiniu personažo tikslu, išauga į vidinę dramą. XVIII a. Fausto istorijos interpretacijoje atsiranda svarbus lūžis. Apšvietos epochoje Faustas vaizduojamas kaip siekiantis proto aštrumo, įvairiapusių žinių, gilios erudicijos, fizinio ir dvasinio pasaulio pažinimo.
Fausto asmenybės dvilypumas
Fausto charakteriui būdinga dvilypė prigimtis, siejanti gėrio ir blogio pradus, kurią išteisina nenurimstanti dvasia, amžinas nepasitenkinimas, naujų tikslų siekis. XX a. Fausto asmenybė interpretuojama ir vertinama iškeliant neigiamus charakterio bruožus: egoizmą, autoritarizmą, humaniškumo stoką.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Gėtės kūrybos bruožai
Gėtė savo kūryboje atskleidžia žmogaus prigimties prieštaringumą, kuriančiojo prado bei troškimų prasmę, amžiną dieviškojo ir šėtoniškojo prado dvikovą. Žmogaus būties kraštutinumus ir būtinybę susitaikyti su jai nubrėžtomis ribomis Gėtė suvokė kaip amžiną žmogiškojo vyksmo dramą.
Gėtės įtaka lietuvių kultūrai
Lietuvių kultūroje Gėtės vardas pirmiausia tapo svarbus dėl lietuvių liaudies dainų vertės iškėlimo. Gėtė muzikinėje dramoje Žvejė, pastatytoje 1782 m., įdėjo lietuvių liaudies dainą „Aš atsisakiau savo močiutei“. 1828 m. Gėtė išspausdino Liudviko Rėzos rinkinio Dainos recenziją, pakartodamas savo mokytojo Herderio mintį: „Į šias dainas reikia žiūrėti kaip į betarpiškai išėjusias iš liaudies, kuri gamtai, taigi ir poezijai, yra daug artimesnė, nekaip išlavintasis pasaulis.“
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė